Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Šventasis Rapolas Kalinauskas O.C.D. (1835–1907)

Šventasis Rapolas Kalinauskas O.C.D. (1835–1907)

Autorius kun. Robertas Skrinskas
Šaltinis ekspertai.eu, 2012 11 21

 

1983 metų birželio 22 dieną popiežius Jonas Paulius II Krokuvoje paskelbė palaimintuoju, o 1990 metų lapkričio 17 dieną Romoje pripažino šventuoju tėvą Rapolą Kalinauską – Vilniuje gimusią ir augusią iškilią asmenybę, 1863 metų sukilimo dalyvį, kurio tikėjimą išgrynino Sibiro tremtis. Šia kanonizacija iš sovietų imperijos besiveržiančiai Rytų Europai šv. Tėvas tarsi sakė – krikščioniškos pagarbos kiekvieno žmogaus teisėms, kiekvieno sąžinei ir kiekvienai tautai. Publikacija, parengta pagal interneto ir spaudos informaciją, kun. Robertas Skrinskas primena ir nuostabų R. Kalinausko gyvenimą, ir svarbius Lietuvos istorijos puslapius.

Šv. Rapolas buvo studentas, inžinierius, karininkas, ugningas patriotas, kalinys, tremtinys, išeivis, auklėtojas ir pagaliau 42 metais tapo karmelitų kunigu.

R. Kalinauskas gimė Vilniuje 1835 metų rugsėjo 1 dieną bajorų matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefinos Polonskos šeimoje. Po II pasaulinio karo jo namai neišliko. Pakrikštytas Juozapo vardu, jis buvo antrasis Andriaus sūnus, o pirmagimis brolis buvo vardu Viktoras. Motina mirė praėjus keliems mėnesiams po jaunėlio gimimo ir mažąjį Juozapą auklėjo teta Viktorija. Jo tėvas vedė Juzefinos seserį Sofiją Połonską (tokia praktika nebuvo tuo metu neįprasta) ir susilaukė dar trijų vaikų: Karolįo Emilės ir Gabrieliaus. Bet Sofija mirė 1845 metais, todėl Andrius vedė dar kartą, 17-metę Sofiją Puttkamer, Marylos Vereszczak dukterį. Ji tapo visų Andriaus vaikų motina ir dar susilaukė savo keturių: Marijos, Aleksandro, Monikos ir Jurgio.

Sulaukęs devynerių metų, Juozapas pradėjo mokytis Vilniaus Aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas. Šį institutą įsteigė Rusijos valdžia, bet vėliau caras jį panaikino. Tėvas buvo tapęs šio instituto rektoriumi, bet vėliau dėl sąžinės sumetimų atsistatydino. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu. Institutą baigė 1850-iais, būdamas 17 metų, aukso medaliu.

Pamaldžiai auklėjamas jis pajuto pašaukimą kunigystei, bet tėvo patartas iš pradžių stojo į universitetą. Tuo metu nebuvo lengva pasirinkti studijas, nes po 1795 metų LDK – Lenkijos karalystės padalinimo Vilniaus ir Lenkijos universitetus Rusijos valdžia buvo uždariusi. Nuo jaunystės buvo pamaldus į Aušros Vartų Mariją, kurios paveikslėlį turėjo su savimi per visą gyvenimą.

