Turbūt nė vienu kitu klausimu 1972 m. pogrindyje pradėjusioje eiti LKB kronikoje nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSSR valdžią, kaip dėl vyskupų tremtinių Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus grąžinimo į savo vyskupijas.

Vyskupas nelojalus

Kristaus Karaliaus katedra, kurią prieškariu pastatė pirmas Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, 1955 m. rugsėjo 11-osios vidudienį negalėjo sutalpinti iš visos Lietuvos kampelių atvykusiųjų į dviejų vyskupų Julijono Steponavičiaus ir Petro Maželio konsekravimo iškilmes. Praūžus karui, užėjus sovietinei okupacijai, Bažnyčią daužant stipriai ateizacijos bangai, tai buvo pirmas toks ypatingos reikšmės įvykis, atnešęs vilties proveržį visiems laisviau išpažinti katalikų tikėjimą.

Religijos reikalų tarybos pirmininkas B. Pušinis per nepilnus vysk. J. Steponavičiaus buvimo Vilniuje metus pajuto jo nelojalumą valdžiai. („Jis neleidžia kunigams dalyvauti sovietinės propagandos kampanijose, pats jose atsisako dalyvauti, inspiruoja skundų į Maskvą rašymą bei tikinčiųjų prašymus grąžinti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią“.) 1956 m., kai jis dar nebuvo perėmęs iš vysk. K. Paltaroko administravimo pareigų, buvo išryškėję įtempti santykiai. Vysk. J. Steponavičius ultimatyviai reikalavo grąžinti Arkikatedrą, nepasirašė valstybinės paskolos, uždraudė kunigams be jo sutikimo eiti pas įgaliotinį ir susitikėti su užsienio delegacijomis, reikalavo grąžinti visus nacionalizuotus bažnytinius pastatus, suorganizavo bažnytinių chorų gastroles. Jau tada B. Pušinis siūlė K. Paltaroko įpėdiniu Panevėžio vyskupijoje paskirti vysk. P. Maželį, o vysk. J. Steponavičių ištremti į Pagėgius.

Tačiau visus sovietų valdžios planus suardė 1957 m. gruodžio 17 d. Į Vilniaus kuriją atėjęs laiškas iš Vatikano. Tai buvo atsakymas į Kaišiadorių vysk. T. Matulionio slaptą laišką, kuriame buvo duotas leidimas vyskupui įpėdinio teisėmis konsekruoti į vyskupus kun. Vincentą Sladkevičių. Vysk. K. Paltaroko įpėdiniu Panevėžio vyskupijoje buvo skiriamas vysk. J. Steponavičius. Sovietų valdžia su popiežiaus valia dėl Panevėžio ir Vilniaus arkivyskupijos turėjo skaitytis.

1958 m. sausio 3 d. mirė seniausias Lietuvoje vyskupas Kazimieras Paltarokas. Vysk. J. Steponavičiui perėmus Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų valdymą, santykiai su sovietų valdžia pasidarė kiek normalesni, tačiau jis niekada valdžiai nebuvo lojalus. Tų pačių metų pavasarį, KGB ėmus dar labiau persekioti kunigus, Panevėžio ir Vilniaus vyskupijas pasiekė oficialus ganytojo J. Steponavičiaus velykinis pastoracinis laiškas kunigams. Ganytojas ragino savo tikėjimo nuoširdumu ir moraliniu tyrumu rodyti pavyzdį tikintiesiems, skverbtis į visas gyvenimo sritis, kasdien užsiimti religiniu tikinčiųjų auklėjimu. Kitame priešvelykiniame kreipimesi davė nurodymus parapijų klebonams rengti kunigų bei tikinčiųjų rekolekcijas, tobulinti pamokslus, juos sakyti, o ne skaityti.

Kitas pasipriešinimo KGB persekiojimui būdas buvo vysk. J. Steponavičiaus Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose įvesta privaloma malda, kalbama esant kokiai nors priespaudai.

