Ti­kė­ji­mo kan­ki­nių is­to­ri­jos ke­lia­mos iš už­marš­ties

Šiau­lių vys­ku­pi­jos ini­cia­ty­va pra­dė­ta rink­ti, kaup­ti ir sis­te­min­ti me­džia­ga apie Šiau­lių kraš­to ti­kė­ji­mo kan­ki­nius – ken­tė­ju­sius, nu­žu­dy­tus dėl ti­kė­ji­mo. Pra­šo­ma is­to­ri­kų, įvy­kių liu­dy­to­jų pri­si­mi­ni­mų. Už­marš­ties dul­kes kur­šė­niš­kis is­to­ri­kas Jo­nas Ki­ri­liaus­kas nu­brau­kė nuo dvie­jų nu­kan­kin­tų kur­šė­niš­kių at­mi­ni­mo: Kur­šė­nų baž­ny­čios sta­ty­to­jo, pa­ra­pi­jos kle­bo­no Vac­lo­vo Damb­raus­ko ir Kur­šė­nų vals­čiaus ūki­nin­ko Ka­zi­mie­ro Pieš­kaus.

Mon­sin­jo­ras pa­pra­šė is­to­ri­ko pa­gal­bos

Kur­šė­niš­kis is­to­ri­kas Jo­nas Ki­ri­liaus­kas gruo­džio pa­bai­go­je Kur­šė­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­no mon­sin­jo­ro Vy­tau­to Ka­džio pra­šy­mu pa­tei­kė su­rink­tą is­to­ri­nę me­džia­gą apie 1941 me­tais nu­kan­kin­tą ka­nau­nin­ką, Kur­šė­nų baž­ny­čios sta­ty­to­ją, pa­ra­pi­jos kle­bo­ną Vac­lo­vą Damb­raus­ką (1878 10 04–1941 06 25) ir Kur­šė­nų vals­čiaus ūki­nin­ką Ka­zi­mie­rą Pieš­kų (1898–1941).

„Vys­ku­pi­jos dė­ka pra­dė­jo­me rink­ti ži­nias apie Kur­šė­nų pa­ra­pi­jos nu­kan­kin­tus dėl ti­kė­ji­mo žmo­nes. Tai ne tik dva­si­nin­kai, bet vi­si ti­kin­tie­ji, ku­rie ta­po kan­ki­niais dėl sa­vo ti­kė­ji­mo“, – „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė mon­sin­jo­ras V. Ka­dys.

Is­to­ri­nę me­džia­gą apie ka­nau­nin­ką V. Damb­raus­ką is­to­ri­kas rin­ko kny­gai „Kur­šė­nų ku­ni­gas ka­nau­nin­kas V. Damb­raus­kas (1879–1941)“, ku­ri iš­leis­ta 2001 me­tais.

V. Damb­raus­kas bu­vo ki­lęs iš Kur­šė­nų pa­ra­pi­jos Svir­bu­čių dva­ro. Gre­ta iš­sa­mių kil­mės, iš­si­la­vi­ni­mo ir tar­nys­tės baž­ny­čio­je is­to­ri­jos fak­tų, pa­sa­ko­ja­ma, kad ku­ni­gas V. Damb­raus­kas 1925 me­tų pra­džio­je bu­vo at­kel­tas kle­bo­nau­ti į Kur­šė­nus, o vie­na iš at­kė­li­mo prie­žas­čių – strin­gan­ti mies­te­lio baž­ny­čios sta­ty­ba.

„Jo pirm­ta­kams ne­pa­vy­kus įsuk­ti sta­ty­bų, rei­kė­jo im­tis to rei­ka­lo rim­čiau ir at­sa­kin­giau bei grei­čiau. Sta­ty­bos pra­si­dė­jo 1927 me­tais. Bu­vo su­telk­ta pa­ra­pi­ja, apy­lin­kių dva­ri­nin­kai, to­dėl sta­ty­bos dar­bai vyk­do­mi su di­de­liu už­si­de­gi­mu ir ryž­tu“, – ra­šo is­to­ri­kas J. Ki­ri­liaus­kas.

