Trečioji pamoka pal. Jurgio Matulaičio Maldos mokykloje. Dar vienas žingsnelis Šventųjų durų atidarymo link… Prieš mėnesį pažadėjau, kad bus pamoka apie vieną iš raktinių frazių tėvo Jurgio mokyme apie maldos gyvenimą: „Įeiti į save“.
Įeiti… Tik dabar pagalvojau, koks svarbus šis žodis Velykų laiku: mokiniai, įeinantys į tuščią kapą, Jėzus, ateinantis, durims esant užrakintoms iš baimės… Tad gal kaip tik dabar, Velykų laiku, vos tik pasibaigus Gailestingumo savaitei, labiausiai ir tinka susimąstyti apie tai: kad pačios svarbiausios šventosios durys veda į mus pačius, į mūsų vidų. Ir, neįžengus pro jas, visos kitos šventovių durys, kurios bus atvertos Jubiliejinių metų pradžioje, taip ir liktų – tik durimis…
Pirmasis tekstas, kuris šiuo metu ateina į mintį – tėvo Jurgio konferencija, greičiausiai sakyta rekolekcijų įvade. Betgi rekolekcijos – ne kas kita kaip laikas, sąmoningai skirtas maldai. Tad dėsniai, kuriuos rikiuoja tėvas Jurgis – tie patys, kurie galioja kaskart, kai sąmoningai skiriame valandėlę kitą maldai:
„Reikia padėti į šalį visus rūpesčius, užsiėmimus, mintis, viską, kas mus blaško; reikia susikaupti, ne tik pasiliekant išorinėje tyloje, bet ir viduje nurimti, suvaldyti savo energiją, susikaupti, sutelkti visas savo galias, ir tikrai pakilti į save patį, kad tikrai suprastum savo sielos būklę. […] Pamažu savęs netenkame, išbarstome. Užsiimame daugybe dalykų. […] Visokie interesai mus traukia, žmogus leidžiasi išblaškomas, tartum sudraskomas. Tampa tarsi lengva valtele, kurią mėto bangos, neša ir varto į visas puses, o juk taip būti negali.
Reikia, kad žmogus atsakingai laikytų savo valtelės vairą ir suprastų, kur ir kaip plaukia. Todėl būtina atsitraukti, įeiti į save, įsižiūrėti į savo darbus, kad galėtum pažinti save, pamatyti, kas ir kaip su tavimi įvyko. Bet to negana. Reikia į save įeiti ne paviršutiniškai, bet iki pat gelmių. Jei sielos akis švari, švarus ir visas žmogus. Širdies akis yra intencija. Širdyje yra tie šaltiniai, iš kurių trykšta visi mūsų poelgiai, todėl reikia ištyrinėti, kokios yra mūsų poelgių priežastys, kokie motyvai, intencijos. Gal jos ir labai kilnios, o gal mums vadovauja egoizmas, mūsų pačių nauda, baimė kam nors užkliūti ar troškimas patikti. Taigi, reikia ištyrinėti, koks yra tikrasis mūsų veikimo pagrindas, nes nuo to priklauso mūsų poelgių vertė.
Bet, jei […] žmogus tik save tyrinėtų, tik į save žiūrėtų, maža iš to turėtų naudos. Reikia žiūrėti į Dievą, kaip į mūsų tikslą ir pabaigą, Dievą surasti, Dievuje pasinerti. Reikia įsisąmoninti, kad Dievas yra aplink mus, kad Jame esame, judame ir gyvename. Žiūrėkime į Dievą savo širdyje, nes Jis ten gyvena.“1
Todėl reikia gyvo tikėjimo, darbo su savimi, susikaupimo, ir ne paviršutinio, bet iki gelmių, tikro žvelgimo į širdį, kad ją pamatytume tokią, kokia ji iš tiesų yra.
Jis ten gyvena… Kad mes gyventume su Juo ir Jame. Dabar ir amžinybėje. Kaip tik todėl, pasak tėvo Jurgio, tam tikru požiūriu malda mums turi tikslo svarbą:
„Mūsų artimasis tikslas ir uždavinys – pažinti Dievą, Jį garbinti, atsiduoti Jo valiai. Ši tiesa kyla iš to, kad Dievas yra Kūrėjas, o mes – Jo kūriniai, taigi mus su Dievu sieja besąlygiška priklausomybė. Privalome Dievą pažinti ir garbinti, nes esame jo kūriniai: tai religingumo dorybė. O jos svarbiausia išraiška arba įvykdymas priklauso nuo maldos. Todėl malda yra artimiausias ir svarbiausias uždavinys. Per ją (greta gerų darbų ir dorybių) užsitarnaujame dangų, pasiruošiame amžinybei.
