„Ji tikrai buvo moteris, besirūpinusi Lietuvos reikalais. Mes neturėdavome galimybės rodyti jokių kaprizų, priekaištauti [jai dėl to]“, – apie mamą Stefaniją Paliulytę-Ladigienę pasakoja grafikė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė. Einant Vilniuje esančia Trakų gatve, šalia 10-ojo namo, pakėlus akis šiek tiek aukščiau, matyti raudona lentelė, skirta Stefanijai Ladigienei – Pasaulio tautų teisuolei ir visuomenės veikėjai – pagerbti. 

Stefanijos gyvenimas prasidėjo 1901 m. Vabalninke, Biržų valsčiuje. Jos tėvas – žymus knygnešys Tomas Paliulis.

Skaitant vos 15 metų sulaukusios merginos – būsimosios Pasaulio tautų teisuolės – dienoraštį jaučiamas reiklumas sau. Stefanija nuolat pabrėžia savo nepakankamumą – per mažai perskaitė, per mažai veikė, per mažai patyrė, tačiau šis nepakankamumas niekaip jos nežlugdo. Savigrauža jauna mergina neužsiima. Visuomet žiūri į priekį – kaip dar labiau pasitempti. Tiesa, 15-metės dienoraštis vėliau nutrūksta ir tik sau pačiai skirto, intymaus Stefanijos vidinio pasaulio daugiau nebematome. Belieka tik faktai iš jos gyvenimo ir kitų žmonių pasakojimai bei atsiminimai.

Vienas iš tokių faktų – S. Ladigienė buvo pirmoji „Moters“ žurnalo redaktorė. Dar 1920 m., ką tik ištekėjusi už generolo Kazio Ladigos, į Vilnių vežė šūsnį rankraščių spausdinti. Vyras pajudėjo į frontą su lenkais. 1927 m. S. Ladigienė tapo III Seimo nare. Tiesa, A. Smetonai nebešaukiant Seimo, nebeliko ir šios pozicijos, tačiau polinkis į visuomeniškumą iš Stefanijos gyvenimo nedingo. Kai vyrą dėl nepalankių pažiūrų į prezidentą A. Smetoną atleido iš tarnybos, kartu jie gyveno šeimos namuose Gulbinėnuose, o ten Stefanija skaitė paskaitas moterims, redagavo žurnalą „Naujoji vaidilutė“, užaugino 6 vaikus, rašė straipsnius į žurnalus, įkūrė chorą, grojo vargonais, leido laikraštį vietiniams vaikams „Gulbinėnų vaikas“. Ir prosydama skalbinius daug dainuodavo.

Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, iš šeimos buvo atimtas jų dvaras, o vyras išvežtas į Sibirą. Daugiau šeima jo niekada nebematė, nors liudininkai sako, kad pati Stefanija vis tikėjosi, kad vyras dar kažkur gyvas. Juos siejo didžiulė pagarba vienas kitam.

1944 m. į šeimą, šalia savų vaikų, Stefanija priėmė ir iš Kauno geto pabėgusią Ireną Veisaitę. Nacių okupacijos metu tokia rizika galėjo baigtis pragaištimi – ne tik jai, bet ir visai jos šeimai. Anot S. Ladigienės dukters Marijos, mama juos visuomet mokė atjausti tuos, kuriuos skriaudžia ir kuriems ko nors gyvenime trūksta. Šį mokymą Stefanija pagrindė veiksmu – negailėdama savęs. 1946 m. daugiau nei dešimčiai metų buvo ištremta į Sibirą. Nepasidavė ir ten.

Iš tremties grįžo leisgyvė, sveikata savame krašte taisėsi, dar 10 metų gyveno dukters Marijos namuose. Dukra Marija ir jos vyras skulptorius Vladas Vildžiūnas aplink save būrė ir bent šiek tiek laisvės sovietmečiu suteikiančią salą Vilniaus Jeruzalėje, o jos centru daugeliui tapo būtent S. Ladigienė. Ori, laisva, kūrybinga, išskirtinė, nepaprastai išsilavinusi tarpukario moteris.