Vyskupo nesutarimai su valdžia sustiprėjo 1960 m. pradžioje, kai jis vėl nesuderinęs su įgaliotiniu, paskelbė priešvelykinį kreipimąsi į savo vyskupijų dvasininkus, turėjusį sovietų valdžiai nepageidaujamų aspektų, tų pačių metų pavasarį atsisakė įšventinti į kunigus tris klierikus, įtardamas juos buvus KGB agentais. Vyskupas nepakluso valdžios reikalavimui imtis kokų nors priemonių vadinamų reakcingų kunigų atžvilgiu.

JE Julijono Steponavičiaus raštas

„1961 m. sausio 4 d. paskambino man tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kad ateičiau į jo įstaigą, atsinešdamas įgaliotinio išduotą registracijos pažymėjimą. Man atvykus pas įgaliotinį, jis paėmė registracijos pažymėjimą ir pareiškė, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir perkeliamas į Žagarę, Joniškio rajone. Paprašius, kad duotų man Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimo nuorašą arba bent perkaitytų jį, įgaliotinis pasiūlė man Religinio kultų reikalų tarybos įgaliotinio išduodamą pažymėjimą, įregistruojantį mane Žagarės bažnyčios altaristu. Kai siūlomą registracijos pažymėjimą atsisakiau paimti, paaiškindamas, kad tokius registracijos pažymėjimus jo įstaiga išduoda tiktai gavusi vyskupo ar valdytojo pranešimą apie kunigo paskyrimą, tai įgaliotinis atsakė, kad jeigu reikalingas valdytojo kan. J. Stankevičiaus paskyrimas, tais jis man bus parūpintas. Bet nuvykęs pas valdytoją kan.J.Stankevičių gauti man paskyrimo į Žagarę, jo negavo, nes valdytojas pasakė, kad paskyrimo duoti man negalįs, nes tokiam paskyrimui neturįs jurisdikcijos. Tada įgaliotinis J. Rugienis, norėdamas greičiau mane ištremti iš Vilniaus, griebėsi administracinių priemonių, perduodamas mano ištrėmimo klausimą milicijos ir saugumo organams. Milicija išregistravo mane, o saugume buvo man aiškiai pasakyta, kad Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus poste dirbti negaliu ir kad nedelsdamas turiu palikti Vilnių ir iš vykti į man paskirtą tremties vietą, į Žagarę. Be to, dar saugumo tarnautojai pridūrė, kad delsiant man dėl išvažiavimo iš Vilniaus į Žagarę, būsiu išvežtas į Žagarę taip, kaip buvo išvežtas arkivyskupas Teofilius Matulionis į Šeduvą.

Įgaliotinis reikalavo, kad tuos potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane

supažindino su jais žodžiu. Be to, dar pagrasino, kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai, bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų. Kadangi tie potvarkiai prieštarauja Bažnyčios teisės kanonams, arkivyskupijos sinodo nuostatams ir mano vyskupiškai sąžinei, todėl, nepaisant įgaliotinio grasinimų, atsisakiau juos skelbti kunigams. Juk atsisakius vykdyti griaunančius religinį ir bažnytinį gyvenimą potvarkius bei Bažnyčios, tikinčiųjų ir savo teisių gynimas nėra įstatymų pažeidimas, nes Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, tai yra teisę išpažinti be kurią religiją ir praktikuoti religinius kultus. 1961 m. sausio 18 d. išvažiavau iš Vilniaus į Žagarę, kur pradėjau tremtinio gyvenimą.

Tremtis

1961 m. sausio 24 kan. J. Stankevičius sausio 29 d. laiške į Romą rašė: „Vyskupas J. Steponavičius persikėlė gyventi į Žagarę. Jo prašomas, jam parašiau Žagarės altaristo-išlaikytinio paskyrimą. Kaip tvarkysis Vilnius ir Panevėžys – iki šiol neturiu jokių žinių. Pas mus nieko ypatingesnio. Turime bent kiek susirūpinimo: kas pašventins kunigus? Vyskupo P. Maželio sveikata netarnauja pagal užsakymą.“ .

