Šiemet septynių amžių jaunystę švenčiančiame Vilniuje gyveno ir jo gatvėmis vaikščiojo ne vienas šventasis, kuris savo herojišku dorybių laikymusi nešė gėrį ir Kristaus šviesą aplinkiniams. Beveik visais šimtmečiais Lietuvos sostinė sulaukė oficialiai kanonizuotų šventųjų, kurie gali įkvėpti ir mus, gyvenančius gerokai po jų. Natūralu, kad kiekvienos epochos šventieji susidūrė su tam laikmečiui būdingais sunkumais, atliepė to meto aktualijas ir savu būdu pasiekė šventumo. Susipažinkime su šiuo 700 metų ilgumo filmu ir mes.
XIV amžius: atsivertę pagonys šv. Antanas, Jonas ir Eustatijas
Tai buvo pirmieji krikščionybės žiedai Vilniuje, nuskinti į Dangaus karalystę dar prieš visuotinį Lietuvos krikštą. Šventieji Antanas (Antonijus), Jonas (Ivanas) ir Eustatijas (Eustachijus) buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo dvariškiai. Pasak ortodoksų tradicijos, šie lietuvių kilmės šventieji iš pagonių tapo Konstantinopolio patriarchato krikščionimis, juos slapta veikiausiai šv. Paraskevės cerkvėje pakrikštijo Algirdo žmonos stačiatikės Marijos nuodėmklausys Nestoras. Tuomet šie krikščionys ėmė laikytis pasninko dienų, auginti barzdą ir ilgus plaukus, o tai pagoniškos dvaro aplinkos buvo palaikyta nepagarba pagoniui kunigaikščiui. Buvo pareikalauta, jog jie pasninko dieną valgytų mėsą. Tvirčiausiai, it Biblijos istorijų herojai, laikėsi Antanas, nes jo brolis Jonas iš pradžių pakluso valdovo įsakui ir pasipriešino tik viską pergalvojęs. Šie du broliai buvo nukankinti pirmiausia, o po keleto mėnesių dėl tikėjimo nužudytas ir septyniolikmetis jų pusbrolis Eustatijas. Kankinystė įvyko apie 1347 m. veikiausiai dabartinės Švč. Trejybės (graikų katalikų) bažnyčios vietoje po ilgų kankinimų pakariant ant ąžuolo.
Konstantinopolio patriarchas Filotėjas 1374 m. viešai pagerbė Vilniaus kankinius, jų kultas greitai plito, į įvairius kraštus iškeliavo ir jų relikvijų dalelės. Manoma, kad šių šventųjų kankinių kūnai, dabar gerbiami Šventosios Dvasios cerkvėje Vilniuje, yra didžiausias Lietuvos ortodoksų turtas – jie išliko nesugedę beveik visus 700 Vilniaus gyvavimo metų ir šiandien yra lankomi ir gerbiami daugelio maldininkų. Popiežius Paulius VI 1969 m. juos įtraukė į Romos Katalikų Bažnyčios šventųjų sąrašą. Bažnyčioje minimi balandžio 27 d.; liepos 26 d. švenčiamas ir jų palaikų grąžinimas 1946 m. iš Maskvos į Vilnių.
XV amžius: skaistusis karalaitis šv. Kazimieras
Į viduramžiais gana gausų karališko kraujo šventųjų tarpą įsilieja ir bene labiausiai su Lietuva siejamas, Vilniuje gyvenęs šventasis karalaitis Kazimieras. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus antrasis sūnus gimė 1458 m. Krokuvoje. Dalyvavo ir valstybės valdyme, būdamas trylikos metų vadovavo kariniam žygiui į Vengriją, deja, pasibaigusiam nesėkmingai. Šv. Kazimieras garsėjo pamaldumu ir meile vargšams. Pasakojama, kad jį žmonės rasdavę besimeldžiantį anksti ryte dar prie uždarytų Vilniaus katedros durų. Ypatingai mylėjo Švč. Mergelę Mariją – prie jo galvos ir karste, jį atidarius 1602 m. prieš kanonizaciją (beje, šventojo kūnas tuomet rastas nepakitęs), aptiktas Kazimiero mėgstamiausio himno „Omni die dic Mariae“ tekstas. Susirgęs tuberkulioze, 25-erių iškeliavo pas Viešpatį Gardine 1484 m. kovo 4 d., prieš tai davęs ir sąmoningai pasirinkto skaistumo liudijimą.
