Autorius kun. Juozas Zdebskis
Šaltinis Facebook puslapis “kun. Juozas Zdebskis”, 2023 10 03
Buvo graži pavasario diena. Per pertrauką, vaikai, čia pat, prie mokyklos, gaudė vienas kitą, žaidė slėpynių ir jų balsai visoje apylinkėje skambėjo. Užėjęs į klasę, pamačiau berniuką, vieną sėdintį pirmame suole. Jis žvelgė pro langą kažkur į tolį… Priėjęs, paklausiau jo:
– Kodėl tu sėdi vienas klasėje, Juozuk? Lauke juk taip gražu. Vaikai linksmai žaidžia. Eik, ir tu, į lauką, pabėgiok!
Berniukas, netaręs nei žodžio, paskubomis išėjo į lauką. Mačiau, kaip aikštelėje: pastriksėjęs tai ant vienos kojos, pašokinėjęs ant kitos, pasirinkęs nuošalesnę vietelę, vėl stoviniavo vienas. Pamokų metu Juozukas sėdėdavo ramiai ir atidžiai klausydavosi mokytojo. Su draugais nesikalbėdavo ir netriukšmaudavo. Visuomet kruopščiai atlikdavo namų darbus. Jo knygos ir sąsiuviniai buvo švarūs ir tvarkingi. Pradžios mokyklą baigė gerais pažymiais.
Kai 1936 metais atsikėliau į Krosną apsigyvenau name, prie turgaus. To namo savininkas buvo Vincas Zdebskis. Pirmame namo aukšte buvo įrengtos dvi pradžios mokyklos, kuriose pradėjau mokytojauti. Prisimenu sekmadieniais, arkliais traukiamu vežimu, Vincas ir Ieva Zdebskiai atvažiuodavo į bažnyčią su dviem mažamečiais vaikais: Maryte Zdebskytė ir trejais metais jaunesniu Juozuku. Mišioms pasibaigus, šeimai išėjus iš bažnyčios, berniuko tekdavo dar ilgokai palaukti. Jau vaikystėje išryškėjo neeilinis Juozuko pamaldumas.
Iš mokytojo Vaclovo Bartuškos prisiminimų.
.
Kunigą Juozą jaučiau kaip labai man artimą žmogų. Dažnai pasikalbėdavom temomis, kuriomis su kitais kunigais nekalbėjau. Man jis taip pat gan artimai yra atsiskleidęs. Pasakojo, kad buvo žmogus – “neturėjęs vaikystės”. Buvo laikomas užsispyrusiu, dažnai būdavo pašiepiamas: “Dar neužaugai, o jau seniu tapai…”
Sesuo buvo užsiminusi, kad savo kambarėlyje, melsdavosi po keletą valandų. Sunkios vaikystės patirtys išugdė gebėjimą matyti kito sielos skausmą ir ištvermingą charakterį. Visų jo darbų palydovė buvo malda. Portfelyje, kur bebūtų, jis nešiojosi rožančių, kamžą, mišiolėlį ir šventinto vandens.
Iš Petro Plumpos atsiminimų
.
Kunigas Juozas mėgo važinėtis naktimis. Atvažiavo kartą pas mane į Pilviškius. Aš jau gulėjau. Beldžia į duris. Atsikėlęs ir klausiu: ”Kas čia?” Atsakymo nėra. Supratau, kad tai tikriausiai kunigas Juozas (kartais mėgdavo pajuokauti ). Dar kartą, jau nekantriau paklausiau: “Kas čia!” Tyla… Tada nutariau nakties svečio neįsileisti. Nuėjau ir atsiguliau. Dar gerokai pasibeldęs dingo. Po keleto savaičių sužinojau, kad kunigas Juozas Zdebskis žuvo autoavarijoje. Dabar gaila, kad neįsileidau…
Visi žinojom, kad kunigo Juozo kelionių palydovė bus Rožinio malda. Kartą Dzūkijoje pasiprašė pavežama moteris. Kunigas Juozas pasiteiravo, gal ji norinti kartu su visais pasimelsti. Moteriškė atšovė, kad ji niekada nesimeldžianti, bet dainuoti galinti, kad ir visą dieną… Tuomet visi ramiai toliau tęsė jau įpusėtą Rožinio maldą. Prieš išlipdama moteris netikėtai ėmė karštai dėkoti už tokią gražią kelionę ir prisipažino, kad kas vakarą su vaikais ir pati kalbanti poterius…
Iš kunigo Gvidono Dovidaičio prisiminimų
.
Kartą, labai ankstyvą pirmadienio rytą, kunigas Juozas pasibeldė į duris. Iš papilkėjusio veido supratau, kad jis ką tik iš kelionės. Pasiūliau truputį pailsėti. Netrukus turėjo vesti rekolekcijas jaunimui. Praėjo valanda, kita… Bandome kelti, o jis “kritęs kaip akmuo”… Pagaliau prikeltas nesiorientuoja ir klausia:
– Kelinta tai… valanda… Dabar vakaras ar rytas?
“Šlavantų tėvelis” – taip jį visi ir vadinome. Žinojom, kaip trūksta jam laiko ir dažnai, susitikę su pažįstamu, nejučiom žvilgčiodavom į laikrodį. Bet ne kunigas Juozas Zdebskis. Atrodė, kad jam laikas neegzistuoja. Padėdavo žmonėms bet kuriuo paros metu ir visais įmanydamas būdais: lėšomis, patarimais, rekolekcijomis, lankymu, važiuodavo pas kalinius, tremtinius, kareivius, pas vokiečius katalikus – į pačias tolimiausias Lietuvos ir Rusijos vietoves. Reikia pripažinti dažnai vėluodavo.Tuomet visus nustebindavo jo nuolankumas. Susigūždavo, kalto vaiko akimis, išklausydavo jam reiškiamus priekaištus, sakydamas: “Pasitaisysiu”.
Iš kan. V.J. Vaičiūno prisiminimų
.
Galiu papasakoti ne vieną atsitikimą, kuris atskleidžia nepaprastą kunigo Juozo asmenybę. Kartą pas kunigą atvažiavo dekanas Vaclovas Strimaitis, kuris laikėsi pozicijos, kad Bažnyčia neturi priešintis valdžiai, ir nelabai palankiai žiūrėjo į veiklius kunigus. Kunigai tuo metu patyrė didelį valdžios spaudimą. Tad ir tą kartą pas jį atvyko kažkokiu reikalu paauklėti. Šis kaip tik laukė savo bičiulio Vytauto Vaičiūno, kuris turėjo jį nuvežti į stotį, nes buvo suplanuota kelionė į Karagandą.
Matau, kad kunigas Juozas pasimetė ir nežino, ką daryti. Greitai sumečiau planą. Pasitikau Vytautą Vaičiūną ir klausiu, ar jis pažįstamas su dekanu V. Strimaičiu. Sako, kad nėra jo artimai matęs. Apsidžiaugiau ir garsiai pasakiau, kad atvyko vyriškis kvieti kunigą Juozą pas ligonį. Iš pradžių visi sutriko, bet kunigas Juozas tik paklausė: “Ar labai silpnas ligonis?” Pasiėmė reikmenis, atsiprašė suglumusio dekano, sėdo į Vaičiūno automobilį, į kurį slapta reikalingus daiktus jau buvome sudėję, ir išvažiavo. Dekanui nieko nebeliko, kaip tik keliauti namo…
Dievo Apvaizda leido kunigui Juozui susipažinti su Vytautu Vaičiūnu. Jis buvo vienas iš ištikimiausių jo bendražygių. Jie daug kartu keliavo, meldėsi, kartu kovojo ir kartu džiaugėsi pergalėmis ir liūdėjo dėl Bažnyčios nesėkmių. Man jie visą laiką buvo ir autoritetai, o kartu ir bičiuliai, kuriais galima buvo besąlygiškai pasitikėti. Visokių neįtikėtinų istorijų būdavo tose kelionėse. Kartais atvykus į tolimos Rusijos gilumas, Mišias tekdavo aukoti net ant akmens laukuose. Prisimenu, kai švenčiant Eucharistiją automobilyje, pradėjo artintis karininkas, kažką įtartino pastebėjęs. Aš tik atidariau langą ir pro jį iškišau jau iš anksto paruoštą ryšulėlį. Jis labai laimingas nuėjo. Atrodė beviltiška, tai pat prieštaravo ano meto kariuomenės taisyklėms, bet tekdavo suktis iš sudėtingiausių situacijų. Kuo sunkesni išbandymai, kuo kliūtys aukštesnės, tuo daugiau buvo maldos kunigo Juozo kasdienybėje. Kiekvieną progelę, kur tik buvo galima, atrasdavo – kalbame Rožinį, pavargstame – pasišnekame. Jo meilei Dievui ir žmogui nebuvo ribų.