1851-iais pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Gori-Gorkuose, netoli Oršos, Rusijoje, kur metus studijavo zoologiją, chemiją, agrikultūrą ir apikultūrą (bičių auginimą). Bet būdamas, kaip ir jo tėvas, apdovanotas matematiniais gabumais, vėliau (1853-1857) drauge su savo pusbroliu Lucianu Polonskiu perėjo į Peterburgo Karo ir Inžinerijos akademiją, kurią baigė 1857 metais leitenanto laipsniu. Krymo karo metu buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi (karininko laipsniu) ir pasiųstas į Kronštato salą ginti Petrapilio nuo anglų puolimo iš jūros pusės. Tais pačiais metais, išlaikęs egzaminus, buvo paskirtas šios akademijos matematikos dėstytoju. 1859-iais buvo išsiųstas projektuoti ir tiesti geležinkelį tarp Kursko, Kijevo ir Odesos – trans-Sibiro magistralės dalį. 1860 metais atidėjus geležinkelio projektavimo darbus, leitenantas Juozapas buvo paskirtas į Lietuvos Brastos tvirtovės statybą. Tuo metu J. Kalinauskas priėjo prie išvados, kad tikėjimas gali ir turi būti jo gyvenimo pagrindas. Susižavėjęs Dievo meile (,,Kuris visiškai atsidavė mums“), Juozapas pasiryžo visiškai atsiduoti Dievui, tarnaudamas artimui. Tai jis išreiškė malda: ,,Dieve, jei man dar skirta gyventi, leisk gyventi tau.“ Save jis laikė kitų tarnu. 1862 metais buvo paaukštintas ir gavo kapitono laipsnį. Trys čia praleisti metai jam buvo sunkūs. Jis jautė sunkią Rusijos ranką ant katalikų. Nepaisydamas sunkumų, įkūrė sekmadieninę katalikų mokyklą, kurioje pats mokė. Ribojo savo išlaidas, kad galėtų padėti tos apylinkės vargšams. Lietuvos Brastoje rūpinosi apleistų amatininkų jaunimu, kaliniais, dirbusiais tvirtovėje.

Nenorėdamas kovoti prieš savo tautiečius, pasitraukė iš carinės kariuomenės tarnybos ir įsitraukė į 1863 metų Lietuvos ir Lenkijos sukilimą. Šį ryžtą jis laikė savo, kaip krikščionio, pareiga tėvynei. Dar besimokydamas Peterburge, J. Kalinauskas susipažino su Generalinio štabo akademijos auklėtiniais, būsimaisiais 1863 metų sukilimo Lietuvoje ir Lenkijoje vadais Zigmu Sierakausku ir Jaroslavu Dombrovskiu. Jis suprato, kad sukilimas pasmerktas žlugti, bet rėmė jo tikslą. Jis sakė: ,,šaliai reikia dirbti, o ne lieti kraują. Per daug aišku, kokia bus beginklių žmonių kova prieš Rusijos vyriausybės jėgą, kuri turi milžinišką ir stiprią armiją.“ J. Kalinauskas tikėjo, kad įsitraukęs į sukilimą galbūt galės sumažinti neišvengiamą žalą. Ilgai svarstęs, sutiko dalyvauti sukilime, bet su sąlyga, kad tvarkys tik karinius reikalus ir jam nereikės rūpintis revoliucine propaganda ir mirties bausmių skyrimu.

Vyriausioji sukilimo vadovybė J. Kalinauską paskyrė sukilimo vadu Lietuvoje su būstine Vilniuje. Savo štabą jis įkūrė savo name. Apie tai nežinojo net jo giminės. Kasdien ateidavo į Aušros Vartus. Per 10 sukilimo mėnesių darė viską, kad išgelbėtų kuo daugiau gyvybių. Kaip ir pranašavo, vienas po kito sukilimo vadai buvo suimami ir pakariami turgaus aikštėje. Kitus siųsdavo į Sibirą. Beveik prieš jo namus esančiame domininkonių vienuolyne rusai įkūrė kalėjimą, kuriame buvo kalinamas Lietuvos sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas, vėliau pasmerktas mirti.

1864 metų kovo 24 dieną caro kariuomenė suėmė J. Kalinauską. Savo prisiminimuose jis rašė:

Vidurnaktį 1864 iš kovo 12 į 13 mane pažadino balsas; tai buvo miesto policijos viršininkas; jis paklausė: ‘Ar atsargos civilinis inžinierius kapitonas Kalinauskas čia gyvena?’ – ‘Taip, jis čia gyvena,’ atsakiau. ‘Prašom apsirengti.’ Jis paprašė manęs atidaryti rašomąjį stalą ir buvo patenkintas su pirmuoju popieriumi, pakliuvusiu į jo rankas. Po pirmojo tyrimo jis su sunkumu man pasakė: ‘Apgailestauju. Turiu jus suimti.’ Aš linktelėjau, nesakydamas nė žodžio. Viešpats Dievas iš Savo gerumo neatėmė mano proto ramybės. 

