Į Vilniaus katedros lobyną bažnytinės vertybės patekdavo iš įvairių bažnyčių, o prabangius liturginius indus ir rūbus dovanodavo ne tik vyskupai ar iškilūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, bet ir kilmingos moterys. Viena tokių – Ieva Pacaitė-Gosievskienė, Smolensko vaivados Aleksandro Korvino Gosievskio žmona. 

Dėl savo dosnumo bei išskirtinio meninio lygio liturginių reikmenų, padovanotų Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčiai, Ieva Pacaitė-Gosievskienė laikoma viena iškiliausių ir reikšmingiausių 17 a. Katalikų Bažnyčios globėjų ir donatorių. Straipsnyje pristatomi jos ir kitų Gosievskių giminės atstovų Šv. Kazimiero bažnyčiai dovanoti dirbiniai, po šventovės uždarymo 1832 m. patekę į Vilniaus katedros lobyną, kuris šiandien saugomas ir eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje.

Ievos Pacaitės-Gosievskienės kilmė ir giminystės ryšiai

Ieva Pacaitė (tikslios gimimo ir mirties datos nėra žinomos, apytiksliai 1590–1650) kilusi iš Pacų ir Sapiegų giminių, kurios 16–17 a. sandūroje sparčiai veržėsi į LDK elitą. Jos santuoka su Aleksandru Korvinu Gosievskiu (apie 1570/1575–1639) lėmė Gosievskių giminės iškilimą 17 a. I p. Vedybas galima laikyti nusisekusiomis, pora susilaukė penkių vaikų, jie vėliau užėmė aukštas politines ir bažnytines pareigas, sudarė sėkmingas santuokas.

Ieva Pacaitė gimė Lietuvos Brastos (dab. Brestas, Baltarusija) pakamario Mikalojaus Dominyko Paco ir Sofijos Sapiegaitės šeimoje. Apie jos gyvenimą ir veiklą yra išlikę labai nedaug žinių, tačiau jos broliai paliko gana ryškų įspaudą giminės istorijoje. Vyresnis brolis Steponas Pacas (1587–1640) užėmė svarbias Lietuvos didžiojo iždininko ir pakanclerio pareigas. Ievos Pacaitės sūnėnai, brolio Stepono sūnūs, taip pat padarė įstabią karjerą: vyresnėlis Kristupas Zigmantas (1621–1684) savo šlovės viršūnėje ėjo Lietuvos didžiojo kanclerio pareigas bei leido sau statyti Pažaislio vienuolyną, o dviem metais jaunesnis jo brolis Mikalojus Steponas (1623–1684) nuo politinės karjeros (buvo Trakų vaivada) vėliau pasuko link dvasininkų luomo ir buvo paskirtas Vilniaus vyskupu. Užimdamas šias pareigas didikas Vilniaus katedrai dovanojo išskirtinių bažnytinių vertybių, apie kurias jau buvo rašyta šio ciklo ankstesniame straipsnyje.

Jaunesnis Ievos Pacaitės brolis Samuelis (1590–1627) buvo LDK kariuomenės rotmistras, pulkininkas, didysis vėliavininkas. Jis palaidotas Vilniaus katedroje, kur iki šiandien yra išlikęs jam skirtas antkapinis paminklas. Paminėtina, kad abu Ievos Pacaitės seneliai, Dominykas Mikalojus Pacas iš tėvo pusės, Bogdanas Sapiega – iš motinos, 16 a. 8–9 deš. užėmė Smolensko kaštelionų pareigas, jos vyras Aleksandras šį kraštą kaip vaivada valdė 1625–1639 m. Tad Ievos Pacaitės su kraičiu atsinešti platūs giminystės ryšiai su svarbiais LDK politiniais veikėjais neabejotinai turėjo įtakos ne tik jos, bet ir vėlesnių kartų Gosievskiams.

Nenuneigiami buvo ir paties Aleksandro Korvino Gosievskio diplomatiniai ir kariniai pasiekimai. Profesinį kelią, tikėtina, gana ankstyvą, Aleksandras Gosievskis pradėjo Leono Sapiegos kanceliarijoje. Ši pažintis vėliau leido imtis diplomatinių užduočių (1600 m. buvo Leono Sapiegos vadovaujamos delegacijos, vykstančios į Maskvą derybų dėl taikos sudarymo, nariu). Dalyvavo karinėse kampanijose ir mūšiuose su Maskva, Švedija, už pasiektas pergales buvo apdovanotas žemėmis Smolensko vaivadijoje, kurią nuo 1625 m. valdė keturiolika metų. Be jokios abejonės, tokie laimėjimai atnešė nemažus turtus, jie leido įsteigti savo lėšomis ne vieną bažnyčią ir vienuolyną.