„Daugeliui čia besilankiusiųjų darė įspūdį mamos grynumas ir vidinė aristokratija“, – dabar LRT.lt pasakoja M. Ladigaitė-Vildžiūnienė.

Apie mamos gyvenimo istoriją, vidinę aristokratiją, sunkumus ir įtaką ne tik jai, bet ir nemažai daliai menininkų Lietuvoje, – LRT.lt pokalbis.

– Jūsų mamos gyvenimo istorija susidomėjau skaitydama Irenos Veisaitės prisiminimus knygoje „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (I. Veisaitę kalbino istorikas Aurimas Švedas). Vėliau Valstybės pažinimo centre Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė kuravo mažą parodą „Kūrę savo Jeruzalę“, kuri susitelkė į Jeruzalės skulptūrų sodą kaip į vieną iš bent minimalios laisvės salelių sovietinėje Lietuvoje. Minėtoje parodoje ir jūs piešėte iliustracijas, kuriose – jūsų gyvenimo atspindžiai, jums svarbios vietos. Jūsų mama – Stefanija Paliulytė-Ladigienė, grįžusi iš tremties, buvo centrinė figūra menininkams, kurie sukosi šiame ratelyje. Norėčiau pradėti pokalbį nuo jūsų vaikystės: kaip prisimenate mamą?

– Mamos atsiminimas glaudžiai susijęs su vieta, kurioje gyvenome, mano tėviške – Gulbinėnais (kaimas Pasvalio rajone – LRT.lt). Prisimenu Gulbinėnų parką, didelius namus. Kaip ir visiems vaikams, vaikystės laikotarpis atrodo labai saulėtas. Kaip vaikas jausdavau džiaugsmą. Šis jausmas buvo labai stiprus, bet vaikystėje juk irgi visko būdavo.

Mano asmeninėje biografijoje svarbus kontaktas su mama, kai sunkiai sirgau, buvau persišaldžiusi, kilo aukšta temperatūra. Tuo metu turėjau progą būti šalia savo mamytės labai arti. Buvau arti mirties, tą labai gerai prisimenu. Atsimenu, kad mama apkrovė mane ledais ir laikė ant rankų. Tiesa, šito ligos laikotarpio tuo metu neišgyvenau kaip labai blogo. Į delną man mama buvo įdėjusi tokias šilkines pagalvėles, relikvijas, spaudžiau jas savo rankose visą laiką. Sapnavau, kad krentu nuo vieno debesėlio iki kito. Ta kelionė – ne aukštyn, o žemyn.

Matyt, kai jau pabudau, pirmoji mintis – ar šilkinės pagalvėlės tebėra mano delne. Tuo metu mamos dėmesys man buvo didelis. Ji turėjo draugę gydytoją Kaune. Susisiekdavo telefonais. Jeigu nebūtų buvę medikų, būčiau nepabudusi. Mama mokėjo rūpintis ir konsultuotis. Ji man – svarbi ir stipri atrama. O mūsų, vaikų, buvo daug, tad sirgti reiškė atsidurti dėmesio centre (Ladigų šeimoje augo 6 vaikai – LRT.lt). Man buvo penkeri, jau tikrai vaikščiojau, bet ligos metu negalėjau, buvau tokia nusilpusi.

– Papasakokite šiek tiek daugiau apie kasdienį gyvenimą vaikystėje, pavyzdžiui, kaip švęsdavote šv. Kalėdas?

– Turėjome didelę ir gražią eglę. Žaisliukų tėvelis atveždavo iš Kauno. Tuo metu žaisliukai buvo visiškai kitokie, veik stebuklingi – su šilkiniais sparneliais, visokie angelėliai, apvalūs obuoliukai, taip pat būdavo šokoladinių, o šiuose – būtinai būdavo kokia nors dovanėlė.