J. Kalinauską kalino domininkonių vienuolyne įrengtame kalėjime. Ten jis organizavo savo gyvenimą pagal vienuolyno regulą. Atsiminimuose rašė:

Pasidariau dienotvarkę visai dienai; keliuosi 5:00. Pirmiausia malda, po to meditacija. Kai gaunu mąstymo knygas, labai nusiraminu. Galiu klausyti Šv. Mišias iš tolo, bet patenkinamai. Mano celės langas atsiveria į kalėjimo kiemą, kuris buvo keturkampis, iš kurio vienos pusės buvo Šv. Dvasios bažnyčia, kurioje anksti rytą buvo aukojamos Šv. Mišios. Praverdavau mažą langelį ir galėdavau džiaugtis Šv. Mišiomis nuo pradžios iki pabaigos.

Tardomas ir nuogąstaudamas, kad gali išduoti draugus arba pakenkti savo šeimai, jis prisiėmė visą kaltę, aiškiai suvokdamas, kad pasmerkia save mirčiai. Po trijų mėnesių kalinimo, 1864 metų birželio 2 dieną, generolo Muravjovo įsakymu buvo nuteistas pakarti. Dėl daugelio priežasčių – nes buvo gerai žinomas, populiarus, aukštos moralės, be to, užtarė draugai rusai, įtikinėję Muravjovą, kad J. Kalinausko nužudymas tik suteiks jam kankinio aureolę, ir tai dar labiau pažadins sukilėlių dvasią – liko gyvas. Mirties bausmė pakeista ištrėmimu į Sibirą iki gyvos galvos. Aktyvių tėvo pastangų dėka ši bausmė pakeista 10 metų sunkiųjų darbų Sibiro tremtyje. Prieš išvežant Juozapą į Sibirą, jam buvo leista susitikti su draugais, kurie jam įdavė Evangeliją, Kristaus sekimą ir kryžiuką. Jam buvo leista atsisveikinti ir su jo dvasios vadovu kun. Antonievičiumi, su kuriuo jis susirašinėjo per visą tremtį.

1864 metų birželio 29 dieną prasidėjo ilga 9 mėnesių kelionė į Sibirą etapu drauge su kitais sukilėliais. Savo atsiminimuose tuos įvykius jis aprašė taip:

,Tai buvo panašu į laidotuves ir daug panašių konvojų mus lydėjo nuo sukilimo pradžios! Tarp mūsų buvo visų sluoksnių ir padėčių asmenų: proprietors, daktarų, rangovų, darbininkų, valstiečių, ištekėjusių moterų, jaunų mergaičių; tai buvo lyg potvynis, kuris plūdo savo vandenis toli į Rytus. Nė vieno kunigo nebuvo mūsų tarpe. Užėmėme vietą geležinkelio vagone, kuriame buvome sugrūsti vienas ant kito. Kai traukinys pajudėjo  pro stotį, ant žemės buvo metamos gėlės, kaip kapinėse į kapą per mirusiojo laidotuves.

Tremtinių ešalonas važiavo pro Sankt Peterburgą, Maskvą į Nižnij Novgorodą, kur kaliniai buvo persodinti į laivus ir Volgos upe nugabenti į Permės centrą. Permėje tarp ištremtųjų Juozapas sutiko savo brolį Gabrielių. Rugsėjo mėnesį jie perėjo pėsčiomis arba kibitka (arklių traukiamu vežimu) Uralo kalnus. Prasidėjo Sibiro žiema. Daugelis nuo šalčio ir nuovargio mirė ir buvo palaidoti šalikelėje į sniegą. Juozapas rašė:

Permė buvo surinkimo punktas. Iš čia pasmerktieji buvo išsklaidomi į rytų pusę. Įskaitant Permę ir į Tolimuosius Rytus, už Uralo ir prieš Uralą didžiausi plotai tapo beribėmis dešimties tūkstančių aukų, ištremtų iš savo tėvynės, kapinėmis… Pats miestas Permė tapo, tikrąja to žodžio prasme, tikromis kapinėmis. Kalėjime  siautė dėmėtoji šiltinė, be jokios medicininės pagalbos, be išganomųjų sakramentų, mūsų bendro likimo draugai palikdavo šį pasaulį.

