Popiežiaus ir būsimojo popiežiaus bičiulystė

Laukinę gamtą išsaugoję Lenkijos pietryčiuose plytintys Beščadų kalnai 1978-ųjų rugpjūtį sulaukė piligrimų iš Krokuvos. Būtent čia su keliais bičiuliais atostogaujantį kardinolą Karolį Wojtylą ir pasiekė liūdna žinia: rugpjūčio 6 dieną į Viešpaties namus iškeliavo Paulius VI (Giovanni Battista Enrico Antonio Maria Montini).

„Popiežius jam buvo tarsi tėvas. K. Wojtyla nuo pat pradžių žavėjosi Pauliaus VI sielovada, jo požiūriu į pasaulį ir dideliu dėmesiu kultūros klausimams“, – atsiminimuose pažymėjęs ilgametis Jono Pauliaus II sekretorius Stanislawas Dziwiszas per visą kelionę, grįžtant į Krokuvos arkivyskupiją, jautė kardinolo Karolio sielvartą, tarytum skaitė jo veidu plaukiančias mintis. „Krokuvos Bažnyčia tarsi Motina sūnų pagimdė mane, – 1964 m. kovo 8-ąją Vavelio katedroje kalbėjo Pauliaus VI Krokuvos arkivyskupu metropolitu nominuotas Karolis Wojtyla. – Petras, įkūnytas Pauliaus VI asmenyje, skyrė Bažnyčią, kurioje turiu būti ganytoju, ir pasakė: „ Ganyk…“ Neįeinu pro kurias nors kitas duris, tik pro centrines avidės duris, kurias pats Kristus nurodė Petrui.“

Krokuvos arkivyskupas K. Wojtyla palaikė darbininkų reikalavimus, globojo jaunimą, intelektualus, dėstytojus, kuriems buvo uždrausta lankyti Bažnyčią, taip pat disidentus, persekiojamuosius. 1967-ųjų pavasarį su pastoraciniu vizitu lankantis Bžezėje, per radiją išgirdo netikėtą žinią – Paulius VI jį pakėlė Romos kardinolu. „Bet aš apie tai nieko nežinau“, – pasakė grįžęs į Krokuvą. Peržiūrėjęs iš Apaštalų Sosto atėjusius laiškus, rado ir tą, prieš tris dienas atėjusį pranešimą.

Birželio 28-ąją, Vatikane vykstant viešajai konsistorijai, kardinolui Karoliui Wojtylai einant prie popiežiaus, Siksto koplyčioje pirmą kartą pasigirdo šūksniai: „Bravo!“ Birželio 29 dieną, apaštalų Petro ir Povilo šventės metu, pirmą kartą istorijoje vieša konsistorija vyko po atviru dangumi Šv. Petro aikštėje. O liepos 3 dieną įvyko privati kardinolo Wojtylos ir Pauliaus VI audiencija. Pokalbis truko apie 20 minučių…

Kiekvieną kartą atvykusiam į Romą jam audienciją paskirdavo Paulius VI. Popiežius labai vertino jaunąjį Krokuvos arkivyskupą metropolitą. Gerbė už jo tikrą dvasingumą, apaštalinę drąsą, kultūrą, dvasios giedrumą, taip pat už visuomet rodomą ištikimybę bei lojalumą. O 1976 metais kardinolą Wojtylą pakvietė vesti Gavėnios rekolekcijas. Apmąstymams jis pasirinko Simeono žodžius: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis buvo prieštaravimo ženklas…“ Perėjęs prie gyvenimo aktualijų, kardinolas sakė, jog popiežius, Bažnyčia, vyskupai, taip pat kunigai bei vienuoliai ir patys tikintieji yra skirti – kaip ir Kristus – būti „prieštaravimo ženklais“ pasaulyje, kuriame su jėga ar tyliai mėginama paneigti Dievo tiesą, tiesą apie Dievą.