Mama gražiai visuomet paruošdavo vaikiškas kalėdines daineles. O jos labai ilgos – dainuodavome lietuviškai. Mes, vaikai, kurie jau sugebėdavo, deklamuodavome eilėraščius, tą ir darydavome. Mama rūpinosi, kad jaustume poetinį ryšį su pasauliu. Mama ypač mėgo šiuos dalykus. Per šv. Kalėdas kurdavo gyvą Betliejaus paveikslą, kuriame vaidindavo vietiniai vaikai (Stefanija Ladigienė taip pat leisdavo ir laikraštėlį savo ir vietiniams vaikams „Gulbinėnų vaikas“ – LRT.lt).

Mama mokėjo daug užsienio kalbų. Pati iš prancūzų kalbos buvo išsivertusi keletą kūrinių, skaitydavo juos mums. Tie jos verstiniai paskaitymai suformavo gerumo žmogui dovaną: visuomet reikia matyti tuos, kuriems sunku. Tos pasakėlės buvo ne apie turtingus žmones, bet daugiau apie vargšus, tuos, kuriems reikia pagalbos. Šie dalykai man labai įstrigo. Visą gyvenimą mėgdavau ginti savo draugus ar drauges, kurias kas nors nuskriausdavo. Nepasakyčiau, kad gindavau labai švelniai (juokiasi). Man būdavo skaudu, kai matydavau neteisingai elgiantis vienas kito atžvilgiu. Manau, kad šie paskaitymai, jos pačios pasidalijimai, pokalbiai padarė man įtaką.

Tiesa, nepasakyčiau, kad pokalbių turėjome labai daug. Mama buvo užimta: ji vis tiek skirdavo mums ne tiek daug laiko. Tėvai buvo užsiėmę darbais. Visą laiką jautėm, kad skiria mums laiko tiek, kiek gali, bet jeigu kam nors sunku, skauda, serga, tai skirdavo didžiausią dėmesį. Šalia turėjome ir auklę. Tos auklės buvo paprastos kaimo mergaitės, jas labai mylėjome.

– O jūsų tėveliai buvo griežti?

– Nesu gavusi (juokiasi). Į tėvelius nesikreipdavome „tu“, o tik „jūs“. Taip buvo priimtina. Matote, tarp mūsų buvo didelis atstumas. Jų reikalai ir mūsų reikalai – atitolę. Namuose turėjome progą greitai rodyti iniciatyvą patys, mums leisdavo daug ką rinktis patiems. Tiesa, vienam broliui buvo sudėtingiau, nes jis buvo iniciatyvus ir pridarydavo visokių zbitkų.

Santykiai tarp tėvelių buvo labai pagarbūs. Mane žavėjo, kaip tėvelis ir mama kalbėjosi tarpusavyje – pro praviras vaikų kambario duris šiek tiek išgirsdavau, tačiau daug neprisimenu. Žinoma, tuo metu nesupratau, apie ką tiksliai kalbamasi, bet suvokiau, kad vyksta pokalbis, kuriame jų nuomonės išsiskiria. Mane priversdavo suklusti jų vienas kitam reiškiamas pagarbos jausmas: jie ginčydavosi, bet labai pagarbiai. Kiekvienas turėjo tvirtą nuomonę, bet nebuvo taip, kad bendrautų grubiai. Tokio grubumo, kurį vėliau pamačiau pasaulyje, savo šeimoje niekada nemačiau. Vėliau, kai kelis kartus pamačiau kitokį bendravimą tarp vyro ir moters, mane tai labai išgąsdino.

Turėjome atskirą darbo kambarį. Jame – daugybė mūsų skalbinių. Mama turėjo gražų, stiprų balsą, buvo muzikali, tikrai buvo Dievo apdovanota. Beprosydama skalbinius ji dainuodavo. Netoliese buvo mano ir sesers kambarys, tad viską girdėdavome. Kai mus paguldydavo, mama išeidavo į sodą atsikvėpti nuo buities darbų, rašydavo kokį nors straipsnį. Buvo prisipažinusi, kad buities darbų nemėgo.

– 1927 metais jūsų tėvelį atleidžia iš tarnybos. Kas atsitiko? Kodėl?