Nau­jos Kur­šė­nų baž­ny­čios rei­kė­jo, nes me­di­nė mies­to baž­ny­čia bu­vo su­de­gin­ta Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu, 1915 me­tais. To me­to spau­do­je is­to­ri­kas su­ra­do, kad „pa­ti baž­ny­čia su vi­so­mis smulk­me­no­mis tik­tai be vi­daus įtai­sy­mų, k. a. al­to­rių, var­go­nų, suo­lų, baig­ta sta­ty­ti, jos pa­sta­ty­mas tru­pu­tį pra­ne­šė 250 tūkst. li­tų, nors są­ma­to­je bu­vo nu­ma­ty­ta, jog jos pa­sta­ty­mas at­seis 560 tūkst. li­tų! Drįs­tu sa­ky­ti, kad tik ku­ni­gas V. Damb­raus­kas ir te­ga­lė­jo pa­sta­ty­ti to­kią di­de­lę baž­ny­čią už to­kią pa­ly­gint ma­žą su­mą…“

Tar­nys­tė pa­ra­pi­jai

Yra is­to­ri­nių duo­me­nų, kad už sa­vo nuo­šir­džią ga­ny­to­jiš­ką veik­lą kle­bo­nas V. Damb­raus­kas bu­vo aukš­tai įver­tin­tas vys­ku­pi­jos va­do­vy­bės: 1934 me­tais už baž­ny­čios pa­sta­ty­mą Tel­šių vys­ku­pas jam su­tei­kė gar­bės ka­nau­nin­ko ti­tu­lą. 1936 me­tais ga­vo vys­ku­pi­jo­je ir ki­tas pa­rei­gas – pa­ro­chi con­sul­to­res sy­no­da­les. O 1938 me­tais vys­ku­pas jam su­tei­kęs ne­ke­lia­mo iš šios pa­ra­pi­jos ti­tu­lą – pa­ro­chus ina­mo­vi­bi­lis.

Is­to­ri­kas J. Ki­ri­liaus­kas tei­gia, kad kle­bo­nas Kur­šė­nų pa­ra­pi­jo­je bu­vo di­de­lis au­to­ri­te­tas. Jo žo­dis bu­vo sva­rus, daž­nai – le­mia­mas. Ak­ty­viai da­ly­va­vo pa­ra­pi­jos ir mies­te­lio vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, glo­bo­jo ne­tur­tin­gus ir varg­šus. Prie baž­ny­čios vi­są jo kle­bo­na­vi­mo me­tą vei­kė „špi­to­lė“, ku­rio­je vi­sa­da bu­vo slau­go­mi 5-6 sun­kūs li­go­niai. Pa­sa­ko­ja­ma, kad „ka­nau­nin­ko ge­ra šir­dis ir kle­bo­ni­ja yra at­vi­ra ne­tur­tin­giems klie­ri­kams, ka­ta­li­kams stu­den­tams ir moks­lei­viams, ku­rių čia, ypač ato­sto­gų me­tu nie­kad ne­trūks­ta“.

Ka­nau­nin­kas nuo­šir­džiai rū­pi­no­si švie­ti­mu, rė­mė ga­bių vai­kų mo­ky­mą­si. Leis­da­vo į moks­lus po ke­lis vai­kus iš pa­ra­pi­jos, dėl to bu­vo ren­ka­mas į Kur­šė­nų pra­džios mo­kyk­los tė­vų ko­mi­te­tą.

Ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja „Pa­va­sa­ris“ už il­ga­me­tę glo­bą ir pa­ra­mą 1935 me­tais V. Damb­raus­kui su­tei­kė pa­va­sa­ri­nin­kų gar­bės na­rio var­dą.

Kal­ba is­to­ri­niai do­ku­men­tai

Apie skau­dų ka­nau­nin­ko li­ki­mą J. Ki­ri­liaus­kas fak­tus rin­ko Lie­tu­vos ypa­tin­ga­ja­me ar­chy­ve.