Ieva ir Aleksandras Gosievskiai – dosnieji jėzuitų fundatoriai

Ypatingą dėmesį Ieva ir Aleksandras Gosievskiai skyrė jėzuitų vienuolijai. Jėzuitai buvo pakvieti tarnauti karo stovyklų kapelionais Smolensko srityje. Tuo metu ten vykdydamas karines ir diplomatines misijas Aleksandras Gosievskis matė katalikiško švietimo poreikį, todėl 1619 m. įsteigė Smolensko jėzuitų kolegiją. Į ją daugybė Lietuvos ir Lenkijos valstybės didikų siuntė mokytis savo sūnus.

Studentų skaičiui išaugus iki 700, akademiją teko plėsti, ji suskirstyta į 5 klases. Tokiu būdu Aleksandras Gosievskis su savo žmona Ieva Pacaite įsteigė ir jėzuitų akademiją Vitebske bei rezidenciją Daugpilyje. Fundacijas vainikavo jėzuitiškoje Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje Gosievskių užsakyta pastatyti koplyčia su giminės mauzoliejumi, kuris iki mūsų dienų neišliko. Yra žinoma, jog čia buvo palaidotas Aleksandras Gosievskis, jo žmona Ieva Pacaitė ir sūnus Vincentas, kurio antkapinį paminklą apie 19 a. 1 p. litografavo Eustachijus Tiškevičiaus. Ieva Pacaitė-Gosievskienė buvo itin dosni Šv. Kazimiero bažnyčios rėmėja.

Vilniaus katedros lobyne išlikę Ievos Pacaitės-Gosievskienės Šv. Kazimiero bažnyčiai dovanoti liturginiai rūbai pasižymi itin didele prabanga bei išskirtiniu meniniu lygiu. Jos paaukoti keturi poromis skirstomi arnotai pasiūti iš itališko aksominio audinio, vadinamo altembasu. Jis buvo naudojamas aukščiausių Bažnyčios hierarchų ir aristokratų iškilmių drabužiams siūti. Pirmosios poros arnotų kolonos (vidurinė rūbo dalis, įrėminta apdailos juostelėmis – galionais) pasiūtos iš vyšninės spalvos kirptinio šilko aksomo, siuvinėto tauriųjų metalų siūlais. Ornamentui pasirinkti barokinės stilistikos raštai: įvairiai išlenktos vytelės, kai kur susivejančios į spirales, abipus arba iš vieno šono karpyti, riesti lapeliai, profiliniai gvazdikų, lelijų žiedai, šešialapė stilizuota rožė. Vieno šios poros arnoto priekio kolona apačioje yra aplikuota Pacų giminės herbu – sudvejinta Lelija – ir donatorės Ievos Pacaitės abreviatiūra. Viršutinės raidės „EPG“ virš stilizuoto lelijos žiedo – tai dovanotojos inicialai, o apačioje esančios raidės „WS“ nurodo į geradarės titulą – Smolensko vaivadienė.

Antrasis šios poros arnotas nėra pažymėtas dovanotojos herbu, tačiau priskiriamas jai, kadangi arnoto šonų audinys bei priklausiniai – stula ir manipulis – pasiūti iš tokio pat audinio. Altembasas – labai brangus, itin sudėtingo audimo kirptinis aksomas, kuriam išausti reikėdavo mažiausiai dviejų žmonių, dirbančių prie staklių, o darbas reikalavo didžiausio meistriškumo. Tokio audinio raštas išgaunamas derinant įvairaus aukščio aksomo pūką, aukso ir sidabro siūlus, metalo kilpeles. Audiniai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekdavo iš Italijos audyklų Venecijoje, Genujoje, Pizoje, Amalfyje. Gosievskienės dovanotų arnotų šonų audinys raštuotas stambiu Renesanso tekstilei būdingu ornamentu. Tarp tiesių ir lankstytų raudonų su žaliais pakraštėliais aksomo juostų įkomponuotos įvairiakampės stilizuotos augalinės kompozicijos aukso siūlais arba žalio aksomo raštu auksiniame fone.

