Prieš 30 metų, 1989 m. kovo 4-ąją, šv. Kazimiero relikvijos buvo sugrąžintos į Vilniaus arkikatedros karališkąją koplyčią. 

„Niekam nežinant, kokią brangenybę vežame“

Kai 1949 m. liepos 29 d. Vilniaus arkikatedra bazilika buvo palikta be kunigo (draudžiant joje pastoraciją), Bažnytinio komiteto nariai parašė laišką į Maskvą Religinių kultų reikalų komiteto pirmininkui: „…tikintieji su skausmu žiūri į visų Lietuvos bažnyčių Motiną, paliktą be kunigo ir pamaldų – ypač koplyčią su šv. Kazimiero relikvijomis ir kapu (…) Tikybiniai lietuvių tautos jausmai būtų giliai įžeisti, jei tektų matyti šventas relikvijas be koplyčios (…), pasmerktas klajoti po kitas bažnyčias.“ Bet 1950 m. kovo 31 d., nepaisant pakartotinų prašymų leisti religinius patarnavimus, Arkikatedra buvo uždaryta.

Tų pačių metų balandžio 26 d. Panevėžio vyskupijos ordinaras ir Vilniaus arkivyskupijos kapitulinis vikaras vysk. Kazimieras Paltarokas raštu kreipėsi į LTSR Ministrų tarybos pirmininką. Prašė bažnyčios žinioje palikti bent Šv. Kazimiero koplyčią. Panašų laišką parašė net TSRS generalisimui J. V. Stalinui. 1952 m. kovo 17 d. vysk. K. Paltarokas kreipėsi į LTSR religijos reikalų įgaliotinį, prašydamas jo „intervencijos, kad katalikams brangus karstas su Šventojo (Kazimiero) palaikais būtų perkeltas kiton bažnyčion, kur būtų užtikrintas jo saugumas ir derama jam pagarba“.

Šį sykį Bažnyčios balsas buvo išgirstas. Arkikatedros bazilikos kapitulos posėdyje nuspręsta šv. Kazimiero palaikus perkelti į Vilniaus šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Vysk. K. Paltarokas savo atsiminimuose taip rašė: „1952 m. spalio 10 d. susirinkome prie Katedros durų – aš, kan. Jonas Ellertas, Vilniaus dekanas kun. Konstantinas Gajauskas, religinių Kultų įgaliotinio p. Pušinio tarnautoja pil. Stankaitė, Venckutė ir Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto finotdelo atstovė Prokopieva. Ji atrakino Katedros duris ir visi nuėjome į Šv. Kazimiero koplyčią. (…) Išnešę su pagarba iš Katedros karstelį, padėjome jį lengvosios mašinos sėdynėje. Aš ir kan. Ellertas, prisiglaudę prie šoferio sėdynės, padarėme per miestą liūdną kelionę, tylomis kalbėdami rožančių, niekam nežinant, kokią brangenybę vežame. Prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus vartų sutiko senelis kun. dr. Juozas Stankevičius, bažnyčios vargonininkas p. Žebrovskis ir viena moterėlė. Nulydėjome šv. relikvijas į dešinę koplyčią už prestbiterijos, padėjome ant parengto altoriaus. Aš tylomis atkalbėjau naują (vysk. K. Paltaroko rašytą) šv. Kazimiero litaniją, kiti dalyviai kas sau pasimeldė ir išsiskirstėme.“

1953 m. gegužės 10 d. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje įvyko iškilmingos šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo pamaldos.

Pal. J.Matulaičio ir kapitulos uždėti antspaudai rasti neliesti

1989 m. kovo 4-ąją įvyko jaudinanti arkivyskupo J. Steponavičiaus organizuota šventė – Šv. Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į Arkikatedros karališkąją koplyčią. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link.

Šv. Mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo JE Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Po šv. Mišių iškilminga procesija: priekyje kryžius, vėliavos, šimtai tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai, dėstytojai, Lietuvos vyskupai ir valdytojai, arti 100 kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų melsdamiesi pajudėjo Katedros link. Karstą su karalaičio šv. Kazimiero relikvijomis, sveriantį maždaug 500 kg, visą kelią tarpusavy pasikeisdami nešė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos auklėtiniai. Maldingoje eisenoje klierikų choras giedojo šv. Kazimiero pamėgtą giesmę „Omni die…“; artėjant prie Katedros — šv. Kazimiero litaniją. Prie Arkikatedros durų trumpą sutikimo žodį pasakė katedros klebonas kun. Kazimieras Vasiliauskas. Vėliavos, jaunimas su gėlėmis ir verbomis gyva garbės siena iš abiejų pusių pasitiko į savo pamėgtąją Katedrą sugrįžtantį Šventąjį Tremtinį. Karstas su šventojo relikvijomis buvo padėtas presbiterijoje ant specialiai paruošto paaukštinimo.

Vien jaunimas užpildė didžiąją vidurinę Katedros navą; tik nedidelę dalį maldininkų talpino Katedra, likusieji rikiavosi Gedimino aikštėje ir čia per garsiakalbius sekė pamaldų eigą. Šv. Mišios buvo aukojamos pagal specialiai šiai iškilmei Apaštalų Sosto patvirtintus tekstus. Pamokslą pasakė kardinolas V. Sladkevičius.

Popietiniu laiku kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, vyskupijų valdytojai, apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. P. Vaičekonis ir katedros klebonas kun. K. Vasiliauskas patikrino šv. Kazimiero relikvijas, medinio karsto atidaryti nereikėjo — 1922 m. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio ir kapitulos patikrinimo metu uždėti antspaudai rasti neliesti. Buvo surašytas naujas patikrinimo dokumentas ir pridėtas prie jau ten esančiųjų.

Po vakarinių šv. Mišių sarkofagas su šv. Kazimiero relikvijomis buvo įkeltas į savo seną, specialiai jam skirtą vietą — karališkosios koplyčios altorių.