Arkivyskupas Stanisławas Gądeckis yra Poznanės metropolitas, Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Rugsėjo 10 d. Lenkijoje vyksta žydus gelbėjusios Ulmų šeimos beatifikacija.

Lenkų Ulmų šeimos iš Markovos kaimo Pietų Lenkijoje beatifikacija turi simbolinę reikšmę. Visą šią šeimą 1944 m. kovo 24 d. už žydų slėpimą vokiečių žandarai sušaudė. 1942 m. gruodį Ulmai priglaudė žydų šeimą iš Lancuto: Saulą Goldmaną su sūnumis Baruchu, Mecheliu, Joachimu ir Moze, taip pat dvi Chaimo Goldmano iš Markovos dukras: Gołdą Grünfeld ir Leją Didner su dukra Reszle. Vokiečiai apie tai sužinojo gavę skundą, jie nužudė Józefą ir Wiktorią Ulmus, jų vaikus: Stanisławą, Barbarą, Władysławą, Franciszeką, Antonį, Marią, taip pat žydus, kuriuos jie slėpė. Iš viso septyniolika žmonių, įskaitant dar negimusį kūdikį. Ši egzekucija buvo prieš žydus nukreiptos operacijos „Reinhardt“ dalis.

Žudynėms Markovoje vadovavo leitenantas Eilertas Diekenas. Po karo jis dirbo policininku Esense. Mirė 1960 m. kaip „gerbiamas pilietis“, nepatrauktas atsakomybėn už savo nusikaltimus. Jo vyresnioji dukra 2013 m. rašė: „Iš laiškų žinau, kad karo metu jis tarnavo Lancute. Taip pat savo džiaugsmui žinau, jog jis padarė daug gero žmonėms. Kita vertus, nieko kito ir nesitikėčiau.“

Józefas ir Wiktoria Ulmai slėpė žydus nepaisydami 1941 m. spalio 15 d. vokiečių išleisto dekreto, pagal kurį mirties bausmė grėsė ne tik žydams, palikusiems nurodytą rajoną, bet ir tiems, kurie juos slėpė. Priežastis, dėl kurios Ulmai nusprendė rizikuoti savo gyvybe, buvo jų gilus, tradicinis katalikų tikėjimas. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Antrojo pasaulinio karo metais, įvairiais skaičiavimais, nuo 300 000 iki milijono lenkų dalyvavo žydų slėpimo akcijoje, o daugiau nei tūkstantis jų buvo nužudyti, kaip ir Ulmų šeima. Padedant Markovos gyventojams, 21 iš 120 ten gyvenusių žydų išgyveno karą.

Ulmų šeimos beatifikacija neįprasta tuo, kad pirmą kartą Bažnyčios istorijoje į altorių bus iškeltas ir negimęs vaikas. Wiktoria Ulma buvo septintą mėnesį nėščia. Pagal Bažnyčios mokymą, šis vaikas gavo kraujo krikštą, kuris suteikia krikšto palaiminimą, bet nėra sakramentas. Tokiu būdu Bažnyčia pabrėžia, kad negimęs vaikas turi teisę į žmogiškąjį orumą ir visas iš to kylančias teises.

Ulmų šeimos beatifikacija primena pasauliui apie būtinybę gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę ir tvirtai ginti vertybes. Gali būti, kad sekuliariame Vakarų pasaulyje faktas, jog tėvai buvo pasirengę rizikuoti ne tik savo, bet ir savo vaikų gyvybėmis, kad išgelbėtų kitos tautybės ir religijos žmones, gali kelti nuostabą. Tačiau toks požiūris kyla iš krikščioniškosios tradicijos, kuri vis dar būdinga lenkų kultūrai. Tokio požiūrio laikėsi ir kiti lenkų šventieji: šventasis Maksimilijonas Kolbė, palaimintasis kardinolas Stefanas Wyszyńskis, palaimintasis kun. Jerzy Popiełuszko, šventasis Jonas Paulius II. Iš šio kamieno išaugo ir „Solidarumas“, lėmęs komunistinio totalitarizmo žlugimą ir nutraukęs pasaulio padalijimo į dvi priešiškas stovyklas politiką. Taip įvyko „žmonių, kurie nenaudojo prievartos, bet, atsisakydami pasiduoti jėgos galiai, visada gebėjo rasti veiksmingas formas, kaip liudyti tiesą, pastangomis“ (šv. Jonas Paulius II, Centesimus annus).