Antrąją porą arnotų, dovanotų Šv. Kazimiero bažnyčiai, taip pat vienija analogiškų audinių panaudojimas rūbams pasiūti bei ant vieno iš arnotų esantis Ievos Pacaitės-Gosievskienės herbas su inicialais. Pastarasis rūbas pasiūtas iš dviejų skirtingų audinių. Kolonoms buvo panaudotas avietinės spalvos šilko brokatas, ataustas auksiniais siūlais. Gana didelį audinio raportą sudaro lapuotų šakelių formos smailiagaliai ovalai, kurių viduje įkomponuoti lelijų ir ramunių ar saulėgrąžų žiedus primenančios gėlės. Arnoto nugaros kolonos apačioje tarp dviejų „ramunių“ aplikuotas Pacų herbas. Šonai pasiūti iš renesansinio kirptinio aksomo brokato, kurio pagrindinis motyvas – granato žiedas, toks didelis, jog netelpa rūbo detalėse, todėl nugaroje galime matyti kirpimo liniją. Antrasis poros arnotas visas pasiūtas iš tokio pat audinio kaip pirmojo drabužio, todėl galima teigti, jog šį liturginį rūbą taip pat dovanojo vaivadienė.

Ant arnotų esančios herbinės aplikacijos leidžia manyti, jog drabužiai Šv. Kazimiero bažnyčiai buvo padovanoti po 1625 m., kai Aleksandras Korvinas Gosievskis tapo Smolensko vaivada. Įdomu tai, jog nors abreviatūroje nurodytos raidės nusako Ievą Pacaitę jau buvus Smolensko vaivadiene, taip pat ir ištekėjusia moterimi, tačiau ant rūbo pasirinkta įamžinti ne jos vyro Aleksandro Gosievskio giminės herbą, o didikų Pacų, iš kurių kilusi dosnioji bažnytinių reikmenų dovanotoja. Galbūt taip norėta pabrėžti išskirtinai ponios donaciją ir nurodyti jos aukštą kilmę.

Kita Gosievskių šeimos dovana minimai jėzuitų šventovei buvo šv. Kazimiero stalulėlė-relikvijorius. Šį sidabrinį auksuotą relikvijorių 1637 m. dovanojo Ieva Pacaitė-Gosievskienė ir jos dukra Elena Sanguškienė, Samuelio Simono Sanguškos, Vitebsko vaivados, žmona. Ant relikvijoriaus pjedestalo išgraviruotas tekstas lenkų kalba apie šių moterų geradarystę bei prikaltas sidabrinis skydelis, kuriame matomas Gosievskių herbas, dovanotojų inicialai.

Statulėlė sukurta pagal italų dailininko Giacomo Lauros (1584–1637) vario raižinius. Iš karto po karalaičio paskelbimo šventuoju pasirodžiusiame atvaizde jis vaizduojamas su šermuonėlio mantija plačiomis rankovėmis, kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis tikėjimo simbolį kryžių, kairėje – tyrumo ženklą leliją. Šv. Kazimiero relikvijos (iki dabar neišlikusios) buvo laikomos ovaliame įstiklintame relikvijoriaus rezervakulyje, puoštame įmantriomis ažūrinėmis grotelėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog šventasis pavaizduotas su imperatoriškosios formos ūsiukais, tai nėra labai dažna vaizduojant šv. Kazimierą.

Vėlesnės Gosievskių fundacijos

Maždaug po šimto metų Ievos Pacaitės vaikaitis Boguslavas Korvinas Gosievskis (1660–1744) nežinomam Vilniaus auksakaliui užsakė pagaminti šv. Stanislovo relikvijorių, kurį galima laikyti šv. Kazimiero statulėlės-relikvijoriaus „broliu“. Panašaus aukščio ir proporcijų relikvijorius vaizduoja šventąjį Stanislovą kaip vyskupą, vilkintį liturginius drabužius albą ir arnotą, su vyskupo mitra ant galvos ir laikantį kairėje rankoje pastoralą. 1815 m. abu relikvijoriai kartu su daugybe kitų vertybių buvo pavogti iš Vilniaus katedros.

