Ką mes švenčiame per šias šventes, kokią žinią jos neša, „Bernardinai.lt“ skaitytojams maloniai sutiko papasakoti kunigas teol. lic. ANDRIUS KONČIUS, Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės ir Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės kanonizacijos bylų postulatorius.

Sulaukėme Visų Šventųjų iškilmės. Ką mes švenčiame, kur slypi iškilmės šerdis?

Per Visų Šventųjų iškilmę mes pirmiausia švenčiame tai, ką sako pačios šventės pavadinimas – visus šventuosius. Bet iš tikrųjų tai yra kur kas giliau – mes švenčiame Dievo malonę, kurią Jis mums suteikia. Šiuo atžvilgiu tai yra šventė visų, kurie yra Dievo malonėje – gyvųjų ir amžinybėje – esančiųjų su Dievu. Štai tokiu ypatingu būdu mes esame Dievo šventųjų Bažnyčia.

Kas gi yra šventasis? Tas, kuris gyveno su Dievu pagal Jo mokymą ir po mirties nukeliavo į Dangų. Tų šventųjų yra labai daug. Kai kuriuos iš jų, mums Dievo dovanotus, kurie turėjo ypatingą Dievo malonę ir pašaukimo dovaną, kuriuos viešai pripažįstame, kad jie yra Danguje, Dievo artumoje, mes iškeliame į altoriaus garbę. Galima sakyti, kad jie turi tam tikras užduotis, pašaukimą, savo misijos, kurią turėjo gyvendami žemėje, tęstinumą – užtarti mus Danguje. Bažnyčia juos pripažįsta kaip šventuosius, į kuriuos galima kreiptis užtarimo per Mišias, kitas liturgines apeigas ir asmeninėje maldoje.

Vidine prasme jie nėra Danguje labiau negu visi kiti šventieji, kurių mes nežinome, kurie neiškelti į altoriaus garbę, bet dėl misijos, užtarimo jie tampa svarbesni mums savo gyvenimo ir šventumo pavyzdžiu. Jie svarbūs Bažnyčioje švenčiant Dievo dovanas, kurias Jis mums teikia per šventuosius.

Šventieji Danguje yra tie, kurie nuėjo savo gyvenimo ir šventumo kelią, „laimėjo garbės vainiką“, kaip sako apaštalas Paulius. Jų gyvenimų istorijos unikalios, tad koks yra kelias į šventumą mums, keliaujančiai Bažnyčiai?

Siauras. Jėzus sakė, kad kelias yra siauras. Kelias į Dangaus karalystę siauras, o vartai taip pat yra žemi ir siauri. Pro juos įžengti galima tik nuolankumu ir nusižeminimu. Pirmasis žmogaus kelio į šventumą momentas yra savo tikrovės priėmimas – kad esame maži ir menki, kad esame nusidėjėliai, vargani, siekiantys savo išdidumo raiškos ir iškeldami save į centrą. Turime pripažinti Dievo pirmenybę ir Jo teikiamas malones per Jėzų Kristų, mūsų gelbėtoją ir atpirkėją.

Taigi šventieji arba šventumas nėra tarsi angažuotas dorybingumas, kurį mes tikslingai, dėsningai ir sistemiškai ugdome ir galiausiai pasiekiame Dangų. Šventieji taip pat yra nusidėjėliai, kurie atsidavė Dievo gailestingumui ir leido Viešpačiui perkeisti jų gyvenimą taip, kad Jo malonė pasireiškė ir įsišaknijo jų savastyje. Žinoma, jie gyveno, rinkdamiesi tai, kas teisu, dora, šviesu, bet kartu ir kovodami vidines bei išorines kovas, kurias mes kiekvienas kovojame. Jie kovojo tas kovas kartais laimėdami, kartais pralaimėdami, bet šlovindami Dievą ir atgailaudami už savo klaidas. Taigi šventieji nėra tobulybės, jie nebuvo neklystantys, bet be galo pasitikintys Dievu, Jam atsiduodantys visu savimi, tarnaujantys, vykdydami Jo valią.

Cathopic.com nuotrauka

Kai kurie šventieji dėl savo dorybių ir darbų būdavo laikomi šventaisiais dar būdami gyvi, o kai kurie atvirkščiai – buvo net nekenčiami. Žinome šventuosius, kurie savo amžininkų nebuvo laikomi šventaisiais.

Šv. Teresėlė – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė (Teresė iš Lizjė), kuri, atrodo, nieko didingo nenuveikė – maža, kukli mergelė gyveno tyliai savo vienuolyne, meldėsi, sode prižiūrėjo gėles, o štai – paskelbta šventąja ir Bažnyčios daktare.