Kalbėjo apie pavojus, ateinančius iš Vakarų, iš vis labiau sekuliarėjančios, vis labiau vartotojiškos visuomenės, taip pat iš tų šalių, kuriose ateizmas buvo tapęs sistema, bet kova su religija vyko taip, kad „neatsirastų – kiek tai įmanoma – naujų kankinių. Tad tos epochos kovos metodas buvo persekiojimai, bet jie buvo vykdomi taip, kad atrodytų, jog tikėjimas nėra persekiojimas ir yra visiška religijos laisvė…“

Netikėtai trumpa pirmtako tarnystė

„Negalima į popiežiaus rinkimus žiūrėti kaip į įprastą conclave –„po raktu, – atvykęs į Romą kardinolas Wojtyla sakė bičiuliui kun. Mieczyslawui Malinskiui. – Tai tam tikra liturginė forma, rekolekcijos – maldingi, Bažnyčiai skirti apmąstymai. Norint rasti Apaštališkajai Sostinei tinkamą įpėdinį, meldžiamasi už Bažnyčią, atsiduodama Šventajai Dvasiai.“

Popiežiškojoje lenkų kolegijoje Krokuvos arkivyskupas vėl susitiko su Venecijos patriarchu kardinolu Albino Luciani. Kard. S. Dziwiszo nuomone, tarp jų buvo dvasinė giminystė. „Prisimenu, kad per II Vatikano susirinkimą netoliese vienas nuo kito sėdėjome ir mačiau, kad jūs, kardinole, visą laiką rašėte“, – tada Wojtylos pietų pakviestas kalbėjo kard. A. Luciani. Kartu pietavęs kard. S. Dziwiszas atsiminimuose pažymėjo: „Jis atrodė labai nuoširdus ir man iškart patiko.“

Konklava, ne taip, kaip buvo manoma, pasibaigė labai greitai. Rinkimai ilgai netruko – tai ženklas, kad Kardinolų kolegija buvo labai vieninga. Popiežiumi išrinktas Venecijos patriarchas kardinolas Albino Luciani pasirinko du – Jono XXIII ir Pauliaus VI – vardus, susiedamas abiejų artimiausių savo pirmtakų paveldą ir taip suvienydamas įvairių krypčių atstovus. Susitikęs su Jonu Pauliumi I po pontifiko inauguracijos, kardinolas Wojtyla išvyko į Krokuvą. Anot S. Dziwiszo, „išsiveždamas tą gerumo kupiną šypseną ir džiaugsmą, kuriuo popiežius išreiškė gilų savo tikėjimą“.

Rugsėjį laukė svarbus, dviejų tautų susitaikymą nešantis Bažnyčios žingsnis – Lenkijos episkopato delegacijos pirmoji po karo kelionė į Vakarų Vokietiją. Vokiečiai, kaip žmogumi-legenda, patyrusia komunistų areštą, labai domėjosi Lenkijos dvasiniu autoritetu Primu Stefanu Wyszynskiu. „Kad tas šiandieninis susitikimas prie šv. Bonifacijaus kapo patvirtintų Bažnyčios apaštališkąją misiją tarp mūsų tautų, kad atnaujintų Evangelijos dvasią, sustiprintų tiesoje, meilėje, suartintų, prisimenant senos ir nesenos praeities žaizdas…“ – Fuldoje, Vokietijos episkopato konferencijų vietoje, skambėjo Krokuvos arkivyskupo kardinolo K. Wojtylos žodžai.

Vavelyje per Šv. Vaclovo, katedros globėjo, iškilmes ir savo vyskupystės 20-metį, arkivyskupas Karolis aukojo šv. Mišias. Rugsėjo 29-osios rytas skambėjo džiugiu, ateitin vedančiu nusiteikimu. Ir staiga į kambarį įbėga vairuotojas Mucha. Kaip rašė kard. S. Dziwiszas: „Įraudęs, susijaudinęs, sunkiai tardamas žodžius pasakė, kad mirė Jonas Paulius I. Arkivyskupas sustingo, bet tik akimirkai. Nieko nepasakė, tik šnabždėjo: ‚Tai negirdėta… Negirdėta.‘ Iš tolo matėme, kaip nuėjo į koplyčią. Ir ilgai ten meldėsi.“