J. Ki­ri­liaus­kas su­rink­to­je me­džia­go­je pa­sa­ko­ja, SSRS oku­pa­vus ir anek­sa­vus Lie­tu­vą ir pra­dė­jus puo­li­mą prieš ti­kin­čiuo­sius ir baž­ny­čias, Kur­šė­nuo­se bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas kle­bo­no V. Damb­raus­ko au­to­mo­bi­lis „Crys­ler“, skir­tas va­ži­nė­ti po pa­ra­pi­ją ir ki­toms baž­ny­ti­nėms reik­mėms at­lik­ti. Vie­ti­nė ko­la­bo­ran­tų val­džia ne­ken­tė kle­bo­no dėl jo di­džiu­lio au­to­ri­te­to tarp žmo­nių.

„Ras­ta ar­chy­vi­nė me­džia­ga, so­vie­ti­nio pe­rio­do vei­kė­jų liu­di­ji­mai, po­ka­rio bau­džia­mo­sio­se by­lo­se tvir­ti­na, kad kle­bo­ną V. Damb­raus­ką su­lai­kė Kur­šė­nų mi­li­ci­ja. Vals­čiaus par­ti­jos ko­mi­te­te, ku­rio sek­re­to­riu­mi nuo 1941 m. sau­sio 5 d. bu­vo pa­skir­tas Jus­tas Stu­pu­ras, kle­bo­ną ap­klau­sė ir per­da­vė „ka­ri­niam šta­bui“. (…) Vie­nas iš to me­to vei­kė­jų Juo­zas Pet­ro­nis taip ko­men­tuo­ja si­tua­ci­ją: „(…) Kur­šė­nuo­se, va­do­vau­jant par­ti­jos sek­re­to­riui Stu­pu­rui pa­lai­kė­me tvar­ką, tei­kė­me su­žeis­tiems rau­do­nar­mie­čiams me­di­ci­nos pa­gal­bą ir mais­tą. Ki­lo įta­ri­mas, kad Kur­šė­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Damb­raus­kas or­ga­ni­zuo­ja fa­šis­ti­nį ko­vi­nį bū­rį. Jis bu­vo mū­sų mi­li­ci­jos su­lai­ky­tas, par­tko­mi­te­te iš­klaus­tas ir per­duo­tas ka­ri­niam šta­bui. Tuo bu­vo iš­veng­ta ne­rei­ka­lin­gų žmo­nių gy­vy­bių au­kų…“  – ra­šo is­to­ri­kas J. Ki­ri­liaus­kas.

Is­to­ri­kas pa­tei­kia ci­ta­tą iš ras­tų do­ku­men­tų: „(…) Bir­že­lio 25 d. 18 val., jam (V. Damb­raus­kui) išė­jus iš baž­ny­čios, vie­tos ko­mu­nis­tai jį suė­mė ir nu­va­rė į Kur­šė­nų dva­rą, kur ka­ro ko­men­dan­to pa­rei­gas ėjo zoo­tech­ni­kas Dob­ro­kis. Jis suim­tuo­sius lie­pė nu­va­ry­ti į kom­par­ti­jos būs­ti­nę Kur­šė­nuo­se. Čia bu­vo kom­sor­gas (par­ti­jos sek­re­to­rius – aut. J. K.) Jus­tas Stu­pu­ras, ko­mu­nis­tė (…) Šei­nė Mon­ko­vai­tė, mi­li­ci­nin­kai Kas­pe­ra­vi­čius, Moc­kus, Ku­bi­lius, Da­mans­kis, ke­li vie­ti­niai ko­mu­nis­tai ir trys rau­do­nar­mie­čiai ka­riš­kiai – kom­par­ti­jos sek­re­to­rius su mi­li­ci­nin­kais nu­vy­ko į kle­bo­ni­ją pa­da­ry­ti kra­tos ir at­va­ry­ti ki­tus kle­bo­ni­jo­je esan­čius sve­čius ir ku­ni­gus. Po kra­tos iš kle­bo­ni­jos at­si­va­rė šei­mi­nin­kę Va­le­ri­ją Lai­kū­nai­tę ir ten bu­vu­sius sve­čius. Stu­pu­ras, tar­dy­da­mas ka­nau­nin­ką Damb­raus­ką, pa­reiš­kė, kad jis se­niai lau­kė pro­gos jį lik­vi­duo­ti ir da­bar atė­ju­si ta pro­ga. Tar­dant vi­saip iš jo ty­čio­jo­si ir pa­ra­šė mir­ties spren­di­mą. Nu­va­rė su ki­tais į Kur­šė­nų dva­ro par­ką, ki­tus su­sta­tė į ei­lę, o ka­nau­nin­ką nu­si­ve­dė kiek to­liau prie lėk­tu­vo iš­vers­tos bom­bos duo­bės. Pir­miau­sia į jį šo­vė (…) Mon­ko­vai­tė ir pa­tai­kė į ko­jas. Ki­ti bu­de­liai jį kan­ki­no, dau­žė, dur­tu­vais ba­dė ir pri­baig­da­mi pa­lei­do ke­le­tą šū­vių. Ki­tus suim­tuo­sius pa­lei­do ir, ei­da­mi pa­skui juos, vi­saip ty­čio­jo­si. Po šios eg­ze­ku­ci­jos bu­de­liai su­sė­do į ve­ži­mus ir nu­va­žia­vo Lat­vi­jos link. Vo­kie­čių ka­riuo­me­nei atė­jus, ka­nau­nin­ko la­vo­nas bu­vo iš­kas­tas ir pa­lai­do­tas Kur­šė­nų baž­ny­čios šven­to­riu­je“.