Likę gyvi pagaliau atvyko į Usolę prie ežero Bahkel. Paskutinę kelionės atkarpą Juozapas taip aprašo: ,,Lijo, kelias purvinas ir pilnas skylių. Gerą dalį kelio ėjome pėsčiomis palei kraštą ir ledą, kuris jau tirpo ir lūžo į lytis. Išalkę, sušlapę ir sušalę atvykome į Usolės kalėjimo barakus.“

Su daugeliu kitų tremtinių J. Kalinauskas pateko į Usolės druskos kasyklas, prie Irkutsko. Savo trėmimo vietą jis pavadino ,,didžiulėmis kapinėmis dešimtims tūkstančių aukų.“ Usolė buvo kaimas prie Angaros krantų. Kaliniai gyveno upės saloje pastatytame didžiuliame barake, kur viskas buvo daroma bendrai. Sibiro šalčiai pasiekdavo 30o-45o žemiau nulio. Siautė ligos. Juozapas tarnavo savo likimo broliams, kaip tik galėjo. Pats jis stiprybės semdavosi maldoje: ,,pasaulis gali iš manęs atimti viską, bet visada mano nuosavybe liks viena slaptavietė, kurios pasaulis nepajėgs iš manęs atimti – tai malda.“

Dalyvavimas sukilime ir sunkūs katorgos metai ženkliai pakeitė J. Kalinausko dvasią, padėjo naujai atrasti Dievą, kančia išmokė melstis ir būti jautriu kito žmogaus skausmui. Jis daug meldėsi, nuolat skaitė ,,Kristaus sekimą“, šv. Augustino ,,Išpažinimus“. Draugai tremtiniai J. Kalinauską laikė šventu vyru ir savo kūrybos litanijoje meldėsi: ,,Per J. Kalinausko maldas gelbėk mus, Viešpatie!“

1866 metų balandžio 16 dieną amnestija jis buvo atleistas nuo katorgos darbų, o 1868 metais – ir nuo visų priverčiamųjų darbų. Išbuvus 3 metus Usolėje, jam leista atvykti į Irkutską. 1871-1872 metais J. Kalinauskas atliko meteorologinius tyrimus Rusijos geografijos draugijos Sibiro skyriui. Taip pat dalyvavo žymaus profesoriaus Benedikto Dybovskio mokslinėje ekspedicijoje į Kultuką prie Baikalo. Tremtyje Irkutske išbuvo iki 1872 metų.

Po amnestijos Juozapas pradėjo mokyti tremtinių vaikus ir padėjo garsiajam Sibiro klebonui tėvui Kristupui Švernickiui rengti juos Pirmajai Komunijai. Draugystės su t. Kristupu dėka gyveno turtingą dvasinį gyvenimą, daug skaitydavo teologinės literatūros, dažnai priimdavo sakramentus. Juozapas ėmė ruoštis vienuolio gyvenimui, nes suprato, kad tai jo pašaukimas. Jam kilo mintis stoti į karmelitų ordiną, jei tik pavyks atgauti laisvę. Katorgos ir tremties metus jis laikė pasirengimu vienuolio ir kunigo gyvenimui.

1872 metais išvyko į Permę, vėliau persikėlė į Smolenską, kur 1874-iais sulaukė laisvės dekreto. Galėjo persikelti į Lenkiją, bet neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. 1874 metų balandžio 10 dieną paskutinį kartą susitiko su savo šeima Vilniuje. Atvykęs į Varšuvą, apsigyveno netoli savo brolio Gabrieliaus. Pro savo langą galėjo matyti basųjų karmelitų bažnyčią ir vienuolyną. Rekomendavus tremties draugui Aleksandrui Oskierkai, gavo pasiūlymą būti kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio, gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, šešiolikmečio sūnaus Augusto auklėtoju.