„Sėdėjau daugelyje kalėjimų, kalėjimo gyvenimą pažįstu, galiu ir dar pasėdėti.“ Tokiais žodžiais tris kartų sovietinės valdžios teistas, gulagus praėjęs vyskupas Teofilius Matulionis stiprindavo į Šeduvą atvykusį jo lankyti savo įpėdinį vyskupą Vincentą Sladkevičių, kurio tremties vieta buvo prie Latvijos sienos esantis Nemunėlio Radviliškis. 1961 m., kai vysk. J. Steponavičius buvo priverstas keltis į Žagarę, Lietuvos atkampiopse vietose jau buvo ištremti vyskupai – T. Matulionis ir V. Sladkevičius. Praėjus keleriems metams, Maskva leido keliems kunigams aplankyti Romą. Prel. L. Tulaba rašo: „Stengėmės kiek įmanydami, privačiai išsikalbėti ir patirti, kokia iš tikrųjų yra Bažnyčios padėtis Lietuvoje. Gautas informacijas perdaviau ilgu raštu Vatikano valstybės sekretoriui. Visų pirma nusakiau vyskupų padėtį ir veiklą. Internuotieji vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius siekia kokiu nors būdu būti naudingi Bažnyčiai, bet vyriausybė daro jiems visokius spaudimus.“

Kelią į Žagarę žinojo kiekvienas, kuriam buvo brangus vyskupas Julijonas, kuriam reikėjo jo tėviško patarimo, padrąsinimo, išmintingo sprendimo. Vyskupą aplankydavo ir Gervėčių krašto jaunų dienų bičiuliai – kunigai Stanislovas Valiukėnas, Bronius Laurinavičius, kiti. 1976 m. sausio 16 d. laiške vyskupui kun. B. Laurinavičius rašo, kad sausio 7 d. buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį, kuris bandė aiškinti, kodėl vyskupui neleidžiama valdyti. Laiške rašoma: „Atrodo, kad Eskcelencijos tremties galo nesimato. Gaila. Gaila. Gaila. Jei ir Jūs jaučiate, kad tremtis nesibaigia, maloniai kviečiu aš ir visi adutiškiečiai atvykti į Adutiškį. Čia ramiai ir gražiai pagyvensite.“ Toliau laiške įspėja dėl galimų valdžios klastų: Jei kokį „ kąsnelį“ pasiūlytų, malonėkite šaltai apmąstyti (…). Jei jau eit ordinaro pareigas, tai eit ir toliau garbingai; būti tik tituliariniu ordinaru ne tik negarbinga, bet ir žalinga. Labai būtų malonu, gera ir naudinga, jei parodytumėte, ką dar galite. Telaimina Jus Aukščiausiasis.“

Protestai

Atkakliai, nuosekliai, su giliu tiesos įstikinimu ir jos troškimu tikintieji, vadovaujant uoliems, apašalinės dvasios kunigams, septintajame–devintajame dešimtmečiuose kovojo už Lietuvos bažnyčios teises. Turbūt nė vienu kitu klausimu 1972 m. pogrindyje pradėjusioje eiti LKB Kronikoje nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSSR valdžią, kaip dėl vyskupų tremtinių Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus grąžinimo į savo vyskupijas. Ir nors į šiuos kreipimusis nebūdavo gaunama jokių atsakymų arba gaunami įžūliu melu atausti atskaymai, aktyvieji Lietuvos kunigai ir tikintieji vis išnaujo ir išnaujo siųsdavo prašymus ir protestus.