O spalio 1 dieną Krokuvos katedroje kardinolas K. Wojtyla aukojo gedulingas šv. Mišias. „Vis regiu jį rugpjūčio 26 dieną apie 18 val., kai tapo aišku, jog kardinolų balsai buvo už Abino Luciani, – sakė homilijoje. – Regiu jo veidą, kai kardinolui kamerlingui į klausimą, ar priimi popiežiaus tarnystę, atsako: ‚Priimu‘. Ir tuoj po to ištaria vardą: Jonas Paulius I… Tiek iš jo tikėjomės, tiek laukėme. Taip stengėsi atsakyti į tuos mūsų lūkesčius visa savo žmoniška, kunigiška, vyskupiška, popiežiška esybe. Taip greitai tapo tuo, kuo pašauktas turėjo tapti. Su tokiomis mintimis žvelgiau į visą tai vakare Siksto koplyčioje. Juk viskas patvirtino rinkimų sėkmę. Todėl šiandien mes, visas pasaulis, visa Bažnyčia, klausia: ‚Kodėl?..‘

Ar Jono Pauliaus I pontifikatas neįvykdytas? Žmonėms atrodo, kad jis pradėtas. Valstybių galvos, tautų vyrai kalba, jog popiežius pradėjo naują ganytojavimo stilių. Šie tiek tą stilių perėmė iš savo pirmtakų: ir Jono XXIII ir Pauliaus VI, bet nuo pirmų metų savaip jį perteikė…“

„Habemus papam Carlus“

Kardinolui Wojtylai išvykstant į konklavą, komunistinės Lenkijos valdžia atėmė iš jo diplomatinį pasą, o vietoj jo išdavė tik turistinį. Vienas iš provincijos partijos sekretorių pasakė: „Tegul važiuoja, tegul važiuoja, suvesim su juo sąskaitas, kai sugrįš…“ Dėl ko komunistinė valdžia griežė dantį? Mat Krokuvos arkivyskupas kasdien atvirai protestavo prieš tuos, kurie stengėsi ištrinti Dievą netgi iš žmogaus sielos gelmių. Ypač 1976 m., kai valdžia dar kartą labai apribojo Dievo Kūno šventės procesijos kelią. „Man dažnai priekaištaujama, – sakė K. Wojtyla, – kad kalbu apie tai. Argi galėčiau tylėti? Nerašyti? Nereaguoti? Aš, vyskupas, privalau pirmasis tarnauti šiam reikalui. Šiam didžiam žmogaus reikalui.“

1978 m. spalio 15-oji. Konklava. Vienos arkivyskupas kardinolas Franzas Konigas dažnai minėjo savo artimo bičiulio ir bendraminčio Krokuvos arkivyskupjos ganytojo vardą. Kardinolai, dalyvavę II Vatikano susirinkime, žymūs teologai, mokslininkai itin puikiai įvertino filosofijos profesoriaus K. Wojtylos kultūrą ir protą. Į jo celę palaikyti ir padrąsinti, žinoma, atėjo ir Varšuvos ir Gniezno arkivyskupas kardinolas Stefanas Wyszynskis. „Wojtyla visuomet buvo šalia Wyszynskio“, – atsiminimuose pažymėjęs kard. S. Dziwiszas prisiminė glaudžius jų santykius įrodantį faktą. Kai Lenkijos primui komunistų valdžia vėl neišdavė vizos kelionei į Romą, kur jis turėjo dalyvauti Vyskupų sinode, kardinolas Wojtyla iš solidarumo irgi atsisakė ten vykti. Tai buvo lemiamas kirtis tvankiuose kabinetuose kurptam planui šiuodu dvasininkus supriešinti.

„Quo vadis?“ Primas pakartojo įsakmų klausimą, kurį Viešpats uždavė bandžiusiam iš Romos pabėgti Petrui. Bet paskui sušvelnino toną, prašydamas Wojtylos, kad, jeigu šis bus išrinktas popiežiumi, neatsisakyti tarnystės. Ir pridūrė: „Naujojo popiežiaus uždavinys bus įvesti Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį…“ Sugrįžęs į Siksto koplyčią Krokuvos arkivyskupas metropolitas išgirdo seno bičiulio Belgų kolegijos rektoriaus kardinolo Maksimilijono de Fiurstenbergo pašnibždom ištartus žodžius iš kunigystės šventimų apeigų: „Deus adest et vocat te“ (Dievas yra čia ir tave kviečia).