Paryžiuje Juozapas įsitraukė į politinę ir socialinę veiklą, dirbo su lenkų pabėgėliais. Šiame mieste jis sutiko karmelitą Augustiną Mariją Švč. Sakramento (Hermann Cohen, buvusį žymų žydų pianistą konvertitą.). Žavėjosi jo didžiu muzikiniu talentu, bet labiausiai – giliu dvasingumu. Juozapo Dievo alkis augo. Paryžiuje jis užsibuvo neilgai, nes 1876 metais jaunajam auklėtiniui nustatyta tuberkuliozės liga. Dėl to teko daug keliauti. Trejus metus J. Kalinauskas jis gyveno įvairiuose miestuose ir vietovėse Šveicarijoje bei Italijoje. Tuo metu jis stengėsi perteikti Augustui aukščiausius dvasingumo idealus ir mokė fizikos bei matematikos. Kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, daug meldėsi, studijavo šv. Augustino, šv. Teresės, šv. Kryžiaus Jono bei kitų dvasios mokytojų veikalus. Daug bendraudamas su įvairių vienuolijų nariais, domėjosi vienuoliniu gyvenimu. Su Augustinu jiedu išsiskyrė 1877 metų liepą. J. Kalinausko įtaka jaunajam kunigaikščiui buvo tokia, kad Augustas atrado savo tikrąjį pašaukimą tapdamas kunigu ir vienuoliu. Jį priėmė į saleziečius jų įkūrėjas Šv. Jonas Boskas 1887 metais. Po ankstyvos Augustino mirties 1893-iais Bažnyčia pradėjo jo beatifikacijos procesą.

1877 metų liepos 15 dieną J. Kalinauskas įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją ir pradėjo noviciatą Grace, Austrijoje. Lapkričio 26 dieną buvo įvilktas į karmelitų abitą ir gavo vienuolio vardą – tapo brolis Rapolas šv. Juozapo. Po pirmųjų įžadų išsiųstas į Djoro konventą Raab Vengrijoje teologijos bei filosofijos studijų. 1881 metų lapkričio 27 dieną davė amžinuosius įžadus ir po to perkeltas į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia 1882 metų sausio 15 dieną gavo kunigystės šventimus iš Krokuvos arkivyskupo Albino Dunajevskio. 1883 metais tapo Černos vienuolyno prioru.

Tapęs kunigu, tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose – buvo Černos vienuolyno vyresniuoju, provincijos patarėju, basųjų karmeličių provincijos vikaru, vienuolyno Vadovicuose steigėju ir vyresniuoju. Augant pašaukimams, Vadovicuose pastatė naują kolegiją ir gražią Šv. Juozapo bažnyčią. Įsteigė daug katalikiškų organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje. Įsteigė karmeličių vienuolynus Premysle (1884 metais) ir Lvove (1888 metais). 1892-1907 metais rinko medžiagą apie motinos Teresės Marchockos, XVII a. karmelitės, gyvenimą, kad paskelbtų ją palaimintąja. Išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas. Rodė vienuolinio gyvenimo pavyzdį, rūpestingai tvarkė vienuolyno reikalus, stengėsi kuo tobuliau atlikti patikėtas pareigas. Remdamasis tvirta malda ir savęs atsižadėjimu, jis stengėsi išlaisvinti dvasiškai pavergtus piliečius, kai jie kovojo už politines ir religines laisves. Jo stipri įtaka padėjo atgimti Lenkijos karmelitams. Tarp savo apaštalinių programų, jis ypač pabrėžė atgailos sakramento reikšmę. Jis tiek daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, kad buvo vadinamas ,,išpažinties kankiniu.“ Jo krašte buvo rytų apeigų krikščionių. Tėvas Rapolas rūpinosi ne tik Ukrainos katalikais, bet ir ekumenine dvasia su vietos ortodoksais. Savo tarnavimu jis siekė būti taikos pasiuntiniu ir taikintoju su rusais. Jis mylėjo stačiatikius ir stropiai siekė rytų bažnyčios susivienijimo su Roma. Meldėsi už Rusijos atsivertimą. R. Kalinauskas mokėjo daugelį Europos kalbų.

1907 metų lapkričio 15 dieną – kai karmelitai melsdavosi už visus mirusius vienuolijos narius – mirė nuo tuberkuliozės Vadovicuose, Lenkijoje, savo įsteigtame vienuolyne. Žinia apie jo mirtį pasklido greitai ir tūkstančiai žmonių susirinko pagerbti žmogaus, kurį jie laikė šventu. Jį palaidojo vienuolyno kapuose Černoje, prie Krokuvos. Bet ten laikyti kūną buvo neįmanoma, nes piligrimų minios kaip relikvijas sėmė žemę nuo kapo ir atsilauždavo kapo gėlių. Vienuolės, kurios prižiūrėjo jo kapą, nespėdavo jų atsodinti ir nešti naujas žemes. Teko uždėti antkapį (perkelti į rūsį? „His body was later moved to a tomb“), bet piligrimai ir čia nesiliovė gramdę tinką kaip relikviją. Todėl jo palaikus perkėlė į Černos koplytėlę, kurioje jie ir yra iki šiol.

