2020-aisiais, minint 100-ąjį jo gyvenimo jubiliejų, Biržų apskrities bibliotekoje buvo surengta konferencija, kartu su Kaune esančiu memorialiniu muziejumi parengta išsami paroda, pristatytas krašto žmonių atsiminimų rinkinys.

Būti kunigais semper (visada)

Prieš 80 metų,1944-aisiais, Lietuva neramiai dairėsi į rytus, nes jautė, kad sugrįžusi sovietų valdžia imsis panašių represijų kaip 1940 metais. Todėl, nelaukdamas seminarijos baigiamųjų egzaminų, kovo 25-ąją, per Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę, arkivyskupas Juozapas Skvireckas kunigystės šventimus suteikė paskutinio kurso diakonams Vincentui Sladkevičiui, Pranui Račiūnui, Ignacui Milašiui, Mykolui Dobrovolskiui, Pranciškui Ščepavičiui, Presperui Bubniui ir kitiems.

„Balandžio 10-osios rytą, primicijų dieną, žvilgtelėjęs pro gimtųjų namų langą nudžiugau pamatęs sniegą, – atsiminimais yra dalijęsis kardinolas Vincentas. – Iš karto prisiminiau Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės džiaugsmą, kad jos įžadų davimo dieną ėmė snigti. Ir aš pagalvojau, jog malonus mano primicijų ženklas – baltai nukloti tėviškės laukai ir takas į bažnyčią. Snieguotu keliu pėstute į Žaslių bažnyčią žingsniavome drauge su mamyte, seserimis, broliu, besimokančiais klierikais.“

„Mes privalome būti kunigais semper (visada), nė vieno savo gyvenimo momento, nė vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo, – Kunigų seminarijos klierikų konferencijoje yra kalbėjęs XX a. šeštojo dešimtmečio seminarijos dvasios tėvas ir prefektas kun. V. Sladkevičius. – Ne tik būdami prie altoriaus, klausykloje, sakykloje, bet ir namuose, kelionėje. Tas semper – ne tik kunigystės charakterio neišdildomumo pripažinimas, bet ir įpareigojimas visada kunigiškai elgtis.

Kunigystė – ne mechaniškas darbas, bet dvasinė veikla. Dažnai mes išjungiame iš kunigiško darbo patys save tada, kai mūsų širdys nekunigiškos, neapaštališki mūsų troškimai, kai mūsų dėmesio centre yra ne tai, kas mums skirta kunigiškos pareigos. Mes, kunigai, kartais nusikalstame artimo meilės įsakymui, nes nemylime savęs pakankamai, nemylime taip kaip kitų. Juk kitus mokome tobulu gyvenimu, stengiamės šventus padaryti, norime juos į dangų įkelti, o sau to netaikome. Apie savo šventumą negalvojame, savo sielų išganymu mažai rūpinamės. Taigi linkiu mylėti save ne mažiau kaip kitus.“

1957 m. gruodžio pradžioje kun. V. Sladkevičius netikėtai sulaukė iš Birštono atvykusio kanauninko Jono Jonio. Jis, į kunigo kambarį įžengęs, kaip buvo vysk. Teofilius Matulionis pataręs, jam ant galvos uždėjo vyskupo pijusę ir pranešė didelę naujieną. Iš pradžių kun. Vincentas manė, kad visa tai tik pokštas, tačiau supratęs, jog čia rimta kalba, sėdo į kan. J. Jonio automobilį ir išvyko į Birštoną. Vysk. T. Matulionis, jam parodęs popiežiaus Pijaus XII atsiųstą raštą, prašė raštiško sutikimo konsekruoti vyskupu.

„Labai nenorėjau sutikti, – šių eilučių autorei pasakojo Jo Ekscelencija. – Tada vyskupą tikinau, jog esu netinkamas, žinojau, kad mano kandidatūrai valdžia nepritaria. Bet vysk. Teofilius prašė aukotis dėl Bažnyčios ir priimti dedamą naštą. Svarūs jo argumentai: paties senyvas amžius, sveikata menka, o reikia rūpintis Kaišiadorių vyskupijos reikalais. Bet svarbiausia, akcentavo vyskupas, jog reikia laikytis klusnumo Šv. Tėvui.“

Savo asmeninėje koplyčioje vyskupas T. Matulionis, asistuojant kan. Juozui Andrikoniui ir kan. J. Joniui, pradėjo ruoštis konsekracijai. Apeigos truko iki paryčių. Konsekruotam vyskupui V. Sladkevičiui, savo įpėdiniui, J. E. T. Matulionis padovanojo savo kryžių, žiedą, liturginius rūbus. Pirmąją šv. Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją, Birštono bažnyčioje klebonas kan. J. Jonys perskaitė visų parapijų klebonams skirtą vyskupo T. Matulionio raštą, pranešantį, jog pagal Šventojo Tėvo paskyrimą konsekruotas Kaišiadorių vyskupas V. Sladkevičius (tituluotas Aboros vyskupu).