– Jis kritikavo prezidentą Antaną Smetoną. Kaip politikas jis matė tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, polinkį į diktatūrą. Nepaisant to, kad jis pats buvo kariškis, jam rūpėjo demokratija. Jis viešai daug dalykų buvo pasakęs, tiesa, su humoru, ne visi gali humorą priimti. Man yra pasakoję, kad tėvas mėgdavo pasinaudoti A. Smetonos pavardės skambesio rusų kalba daugiaprasmiškumu – palygindavo prezidentą su grietine (rus. сметана – grietinė).

Tėtis A. Smetonos laikais turėjo namų areštą. Mūsų auklė yra pasakojusi, kad jam dažnai reikėdavo iš Gulbinėnų nuvažiuoti pas policininkus pasirodyti, tačiau retkarčiais jie atvažiuodavo patys, tai tėtis sakęs auklei kur nors toliau vaikus nusivesti, nes jis galįs prarasti kantrybę. Tėvas norėjęs paimti pistoletą ir šūvį paleisti į orą (juokiasi). Žinoma, juokaudamas, auklė tą suprato. Man regis, kad tėvas norėjo vaikus toliau nuo šio veiksmo patraukti, kad jie nematytų ar nepastebėtų, kad galbūt jis negerbia tokios valdžios. Nenorėjo įskiepyti jiems nepagarbos valdžiai apskritai.

– Teko skaityti jūsų mamos dienoraštį, kurį ji rašė būdama 15-os metų. Iš pradžių tėvų namuose, Lietuvoje, o jau vėliau, Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, Sankt Peterburge. Kaip suprantu, jūsų tėvai buvo tuo metu pažįstami.

– Mano tėvai iš vieno krašto, Biržų, o visi lietuviai tarpusavyje bendravo. Mama mokėsi Sankt Peterburge, o jis taip pat – vėliau iš ten išvyko į frontą. Jie buvo tik pažįstami, bet simpatijų jau būta. Tarp jų – didelis amžiaus skirtumas, mama buvo jaunesnė už tėtį 10 metų.

– O kaip atsitiko, kad jie nusprendė susituokti?

– Žinote, anais laikais visos vedybos buvo [būsimųjų sutuoktinių] tėvelių aptariamos. Toks buvo ir artimųjų sprendimas. Tiesa, dar ir mano kartos žmonės laikėsi tokio papročio.

Svarbiausia, kad jos gyvenimas susiklostė sudėtingai. Mama buvo labai gabi, gavo siuntimą į Sorbonos universitetą, jie buvo ką tik susituokę. Kurį laiką dar neturėjo vaikų, mamytė pati pasakojo, kad nebuvo pribrendusi tiems dalykams. Tėvelis ją gerbė, atsižvelgė į jos tokią būseną. Ji turėjo važiuoti į Paryžių, bet dar nebuvo gavusi bilietų. Grįžo atgal į namus, o aplink tėvelį sukasi gražios ponios, viešnios. Ji tėveliui ir sako: „Aš dar nespėjau išvažiuoti, o aplink tave jau damos sukasi?“ Tėvelis jai atšauna: „O tu manai, kad aš čia vienas ir gyvensiu, kai tu išvažiuosi?“ Tėvelis, žinoma, juokavo, bet mamai reikėjo apsispręsti. Juk išvažiuodama į Paryžių mokytis, ji paliktų vyrą, subrendusį žmogų. Tas pokštas leido jai apsispręsti nevažiuoti.

Mama kurį laiką Lietuvos universitete, Kaune, studijavo filosofiją. Ji pasakojo, kad turėjo kur kas atidžiau ir uoliau ruoštis nei kiti – juk požiūris į moteris tuo metu buvo kitoks. Nebuvo tikimasi, kad moteris aprėps tiek, kiek gali vyras. Studijų ji nebaigė, sakė pajutusi, kad aukoja per daug. Vėliau atsidavė šeimai, bet derino ir mokslinius, visuomeninius interesus. Manau, kad jai buvo tikrai nelengva. Žinote, panašiai ir dabar meno pasaulyje ar kur kitur: norint daugiau pasiekti darbe, reikia būti šiek tiek labiau egoistiškai.