Tiek gyvas būdamas, tiek ir po mirties turėjo šventumo šlovę net tarp kilmingųjų ir garsių žmonių, tokių kaip kardinolai Dunajevskis Puzyna, Kakovskis ir Gotti. Skelbimo palaimintuoju bylą pradėjo Krokuvos kurija 1934-1938 metais, vėliau ji buvo tęsiama Romoje, kur 1943-iais paskelbtas dekretas dėl jo raštų. Byla buvo pateikta 1952-iais. 1953-1956 metais pabaigtas apaštalinis tyrimas ir Kongregacija pradėjo jo dorybių aptarimą.

Popiežius Jonas Paulius II, pats kilęs iš Vadovicų, patvirtino pamaldumą į jį. 1980 metų spalio 11 dieną šv. Tėvas paskelbė dekretą apie didvyriškas jo dorybes. Patvirtinus jo užtarimu įvykusį stebuklą, 1983 metų birželio 22 dieną popiežius Jonas Paulius II Krokuvoje paskelbė tėvą Rapolą Kalinauską palaimintuoju. Per pamokslą popiežius kalbėjo:

Kaip pabrėžė II Vatikano s., Bažnyčia privalo kiekvienam priminti apie pašaukimą į šventumą. Šventumas iš tikrųjų yra sudarytas iš meilės. Jis remiasi meilės  įsakymu… Todėl šventumas yra ypatingas panašumas į Kristų. Panašumas per meilę. Mes gyvename Kristuje per meilę, kaip ir Jis gyvena Tėve per meilę.  Šventumas yra panašumas į Kristų, kuris paliečia vienybės su Tėvu Šventoje Dvasioje slėpinį; ši vienybė su Tėvu per meilę. Nuo ankstyvųjų metų tėvas Rapolas ir brolis Albertas suprato šią tiesą: kad meilė pasireiškia sielos atsidavimu; kad mylėdamas atiduoda save. Iš tikrųjų, kaip Kristus sakė apaštalams, „atiduoti savo gyvybę“… Tėvas Rapolas rašė savo seseriai: „Dievas save pilnai atidavė už mus, ir mes privalome  save aukoti Dievui“.

Minint 5-ąsias beatifikacijos metines, Lodzėje jam atidengtas paminklas.

Kai garsas apie jo užtarimu įvykusius stebuklus augo, Krokuvos kurija 1989 metais pradėjo nepaprastai pagijusio vaiko kanoninį tyrimą. 1989 metų sausio 18 dieną Vadovicuose į avariją papuolė mažametis Aleksandras. Berniuko sveikatos būklė buvo kritiška, 8 paras jis išbuvo be sąmonės. Aleksandro motina karštai meldėsi į palaimintąjį R. Kalinauską. Devintą parą berniukas atgavo sąmonę, nebuvo matyti jokių avarijos padarinių. Įvykis buvo kruopščiai ištirtas. Savo nuomonę pareiškus daktarams, teologams ir kardinolams, berniuko išgijimas buvo pripažintas stebuklu. Popiežius Jonas Paulius II 1990 metų liepos 10 dieną patvirtino stebuklingą išgijimą kanonizacijai. 1990 lapkričio 26 dieną konsistorijoje šv. Tėvas drauge su kardinolais nusprendė kanonizuoti palaimintąjį Rapolą Kalinauską. Ceremonija buvo paskirta 1991 metų lapkričio 17 dieną, sekmadienį.

Dažnai šventųjų paskelbimas atidedamas dėl politinės išimties. Popiežiai natūraliai neskuba kanonizuoti kankinio, kai pvz., kankintojas dar gyvas ir yra valdžioje. Tironas gali pamanyti, kad toks veiksmas yra kvietimas sustiprinti persekiojimus. Sovietų Rusijoje buvo daugybė tikrų šventųjų ir kankinių, nukankintų Gulage, Sibire ar savame krašte. Be abejonės, tam tikras jų skaičius bus kanonizuoti. Popiežius paskelbė šventuoju ankstesnės kartos žmogų, kuris kentėjo už savo žmones, pavergtus carinės Rusijos, ir skyrė savo gyvenimą dvasiniam lietuvių ir slavų  atgimimui. Šiandien sovietų Rusija, kaip ir carinė Rusija, jau žlugusi. 1991 metais buvo daugiau nei bet kada anksčiau vilties tiek Lietuvai, tiek Lenkijai pasiekti savo seną svajonę – tvirtą ir nuolatinę nepriklausomybę. Būtent šia kanonizacija, kaip nepriklausomybės simboliu, popiežius Jonas Paulius II ir norėjo Rytų Europai pasakyti – krikščioniškos pagarbos kiekvieno žmogaus teisėms, kiekvieno sąžinei ir kiekvienai tautai.

Kanonizacijos apeigose dalyvavo delegacijos iš karmelitų ordino Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir ypatingos iš Lietuvos ir Lenkijos su savo kardinolais ir vyskupais. Dalyvavo Lenkijos prezidentas Lechas Valensa, Lietuvos Aukščiausios tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2006 metų spalio 24-26 dienomis plenariniame posėdyje Liturginės komisijos pirmininko vyskupo Jono Borutos siūlymu buvo apsvarstytas sąrašas šventųjų (tarp jų šv. Adalbertas Vaitiekus, Vilniuje gyvenę šv. Faustina, šv. Rapolas Kalinauskas), kurie galėtų būti įtraukti į Lietuvos vyskupijų liturginį kalendorių. Toks sąrašas dar turi būti patvirtintas Apaštalų Sosto. 2007 metų Liturginiame kalendoriuje Šv. Rapolo Kalinausko minėjimas paskirtas lapkričio 19 dieną.

Nemėžio vidurinei mokyklai (Vilniaus rajonas) 2006 metų balandžio 28 dieną suteiktas Šv. Rapolo Kalinausko vardas.

Šv. Rapolas nuolat savo vienuoliams primindavo: „Karmelyje mūsų pagrindinė pareiga yra atsigręžimas į Dievą visuose mūsų veiksmuose.“ Jis pabrėždavo nuolatinę vienybę su Dievu. Kitas jo dvasingumo aspektas, kurį jis pabrėždavo broliams ir seserims vienuoliams – tai draugystė su Mūsų Mergele, kurią jis mylėjo kaip „motiną ir ordino įkūrėją; kurią kiekvienas turi visada turėti savo mintyse. Karmelitams yra svarbiausia gerbti Švč. Mergelę Mariją. Ir mes ją mylime, jei stengiamės sekti jos dorybėmis, ypač nusižeminimu ir prisiminimu maldoje. Mūsų žvilgsnis turi būti nuolat nukreiptas į Ją; mūsų prisirišimai nukreipti į Ją.“

Dėkokime Dievui už naują šventąjį, prašykime, kad šv. R. Kalinausko pavyzdžiu ir mes pajėgtume įprasminti savo gyvenimą, tarnaudami Dievui, Tėvynei ir artimui.

R. Kalinauskas parašė:

Karmelitų kronikas apie Vilniaus, Varšuvos, Lvovo ir Krokuvos karmelitų vienuolynus.
Išvertė į lenkų kalbą Šv. Teresėlės Sielos istoriją.
Parašė Hermano Cohen biografiją. Jis buvo žymus žydas pianistas, atsivertęs įstojo į karmelitų ordiną ir tapo tėvu Augustinu Marija Švč. Sakramento.
Kalinowski, Rafal, Czesc Matki Bozej w Karmelu Polskim, in Ksiega Pamiatkowa Marianska, Lwow-Warszawa 1905, vol. 1, part II, pp 403-421
Kalinowski, J. Wspomnienia 1805-1887 (1805-1887 atsiminimai), ed. R. Bender, Lublin 1965
Kalinowski, Jozef, Listy , ed. Czeslaus Gil, vol. I, Lublin 1978, vol II, Kraków 1986-1987
Kalinowski, Rafal, Swietymi badzcie. Konferencje i teksty ascetyczne, ed. Czeslaus Gil, Kraków 1987
Our Lady: Mary Always and in Everything, Cracow 1901