Šv. Kazimiero relikvijos beveik visuomet buvo gerbiamos Vilniaus katedroje, išskyrus 8 metus XVII a. viduryje dėl rusų kariuomenės invazijos ir 1953–1989 m., kai, sovietinei valdžiai uždarius katedrą, šv. Kazimiero relikvijos laikinai buvo perkeltos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje. Šv. Kazimiero vardu tradiciškai vadinama ir žymioji liaudies dirbinių mugė, vykstanti Vilniuje kovo pradžioje – jos šaknys ir siekia daugiau negu prieš 400 metų įvykusią šv. Kazimiero kanonizaciją. Iškart po paskelbimo šventuoju 1604 m. Vilniuje buvo padėtas pirmosios šv. Kazimiero vardo bažnyčios kertinis akmuo.
Neilgai trukus po kanonizacijos pirmasis Vilniaus universiteto rektorius Petras Skarga apie šv. Kazimierą rašė taip: „Iš tokio aukšto luomo ir karališkos kilmės šventojo jaunikaičio imkime nuolankumo, pasaulio paniekinimo, skaistumo ir kitų dorybių pavyzdį ir modelį. Ir juo labiau jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas, su mūsų karaliais ir viešpačiais, per kuriuos Viešpats Dievas mus valdo, kraujo ryšiais susijęs; jis nepaliauja rūpinęsis mumis pas Aukščiausiąjį, kuris jam maloningas; ir dabar per tuos karus su Maskva, su nuo Šv. Bažnyčios atskilusiais žmonėmis, jis tikrai pagelbės, kaip ir anksčiau, idant anie, katalikiškos karalystės nesugriovę, patys į tikėjimo vienybę atsiverstų ir kartu su mumis viena širdimi šlovintų Trejybėje vieną Dievą, kurio viešpatystė ir karalystė tęsiasi per amžių amžius“.
XIV-XVII amžius: vienybės gynėjas šv. Juozapatas
Neramių ir smurtingų laikų Bažnyčios vienytojas šv. Juozapatas (pasaulietinis vardas – Jonas) Kuncevičius gimė 1580 m. Ukrainoje, o Vilniuje gyveno, mokėsi pirklio amato ir dirbo nuo maždaug 1593 ar 1596 metų. Gimė ortodoksų šeimoje, tačiau Vilniuje sutikęs daug jam įtakos padariusių katalikų, jų tarpe ir jėzuitų, pritarė 1596 m. įvykdytai Brastos unijai, iš kurios užgimė Rytų apeigų katalikų bažnyčia, pasilikusi ortodoksų liturgiją ir senąją slavų bažnytinę kalbą, tačiau priėmusi pavaldumą Romos popiežiui.
1604 m. – šv. Kazimiero kanonizacijos metais – šventasis perėjo į graikų katalikų (unitų) bažnyčią ir įstojo į Vilniaus Švč. Trejybės vienuolyną, kur gavo Juozapato vardą. Vienuolynas tuomet buvo labai apleistas, be Juozapato buvo tik vienas vienuolis. Šv. Juozapatas Vilniaus vienuolyne praleido 13 metų, per kuriuos pašaukimų daugėjo. Juozapatas vadovavo besiplečiančiam noviciatui ir reformavo bazilijonų ordiną. Dažnai lankydavo šalia esančią ligoninę, pasižymėjo gerumu ir dosnumu. 1617 m. paskirtas Polocko arkivyskupu, buvo veiklus pamokslininkas, kviečiantis ortodoksus atkurti vienybę su Romos Katalikų Bažnyčia. Dėl šios minties propagavimo ir buvo nužudytas 1623 m., sulaukęs vos 43-ejų, o po 20 metų buvo paskelbtas palaimintuoju.
Šiemet, minint jo kankinystės 400 metų jubiliejų, Lietuvoje paskelbti ir šv. Juozapato metai. Už šv. Juozapato indėlį, siekiant Krikščionių bažnyčios vienybės, šventojo kūnas 1949 m. perlaidotas Romos Šv. Petro bazilikoje Šv. Bazilijaus Didžiojo altoriuje.
XVII amžius: uolusis jėzuitas šv. Andriejus Bobola
Andriejus Bobola gimė maždaug 1591 m. Pietų Lenkijoje bajorų šeimoje. Dvidešimtmetis Andriejus Vilniuje įstojo į Jėzaus draugiją ir šiame mieste praleido didžiąją dalį jėzuitiško gyvenimo: baigė noviciatą prie šv. Ignoto bažnyčios, universitete studijavo teologiją ir filosofiją, buvo įšventintas kunigu, šv. Kazimiero bažnyčioje davė amžinuosius vienuoliškus įžadus. Ilgiausiai, apie dvylika metų, darbavosi būtent pastarojoje bažnyčioje. Iš viso Lietuvos sostinėje gyveno apie trečdalį savo gyvenimo – daugiau negu 20 metų. Panašu, kad būtent savo pasirinkimu visą gyvenimą liko Lietuvos, o ne Lenkijos jėzuitų provincijos nariu. Daugiausiai tėvas Bobola tarnavo kaip pamokslininkas, nuodėmklausys ir dvasios vadovas. Noriai atsidavė katechezei, vargšų ir ligonių lankymui, pasižymėjo puikiais bendravimo įgūdžiais.