Arba šv. Tėvas Pijus iš Pietrelčinos, kuris gavo iš Kristaus malonę nešioti Jo kančios ženklus – stigmas, kankinimo žaizdas. Buvo sakoma, kad jis apgaudinėja, kad yra mazochistas ir pats sau rankas žaloja. Net Vatikanas jam uždraudė aukoti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių. Bet buvo žmonių, kurie tikėjo, kad jis yra gavęs Dievo malonę.

Dievas motiniškose Bažnyčios įsčiose pagimdo šventuosius ir dovanoja mums.

Tai rodo, kad šventojo žemiškoji kelionė ne visada yra tokia, kokią mes įsivaizduojame. Šventieji negyvena tarsi pakilę nuo žemės, bet jie tikrai keliauja žmogišką, žemišką kelionę, kaip ir kiekvienas iš mūsų – su pašaukimu, misija, unikalumu. Kiekvieną žmogų Viešpats sukuria unikalų, išskirtinį, o tai reiškia, kad ir bendrystė, ir vienybė pasireiškia skirtingai, bet vienybėje su visa Bažnyčia, su daugybe kitų šventųjų šitoje žemėje ir tų, kurie Danguje.

Šventieji ne patys padarė save šventaisiais, bet bendrystėje su kitais, su bendruomenės narių palaikymu, mokymu. Dievas motiniškose Bažnyčios įsčiose pagimdo šventuosius ir dovanoja mums.

Jūs sakote, kad kelias į šventumą yra nuolankumas ir nusižeminimas, savo menkumo ir nuodėmingumo pripažinimas – tarsi turėtume atsisakyti tų gerųjų savo savybių, gebėjimų. Tai labai nemodernu. Kaip suprasti šitą dalyką?

Nuolankumas ir nusižeminimas nereiškia savo talentų, dovanų, Dievo duotų dorybių paneigimo. Kaip tik reikia jas pripažinti, bet dėl jų nelaikyti savęs viršesniais, nesijausti tų dovanų autoriais, o pripažinti Dievą viso, kas gera mūsų gyvenime, mūsų dovanų autoriumi, kūrėju ir šaltiniu.

Dėkokime Dievui už suteiktas dovanas, puoselėkime jas, tarnaudami ten, kur esame Dievo kviečiami, kad taptume šventaisiais. O kaip tampama šventuoju, patvirtintu Bažnyčios, iškeltu į altoriaus garbę? Jūs esate šventųjų bylų postulatorius – kuo gi jūs „kaltinate“ Adelę Dirsytę ir Eleną Spirgevičiūtę?

Joms iškelta byla ir jos abi yra „kaltinamos“ šventumu. Šventieji yra žmonės, kurie atpažįstami Bažnyčioje „sunkiai nusidėję šventumu“, ir šventųjų byla užvedama kaip teisminis procesas, kuriuo Dievo tarnai, Dievo tarnaitės „kaltinami“ šventumu ir renkami įrodymai, kurie tai pagrįstų.

Pagrindinis kriterijus yra dvejopas – dorybės, kuriomis Dievas juos apdovanojo ir kuriomis jie atsiliepė tai malonei savo gyvenime, arba kankinystė, arba abu šitie dalykai kartu. Kankinystė gali būti ir be švento, dorybingo gyvenimo liudijimo, nes ištikimybę Kristui žmogus paliudija savo krauju. Kankinystės aktas yra Dievo malonės apsireiškimo žmoguje vaisius.

Ne mes, ne Bažnyčia juos skelbia, bet juos mums dovanoja Dievas, o Bažnyčia tik atpažįsta ir pripažįsta.

Šventuosius iškeliant į altoriaus garbę svarbiausia yra atpažinti, įvardinti ir įrodyti, kad žmogui savo pastangomis, savo jėgomis buvo neįmanoma gyventi taip, kaip jis gyveno. Kad tai nebuvo dėl jo pripažinimo ar ambicijų, kurių vedamas jis siekė būti išskirtinis. Jiems buvo suteikta ypatinga Dievo malonė, dovana Bažnyčiai. Todėl Bažnyčia juos skelbia šventaisiais. Taip mes formaliai sakome, bet iš tikrųjų ne mes, ne Bažnyčia juos skelbia, bet juos mums dovanoja Dievas, o Bažnyčia tik atpažįsta ir pripažįsta. Tas procesas užtrunka gana ilgai, kol visa reikiama medžiaga surenkama ir pateikiama Vatikanui tų Dievo tarnų gyvenimo ir liudijimo, kuo jie buvo Bažnyčiai dovana.

Postulatorius, rinkdamas medžiagą ir atlikdamas visus reikalingus darbus, iš tikrųjų labai gerai pažįsta asmenį, kuriam rengia šventumo bylą, ir yra pirmas žmogus, kuris yra įsitikinęs, kad asmuo tikrai vertas būti pripažintas šventuoju. Koks jūsų santykis su jums patikėtomis Dievo tarnaitėmis?