J. Ki­ri­liaus­kas J. Pruns­kio kny­go­je, abė­cė­li­nia­me 1941 me­tų Lie­tu­vos nu­žu­dy­tų žmo­nių są­ra­še, ties ka­nau­nin­ko kle­bo­no V. Damb­raus­ko pa­var­de ra­do to­kį įra­šą: „… nu­kan­kin­tas: akys iš­ba­dy­tos, ran­kos iš­lauž­tos ir nu­šau­tas“.

To­liau J. Ki­ri­liaus­ko pa­tei­kia­mi fak­tai apie tai, kad „vo­kie­čių ka­riuo­me­nei užė­mus Kur­šė­nus, vie­ti­niai gy­ven­to­jai bu­vo mo­bi­li­zuo­ti, kad pa­lai­do­tų prie mies­te­lio žu­vu­sių rau­do­nar­mie­čių kū­nus. Lai­do­ja­ma bu­vo ke­lias die­nas. Grįž­da­mi po dar­bų į mies­te­lį žmo­nės, par­ko te­ri­to­ri­jo­je pa­ma­tė du už­muš­tus ark­lius, rei­kė­jo ir juos ap­kas­ti. Ša­lia bu­vu­si bom­bos iš­muš­ta duo­bė bu­vo per ma­ža, to­dėl vy­rai ėmė ją gi­lin­ti. Tru­pu­tį pa­ka­sus vy­rai pa­ma­tė nau­ją ba­tą. Ėmus trauk­ti, pa­si­ro­dė, kad čia žmo­gaus ko­ja. Taip bu­vo at­kas­tas K. Pieš­kus, o ša­lia jo ap­tik­tas ir kle­bo­nas V. Damb­raus­kas. At­ka­sę kū­nus žmo­nės bu­vo šo­ki­ruo­ti, kaip siau­bin­gai bu­vo su­dar­ky­ti nu­žu­dy­tie­ji.“

Kars­tas – dar­ži­nės du­rys

„Kle­bo­ną su ve­ži­mu par­ve­žė į kle­bo­ni­ją, pa­gul­dė ant dar­ži­nės du­rų, nu­prau­sę ap­ren­gė ku­ni­go rū­bais, mat į eg­ze­ku­ci­ją iš na­mų bu­vo iš­va­ry­tas ap­si­vil­kęs megz­ti­niu“.

Yra iš­li­ku­si ir nuo­trau­ka, ku­rio­je nu­fo­tog­ra­fuo­tas ant kle­bo­ni­jos dar­ži­nės du­rų pa­šar­vo­tas kle­bo­nas V. Damb­raus­kas.