Kankinystės vainiką šv. Andriejui pelnė apaštalavimas ortodoksų gyvenamose teritorijose – neišsižadėjęs katalikų tikėjimo, 1657 m. gegužės 16 d. buvo itin žiauriai nužudytas kazokų. Palaidotas Pinske (dab. Baltarusija), iš pradžių niekuo neišsiskyrė iš kitų tuo metu nukankintų jėzuitų. Akstinas būti pakeltam į altorių garbę atsirado 1702 m., kai regėjimą patyręs Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis atrado šventojo karstą su stebuklingai gerai išsilaikiusiais jo palaikais. Tada pradėjo plisti jo kultas, vis plačiau prašoma užtarimo ir sulaukiama stebuklų. Palaimintuoju buvo paskelbtas 1853 m., šventuoju – 1938 m. Kanonizacijos metais į Vilnių buvo atsiųsta ir sovietmečiu išsaugota šv. Andriejaus relikvija; ji šiuo metu gerbiama šv. Kazimiero bažnyčioje.
XIX amžius: lyderiškas, intelektualus ir dvasingas šv. Rapolas Kalinauskas
Vienintelis Vilniaus mieste gimęs ir augęs šventasis Rapolas Kalinauskas 1835 m. gimė pačiame senamiesčio lopšyje, Dominikonų gatvėje. Buvo pakrikštytas Juozapo vardu šv. Jonų bažnyčioje, puikiais pažymiais baigė greta namų veikusį Bajorų institutą. Vėliau mokėsi Agronomijos institute Horkuose (dab. Baltarusija), po to – Nikolajaus inžinerinėje mokykloje Peterburge, kurioje buvo rengiami carinės armijos karininkai. Studijos sutapo su Krymo karu (1853–1856 m.), kurio metu J. Kalinauskas buvo paskirtas kariuomenės inžinieriumi ir pasiųstas ginti Peterburgą nuo puolimo iš jūros pusės; 1859 m. išsiųstas projektuoti ir tiesti Odesos-Kursko geležinkelį. Sėkmingai kopdamas karjeros laiptais, tuo laikotarpiu išgyveno tikėjimo krizę. Grįžęs į Vilnių, po Misionierių bažnyčioje atliktos išpažinties grįžo į intensyvų tikėjimo gyvenimą, lankydavosi Aušros Vartuose, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Aktyviai įsitraukė į 1863–1864 m. sukilimą, dėl to buvo nuteistas 10 metų katorgai Sibire be teisės po to sugrįžti į Vilnių.
Po tremties buvo pakviestas į Paryžių tapti kunigaikščių Čartoriskių sūnaus Augusto auklėtoju (beje, vėliau saleziečiu tapęs auklėtinis yra paskelbtas palaimintuoju). 1877 m. Austrijoje įstojo į basųjų karmelitų ordiną, vėliau persikėlė į Lenkiją, čia buvo įšventintas kunigu. Gyvendamas Pietų Lenkijoje, 25 metus ėjo įvairias atsakingas vienuolijos pareigas: provincijos patarėjo, basųjų karmeličių provincijos vikaro, vienuolyno Vadovicuose steigėjo ir vyresniojo, Černos vienuolyno vyresniojo, karmeličių vienuolynų Peremislyje ir Lvive steigėjo. Daug laiko praleisdavo klausydamas išpažinčių, garsėjo kaip vienuolinio gyvenimo pavyzdys ir puikus dvasios tėvas. Mirė 1907 m., o jo kapas netrukus ėmė garsėti kaip stebuklų vieta. Šventuoju paskelbtas 1991 metais.
XX amžius: kuklioji Gailestingumo mistikė šv. Faustina Kovalska
Kukli, tris klases baigusi Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolė Faustina Kovalska Vilniuje praleido kiek daugiau negu trejus metus, tačiau per juos būta lemtingų įvykių šiandien visame pasaulyje išplitusiam Dievo Gailestingumo pamaldumui. Gimusi 1905 m. Lenkijoje, netoli Lodzės, į vienuolyną įstojo 1925 m. Varšuvoje. Netrukus ėmė patirti Jėzaus apsireiškimus, kuriuose Viešpats prašė skelbti Jo Gailestingumą ir melsti jo visam pasauliui. Šv. Faustina Vilniuje gyveno 1929 m. ir 1933–1936 m., dirbdama paprasčiausius darbus virtuvėje ir darže, tuo pat metu gyveno intensyvų ir gilų mistinį gyvenimą, kurį dvasios tėvo nurodymu aprašė dvasiniame dienoraštyje.
Pagal Jėzaus prašymą ir detalius šv. Faustinos nurodymus Vilniuje 1934 m. buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, šiuo metu laikomas vienu labiausiai paplitusių šventųjų atvaizdų pasaulyje. Taip pat šiame mieste šv. Faustiną Jėzus išmokė žymiosios Dievo Gailestingumo vainikėlio maldos; 1935 m. įvyko pirmoji, tuo metu dar neoficiali, Dievo Gailestingumo šventė, visuotinėje Bažnyčioje įvesta 2000 m.; pagal šv. Faustinos viziją Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkurta Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija. Vilniuje šv. Faustina sutiko savo dvasios tėvą pal. kun. Mykolą Sopočką, kuris atliko didžiulį Dievo Gailestingumo kulto skleidimo darbą. Pas Viešpatį šv. Faustina iškeliavo 1938 m. Krokuvoje.
Šiuo metu Vilniuje, Antakalnyje, veikia memorialinis Šv. Faustinos namelis, į jį buvusioje šventosios celėje pasimelsti atvyksta piligrimai iš įvairiausių pasaulio kampelių.
XX amžius: „kunigas pagal Dievo širdį“ – pal. Mykolas Sopočka
1888 m. gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje Mykolas Sopočka Vilniuje pradėjo lankytis būdamas kelerių metukų amžiaus sykiu su tėvais, čia ankstyvame amžiuje gavo sutvirtinimo sakramentą. Vėliau atvyko jau dvidešimtmetis norėdamas įsitvirtinti gyvenime ir studijuoti kunigų seminarijoje. Ją baigęs šventimus gavo 1914 m. Vilniaus katedroje. Pasižymėjo kaip veiklus pamokslininkas, nuodėmklausys, įžvalgus dvasios tėvas, jaunimo ugdytojas ir telkėjas, kariuomenės kapelionas, universiteto ir seminarijos dėstytojas. Nevengė ir statybinių darbų – to įrodymas yra šv. Ignoto bažnyčios renovacija. Vis dėlto pal. Mykolas labiausiai šiandien žinomas dėl to, kad tapo šv. Faustinos Kovalskos nuodėmklausiu, jai perduodamų Jėzaus prašymų įgyvendintoju ir svarbiausiu pagalbininku. Būtent šiai mistikei Jėzus pasakęs, jog pal. Mykolas esąs kunigas pagal Jo širdį. Kun. Mykolas itin uoliai skleidė pamaldumą Dievo Gailestingumui, leido leidinius ir rašė mokslinius straipsnius šia tema, dalyvaudavo teologiniuose debatuose. Davė pradžią Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijai.
Antrojo pasaulinio karo metais buvo persekiotas dėl žydų gelbėjimo, todėl 1942–1944 m. slapstėsi Juodšiliuose, Vilniaus rajone. Dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių ir vyskupo kviečiamas dėstyti Balstogės seminarijoje, į šį miestą persikėlė 1947 m. Vilniuje iš viso praleido daugiau nei 30 metų, palikdamas reikšmingų pėdsakų šio miesto dvasiniame gyvenime. Palaimintuoju paskelbtas 2008 m. Vilniuje šiuo metu veikia ir jo vardo hospisas.
XX amžius: kilnus, veiklus ir išmintingas pal. Jurgis Matulaitis
Vilnių laikęs savo nematerialios kankinystės vieta dėl ypač aštrių tarpukario nacionalistinių konfliktų pal. Jurgis Matulaitis buvo nepaprastai daug Bažnyčios labui nuveikusi asmenybė. Gimęs 1871 m. netoli Marijampolės, visą gyvenimą buvo gana silpnos sveikatos. 1891–1898 m. mokėsi Kelcų, Varšuvos ir Peterburgo seminarijose, pastarajame mieste gavo kunigystės šventimus.