Jeigu postulatorius netikėtų Dievo tarno šventumu, būtų sudėtinga tokį darbą atlikti. Kai arkivyskupas Lionginas Virbalas paskyrė šitą darbą atlikti, man tai buvo visiška naujiena, aš niekada nebuvau susidūręs su panašiu dalyku.

Gavęs šitą pasiūlymą, pirmiausia kėliau klausimą – ar tai yra žmonių, ar Dievo valia. Nes dėl abiejų Dievo tarnaičių – tiek dėl Adelės Dirsytės, tiek dėl Elenos Spirgevičiūtės – buvo prieštaringų nuomonių. Vieni neabejojo jų šventumu, o kiti atvirkščiai – sakė, kad jos niekuo neišskirtinės, tokios pat, kaip ir daugybė kitų Sibiro kankinių.

Dievas yra ieškovas, kuris per šias dvi kankines nenori pasakyti mums nieko naujo, bet priminti tai, ką Jėzus Kristus skelbia savo Evangelijoje.

Buvo žmonių, kurie sakė apie Eleną Spirgevičiūtę, „kokia ji šventoji – mergaitė, studentė, dienoraštį parašė, ir jau kankinė? Daugybė žmonių, mergelių kartu su ja buvo nužudyta Sibiro lageriuose, tada visas reikia skelbti šventosiomis“. Aš labai rimtai svarsčiau šituos klausimus – ar tai yra žmonių noras, ar Dievo Apvaizda tas mergeles rodo ir nori per jas mums kai ką pasakyti.

Dievas yra ieškovas, kuris per šias dvi kankines nenori pasakyti mums nieko naujo, bet priminti tai, ką Jėzus Kristus skelbia savo Evangelijoje. Priminti mums sudabartintu būdu – jos savo gyvenimu liudijo Kristaus Evangeliją. Jos yra tarsi pasiuntinės, kurių gyvenimuose mes galime išskaityti Gerąją Naujieną.

Grįžkime prie Visų Šventųjų iškilmės. Lietuvoje per sovietmetį, kada bažnytinių švenčių šventimas buvo labai kontroliuojamas, Visų Šventųjų iškilmės dieną žmonės savotiškos rezistencijos būdu perkeitė į mirusiųjų pagerbimą, kapų lankymą. Dabar mums reikia reabilituoti tą šventę, kad akcentas būtų Visų Šventųjų iškilmė, džiaugsmas. Kaip mums švęsti, kad nesupainiotume tų dalykų ir viskam būtų atiduota derama pagarba?

Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės persidengia viena su kita ir sunku būtų jas atskirti. Iš tikrųjų Bažnyčioje liturgiškai buvo numatyta vienaip, o praktikoje žmonės pasidarė, kaip jiems labiau tinka. Mums svarbu prieš šventes aplankyti savo artimuosius, kurie iškeliavo į amžinybę, už juos pasimelsti, prašyti jiems Dievo malonių. Tai yra visiškai teisėta ir gera. Ir nėra nusikaltimas Bažnyčios liturgijai.

Galima sakyti, kad tai yra dviejų dienų vientisa šventė. Vieni mirusieji yra Danguje, mes nežinome, kur yra mūsų artimieji, jie gali būti ir skaistykloje, gali būti ir pražūtyje – pragare. Bet mes tikimės, kad ne pragare, ir už juos meldžiamės. Dievo gailestingumas yra didis ir gali išgelbėti kiekvieną iš skaistyklos kančių. Mes žmogišku supratimu skirstome, kad šiandien yra šventė tų, kurie yra Danguje, o rytoj bus visų mirusiųjų – tai reiškia, kad kartu ir tų, kurie Danguje.

Dieve nėra pasidalijimo – Jis yra paprastas. Dieve yra vienybė, paprastumas ir meilė, tarnavimas, atsidavimas, pasiaukojimas ir ištikimybė, Dieve yra kantrumas ir nusižeminimas, nuolankumas – tai yra dieviškosios savybės, kurių visi šventieji siekia. Tiems, kurie jų stokojo arba išmetė iš savo sielos ir gyvenimo tikrovės, atsisakydami Krikšto malonės – jiems reikalingas išskaistinimas, perkeitimas, sielos išgydymas, ištyrinimas ir pasiruošimas apsirengti vestuvių drabužiu.

Jeigu nuotaka pakeliui į savo vestuves susiteptų savo vestuvinę suknelę, ji prašytų pagalbos, skubėtų ją išsivalyti. Kaip nuotaka keliauja į savo vestuves, taip ir žmogaus siela keliauja į dangišką vestuvių puotą, kurią mums pažadėjo ir surengė Viešpats. Toje mūsų artimųjų kelionėje į vestuvių šventę, į džiaugsmą mūsų malda už juos yra labai svarbi.