– Jūsų mama, jau sukūrusi šeimą, redagavo žurnalą „Naujoji vaidilutė“, užsiėmė visuomenine veikla, skaitydavo paskaitas vietinėms moterims, atrodo, kad toliau išnaudojo savo turimas dovanas. Ir jus, vaikus, paruošė mokyklai.

– Taip, tačiau ji man pati yra pasakojusi, kad išgyveno ir sausrų.

– Ką turite mintyje sakydama „sausrų“?

– Sausra – dvasinė tuštuma. Net ir tikintis žmogus pajaučia tokius dalykus: atrodo, kad viskas dingsta. Tas dvasinis džiaugsmas, kurį jaučia religingi žmonės, ir palaima kartais dingsta, tada būna skaudu. Tačiau mama buvo labai apsiskaičiusi, suprato daug psichologinių dalykų, tad suprasdavo, kad šie sausros periodai – laikini.

Žinote, jai rūpėjo žmonės. Aplink save ji matė daug gražių ir darbščių žmonių. Ypač mūsų krašte. Mama šia meile dalijosi su kitais, rūpinosi moterimis, jų išsilavinimu ir savivoka. Beje, tarp jos draugų buvo šiek tiek daugiau vyrų: kunigų, poetų, politikų. Ji jautėsi su jais lygi.

– Matyt, tarpukariu išskirtinių, išsilavinusių moterų buvo šiek tiek mažiau nei dabar.

– Taip, turbūt dėl to. Mamai norėjosi dalintis savo rūpesčiais – daugelis tų žmonių suvokė, kad kuria Lietuvą, jie jautė atsakomybę. Daug kas turėjo aukoti savo buitį, merkantiliškus reikalus. Gal dabar tai skamba kaip banalūs, nuvalkioti žodžiai, bet tie žmonės buvo tikri šio krašto patriotai. Žmonės tikėjo, kad Lietuva nėra šiaip šalis, pereinamoji erdvė, koridorius. Jie jautė didžiulę atsakomybę. Mane tai stebina: ir tėveliui, ir mamai Lietuvos klausimas nebuvo tuščias. Jie galėjo aukoti save: ir vienas, ir kitas. Tėvelis ir kovojo už nepriklausomybę, jis buvo gabus strategas.

– Skaičiau pokalbį su jūsų mama 1940 m. „Moters“ žurnale. Ji buvo pirmoji „Moters“ žurnalo redaktorė. Paklausta, kodėl sugalvojo vežti „Moterį“ spausdinti į Vilnių, o ne į Kauną, ji sako, kad visos spaustuvės Kaune, rengiantis Seimo rinkimams, buvo užimtos, o štai prisimindama kelionę sako: „Nepaprasta buvo man ir tas, kad ši kelionė, taip sakant, buvo povestuvinė. Beveik nuo altoriaus po sutuoktuvių mano vyras išvyko stačiai į frontą prieš lenkus, o aš, pasispausdusi po pažastimi pundelį rankraščių, išvažiavau į Vilnių spausdinti „Moters“. Tai buvo 1920 m. rugsėjo 14 d.“

– Mano vyriausiasis broliukas kreipdavosi į ją „ponia mama“ (juokiasi). Ji tikrai buvo moteris, besirūpinusi Lietuvos reikalais. Mes neturėdavome galimybės rodyti jokių kaprizų, priekaištauti [jai dėl to].

– Papasakokite apie laiką Vilniuje, vykstant karui. Tuo metu jūsų namuose lankydavosi daugybė svarbių žmonių: nuo būsimojo Pasaulio tautų teisuolio Alfonso Lipniūno iki vėliau tremtyje mirusios Adelės Dirsytės.