Józefui ir Wiktoriai Ulmams rūpėjo, kokį Jėzaus atsakymą gavo Įstatymo žinovas. Jis klausė: „O kas gi mano artimas?“ (Lk 10, 29). Ir Jėzus papasakojo apie gailestingąjį samarietį, šis palyginimas tapo Europos kultūros kanonu. Samarietis yra žmogus be baimės. Jis neklausia, kas tas gulintis prie kelio žmogus. Jam nerūpi jo tautybė, religija, įsitikinimai ar socialinė padėtis. Jis peržengia visas kliūtis, visiškai jų nepastebėdamas. Klausimas, kas tas žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus, yra toks beprasmis, kad Jėzus nepateikia nė vienos detalės, leidžiančios Įstatymo žinovui atspėti, kas jis toks. Mes net nežinome, ar jis buvo žydas. Tai nesvarbu, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, ir kiekvienas žmogus yra tinkamas tapti mūsų artimuoju.

Dabar, po žiaurios Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tas pat krikščioniškas lenkų jautrumas atvėrė širdis ir namus karo pabėgėliams iš Ukrainos. Nuo šio ginkluoto konflikto pradžios į Lenkiją atvyko apie 14,5 mln. bėgančių nuo karo žmonių, daugiausia moterų ir vaikų; beveik 13 mln. iš jų grįžo namo. Vienu metu Lenkijoje prieglobstį rado apie 3,5 mln. pabėgėlių iš Ukrainos, iš jų apie 30 proc. priglaudė lenkų šeimos. Kitais pasirūpino valstybės, savivaldos ir bažnytinės institucijos. Viskas vyko nekuriant pabėgėlių stovyklų. Ukrainiečiai gavo ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir tam tikras pilietines teises, leidžiančias jiems, pavyzdžiui, naudotis viešosiomis sveikatos priežiūros paslaugomis, įtraukti savo vaikus į Lenkijos švietimo sistemą, naudotis tam tikromis piliečių socialinėmis lengvatomis ar įsidarbinti. Lyginant su gyventojų skaičiumi, Lenkijoje yra daugiausia pabėgėlių Europoje.

Iš šios tapatybės taip pat kyla istoriškai susiklosčiusi atsakomybė už Bažnyčią. Polonia semper fidelis – šiais žodžiais išreiškiama mūsų ypatinga ištikimybės misija. Kadaise tai buvo ir kitų tautų šūkis. Laikydamasi tokio požiūrio, Lenkijos Bažnyčia nori dalyvauti būsimajame sinode apie sinodalumą, matydama jame galimybę atnaujinti Bažnyčią Europoje primenant ir šiuolaikine kalba išreiškiant tas vertybes, be kurių Bažnyčia ir krikščionybė, taigi ir Lenkija bei Europa, nebūtų savimi. Ulmų beatifikacija primena neatšaukiamą santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, atviros palikuonims šeimos, ir aplinkos, kurioje puoselėjamos vertybės ir tikėjimas, vertę. Tai taip pat yra gyvybės vertės nuo pradėjimo momento patvirtinimas ir įsakymo mylėti artimą iki pat pasiryžimo atiduoti gyvybę už bičiulius priminimas. Palaimintieji buvo žmonės, gerai supratę pasauliečių misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. Jie primena mums, kas yra svarbu žemiškajame gyvenime ir ką reikia daryti, kad pelnytume amžinąjį.

Tekstas publikuotas kartu su Lenkijos mėnesiniu žurnalu „Wszystko co Najważniejsze“, įgyvendinant istorinį projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.