Šaltinis bernardinai.lt, 2022 04 15
Šiandien, Didįjį Penktadienį, sukanka 113 metų, kai gimė katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė Adelė Dirsytė (1909-1955).
1946 m. kovo 6 d., apkaltinta antisovietine veikla, buvo suimta (kartu su 10 žmonių grupe), net 8 mėnesius žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. 1946 m. lapkričio 2 d. nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems metams tremties atimant teisę grįžti į Lietuvą. 1947 m. išgabenta į Čumą (Komijos Respublika) tiesti užpoliarinio geležinkelio, kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu. 1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. 1950 m. pervežta į Magadaną, ypatingojo režimo Berlago lagerį, dirbo statybose.
Adelė Dirsytė nuolat stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, kitų merginų kalinių ji būdavo vadinama mokytoja. Mokė jas melstis, semtis iš maldos dvasinės stiprybės. Kartu su kalinėmis slapta melsdavosi Tėvynėje įprastas gegužines, birželines pamaldas, Kryžiaus kelią. Netgi pasirūpindavo per kalintį kunigą per didžiąsias šventes gauti Švenčiausiąjį Sakramentą iš sutrupintos į gabalėlius Ostijos. Už daromą jos dvasinę įtaką buvo įvairiai alinama, kankinama, perkelta į lagerio ligoninę.
Kaip rašo jos beatifikacijos bylos postulatorius kun. Andrius Končius, po paskutinių metų ypač žiaurių tardymų Adelė Dirsytė grįžo suluošinta fiziškai ir psichologiškai – sumušta, išrautais dalimi plaukais, nekalbi ir atsiribojusi nuo aplinkos. Paguldyta ligoninėje, ji pamažu silpo, kol 1955 m. rugsėjo 26 dieną užgeso, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę.
Iki šiol nežinomos nei Adelės Dirsytės žūties aplinkybės, nei tiksli palaidojimo vieta. Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko rasti tik numanomą palaidojimo vietą Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai (dabar kolektyviniai sodai).
Sibiro tremtyje rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Maldas sugrupavo ir sudėjo į mažą knygelę. 1953 m. Vasario 16-ąją perdavė draugei su prierašu: „kad galėtumei geriau su mumis jausti, mąstyti, garbinti Viešpatį, siunčiame šią maldų knygelę.“ Sibiro kalinių maldaknygė pavadinimu „Marija, gelbėk mus“ pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 14-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose, dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga. Pogrindinė laida Lietuvoje – 1964 m. Pirmasis leidimas Nepriklausomoje Lietuvoje –1990 m.
Kelios ištraukos iš šios maldaknygės:
Viešpatie, laiminki mano miegą
Diena užsimerkė, mano akis nuovargis merkia, jausmai išblėso, jėgos išseko…
Viešpatie, dėkoju už visas šios dienos malones:
už sveikatą, jėgas, už sielos ir kūno maistą, už kiekvieną gerą žodį, už kiekvieną malonumą,
už viltį, už savo gimtąją kalbą, kurią svečioj šaly girdžiu… Dėkoju ir už skausmą, neapykantą,
už visus trūkumus, kuriais mane bandei. Viešpatie, maldauju ramaus poilsio sau ir saviškiams. Amen.
Šv. Šeima, saugoki ir globoki mūsų namų skaistumą ir globoki mūsų veržimasi į tikrąją Tiesą,
apsaugoki mūsų Tautos rūmą nuo visokio blogio, o mums, vargo vaikams,
leiski nors sapne pabuvoti Tėvynės žemėje su savaisiais. Amen.
Marija, Tavo gailestingumo šaukiuosi …
Marija, nuliūdusiųjų linksmintoja,
paguoski krauju ir ašaromis apšlakstytos žemės vaikus,
paguoski tremtinius, paguoski ir mūsų širdis,
pilnas ilgesio, kančios ir vargo. Marija,
maldauju pagalbos Tėvynės gynėjams,
maldauju tikro poilsio gyvybę paguldžiusiems už savo žemę,
maldauju taikos ir ramybės savo kraštui ir išvargusiam pasauliui.
Marija, keliu savo nuvargusias rankas į Tave ir maldauju atleidimo savo ir saviškių ydų,
klaidų, netobulumų ir nuodėmių. Amen.
– Viskas Jėzui, diena ir naktis –
Visas maldynėlis skaitomas nuorodoje:
