„… Šventumas iš tikrųjų yra meilė. Jis remiasi meilės įsakymu… Todėl šventumas yra ypatingas panašumas į Kristų. Mes gyvename Kristuje per meilę, kaip ir Jis gyvena Tėve per meilę. Tėvas Rapolas anksti suprato šią tiesą: kad meilė pasireiškia sielos atsidavimu; kad mylėdamas atiduodi save.“ Šv. Jonas Paulius II
Vaikystė ir studijos
Rapolas Kalinauskas pasaulį išvydo 1835 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje, matematikos profesoriaus Andriaus Kalinausko ir Juzefos Polonskos šeimoje. Pakrikštytas Juozapo vardu. Motina mirė praėjus kelioms savaitėms po jo gimimo, mažąjį Juozapą auklėjo motinos sesuo Viktorija, kurią vėliau berniuko tėvas vedė.
Sulaukęs devynerių metų Juozapas pradėjo mokytis Vilniaus aukštuomenės institute, kuriame profesoriavo jo tėvas. Juozapas pasižymėjo gabumais ir pavyzdingu elgesiu. Institutą baigė 1850 m. aukso medaliu. Pamaldžiai auklėtas jaunuolis juto pašaukimą kunigystei, bet tėvo patartas ėmė siekti aukštojo mokslo. Tuo metu nebuvo lengva pasirinkti studijas, nes po 1795 m. LDK padalijimo Vilniaus ir Lenkijos universitetus Rusijos valdžia buvo uždariusi. Tad Juozapas Kalinauskas pradėjo studijas Žemės ūkio akademijoje Horkuose, netoli Oršos, studijavo zoologiją, chemiją, agrikultūrą ir apikultūrą (bičių auginimą), o vėliau perėjo į Peterburgo karo ir inžinerijos akademiją, kurią baigė 1859 m. leitenanto laipsniu. Vėliau ne kartą gailėjosi dėl tokio pasirinkimo, „Atsiminimuose“ rašė, kad laiko savo jaunystę prarasta.
Leitenantas ir kariuomenės inžinierius
J. Kalinausko studijos Peterburge sutapo su Krymo karu (1853–1856 m.). Jis buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi ir pasiųstas į Kronštatą ginti Peterburgą nuo anglų puolimo iš jūros pusės. Disciplinuotas ir pareigingas J. Kalinauskas pamažu kopė karinės karjeros laiptais. Vėliau, išlaikius egzaminus, buvo paskirtas toje pačioje akademijoje matematikos dėstytoju.
Gyvenimas svetur, nors ir sėkmingai besiklostantis, buvo kupinas vidinių krizių. J. Kalinauską kankino tėvynės, gimtinės ilgesys. Negalėdamas patenkinti vidinių sielos poreikių, ieškojo nusiraminimo knygose, pasilinksminimuose su draugais.
„Dieve, jei man dar skirta gyventi, leisk gyventi Tau“
1859 m. J. Kalinauskas buvo išsiųstas projektuoti ir tiesti Odesos-Kursko geležinkelį. Nuošalios vietovės po Peterburgo atrodė tarsi ramybės oazė. Tačiau 1860 m. geležinkelio statybos darbai nutrūko dėl finansinių sunkumų ir leitenantas Juozapas buvo paskirtas į Lietuvos Brastos tvirtovės statybą. Tuo metu R. Kalinauskas priėjo prie išvados, kad tikėjimas gali ir turi būti jo gyvenimo pagrindas. Susižavėjęs Dievo meile („Kuris visiškai atsidavė mums“), Juozapas pasiryžo visiškai atsiduoti Dievui tarnaudamas artimui. Tai jis išreiškė malda: „Dieve, jei man dar skirta gyventi, leisk gyventi Tau.“ Save jis laikė kitų tarnu.
Treji Lietuvos Brastoje praleisti metai buvo nelengvi. J. Kalinauskas pajutė sunkų kataliko gyvenimą Rusijoje. Nepaisydamas sunkumų, įkūrė sekmadieninę katalikų mokyklą, kurioje pats mokė. Ribojo savo išlaidas, kad galėtų padėti tos apylinkės vargšams. Lietuvos Brastoje rūpinosi apleistų amatininkų jaunimu, kaliniais, dirbusiais tvirtovėje.
Sukilimas prieš caro valdžią
Brastoje pasiekė pirmosios žinios apie sukilimą. Nenorėdamas kovoti prieš savo tautiečius, J. Kalinauskas pasitraukė iš carinės kariuomenės tarnybos ir įsitraukė į 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimą. Šį ryžtą jis laikė savo kaip krikščionio pareiga tėvynei. Dar studijuodamas Peterburge J. Kalinauskas susipažino su kai kuriais būsimaisiais sukilimo vadais – Zigmu Sierakausku ir Jaroslavu Dombrovskiu. Jie kalbėdavosi apie lenkų literatūrą, galimybes atgauti nepriklausomybę, visuomenines reformas, valstiečių įsitraukimą į kovą… Sukilimo vadovybė Varšuvoje paskyrė J. Kalinauską Lietuvos vykdomojo skyriaus Karinės sekcijos viršininku. Jis suprato, kad sukilimas pasmerktas žlugti, bet rėmė jo tikslą. Jis sakė: „Šaliai reikia dirbti, o ne lieti kraują. Per daug aišku, kokia kova bus beginklių žmonių prieš Rusijos vyriausybės jėgą, kuri turi milžinišką ir stiprią armiją.“ J. Kalinauskas dalyvaudamas sukilime siekė bent išvengti nereikalingų aukų.
Pasinėręs į sukilimo reikalus J, Kalinauskas sykiu išgyveno ir labai sudėtingą dvasinių permainų laikotarpį. Po dešimties metų pertraukos atlikęs išpažintį grįžo į Bažnyčios prieglobstį. Nuo to laiko kasdienė malda, išpažintis kas savaitę, Komunija jau buvo nebeatsiejama J. Kalinausko gyvenimo dalis.
Suėmimas ir tremtis
Caro policija gan anksti pradėjo domėtis J. Kalinausku. 1864 m. kovo 24 d. jis buvo suimtas tėvų namuose. Bijodamas, kad į bylą nebūtų įtraukti jo artimieji, prisiėmė kaltę, ir Tardymo komisija paskelbė mirties bausmę sušaudant. Tačiau vėliau bausmė buvo pakeista 10 metų katorga Sibire. Dar laukdamas nuosprendžio buvusiame dominikonų vienuolyne įrengtame kalėjime organizavo savo gyvenimą pagal vienuolyno regulą. Atsiminimuose J. Kalinauskas rašė: „Pasidariau dienotvarkę visai dienai; keliuosi 5:00. Pirmiausia malda, po to meditacija. Kai gaunu mąstymo knygas, labai nusiraminu. Mano celės langas atsiveria į keturkampį kalėjimo kiemą, iš kurio vienos pusės Šv. Dvasios bažnyčia, joje anksti rytą aukojamos šv. Mišios. Praverdavau mažą langelį ir galėdavau džiaugtis šv. Mišiomis nuo pradžios iki pabaigos.“
Su daugeliu kitų tremtinių Kalinauskas pateko į Usolės druskos kasyklas. Fizinis, emocinis ir dvasinis diskomfortas, kurį patyrė šiame nuošaliame miestelyje, dar labiau priartino J. Kalinauską prie Dievo. Jis nusprendė kiekvieną atokvėpio minutę skirti pasiruošimui vienuolystei: tobulino užsienio kalbų įgūdžius, domėjosi Bažnyčios istorija, skaitė Augustino „Išpažinimus“, „Kristaus sekimą“ ir kitas knygas, siunčiamas namiškių. Čia būdamas sužinojo ir apie karmelitus.
Juozapas taip pat buvo atrama savo likimo broliams. Draugai tremtiniai R. Kalinauską laikė šventu vyru ir savo kūrybos litanijoje meldėsi: „Per J. Kalinausko maldas gelbėk mus, Viešpatie!“
1866 m. balandžio 16 d. amnestija J. Kalinauskas atleistas nuo katorgos darbų, po poros metų ir nuo visų priverčiamųjų darbų, iki 1872 m. gyveno tremtyje Irkutske. Čia atliko meteorologinius tyrimus Rusijos geografijos draugijos Sibiro skyriui, taip pat dalyvavo žymaus profesoriaus Benedikto Dybovskio mokslinėje ekspedicijoje prie Baikalo. Vėliau Juozapas pradėjo mokyti tremtinių vaikus ir pagelbėjo garsiajam Sibiro klebonui tėvui Kristupui Švernickiui rengti juos Pirmajai Komunijai. Draugystės su tėvu Kristupu dėka gyveno turtingą dvasinį gyvenimą, daug skaitydavo teologinės literatūros, dažnai priimdavo sakramentus. 1874 m. sulaukė laisvės dekreto. Galėjo persikelti į Lenkiją, bet neturėjo teisės gyventi Lietuvoje. 1874 m. balandį paskutinį kartą susitiko su savo šeima Vilniuje. Atvykęs į Varšuvą, apsigyveno netoli savo brolio Gabrieliaus. Pro langą galėjo matyti basųjų karmelitų bažnyčią ir vienuolyną.
Vienuolinio gyvenimo link
Atvykęs į Varšuvą, J. Kalinauskas gavo pasiūlymą būti kunigaikščio Vladislovo Čartoriskio, gyvenusio emigracijoje Paryžiuje, sūnaus Augusto auklėtoju. Paryžiuje Kalinauskas užsibuvo neilgai, nes dėl jaunojo auklėtinio ligos teko daug keliauti. Trejetą metų gyveno įvairiuose miestuose ir vietovėse Šveicarijoje bei Italijoje. Tuo metu Juozapas stengėsi perteikti Augustui aukščiausius dvasingumo idealus ir mokė fizikos bei matematikos. Kiekvieną dieną dalyvaudavo šv. Mišiose, daug meldėsi, studijavo šv. Augustino, šv. Teresės, šv. Kryžiaus Jono bei kitų dvasios mokytojų veikalus. Daug bendraudamas su įvairių vienuolijų nariais, domėjosi vienuoliniu gyvenimu. Aplinkybės susiklostė taip, kad netrukus ir mokytojas, ir mokinys tapo vienuoliais.
J. Kalinauskas 1877 m. liepos 15 d. įstojo į basųjų karmelitų vienuoliją ir pradėjo noviciatą Grace, Austrijoje. Lapkričio 26 d. buvo įvilktas į karmelitų abitą ir gavo vienuolio vardą – tapo brolis šv. Juozapo Rapolas. Po pirmųjų įžadų išsiųstas į konventą Vengrijoje gilinti teologijos bei filosofijos žinių. 1881 m. lapkričio 27 d. davė amžinuosius įžadus ir išvyko į vienintelį po vienuolynų naikinimo Lenkijoje išlikusį karmelitų vienuolyną Černoje prie Krokuvos. Čia netrukus gavo kunigystės šventimus.
Vienuolijos atgimimas
Tapęs kunigu, tėvas Rapolas 25 metus ėjo daug atsakingų pareigų provincijoje ir vienuolynuose – buvo Černos vienuolyno vyresniuoju, provincijos patarėju, basųjų karmeličių provincijos vikaru, vienuolyno Vadovicuose vyresniuoju. Augant pašaukimams, Vadovicuose pastatė naują kolegiją ir gražią Šv. Juozapo bažnyčią. Įsteigė daug katalikiškų organizacijų Lenkijoje ir Ukrainoje, vienuolynus Premysle ir Lvove. 1892–1907 m. rinko medžiagą apie motinos Teresės Marchockos, XVII a. karmelitės, gyvenimą, kad ji būtų paskelbta palaimintąja. Taip pat parašė keturių tomų istorinį veikalą apie basųjų karmeličių vienuolijas Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje, jo plunksnai priklauso nemaža sielovadinio pobūdžio leidinių. Išsiskyrė pamaldumu, apaštaliniu uolumu, buvo vertinamas kaip geras dvasios vadovas. Ypač pabrėžė Atgailos sakramento reikšmę. Tėvas Rapolas tiek daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, kad buvo vadinamas „išpažinties kankiniu“. Rodė vienuolinio gyvenimo pavyzdį, rūpestingai tvarkė vienuolyno reikalus, stengėsi kuo tobuliau atlikti patikėtas pareigas.
Tačiau gyvenimo laikrodis jau skaičiavo paskutines minutes Daug iškentėjęs, skausmingai pažinęs Dievo sukurtąjį pasaulį, išdalijęs save žmonėms, rodydamas jiems kelią į asmeninį nemirtingumą 1907 m. lapkričio 15 d. tėvas Rapolas iškeliavo į amžinybę. Palaidotas Černos vienuolyno kapinėse. Kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais.
Popiežius pal. Jonas Paulius II paskelbė tėvą Rapolą palaimintuoju Krokuvoje 1983 m. birželio 22 d., kanonizavo Romoje 1991 m., minint šv. Kryžiaus Jono, reformavusio karmelitų ordiną, 400-ąsias mirties metines.