Is­to­ri­kas pa­sa­ko­ja, kad 1941 me­tų bir­že­lio 29 die­ną įvy­ko lai­do­tu­vės. Žmo­nių bu­vo su­si­rin­kę daug. Pra­džio­je kle­bo­nas bu­vo pa­lai­do­tas rū­sy­je, vė­liau per­lai­do­tas prie baž­ny­čios sie­nos šven­to­riu­je.

Prie baž­ny­čios bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­las, ku­ria­me bu­vo iš­kal­tas už­ra­šas: „Bol­še­vi­kų nu­žu­dy­tas“, ta­čiau po ka­ro vie­ti­nė val­džia įsa­kė su­nai­kin­ti šį įra­šą, ir jo vie­to­je bu­vo iš­kal­ta gė­ly­tė.

Po­ka­rio me­tais ti­kin­tie­ji kle­bo­no nu­žu­dy­mo vie­to­je pa­sta­tė me­di­nį kry­žių. Apie 1950 me­tus vie­ti­nės so­vie­tų val­džios jis bu­vo nu­griau­tas. 1990 me­tais bu­vo pa­sta­ty­tas nau­jas kry­žius, kad par­ko lan­ky­to­jai ga­lė­tų pri­sė­dę prie­šais ant suo­le­lio ap­mąs­ty­ti žmo­gaus gy­ve­ni­mą lai­ke ir su­si­mąs­ty­ti apie tar­nys­tę žmo­nėms iki pat pa­sku­ti­nės gy­ve­ni­mo die­nos, ko­kį as­me­ni­nį pa­vyz­dį pa­li­ko kle­bo­nas ka­nau­nin­kas V. Damb­raus­kas.

2012 me­tais žū­ties vie­to­je bu­vo pa­da­ry­tas nau­jas kry­žius te­bes­to­vin­tis ir šian­dien.

Ūki­nin­ko li­ki­mą nu­lė­mė jo pa­si­šai­py­mai?

Is­to­ri­kas J. Ki­ri­liaus­kas yra su­rin­kęs ži­nių ir apie ūki­nin­ką iš Voz­bu­čių kai­mo Kur­šė­nų vals­čiaus Ka­zi­mie­rą Pieš­kų (1898-1941). Tei­gia­ma, kad ūki­nin­kas tu­rė­jo apie 40 hek­ta­rų že­mės ūkį, ta­čiau 1941 me­tų bir­že­lio 14 die­ną pra­si­dė­ju­sių trė­mi­mų ne­bu­vo pa­lies­tas. „Jis bu­vo ne­stam­baus su­dė­ji­mo, dar ne­ve­dęs, mėgs­tan­tis pa­pokš­tau­ti, pa­si­šai­py­ti iš so­vie­ti­nių pi­ni­gų, so­vie­ti­nės tvar­kos“, – ra­šo is­to­ri­kas. Pa­sa­ko­ja­ma, kad jis šai­pę­sis ir iš re­vo­liu­ci­jos va­do Le­ni­no ir tai da­ry­da­vęs at­vi­rai.

J. Ki­ri­liaus­ko tei­gi­mu, ūki­nin­kas K. Pieš­kus bu­vo suim­tas 1941 me­tų bir­že­lio 23 die­ną.

Ūki­nin­ko kū­nas ras­tas to­je pa­čio­je duo­bė­je, kaip ir kle­bo­no V. Damb­raus­ko.

„Ti­kė­ti­na ver­si­ja, kad jo kan­ki­ni­mo ir nu­žu­dy­mo prie­žas­tis bu­vo to­kia pa­ti kaip ir kle­bo­no, jis ga­lė­jo bū­ti įtar­tas tu­rin­tis ry­šių su su­ki­lė­liais, to­dėl bu­vo suim­tas, tar­dy­tas, kan­kin­tas ir nu­žu­dy­tas kar­tu su ant­ru įta­ria­muo­ju – pa­ra­pi­jos kle­bo­nu. Iš­ka­sus K. Pieš­kaus kū­ną, liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad jam bu­vo nu­kirs­ti abie­jų ran­kų pirš­tai, iš­ba­dy­tos akys ir su­ba­dy­ta dur­tu­vu ar pei­liu krū­ti­nė“, – ra­šo is­to­ri­kas.