Sugrąžinti kūriniai buvo ganėtinai suniokoti, todėl auksakaliui Vaitiekui Jastžembskiui pavesta juos sutvarkyti. Tuo metu šv. Stanislovo skulptūrėlei padarytas pjedestalas, priderinant jį prie šv. Kazimiero statulėlės. Tokiu būdu tapę poriniais relikvijoriai ne tik liudijo Gosievskių giminės pasišventimą ir rūpinimąsi Bažnyčia, bet ir papuošė Vilniaus katedros centrinį altorių. Šiuo metu katedroje galima pamatyti tikslias abiejų relikvijorių kopijas – originalai po dar vieno bandymo juos pavogti buvo perkelti saugoti į Bažnytinio paveldo muziejų.

Boguslavas Korvinas Gosievskis buvo ištikimas Katalikų Bažnyčios tarnas, užėmė aukštas pareigas Vilniaus, Smolensko vyskupijose, todėl nestebina ir kitos jo donacijos, išlikusios Vilniaus katedros lobyne. Minėtinos trys sidabrinės šv. Mišių taurės su išgraviruotu Vilniaus katedros kapitulos herbu, kurios buvo šešių taurių su patenomis komplekto dalis. Be šių liturginių indų bei anksčiau pristatyto šv. Stanislovo relikvijoriaus, Boguslavo Gosievskio užsakymu buvo pagaminta ir išskirtinės prabangos monstrancija. Manoma, kad jos puošybai panaudoti donatoriaus sesers Teresės Gosievskytės-Sapiegienės papuošalai.

Vėlyvojo baroko stiliui būdingą monstrancijos spindulių gloriją įrėmina sidabrinis gėlių ir kviečių varpų vainikas, o apskritą deimantiniu vainikėliu juosiamą rezervakulį akcentuoja rubinais nusagstytas trikampis – Švč. Trejybės simbolis.

Monstrancijos viršų vainikuoja baldakimą primenanti reljefinė kompozicija su viršuje įtaisytu kryželiu. Kriaušės formos noduso (išplatinta monstrancijos kojelės dalis) ir tripakopės pėdos (apatinė indo dalis) puošybai panaudota spalvoto emalio technika. Kas antrame į aštuonias dalis padalintos pėdos segmente vaizduojami Kristaus kančios įrankiai, kitaip vadinami ginklais (Arma Christi): kryžius, vinys, kopėčios, plaktukas, ietis, lošimo kauliukai, erškėčių vainikas, nendrė. Kituose segmentuose išlietos stilizuotos kriauklės numanomai simbolizuoja kapą, iš kurio žmogus prisikels Paskutinio teismo dieną.

Vilniaus katedros lobyne išlikusios Gosievskių donacijos Šv. Kazimiero bažnyčiai liudija ypatingą šios giminės didikų dėmesį jėzuitams, o Ieva Pacaitė-Gosievskienė suspindi kaip viena dosniausių Bažnyčios rėmėjų 17 a. mecenatystės istorijoje.

Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu. Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kriziniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.

Literatūra

Vladas Drėma, Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus aureus, 2015, p. 206–211.
Jan Paweł Gosiewski, „Fundacje sakralne wojewody smoleńskiego Aleksandra Korwin Gosiewskiego“, Nasza Przeszłość, t. 139, 2023, p. 130–132, 137–138. Žiūrėta 2023–08–04, https://ojs.academicon.pl/np/article/view/4969/5961.
„Jėga ir grožis jo šventovėje…“ (Ps 96, 6): Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje. Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 96, 134.
Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. pradžia, t. 3: Bažnytinė tekstilė XV–XX a. pradžia. Sudarytojos Gražina Marija Martinaitienė, Eglė Pinkutė. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus,
2004, p. 143–145.
Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. pradžia, t. 4: Auksakalystė XIII–XX a., I knyga: Kolekcijos. Sudarytoja Jolita Liškevičienė. Vilnius, 2006, p. 265–266.
Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai. Sudarytoja Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2017, p. 39.

Skarbiec katedry wileńskiej. Redakcja naukowa Dariusz Nowacki, Anna Saratowicz-Dudyńska. Warszawa: Zamek Królewski w Warszawie, 2008, p. 136–139, 186, 190, 196–197.
Šilkas ir auksas: XV–XVIII a. šilkiniai audiniai Bažnytinio paveldo muziejaus liturginių
drabužių rinkinyje. Sudarytoja Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus,
2014, p. 15–17, 23–27, 34–35.
Antanas Tyla, „Aleksandras Gosievskis“, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Žiūrėta 2023–08–04, https://www.vle.lt/straipsnis/aleksandras-gosievskis/.