Tai yra realus Dievo darbas, Dievo atpirkimo per Jėzų Kristų darbas – bet per mus, per mūsų maldą. Dievas per Bažnyčią kaip savo mistinį kūną suteikia visiems, už kuriuos meldžiamės – tiek gyviesiems palaiminimus, tiek mirusiesiems gailestingumą. Mišių auka arba asmeninė malda yra vienintelis būdas, kuriuo galime padovanoti dovanas arba pagelbėti mirusiems artimiesiems.

Vėlinės nėra mirusiųjų pagerbimo diena. Tai yra maldos už jų sielas, už jų amžinybės būklę ir išganymą diena. Tą dieną mes vienijamės su Kristumi ir Jo auka ant kryžiaus, maldaudami Dievą perkeisti savo malone ir gailestingumu tai, ko sielos neatspindėjo gyvenime. Jos nusigręžė nuo Dievo meilės, pasirinkdamos tai, kas yra blogis, nuodėmė, ir prarado tą šviesą, ryšį su Dievu, malonę, į kurią yra pašaukti gyventi Danguje Kristaus mokiniai.

Tai yra šventųjų bendravimas, kurį išpažįstame, kad visa Bažnyčia švęstų kartu, o ne atskirai – šventieji Danguje, o mes žemėje žvakutes degtume. Kaip pasireiškia mūsų bendrystė?

Visuotinė Bažnyčia yra šventoji Bažnyčia čia, žemėje, ir šventoji Bažnyčia Danguje. Bažnyčios mokymas teigia, kad ji yra trijuose etapuose – Danguje ji yra šlovinančioji arba džiūgaujančioji, kenčiančioji yra skaistykloje ir piligriminė arba keliaujančioji – čia, žemėje. Žemiškoji Bažnyčia vienu metu yra ir kenčianti, ir džiūgaujanti bei šlovinanti – Dangus ir skaistykla čia, žemėje. Esame atspindys tos būsimos tikrovės, kuri vyksta jau čia, mums dar tebesant piligrimais į Dangaus karalystę.

Kapinės dažnai pavadinamos „amžinojo poilsio vieta“ – tai nėra visai taip. Aš kartais nesutinku su kai kuriais pasakymais, kurie gal išplaukia iš lietuviško pamaldumo išraiškų, bet pasitaiko ir  teologinėse verstinėse maldose – jie patys nenusako tos tikrovės, kokia ji yra. Pavyzdžiui, mes sakome, kad žmogus miršta ir tada amžinai gyvena Danguje. Taip, tai yra tiesa, jeigu žmogus yra išganytas, bet mes turime nepamiršti, kad laukia prisikėlimo diena, kada mes atgausime savo kūnus. Ir štai šita prasme kapinės nėra amžinojo poilsio vieta. Apie laidotuves sakoma, kad tai yra paskutinė kelionė. Ne – kelionė į kapines yra ne paskutinė, o priešpaskutinė kelionė. Paskutinė kelionė bus tada, kai kūnas bus prikeltas ir perkeistas vėl gyventi ir iškeliaus iš kapinių.

Didžioji evangelinė viltis yra mūsų amžinasis gyvenimas ir būsimasis prisikėlimas – viltis, kuri yra bendra ir Izraeliui, ir krikščionims – didžioji mūsų ateitis, visų Dievo pažadų išsipildymas.

Aš kartais pajuokauju, kad prisikėlimo dieną, kur jau kur, bet kapinėse tai bus įspūdingų vaizdų, kai Viešpats grąžins mūsų kūnus, bet jie bus kitokie – perkeisti, pašlovinti. Nesvarbu, ar jie bus suirę, ar buvo kremuoti. Viešpats duos naują, perkeistą kūną pagal tai, kuo mes savo kūnais gyvenome. Tai yra prisikėlimo viltis, kurią liudija Jėzus, kai trečią dieną prisikėlė, atgaudamas savo fizinę būtį, pasilikdamas mūsų jam padarytas žaizdas – pervertas kojas, rankas ir širdį – tą kančią, kurią prisikėlęs Jėzus neša už mūsų sielų išganymą. Bažnyčia, kaip Jo kūnas, taip pat kiekvienas žmogus Bažnyčioje yra pašauktas prisikėlimo dienai ir Viešpaties Šviesos Karalystei.

Taigi Visų Šventųjų šventė yra ir prisikėlimo vilties šventė. Šito aspekto stokojame, neįsigilinę į savo mirusiųjų ir šventųjų gyvenimus. Didžioji evangelinė viltis yra mūsų amžinasis gyvenimas ir būsimasis prisikėlimas – viltis, kuri yra bendra ir Izraeliui, ir krikščionims – didžioji mūsų ateitis, visų Dievo pažadų išsipildymas.