1976 m. kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas davė neigiamą atsakymą į Lietuvos TSR Ministrų tarybai rašytą pareiškimą, kunigai įgaliotinį paklausė: „Kuo yra nusikaltęs vysk. J. Steponavičius?“ Įgaliotinis atsakė: „Nežinau“. Vadinasi, vyskupas be kaltės kaltas. Jei vyskupas nenusikaltęs, tai kodėl jis Žagarėje, kodėl jam neleidžiama eiti vyskupo pareigas, o jei nusikaltęs, tai kodėl kaltė net nuo paties slepiama?

1980 m. kovo 19 d. Vilniuje respublikinės bibliotekos konferencijų salėje įvyko eilinis teorinio seminaro užsiėmimas, kurio metu lektorius kalbėjo apie įsteigtą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, kuris raginąs neklausyti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio ir t. t. Todėl kai kurie kunigai rajono darbuotojams nesuteikia žinių apie krikštynas, vestuves ir pan. Prie šio darbo daug prisidėjo ir vysk. J. Steponavičius. Šitaip vyskupo tremtinio kaltę vardijo lektorius, pridurdamas, kad. vysk. J. Steponavičius nori, kad atvažiavę turistai iš užsienio ieškotų galimybių susitikti ir su vyskupais tremtiniais, kad teisingesnė informacija pasiekų Vatikaną.

1984 m., rugpjūčio 24 d. į Žagarę pas vyskupą Julijoną atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir prisistatė: „Atvykau kaip valdžios atstovas įspėti.” Įgaliotinis vyskupui pateikė tokius kaltinimus: vyskupas pasirašęs pareiškimą dėl Religinių susivienijimų nuostatų kartu su 500 kunigų; pasirašęs Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimą dėl suimtų kunigų – Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus; vyskupas važinėja į atlaidus, jubiliejus ir laidotuves; meldėsi už valstybinius nusikaltėlius, pvz., neseniai Utenoje meldėsi 10-ųjų mirties metinių proga už nusikaltėlį kan. Petrą Raudą – nereabilituotas; prieš kelis mėnesius Telšiuose meldėsi už vyskupą P. Ramanauską ir kitus tos vyskupijos mirusius vyskupus; pokalbiuose su kunigais jis raginęs kunigus: „Reikia katekizuoti vaikus“, – t. y. skatino nesilaikyti tarybinių įstatymų.

Sukurstė Panevėžio vyskupijos valdytoją prel. K. Dulksnį savarankiškai sudaryti kunigų tarybą ir konsultorių kolegiją. Čia vyskupas J. Steponavičius priminė P. Anilioniui: „Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus, pvz., reikalaujate į kunigų tarybas ir konsultorių kolegijas skirtis tuos, kuriuos nurodote, o spaudoje, per televiziją skelbiate, kad nesikišate į kanoninę ir liturginę Bažnyčios veiklą.“ Po tokių žodžių įgaliotinis, piktai pasižiūrėjęs į vyskupą, tylėjo.

Įsidrąsinęs įgaliotinis nepatarė vyskupui važiuoti į Vilnių, į šv. Kazimiero atlaidų užbaigos pamaldas rugpjūčio 26 d. Jo Ekscelencija į visa tai atsakė: „Nesijaučiu padaręs jokio nusikaltimo prieš civilinę valdžią. Į šv.Kazimiero iškilmes važiuosiu, nes, manau, taip bus geriau ir jums, ką apie jus užsienis pasakys, jei sužinos, kad jūs tai draudžiate?“ P. Anilionis nerimavo, kad vyskupas gali perduoti pokalbį į „Kroniką“. Vyskupas J. Steponavičius į tai atsakė: „Aš visiems papasakosiu, kad jūs pas mane buvote ir už ką įspėjote.“