1909 m. įstojo į caro naikinamą vienuolių marijonų ordiną, kurį išgelbėjo nuo išnykimo ir atnaujino, ėjo jo generalinio prioro, novicijų magistro pareigas. Fribūro universitete baigęs socialinių mokslų studijas, aktyviai siekė, kad XX a. pradžios Katalikų bažnyčia įsitrauktų į socialinį mokymą ir darbą. J. Matulaičiui buvo artima karitatyvinė veikla – ypač rūpinosi vaikais, jaunimu, vargšais ir darbininkais. 1918 m. įsteigė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregaciją, o 1924 m. – Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregaciją. Vilniaus vyskupo pareigas ėjo itin sudėtingu laikotarpiu nuo 1918 iki 1925 m. Uoliai stengėsi bent bažnytinėje terpėje vienyti besiskaldančias etnines grupes – lietuvius, lenkus, baltarusius, užstodavo ir žydų teises. Viena taikliausiai J. Matulaičio gyvenimo būdą nusakančių frazių – „nugalėti blogį gerumu“.
1925 m. atsisakė Vilniaus arkivyskupo pareigų ir popiežiaus Pijaus XI buvo paskirtas arkivyskupu bei apaštališkuoju Lietuvos vizitatoriumi. Daug prisidėjo gerinant Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu ir steigiant bažnytinę Lietuvos provinciją. Palaimintuoju paskelbtas 1987 m., minint 600 Lietuvos krikšto sukaktį.
XX amžius: „gerumo angelas“ pal. Julija Rodžinska
Anksti likusi našlaite, 1899 m. gimusi pal. Julija visuomet ypatingai atjautė tokio likimo vaikus ir vėliau pati tapo mylinčia mokytoja ir ugdytoja. Gimtojoje Lenkijoje įstojusi į Šv. Dominyko seserų kongregaciją ir baigusi mokytojų seminariją, į Vilnių atvyko 1922 m. gruodį ir čia praleido beveik pusę gyvenimo. Vienuolijos vyresniųjų atsiųsta padėti įsteigti našlaičių namus, vėliau buvo vadinama „Vilniaus našlaičių motina“. Pasižymėjo ypatingu pedagoginiu talentu ir dar būdama jauna mokytoja, miesto valdžios jau būdavo kviečiama vesti mokytojų kursus, vėliau paskirta Aušros Vartų mokyklos direktore. Akivaizdžiai lyderės savybėmis apdovanota Julija 1934 m. buvo išrinkta ir savo vienuolyno priore, nors amžiumi buvo jauniausia iš seserų.
Užgriuvus Antrajam pasauliniam karui, rūpinosi savo seserų mokinių ir auklėtinių likimu, organizavo pagalbą senyviems kunigams, dalyvavo žydų gelbėjime. 1943 m. buvo suimta gestapo ir metus kalinama Lukiškių kalėjime, vienutėje, kurioje nebuvo vietos net atsistoti, trūko oro. 1944 m. liepą gyvuliniu vagonu išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Net ir ten, esant nežmoniškoms sąlygoms, organizuodavo bendruomeninę maldą, palaikė kalinių dvasią, dalindavosi maistu ar kitomis gėrybėmis ir, pasak liudininkų, buvo gerumo angelu aplinkoje, kur „visi buvo pamiršę, kas yra meilė“. Savanoriškai slaugydama sergančiuosius šiltine, pati ja užsikrėtė ir mirė 1945 m. vasarį, likus porai mėnesių iki stovyklos išvadavimo. Palaimintąja paskelbta 1999 m. kartu su kitais 107 Antrojo pasaulinio karo kankiniais.
***
Didžiulėmis negandomis pažymėtas XX amžius Vilniui padovanojo ir būrį kitų herojiškomis dorybėmis gyvenusių vyrų ir moterų: Dievo tarnus arkivyskupą Mečislovą Reinį, kun. Alfonsą Lipniūną, Adelę Dirsytę, ses. Vandą Boniševską. Neabejotinai Vilniuje lankėsi ir Nemenčinėje gimęs bei augęs pal. Bonifacas Piotras Žukovskis. Dar dvidešimt šeši kiti Vilniaus arkivyskupijos dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai (beje, jų tarpe ir rašytojas Levas Karsavinas) 2000 m. buvo įtraukti į XX a. tikėjimo liudytojų-kankinių sąrašą. Vieni iš šventumu spindėjusių asmenybių Vilniuje buvo ilgiau, kiti – trumpiau, tačiau paliko savo gerumo kibirkščių daugelyje šio miesto kampelių. Juos aplankyti galima ir keliaujant Vilniaus piligrimų centro sudarytais maršrutais, kuriuos galima rasti interneto svetainėje cityofmercy.lt. Gal šiais takais mus palydės ir aprašyti Vilniaus tikėjimo herojai, tikėkimės, padėsiantys nukeliauti ir mums skirtąjį šventumo kelią.
