1993 m. rugsėjo 4 d. popiežiaus Jono Pauliaus II lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Čia prasidėjo keturių dienų popiežiaus vizitas Lietuvoje. Minint trisdešimtąją vizito sukaktį, leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“ su dienraščiu „Bernardinai.lt“ maloniai sutiko pasidalinti ištrauka iš šv. popiežiaus Jono Pauliaus II knygos „Atmintis ir tapatybė“ (2005 m., iš italų k. vertė Juozas Ruzgys).
Popiežius Jonas Paulius II iš pradžių kaip kunigas, vėliau – vyskupas ir galiausiai – popiežius – buvo pagrindinis daugelio istorinių Europos ir viso pasaulio įvykių veikėjas. Šioje knygoje pristatomos kai kurios popiežiaus patirtys ir apmąstymai, subrandinti slegiant įvairioms blogio formoms, tačiau niekuomet iš akių neišleidžiant gėrio perspektyvos ir tikint jo pergale.
Šventasis Tėvas, šiuose pokalbiuose tūkstantmečių sandūroje apmąstydamas įvairius šiandieninės tikrovės aspektus, į dabartinius įvykius žvelgia praeities įvykių šviesoje ir bando, atmindamas istoriją, atrasti jų šaknis, kad amžininkai ir ištisos tautos galėtų gyviau suvokti savo tapatybę.
Žlugus totalitarinėms sistemoms, kuriose žmonių pavergimas buvo pasiekęs viršūnę, prislėgtiems piliečiams atsivėrė laisvės perspektyva, tai yra galimybė spręsti patiems ir apie save. Apie tai buvo išsakyta nemažai minčių. Tačiau esminis klausimas išlieka šis: kaip ateityje taikyti laisvo sprendimo galimybes, kad negrįžtų tose sistemose ir ideologijose veikęs blogis?
Jei po totalitarinių sistemų griūties visuomenės pasijautė esančios laisvos, tai kartu su tuo iškilo ir esminė problema: laisvės taikymo problema. Tai problema, kuri apima ne tik pavienius asmenis, bet ir visą visuomenę. Todėl šią problemą reikėtų spręsti sistemiškai. Jei aš esu laisvas, – tai reiškia, kad savo laisvę galiu vartoti geriems arba blogiems tikslams. Tinkamai ją taikydamas, tampu geresnis ir mano vykdomas gėris teigiamai veikia aplinką. Tačiau jei laisve remiuosi klaidingai, – manyje ir aplink mane įsišaknys bei pasklis blogis. Šiandienė situacija pavojų kelia todėl, kad, remiantis laisve, norima atsiriboti nuo etinio lygmens, nuo moralinio gėrio ir blogio įvertinimo. Šiandien visuomenėje gana plačiai paplitusi laisvės sąvoka žmogaus dėmesį nukreipia nuo etinės atsakomybės. Tai, kuo šiandien yra remiamasi, – tėra tik pati laisvė. Sakoma: kad galėtume pasikliauti asmeniniais sprendimais, kurie išties dažniausiai tėra tik užgaidos, yra svarbu būti laisviems, visiškai atsiriboti nuo suvaržymų ar sąsajų. Yra aišku, kad tokio liberalizmo negalime pavadinti tik primityviu, – bet kuriuo atveju jis turi galingą griaunančią įtaką.
Todėl svarbu iškart pridurti, kad europietiška, ypač Apšvietos laikotarpio, tradicija pripažino, jog turi egzistuoti laisvę reguliuojantis kriterijus. Toks kriterijus visgi tapo ne sąžiningas gėris (bonum honestum), bet nauda ir malonumas. Čia susiduriame su labai svarbiu europietiškosios minties tradicijos komponentu, kuriam reikia skirti šiek tiek daugiau dėmesio.