– Kai karas prasidėjo, 1939 m., mama dirbo Vilniuje. Abu tėvai jautė politinę padėtį, dėjo pastangas pasitraukti iš tėviškės. Tėtis puikiai žinojo, kas yra bolševikai, buvo su jais susidūręs. Jis labai jaudinosi, kad studijų laikų draugai – tiek rusai, tiek lietuviai – buvo sušaudyti [bolševikų]. 1940 m. tėviškėje, Gulbinėnuose, tėvelį areštavo. Pati mačiau, atsisveikinau tik per atstumą, neleido to padaryti atskirai. Prisimenu du vyrus odiniais švarkais, tėvelį jie išvežė automobiliu.

Tuo metu mamytės jau nebebuvo tėviškėje. Vėliau persikėlėme į Vilnių ir mes, vaikai. Mama kurį laiką dirbo matematikos mokytoja lenkiškoje mokykloje. Nepaisant to, kad kalbėjo lenkiškai puikiai, buvo didelė įtampa su mokiniais, paaugliais. Jiems buvo sunku priimti lietuvę mokytoją, bet patys lietuviai, nors dar tada jų Vilniuje nebuvo daug, vienijosi ir būrėsi. Prasidėjus vokiečių okupacijai, mama dirbo buhaltere kavinėje „Trys liūtai“. Matyt, ten buvo „liuksusas“ – ją mėgo ir vokiečiai. Einant nuo Katedros aikštės prospektu, kairėje pusėje vis dar yra tas pastatas – liūtai taip pat. Toje kavinėje dirbo ir kitos karininkų žmonos. Mama jas vadino „pusdraugėmis“.

Kartu moterys padėjo ir kitiems lietuviams, šelpė maistu. Mama labai rūpinosi šiomis moterimis psichologiškai, o kartu jos padėjo daug žmonių. Mūsų namuose lankydavosi ir kunigas Alfonsas Lipniūnas, ir vyskupas Mečislovas Reinys. Mes, vaikai, nepažinojome jų, bet suprasdavome, kad jie buvo neeiliniai žmonės. Visi šie žmonės dirbo, kurdami Lietuvą, tačiau atsidūrė tokioje sunkioje situacijoje.

Vilniuje iš pat pradžių gyvenome V. Vivulskio gatvėje, vėliau – Trakų gatvėje. Namuose visuomet buvo pilna žmonių: kai jie į Vilnių atvažiuodavo su reikalais, mama visada stengėsi juos priimti. Vokiečių okupacijos laikais buvo didžiulė įtampa – gyvenome prie pat SS. Vėliau, 1944 m. rudenį, mūsų namuose apsigyveno ir Irena Veisaitė. Mes, vaikai, nežinojome, kad ji – žydaitė. Gal ir gerai, kad nežinojome? Mama jau vokiečių buvo sekama. Vienas toks lenkiškai kalbantis, inteligentiškas žmogus labai mėgdavo užeiti, lankytis. Turėjome visuomet labai atsargiai įleisti žmones į namus.

Irena Veisaitė atsimena Stefaniją Ladigienę knygoje „Gyvenimas turi būti skaidrus“: „Kai atėjau, ponia Ladigienė pasodino mane prie vakarienės stalo ir pasakė savo vaikams: „Atvedžiau jums Ireną – ji yra jūsų sesutė, prašau ją mylėti.“ Vėliau ponia Ladigienė mėgo kartoti, jog turinti dvi dukras Irenas – baltąją ir juodąją (dėl mūsų plaukų spalvos). […] Atsisėdusi prie stalo pastebėjau, kad ponia Ladigienė į mano lėkštę įdėjo truputį daugiau skrylių nei savo vaikams. Ji tikriausiai suprato, kad esu gerokai alkana. Man net sunku papasakoti, koks aštrus buvo tas alkio jausmas, lydėjęs mane per visus tuos nacių okupacijos metus! Toks ponios Ladigienės gerumas mane labai sujaudino. Po vakarienės dar ilgai sėdėjome prie stalo ir kalbėjomės – ponios Ladigienės vaikai Marytė, Jonė, Benediktas ir aš.