Iš s. Reginos Teresiutės liudijimo.
.
– Vaikeliai, tai kaip mūsų planai? Ar vykdysime? – kaip gyvą ir dabar girdžiu tvirtą, bet ramų jo balsą.
Planai – tai trys Rožančiaus dalys. O mes saugumo jau “supakuoti” – vežami į miliciją – iš Lietuvos tikinčiųjų jaunimo sąskrydžio.
Sukalbame Rožinį. Automobilyje įsivyrauja tokia ramybė ir gerumas, kad mane visą staiga perveria mintis, kurią Tėveliui ir pasakau:
– Kaip būtų miela, jei, pavyzdžiui, dabar avarija… Visi žūstame ir susitinkame jau Viešpaties Rojuje! Ir kaip būtų skaudu jei reikėtų skirtis…”
Žinojom, kad KGB persekioja jauną Vilkaviškio vikarą. Neseniai, įtartinomis aplinkybėmis, buvo dingęs jo magnetofonas ir kasetės su įrašais. Milicija vagį surado, bet vikarą ėmė dažnokai lankyti saugumo pareigūnai. Netikėtai pas mane atvykęs, kunigas Juozas, susirūpinęs pasakė:
– Saugumas jį dabar arba stengsis palaužti, arba bandys susidoroti… Kaip su kunigu Laurinavičiumi…
Nutarėm kuo skubiau kunigą aplankyti. Radom jį namuose. Užlipęs į kambarėlį, iš kurio ir buvo dingę minėti daiktai, kunigas Juozas pradėjo aiškintis istoriją nuo pradžių. Kaip seklys Šerlokas Holmsas, iš panagių išknibinėjo visą situaciją: kaip elgėsi pareigūnai, ką klausinėjo saugumiečiai ir tt. Galų gale, kunigą rimtai perspėjo:
– Vaikeli, dabar tavo gyveniman artėja persilaužimo momentas. Nuo to, kaip tu apsispręsi, priklausys ir tolesnio gyvenimo kryptis. Šia intencija paaukok Šv. Mišias. Kai, Pakylėjime, būsi po Jėzaus kryžiumi, atiduok šią situaciją Išganytojui į rankas. Bet kartu, žinok, kad dabar tave gali išgelbėti tik dalyko paskelbimas viešumoj! Kažin, ar kunigas Rokas dabar būtų gyvas, jei ne viešai paskelbtas jo pareiškimas…
Grįžtant kunigas Juozas papasakojo pora šiurpių jam žinomų įvykių. Iš tikrųjų šis aplankymas buvo didelė Dievo dovana jaunam kunigui. Ne vieno žmogaus gyvenime, su Dievo pagalba, jis padarė perversmą ir tikriausiai tebevykdo jį iki šiol. Tas jo pasiaukojimas artimui ir, kasdienoje, buvimas, kartu su Viešpačiu, MALDOJE, pripildydavo mūsų širdis vienybės pojūčiu ir susirinkimai tapdavo panašūs į pirmųjų krikščionių agapes. Jis mus išmokė remtis ne savo, o DIEVO DRĄSA!
Iš kunigo Roberto Grigo liudijimo.