Per aštuntą balsavimą Romos popiežiumi išrinktas Karolis Wojtyla, kaip primas Wyszynskis buvo pataręs, pasirinko tą patį vardą kaip Albino Luciani – Jonas Paulius II. „Aš buvau Šv. Petro aikštėje, prie įėjimo į baziliką, – atsiminimuose rašė kard. S. Dziwiszas. – Tenai išgirdau kardinolą Pericle Felici, skelbiantį naujojo popiežiaus vardą; tai buvo mano vyskupas. Mano vyskupas…“

Lydimas mažos procesijos su kryžiumi, kardinolų apsuptas balkone pasirodo popiežius Jonas Paulius II. „Sio lodato Gesu Cristo. Diletissimi frateli e sorelle“ (Garbė Jėzui Kristui. Brangūs broliai ir seserys), – prabilus išrinktajam Romos vyskupui, aikštę užliejo entuziazmo banga…

Vėliau Jonas Paulius II taip komentavo savo pirmąją kalbą:

„Kai 1978 metų spalio 16 dienos vakarą išėjau į Šv. Petro bazilikos balkoną norėdamas pasveikinti aikštėje susirinkusius Romos gyventojus ir piligrimus, pasakiau, kad atkeliavau „iš tolimos šalies“. Kalbėdamas apie tolumą, norėjau užsiminti apie geležinę uždangą, kuri tuomet vis dar egzistavo.

Popiežius, atvykęs iš už geležinės uždangos, išties atvyko iš toli, net jei jis atkeliavo iš pačios Europos širdies. Geležinės uždangos metais Centrinė Europa buvo beveik užmiršta. Beveik mechaniškai buvo taikoma Vakarų ir Rytų perspektyva… Lenkams buvo nepriimtina, kai juos vadindavo Rytų tauta. Spėju, kad tokį apibūdinimą buvo nelengva girdėti čekams, slovakams, vengrams, taip pat lietuviams, latviams ir estams. Pagal šią perspektyvą simboliška buvo pakviesti popiežių iš Lenkijos – Krokuvos. Tai nebuvo pavienio žmogaus, bet ir visos Bažnyčios, su kuria jis buvo susijęs nuo pat gimimo, pakvietimas. Netiesiogiai tai buvo ir tautos, kuriai jis priklausė, kvietimas.

Man atrodo, kad kardinolas Stefanas Wyszynskis pastebėjo ir ypač giliai perteikė šį tokio įvykio aspektą. Asmeniškai aš visuomet buvau įsitikinęs, kad popiežiaus lenko išrinkimą gali paaiškinti ir tai, ką Tūkstantmečio primas, o su juo lenkų vyskupijos ir Bažnyčia sugebėjo įgyvendinti, nepaisant slegiančių apribojimų ir persekiojimų, kuriuos teko patirti per anuos nelengvus metus. Į Romos Sostą išrinkdama Lenkijos kardinolą, konklava atliko įpareigojantį pasirinkimą: ji tarsi pasirodė norinti paprašyti Bažnyčios, iš kurios šis kardinolas kilo, liudijimo dėl visuotinės Bažnyčios gerovės. Bet kuriuo atveju tas pasirinkimas įgijo ypatingą reikšmę Europai ir pasauliui. Išties jau penkis amžius tęsėsi tradicija, kad atsakomybę už Petro Sostą prisiimdavo kardinolas italas. Lenko išrinkimas negalėjo neatverti kelio virsmui. Tai buvo įrodymas, kad konklava, remdamasi Susirinkimo nurodymais, bandė skaityti „laiko ženklus“ ir jų šviesoje siekė subrandinti savuosius sprendimus.“ („Atmintis ir tapatybė“, 2005).