Nu­žu­dy­ta­sis bu­vo pa­lai­do­tas bir­že­lio 29 die­ną Kur­šė­nų mies­to ka­ta­li­kų ka­pi­nė­se.

Ti­kė­ji­mo kan­ki­nių at­mi­ni­mas ir šven­tų­jų vil­tis

Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­ja in­for­ma­vo „Šiau­lių kraš­tą“, kad vys­ku­pi­ja nu­ta­rė im­tis ini­cia­ty­vos su­rink­ti vi­są įma­no­mą in­for­ma­ci­ją apie vys­ku­pi­jo­je gy­ve­nu­sius ar dir­bu­sius ti­kė­ji­mo kan­ki­nius. Jei­gu kaž­kas tu­ri in­for­ma­ci­jos, gir­dė­jo pa­sa­ko­ji­mų, ga­li kreip­tis į vys­ku­pi­ją.

Vys­ku­pi­jos ku­ri­ja vi­lia­si, jog vė­liau ga­li pra­si­dė­ti pro­ce­sai ir dėl Die­vo Tar­nų, Pa­lai­min­tų­jų ar Šven­tų­jų ti­tu­lų su­tei­ki­mo.

Šiuo me­tu Šiau­lių vys­ku­pi­ja ti­ki­si iš­sa­mes­nių ži­nių apie nu­žu­dy­tą ku­ni­gą, ki­lu­sį iš Meš­kui­čių, – Pran­ciš­kų Bud­rį, dėl ku­rio 2003 me­tų ge­gu­žės 31 die­ną Ro­mo­je pra­dė­tas Bea­ti­fi­ka­ci­jos by­los pro­ce­sas ir jis pa­skelb­tas Die­vo Tar­nu, taip pat vys­ku­pi­ja kau­pia me­džia­gą apie re­zis­ten­tą Me­čis­lo­vą Ju­re­vi­čių, ki­tus ti­kė­ji­mo kan­ki­nius.

Ka­nau­nin­kas V. Damb­raus­kas drau­ge su ku­ni­gu, Jo­niš­kio gim­na­zi­jos ka­pe­lio­nu Pau­liu­mi Ra­ce­vi­čiu­mi (1908 12 15–1933 04 01–1941 06 27)  po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II 2000 me­tais ge­gu­žės 7 die­ną jau yra pa­skelb­ti Kan­ki­niais. Tą die­ną Ro­mo­je, Ko­li­zie­jaus aikš­tė­je, skel­bia­ma Baž­ny­čios, iš vi­so bu­vo pa­skelb­ta 114 Lie­tu­vos XX am­žiaus ti­kė­ji­mo liu­dy­to­jų, įra­šy­tų į Baž­ny­čios Mar­ti­ro­lo­gi­ją.

Šiuo me­tu gar­siau­sia Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je pra­dė­ta Bea­ti­fi­ka­ci­jos-ka­no­ni­za­ci­jos by­la yra dėl Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės, ku­riai Šven­ta­sis Sos­tas yra su­tei­kęs Die­vo tar­nai­tės ti­tu­lą. Krikš­čio­niš­ka­sis pa­sau­lis sie­kia pa­skelb­ti Bar­bo­rą Ža­ga­rie­tę pa­lai­min­tą­ja.

Vys­ku­pi­ja yra pra­dė­ju­si ir Šiau­lių ku­ni­go Ig­na­co Šta­cho Bea­ti­fi­ka­ci­jos by­lą.

2017 me­tų bir­že­lį Lie­tu­va šven­tė Ar­ki­vys­ku­po kan­ki­nio Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio pa­skel­bi­mą pa­lai­min­tuo­ju. T. Ma­tu­lio­nis 1962 me­tais mi­rė Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne Še­du­vo­je.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo, J. Ki­ri­liaus­ko kny­go­je „Kur­šė­nų ku­ni­gas ka­nau­nin­kas V. Damb­raus­kas (1879-1941)“ nau­do­tos nuo­tr.