Kiekvienoje religijoje malda yra pagrindinė ir išorinio, ir vidinio kulto dalis. Juo labiau mūsų krikščionybėje. Mes turime Dievą garbinti ne tik kaip kūriniai ir tarnai, bet kaip sūnūs. […] Todėl apaštalai nuolat mums primena maldą ir ragina iš tyros širdies aukoti atnašą Dievui – maldos atnašą. Todėl ir Bažnyčia nurodo […] ir nori, kad nė viena mūsų diena nepraeitų be maldos. […]
Malda, šiuo požiūriu žvelgiant, artina mus prie tikslo, nes yra tartum išankstinis amžinosios laimės ragavimas. Žmogaus laimė priklauso nuo susivienijimo su Dievu per pažinimą ir meilę. Kas gi yra malda? Būtent – vienijimasis su Dievu, sielos pakėlimas į Dievą. Maldos galia bendraujame su Dievu, kalbamės, dalinamės mintimis ir jausmais. Tai vyksta per įvairius aktus: garbinimo ir šlovinimo, dėkojimo, prašymo, permaldavimo, meilės.
Argi tai ne geriausias pasirengimas dangui? Argi maldos gyvenimas neturi panašumo į palaimintųjų gyvenimą danguje? Ką gi kita veiksime amžinybėje, jei ne Dievą garbinsime ir jį mylėsime. Kaip tik todėl malda, kaip mūsų vienijimasis su Dievu, tam tikra prasme yra mūsų tikslas, nes tiek daug turi savyje iš mūsų tikslo esmės. Iš čia galime semtis tiek paskatų branginti maldą, melstis karščiau ir nepavargstant.“2
Šios dienos pamokos pabaigai verta vėl atsigręžti į tekstą apie rekolekcijas, su kuriuo pradėjome. Jame tėvas Jurgis dalijasi įdomiu pastebėjimu apie tris rekolekcijose (ar bet kurioje maldoje) dalyvaujančius veikėjus. Pirmasis – rekolekcijų vadovas. Arba tekstas, kurį skaitome, su kuriuo meldžiamės, lūpų malda, kurią kartojame. Anot tėvo Jurgio – šitas nesvarbus: „Dievo tiesa visada ta pati ir jums bus pakartoja jau kokį šimtąjį kartą. Prisiminkite, kad ne tas, kuris sodina ir laisto, o tik vienas Dievas teikia augimą.“
Taip, maldoje viskas priklauso nuo Dievo. Tik reikalas tas, kad Jis visuomet pastovus, Jo ištikimybė nekintanti ir garantuota: „Dievas tikrai neatsisakys padėti, nes pats yra pasakęs: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį“ (Oz 2,16). Vadinasi, vienintelis veikėjas, nuo kurio iš tiesų priklauso malda – besimeldžiantis žmogus. Įsiklausykim. Tolesnėse konferencijos eilutėse, tarp kitko, nuskamba ir neabejotinos aliuzijos į Emauso mokinių susitikimą su Prisikėlusiuoju, kuris pakeitė jų kelionės ir gyvenimo kryptį:
„Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad jose (rekolekcijose ar bent kuriame nuoširdžios maldos momente – aut. past.) yra Dievas, kuris veikia išliedamas mumyse savo gyvybę. Kristus aiškiai sako, kad Jis yra vynmedis, o mes jo šakelės, iš jo imančios syvus, reikalingus antgamtiniam gyvenimui. O tai ypatingu būdu vyksta rekolekcijose (ar bet kurioje maldoje – aut. past.). Jų (rekolekcijų ar maldos – aut. past.) metu Dievas lanko mūsų širdį ir vakarieniauja su mumis, prašo, įtraukia į vidinį pokalbį, beldžiasi įkvėpimais, sąžinės priekaištais, žadina gerus pasiryžimus.
Tad pajuskime savyje nerimą, kad Dievas nepraeitų pro šalį, nes tai mums būtų didelis nuostolis. Viešpats Jėzus verkė dėl Jeruzalės, kuri nepažino savo aplankymo meto. Tegu mums taip neatsitinka […]. Todėl […] dažnai sakykime: „Kalbėk, Viešpatie, nes Tavo tarnas klauso“, „Mano širdis pasiruošusi, Dieve“, ir Dievas tikrai ateis ir praturtins mūsų varganumą. Todėl reikia gyvo tikėjimo, darbo su savimi, susikaupimo, ir ne paviršutinio, bet iki gelmių, tikro žvelgimo į širdį, kad ją pamatytume tokią, kokia ji iš tiesų yra.“3
1 Parengta pagal: Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija O celu rekolekcji, in Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, red. kun. Jan Bukowicz MIC, Tadeusz Górski MIC, Varšuva, 2002.
2 Parengta pagal: Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija De Oracione.
3 Parengta pagal: Pal. Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinė konferencija O celu rekolekcji, in Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, red. kun. Jan Bukowicz MIC, Tadeusz Górski MIC, Varšuva, 2002.
