Šventųjų skelbimo dikasterijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro sekmadienio rytą Pietryčių Lenkijos Markovos miestelyje paskelbė palaimintaisiais devynių asmenų šeimą – Juozapą ir Viktoriją Ulmas bei septynis jų vaikus – nacių nužudytus 1944 m. už tai, kad savo namuose slėpė persekiojamus žydų tautybės žmones.

Beatifikacijos Mišias kartu su kardinolu koncelebravo dešimtys vyskupų ir šimtai kunigų iš visos Lenkijos ir kitų šalių, taip pat iš Lietuvos. Iškilmės renginiuose, prasidėjusiuose jau šeštadienį, ir sekmadienio ryto Mišiose dalyvavo daugiau kaip 20 tūkst. žmonių.

Antrojo pasaulinio karo metais Ulmų šeima savo ūkyje slėpė aštuonis žydus – Goldmanų, Gruenfeldų ir Didnerių šeimų narius. 1944 m. kovo 24 d. rytą Ulmų sodybą apsupo nacių žandarmerija; sušaudė slepiamus žydus ir visą Ulmų šeimą: tėvus – Juozapą ir Viktoriją bei vaikus – Stanislavą, Barborą, Mariją, Antaną, Vladislavą, Pranciškų ir motinos kankinystės valandą gimusį dar vardo neturintį nekrikštytą kūdikį.

Pastaroji aplinkybė sukėlė prieštaringų interpretacijų: pasak vienų, kūdikis dar nebuvo gimęs, ir dėl to beatifikacija išaukština negimusios gyvybės vertę; pasak kitų – nekrikštytas žmogus neturėtų būti skelbiamas palaimintuoju. Prireikė Šventųjų skelbimo dikasterijos patikslinimo: rugsėjo 5 d. paskelbtoje notoje sakoma, kad septintasis šeimos vaikas gimė motinos kankinystės valandą. Jis irgi yra kankinys, kaip visi kiti šeimos nariai. Per kankinystę jis buvo pakrikštytas kraujo krikštu.

Ulmų šeimos herojiška kankinystė – tai labai svarbi pamoka mūsų laikų žmonėms. Ši šeima paaukojo savo gyvybes gindama ne tik tuos aštuonis žydų tautybės žmones, bet ir žmogų kaip tokį, gindama žmogiškumą, apie sekmadienio beatifikaciją kalbėjo Lodzės arkivyskupas, būsimasis kardinolas Grzegorzas Ryśas.

Pasak jo, negalima leisti, kad šios šeimos herojiška kankinystė būtų paveikta politizuoto istorijos interpretavimo. Reikia sąžiningo santykio su savo istorija. Iš tiesų, sakė vyskupas, nei Bažnyčiai, nei tautai, nei jokiai žmonių bendruomenei istorinė tiesa niekada nepakenks. Mūsų praeityje yra ir to, kas gražu ir kilnu, ir to, kas smerktina. Turime Ulmų šeimą, bet turime ir ją išdavusį žmogų. Negalime sakyti, kad tik Ulmų šeima priklauso mūsų istorijai, o išdavikas – ne.

Panašiai, tęsė arkivyskupas, labai graži iniciatyva yra planuojama Ulmų šeimos relikvijų piligrimystė po visą Lenkiją, tačiau negalime užmiršti, kad pagarbos nusipelno ir kartu su Ulmų šeima nužudytų žydų palaikai. Jų kapas taip pat reikalauja maldos ir pagarbos.