LKB kronika

1972 m. pradėjus eiti pogrindžio leidiniui Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai, KGB turėjo tik apytikrių duomenų, kas galėtų būti leidėjai, organizatoriai. Galvojo, tie patys „kunigai reakcionieriai‘, kurie nuo 1968 m. savo viešais, daugelio kunigų pasirašytais pareiškimais nedavė ramybės ne tik tieioginiams viršininkams – vyskupijų valdytojams, bet ir LTSR ir TSRS valdžiai. Dar blogiau, kad šios žinios ėmė plaukti į Vakarus. Kas buvo tie „kunigai reakcionieriai“ KGB buvo daugmaž žinoma: kunigai S. Tamkevičius SJ, J. Zdebskis, A. Svarinskas, J. Kauneckas, A. Keina, L. Kunevičius, P.Dumbliauskas SDB, G. Dovidaitis, P. RačiūnasMIC, A. Jokūbauskas, J. Lauriūnas SJ, K. Garucakas SJ, B. Antanaitis ir kiti, kuriems pritarė ir kuriuos laimino vyskupai tremtiniai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius. Kas iš jų pagrindiniai LKB leidėjai, kas yra redaktorius, ilgai buvo nežinoma.

1976 m. sausio 31 d. į Vilniaus saugumo komitetą buvo pakviesta Vilniaus respublikinės bibliotekos vyr. redaktorė ses. Elena Šuliauskaitė. Tardymas truko daugiau nei 6 val. Tardytojas Rimkus klausinėjo apie vysk. J.Steponavičių ir kun. S.Tamkevičių. Vasario 3–6 dienomis Vilniuje buvo susirinkę visų rajonų propagandos ir agitacijos skyrių atstovai ir dalis mokytojų. Buvo manoma, kad LKB kroniką redaguoja Žagarėje gyvenantis vysk. J. Steponavičius, kad LKB kronika persiunčiama į Lenkiją, kur ji dauginama ir išsiuntinėjama į kitus kraštus.

Vysk. J. Steponavičius kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus suėmimo ir teisimo. 1983 m. spalio 5 d. į Vilniaus saugumo komitetą tardymui, kaip liudininkas kun. Sigito Tamkevičiaus byloje, buvo iškviestas vyskupas J. Steponavičius. Tardymo metu vyskupas J. Steponavičius atsisakė būti liudininku kun. S. Tamkevičiaus byloje ir pareiškė, kad kaip vyskupas jis gali tik didžiuotis tokiu kunigu, bet jokiu būdu jo neniekinti. Į klausimus, ar matęs „Kroniką”, ar neprisidėjęs prie Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto dokumentų rašymo ir t. t., vyskupas atsisakė kalbėti. Tardymas truko apie tris valandas. Tardymo protokolo vyskupas J. Steponavičius nepasirašė.

„Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais Kronikos reikalais, – atsiminmuose rašo ses.Gerarda Elena Šuliauskaitė. – Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų pažymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus), jis apie viską išklausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi numanėme, kad esame slaptai sekami slaptojo klausymosi įtaisais iš butų, todėl kalbėdavome tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai.

Jis mums buvo didžiausiais autoritetas: kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai.“

Viltis

1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus katedrą. Šv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė katedros šeimininkas vyskupas J. Steponavičius: „…Lietuvos krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos keliu į išganymą.“

1988 m., M. Marijos metais, spalio 4 dieną, per šv. Pranciškaus šventę Romoje, Šv. Petro bazilikoje, popiežius Jonas Paulius II konsekravo vyskupu tik vieną asmenį Audrį Juozą Bačkį. „Savo konsekraciją aš visuomet prisimenu kaip Dievo Apvaizdos dovaną, – atsiminimuose rašė JE A. J. Bačkis („Tėvynės sargas“, 1993, Nr.3). Juk tuomet pirmą kartą iš Lietuvos galėjo atvažiuoti vyskupas J. Steponavičius, o su juo kartu buvo ir vyskupas J. Preikšas, tuometinis Kauno arkivyskupijos administratorius (o aš gimęs Kaune). Tai buvo 1988 metais. Vyskupas J. Preikšas mane konsekravo kartu su Šv. Tėvu. Ir kas galėjo pamanyti, kai mane siuntė nuncijumi į Olandiją, kad po trejų metų Šventojo Tėvo valia grįšiu į Tėvynę…“