Ponios Ladigienės šeimoje jaučiausi labai gerai, buvau apgaubta meilės ir atidos. Ši moteris buvo giliai tikintis žmogus, bet niekad to nedemonstravo, daugiau reikalaudavo iš savęs nei iš kitų. Visa jos esybė buvo persunkta artimojo meilės. Ponia Ladigienė kartu buvo ir meninės natūros, pasaulietiška moteris. O kaip puikiai ji deklamuodavo eiles! Pamenu, kaip mes – visa šeima – atėjus vakarui susėsdavome svetainėje, ir ji deklamuodavo mums Salomėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ar Maironio eiles, o kartais rusiškai Puškiną, Apuchtiną ir kitus.“

– Iš jūsų mamos laiškų, jau iš tremties, supratau, kad vienas iš jūsų brolių, būdamas paauglys, išėjo iš namų. Būtent tada, kai gyvenote Vilniuje. Papasakokite, kaip tai nutiko? I. Veisaitė, atsakydama į A. Švedo klausimus knygoje „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, užsimena apie jūsų brolį – jos teigimu, jis – Vokietijoje, darbų stovykloje.

– Brolis Linas visuomet buvo zbitkininkas. Jis iškrėsdavo tokių išdaigų, kurios tėvams nebuvo priimtinos. Kaip supratau, jis pradėjo tingėti mokytis, bet pats buvo baisiai veiklus, nenustygdavo vietoje. Tuo metu gi vyko kova su lenkais dėl Vilniaus, o jis užsiėmė vandališka veikla. Žinote, kokia?

– Pasakykite, neįsivaizduoju.

– Ant Trijų Kryžių kalno kovojo su lenkais – šaudėsi su jais laidynėmis (juokiasi). Man jis visuomet atrodė labai gražus ir geras vaikas. Labai jį mylėjau, bet mamytei su juo visai nesisekė. Ji labai jaudinosi. Jam buvo 16 metų, susipykęs su mama, užsirašė į vokiečių verbuojamą būrį darbams. Išėjo iš namų. Dingo. Bet iš ten į namus skambino vokiečiai, norėdami pranešti, kad pas juos atėjo jos nepilnametis sūnus. Ji matė, kad nebesugeba su juo tvarkytis, o jis nori būti savarankiškas. Mamytė turėjo spręsti sunkų klausimą: ar jį susigrąžinti, ar ne. Ji nebesusigrąžino, sakė, kad tegul jis pats jau sprendžia savo gyvenimą, ieško savo kelio. Įsivaizduojate, kokia stipri mano mama? Man ši istorija beveik primena Biblijos pasakojimą apie sūnų palaidūną. Tiesa, tai nereiškia, kad mamai nebuvo sunku. Ji labai jaudinosi, bet su mumis tuo nesidalijo, tik pasakė: „Man labai sunku.“

– O jūsų mama apskritai mėgdavo dalintis tuo, kas verda jos viduje? Ar labiau pasilaikydavo sau?

– Su vaikais mažiau dalijosi, su I. Veisaite atviraudavo daugiau. Irena buvo trejais metais už mane vyresnė, jos pokalbiai su mama jau buvo kitokie. Ir pati Irena vėliau tą pripažino. Džiaugiuosi, kad ji gavo daug iš mūsų mamos. Regis, kad jas jungė polinkis į visuomeniškumą. Buvo kažkoks panašumas. Mamytė nelabai skųsdavosi, nemėgo pasakoti apie sunkumus, taip pat nenešiojo nuoskaudų. Manau, kad čia geras bruožas (juokiasi).

– 1946 m. kovą jūsų mamą areštuoja. Ji iš pat pradžių būna Lukiškėse, po to ištremiama į Pečioros lagerį, Taišete. Vėliau jau kartu su jūsų broliu Algirdu ir Benediktu kali Irkutske. Jūs su seserimi Jone buvote jos aplankyti. Yra išlikusių nuotraukų. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie tą laiką?