Jei etika – mokslas, kuris nagrinėja moralinį gėrį ir blogį, tai ji pagrindinių vertinimo kriterijų turi semtis iš svarbiausios žmogaus valios savybės – laisvės. Žmogus gali elgtis gerai ar blogai todėl, kad jo valia yra laisva, tačiau taip pat ir klystanti. Rinkdamasis jis visada remiasi tam tikrais kriterijais, kurie gali būti utilitariai suvoktas objektyvus gėris arba nauda.
Žmogaus veikloje įvairūs dvasiniai gebėjimai krypsta sintezės link. Šioje sintezėje vedlio vaidmenį atlieka valia. Taip subjektas savo veiklai suteikia racionalumo. Žmogaus veiksmai yra laisvi, todėl jie iškelia ir subjekto atsakomybės problemą. Žmogus trokšta tam tikro gėrio ir jį renkasi: tad vėliau jis atsako už savo pasirinkimą.
Šios metafizineės bei antropologinės vizijos fone atsiranda tikras etinis skirtumas. Tai skirtumas tarp sąžiningo gėrio (bonum honestum), naudingo gėrio (bonum utile) ir malonaus gėrio (bonum delectabile). Šie trys gėrio tipai organiškai apibūdina žmogaus veiklą. Veikdamas žmogus renkasi tam tikrą gėrį, kuris tampa jo veiklos tikslas. Jei subjektas pasirenka bonum honestum, tai jo tikslas sutampa su pačia veiksmo objekto esme ir todėl tai yra sąžiningas tikslas. Kai pasirinkimo objektas būna bonum utile, tai tikslas tampa subjekto gaunama nauda. Taip veiksmo moralumo klausimas lieka neatsakytas: tik tada, jei veiksmas, iš kurio gaunama nauda, yra sąžiningas ir pasitelkiami įrankiai yra sąžiningi, tai ir jo tikslas bus sąžiningas. Tai būtent ta problema, kuri kyla susidvejinus Aristotelio–Akviniečio ir moderniojo utilitarizmo etikos tradicijoms.
Utilitarizmas palaidojo pirmąjį ir pagrindinį gėrio aspektą – bonum honestum. Utilitarizmo antropologija ir iš jos kylanti etika remiasi įsitikinimu, kad žmogus iš esmės siekia įgyvendinti savus arba grupės, kuriai priklauso, interesus. Asmeninė arba grupinė nauda yra žmogaus veiklos tikslas. Savaime suprantama, kad bonum delectabile įvertino Aristotelio-Akviniečio tradicija: didieji mąstytojai savo etikos veikaluose puikiai suvokia, kad sąžiningo gėrio įgyvendinimą visuomet lydi vidinis džiaugsmas – gėrio džiaugsmas. Gėrio ir džiaugsmo aspektą utilitaristų mintyse į antrąjį planą nustumia naudos arba malonumo paieška. Tomistinį bonum delectabile utilitaristinis mąstymas tam tikra prasme išlaisvina ir paverčia savarankišku gėriu bei tikslu. Remiantis utilitarizmo vizija, žmogus savo veiksmais pirmiausia ieško malonumo, o ne honestum. Žinoma. kad utilitaristai, kaip Jeremy Benthamas arba Johnas Stuartas Millas, pabrėžia, jog tai nėra tik jausminis malonumas: į žaidimą „įsitraukia” ir dvasinis pasitenkinimas. Jie teigia, kad svarbu atlikti vadinamąjį „malonumų skaičiavimą“, kuris, jų manymu, yra „norminė” utilitarizmo etikos išraiška: malonumų gausa kuo didesniam žmonių skaičiui. Būtent prie tokios perspektyvos privalo prisitaikyti žmogaus veikla ir bendradarbiavimas su kitais žmonėmis.
Atsaką utilitarizmo etikai pateikė Imanuelio Kanto filosofija. Karaliaučiaus filosofas teisingai pastebėjo, kad malonumo sureikšminimas analizuojant žmogaus veiklą yra pavojingas pačios moralės esmei. Savo apriorinėje tikroves vizijoje Kantas paraleliai iškėlė klausimą apie abu dalykus-malonumą ir naudingumą. Jis visgi nesugrįžo prie bonum honestum tradicijos, tačiau visą žmogaus moralę pagrindė apriorinėmis praktinio proto formomis, kurios yra imperatyvios. Moralei svarbiausias yra kategorinis imperatyvas, kurį, Kanto žodžiais, perteikia toks apibrėžimas: „Elkis taip, kad tavo valios maksima visada būtų visuotinis įstatymas“1.
Tačiau yra ir antroji kategorinio imperatyvo forma, kurioje asmuo patenka į moralės tvarkai priklausančią vietą. Jis formuluojamas taip: ,,Elkis taip, kad nei savęs paties, nei kito asmens niekada nenaudotum vien kaip priemonės, o visada kaip tikslą“. Taip tikslas ir priemonė sugrįžta į etinį Kanto mąstymą, tačiau kaip antrinės, bet ne pirminės kategorijos. Svarbiausia kategorija tampa asmuo. Tam tikra prasme Kantas padėjo pamatus moderniajam etiniam personalizmui. Žvelgiant iš etinio mąstymo plėtros pozicijų, tai yra labai svarbus žingsnis. Taip pat ir neotomistai, remdamiesi Šv. Tomo bonum honestum, bonum utile ir bonum delectabile idėja, perėmė personalizmo principus.
Iš šio neilgo apibendrinimo galima suprasti, kad teisingo laisvės taikymo klausimas yra glaudžiai susijęs su gerio ir blogio apmąstymais. Šis klausimas įdomus ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Jei etika – mokslas, kuris nagrinėja moralinį gėrį ir blogį, tai ji pagrindinių vertinimo kriterijų turi semtis iš svarbiausios žmogaus valios savybės – laisvės. Žmogus gali elgtis gerai ar blogai todėl, kad jo valia yra laisva, tačiau taip pat ir klystanti. Rinkdamasis jis visada remiasi tam tikrais kriterijais, kurie gali būti utilitariai suvoktas objektyvus gėris arba nauda. Kategorinio imperatyvo etikoje Kantas teisingai iškėlė būtinas moralinio žmogaus pasirinkimo ypatybes. Tačiau jis taip pat atsiriboja nuo objektyvaus pasirinkimo kriterijaus, pabrėždamas subjektyvią pareigą, tačiau pamiršdamas, kad moralės pagrindas yra bonum honestum. Kalbėdamas apie bonum delectabile, kaip suprato anglosaksai utilitaristai, Kantas jį iš esmės atskyrė nuo moralės srities.
Visi iki šiol pristatyti gėrio ir blogio teorijų svarstymai priklauso morales filosofijai. Šias problemas katalikiškajame Liublino universitete nagrinėjau net kelerius metus. Savuosius šių klausimų svarstymus esu išdėstęs knygoje „Meilė ir atsakomybė“ bei šiek tiek vėliau – studijoje „Asmuo ir veiksmas“ ir galiausiai trečiadienio katechezėse – „Jis sukūrė vyrą ir moterį“. Remdamasis vėliau perskaityta literatūra ir Liubline vykusiame etikos seminare atliktais tyrimais, galėjau įsitikinti, kaip ši problema atsispindi įvairių šiandienos filosofų – Max’o Schelerio, kitų fenomenologų-Jeano-Paulo Sartre’o, Emmanuelio Levino ir Paulo Ricoeuro, Vladimiro Solovjovo, – jau nebekalbant apie Fiodorą Michailovičių Dostojevskį, mąstymuose. Šios antropologinės tikrovės analizės įvairiais būdais atskleidžia žmonijos išganymui būtino Atpirkimo ir Atpirkėjo troškimą.
1 Immanuel Kant, Grundlegung zur Metaphysik der Sitten, kūrinyje Werke, Bd. IV, Darmstadt, 1956, 61.
