Ivanas Kuncevičius (Ivan Kuncevič) gimė 1580 m. dabartinės Ukrainos teritorijoje (Voluinės Volodymyre), pasiturinčių miestiečių stačiatikių šeimoje. Būdamas vos ketverių, kartu su mama meldėsi bažnyčioje prie Nukryžiuotojo, kuomet pajuto tarsi karšta žarija tiesiai iš Nukryžiuotoj Kristaus šono palietė jo širdį. Berniukas tada mamai kalbėjo, kad užaugęs darys viską, kad niekas nebeskaudintų Jėzaus. 1596 m. kai buvo sudaryta Brastos bažnytinė unija, Ivanas pasiųstas į Vilnių mokytis pirklio amato.

1604 m. Vilniuje, būdamas 24-erių, jis tapo bazilijonų vienuoliu. Tokį sprendimą priėmė po to, kai į Vilnių buvo atvežta popiežiaus Klemenso VIII brevė apie karalaičio Kazimiero paskelbimą šventuoju. Ivaną paveikė pasakojimai apie Kazimiero gyvenimą, jo pasiaukojimą vargšams, tad įstojęs į Švč. Trejybės vienuolyną, jis pasirinko vienuoliškąjį Juozapato vardą, pritardamas Brastos bažnytinės unijos deklaruotam Bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma. Šios vienybės siekimui jis vėliau skyrė visą savo gyvenimą.

1617 m. kartu su būsimu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu įsteigė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną – vienintelį ordiną, įkurtą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.  Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas tapo pagrindiniu Brastos Bažnytinės unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju. Todėl vienuoliai bazilijonai bei kiti Graikų (Rytų) apeigų katalikai vadinami unitais.

1617 m. J. Kuncevičius įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vitebsko vyskupu, o sekančiais metais – ir Polocko arkivyskupu. Savo vyskupijose Juozapatas susidūrė su didele tamsa, nežinojimu ir prietarais. Kunigai buvo linkę į stačiatikybę, šventovės buvo apleistos, pasauliečiai bažnyčios turtus valdė nuostolingai (pačių parapijų ir bažnytinių bendruomenių atžvilgiu), kai kurie unitų kunigai buvo po antrą kartą vedę, o vienuolynuose buvo neklusnių ir visai nepašauktų gyventi vienuolišką gyvenimą asmenų.

• 

1623 m. rudenį Juozapatas nuvyko į Vitebską, kur situacija darėsi nerami. Dvi savaites jis skaitė pamokslus Vitebsko bažnyčiose. Stačiatikiai gatvėse jį užkabinėdavo, ieškojo priekabių, o Juozapato priešininkas M. Smotrickis užsiundė kunigą Eliją išplūsti atvykusio arkivyskupo. Šį akiplėšą uždarius arkivyskupo namuose, neramumai dar labiau išplito. Minia, apsupusi arkivyskupo namus, pradėjo mušti jo tarnus. Juozapatui išėjus minios nuraminti, kažkas lazdos buože smogė jam per galvą, o kitas kirvapente jį užmušė. Arkivyskupo kūnas, prakirtus Dauguvos eketę, buvo pakištas po ledu.

Tai įvyko 1623 m. lapkričio 23-iąją. Vėliau daug pasakota apie stebuklingą Dievo pagalbą, ieškant J. Kuncevičiaus kūno. O žinią, kad šis ilgai išliko nesuiręs, tikintieji priėmė kaip asmens šventumo paliudijimą. Išties, praėjus vos 20 m. Juozapatas buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867-aisiais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju. Šventojo Polocko arkivyskupo palaikai buvo gerbiami įvairiose Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos vietovėse, o po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo – slepiami ir perlaidoti, nes juos persekiojo Bažnytinės vienybės priešininkai.

„J. Kuncevičiaus relikvijos buvo perkeltos į vakarų Europą, nes provoslavai nenori jo matyti Ukrainoje ir Baltarusijoje“, – pasakoja dabartinis apaštalinis nuncijus Ukrainoje – arkivyskupas Visvaldas Kulbokas.

Pirmiausia šventojo Polocko arkivyskupo palaikai pateko į Vieną, 1949 m. iš Austrijos buvo pergabenti į Romą, o 1963 m. – atidengti viešajam garbinimui Šv. Petro bazilikoje, kur yra iki šiol.

Priėjus prie centrinio altoriaus su baldakimu, dešinėje rasite koloną su šv. Petro skulptūra. Šv. J. Kuncevičiaus kapas yra kitoje tos kolonos pusėje esančioje Didžiojo Bazilijaus koplyčioje. Virš jo kapo, Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje, yra prancūzų dailininko Pierre Subleyros originalios freskos, nutapytos 1745 m., mozaikinė kopija, vaizduojanti šv. Bazilijų, aukojantį šventąsias mišias imperatoriui Valente. Originalus darbas randasi Santa Maria Degli Angeli bazilikoje Romoje.

Šv. J. Kuncevičiaus palaikai ne veltui saugomi tokioje garbingoje Vatikano vietoje. Jis buvo stačiatikių ir unitų kovų simbolis, pirmasis unitų šventasis. Jo pasirinkimas atvedė jį iki kankinystės, krikščioniško tikėjimo paliudijimo. Šis Lietuvai reikšmingas šventasis buvo pasiekiamas visiems, nusižeminęs, nuolankus, visada atsiprašantis. Džiaugsmingai priimdavo net savo priešus, jiems atleisdavo ir už juos meldėsi. Kai priešai jį praminė „sielų medžiotoju“, jis atsakė: „Duok, Dieve, kad aš visas Jūsų sielas užburčiau ir palydėčiau į dangų.“

Šis objektas yra įtrauktas į Lietuviška Italija žemėlapį. Daugiau objektų rasite čia.