– Ten buvo atskiras kambarėlis, kuriame galėjome matytis. Susitikusi lageryje jos nepažinau. Atrodė, kad tas pats žmogus, bet ir ne tas. Ji visuomet buvo laisvas, savarankiškas žmogus, o ten ji uždaryta – tik akys liko. Bet ji mums labai padėjo būdama ten (laiškuose vaikams iš tremties S. Ladigienė nepaprastai rūpestinga ir atidi, nuolat siunčia meilę ir palaikymą į Lietuvą – LRT.lt). 1957 m. mama kartu su broliais Algirdu ir Benediktu grįžo į Lietuvą, tuo metu jos sveikata buvo ypač prasta. Iš traukinio broliai ją išnešė ant rankų, bet pabuvusi Lietuvoje ėmė taisytis, sveikti. Kai ji grįžo į Lietuvą, vėl pajaučiau, kad grįžo ir tikroji mama – grįžo jos šviesa, šiluma, išvaizda pasikeitė.

Netrukus man gimė dukrytė. Tik pasveikusi, mama ėmėsi pagalbos man. Mūsų namuose ji ir gyveno. Panašiu metu dar ir mano vyrą buvo areštavę, tad ji man gelbėjo. Manė, kad esu labai pavargusi.

Dešimt metų pragyvenome kartu, bet jai pradėjo lįsti bėdos dar nuo Sibiro. Iš pat pradžių gyvenome Filaretų gatvėje, vėliau persikėlėme čia, į Jeruzalę. Atrodo, kad mamai trūko Vilniaus miesto, jo ilgėjosi. Stengėmės, kad ji galėtų išvykti, pavyzdžiui, į Palangą. Mama prisirišo ir prie mano dukrelės, savo anūkės. Liudvika (Vildžiūnaitė-Pociūnienė – LRT.lt) turėjo progą išmokti anksti skaityti – ją gaubė ir mamos, ir močiutės šiluma. Mama mane net besilaukiančią paragino išvažiuoti laikyti valstybinių egzaminų.

– Mama, grįžusi iš tremties, apsigyveno pas jus. Kai išsikėlėte į Jeruzalę, jus lankydavo įvairiausi žmonės. Pavyzdžiui, archyvinėse fotografijose matomas ir Vytautas Landsbergis su Gražina Ručyte-Landsbergiene, taip pat režisierius Jonas Jurašas, vėliau pasitraukęs į Vakarus. Ne vienam jų jūsų mama buvo ryšio su tarpukariu ir nepriklausoma valstybe šaltinis. Papasakokite apie tą laikmetį. Apie ką jūs kalbėjotės?

– Nesivaržydavome kalbėtis. Nemokėjome laviruoti. Nebuvo čia tiek daug žmonių, kurie labai norėjo daryti karjerą. O tai tuo metu buvo pliusas. Suprantu, kad būna žmonių, kurie nori užimti postą ir jaučia atsakomybę. O daugeliui mūsų karjera nebuvo aktualus dalykas. Daugeliui čia besilankiusiųjų darė įspūdį mamos grynumas ir vidinė aristokratija. Kartu ji neužgoždavo savo sunkumais dėl politikos. Jie kalbėdavo apie dalykus, kurie padeda išgyventi.

Tiesa, daug praėjusio laiko politinių dalykų mama aptarinėdavo su štai va čia sėdėjusiu (mosteli į virtuvės stalą – LRT.lt) Juozu Keliuočiu (rašytojas, vertėjas, publicistas, taip pat kalėjęs lageryje – LRT.lt): aptarinėjo ir tarpukariu padarytas klaidas, ir įvairius veikėjus. Jiems abiem skaudėdavo tie patys dalykai; dalykai, susiję vienu metu su žmogaus orumu, didingumu ir tuo pat metu begaliniu storžieviškumu.

Mes nebuvome atitrūkę nuo tarpukario kartos – mama labai daug mums reiškė, o daugelio mūsų draugų tėvai slėpė jausmus apie sunkumus, tremtį. Sovietiniais laikais visuomet gyvenome su savo krašto netekties žaizda, bet ir jutome laisvų žmonių dvelksmą. Šiuo atžvilgiu, matyt, buvome baltos varnos.