Kitą raštą vysk. T. Matulionis parašė Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui, kad pats vysk. V. Sladkevičius jam nuvežtų. Į Vilnių. Vyskupas V. Sladkevičius išsiruošė užsidėjęs vyskupiškas insignijas. Įgaliotinis J. Rugienis, išvydęs V. Sladkevičių, įtūžo ir pareiškė, kad vyskupijos jis nevaldys. „Būti Kaune ir toliau eiti kunigiškas pareigas“, – toks buvo įgaliotinio paskutinis žodis. Konsekruotas vyskupu V. Sladkevičius seminarijoje nei dirbti, nei gyventi daugiau negalėjo.

1958-ųjų dienos ir mėnesiai slinko atnešdami liūdnų nemalonių žinių. Sausio mėnesį mirė vyskupas Kazimieras Paltarokas, vasarį – nuteistas kan. J. Jonys, rudenėjant vysk. T. Matulionis ištremtas į Šeduvą. Kas laukia vyskupo V. Sladkevičiaus?

Vieną dieną jo namus Žemaičių gatvėje pasiekė kvietimas atvykti į saugumą. Vėl panaši ataka, bandymai savo pusėn palenkti nepaklusnųjį, didelį autoritetą spėjusį įgyti vyskupą. Bet vėl saugumiečių pastangos liko bevaisės. Vėl iki 1959-ųjų pavasario tvyrojo nežinia. Pagaliau iš Vilniaus atėjo nurodymas palikti Kauną ir išsikelti į Lietuvos pakraštį – Nemunėlio Radviliškį.

„Mano siela šaukiasi Kristaus, – 1959 m. įrašyta vyskupo dienoraštyje. – Jis yra tai, ko man stinga, kad būčiau tikru žmogumi, kad būčiau laimingas ta laime, kuriai mane skyrė Kūrėjas. Tiesa pasiekia savo išsiskleidimą, tada pražysta, kai dėl jos kenčiama, kai už ją mirštama. Tai tiesos triumfas…“

„Jutau ne tremtį, o savotišką Dievo malonę ir palaimą“

Ūžavo 1959-ųjų pavasaris. Jau buvo sukrauti alyvų žiedai, kai išaušo vyskupo V. Sladkevičiaus atsisveikinimo su Kaunu diena. Žemaičių gatvėje, prie gydytojos Teresės Jusionienės namo, kur antrame aukšte drauge su kun. Albinu Jaudegiu jis buvo prisiglaudęs, sustojo kunigų seminarijos atsiųstas sunkvežimis. Vairuotojui padėjus sukrauti gydytojos dovanotas kėdes, rašomąjį stalą, kuklią asmeninę mantą, knygas, 39-uosius tada ėjęs vyskupas įsėdo į sunkvežimio kabiną. Suburzgė motoras. Laikas. Prieš akis tolimas kelias Šiaurės Lietuvon.

Kas besurikiuos į priverstinę tremtį traukusio aukšto katalikų dvasininko mintis penkias valandas trukusioje kelionėje? Melstasi, medituota: „Kokia didelė išmintis suprasti, kad jokie žemiški dalykai negali padaryti mūsų tikrai laimingų, kad tik Dievas yra vienintelis turtas, kurio visa širdimi privalau trokšti ir visa širdimi prie Jo liestis. To mane moko pati dieviškoji išmintis – Kristus, žmonijos istorija, mano paties patirtis. Prieš šią išmintį pasisako tik mano nesutvarkyti norai. Kokia didelė nelaimė būtų, jei tik mirties akivaizdoje man ši tikrovė atsiskleistų. Ar tai nereikštų prarasto gyvenimo, veltui išeikvotų mano dvasinių jėgų, jeigu jas skyriau tuštybei įsigyti?..

Tik vienas Dievas yra vertas viso mano dėmesio, jokiam kūriniui neturiu skirti tiek dėmesio, kad jis galėtų atitraukti mane nuo Dievo. Kuo aukštesnis pašaukimas, tuo aukštesni turi būti savęs atsižadėjimo krantai.“

Lygumomis slydęs jo žvilgsnis atsiremdavo į karpytą miško juostą ir vėl grįždavo vieškelin. Pasiektas Pasvalys. Vadinasi, kelionės tikslas artėja. Kalvelė, loma, posūkis – ir išnyra aukštas Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios bokštas. Pro šalį važiuodamas vyskupas spėjo pasigrožėti didingais gotikinių formų maldos namais. Nuo Pabiržės iki Biržų – tik šeši kilometrai, toliau prasideda finišo tiesioji – kelias Nemunėlio Radviliškin.

Kraštovaizdis pasikeitė, žvilgsnį traukė vaizdingi Apasčios krantai, tačiau vieškelis duobėtas ir pažliugęs. Sunkvežimis klimpo, yrėsi, šokinėjo. „Mėtė į visas puses“, – pasakojo tada į priverstinę tremtį vienų vienas važiavęs keleivis. Į miestelį prie Nemunėlio ir Apasčios upių santakos įvažiavusio vyskupo V. Sladkevičiaus niekas nelaukė, niekas nepasitiko, niekam į galvą nebuvo šovusi mintis, kad prasideda naujas etapas Dievui tarnaujančio žmogaus gyvenime, kad naujas puslapis verčiamas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje.

Ten, kur Apasčia įteka į Nemunėlį, pačioje santakoje, stūkso dvi bažnyčios: raudonplytė reformatų ir iš dolomitinio akmens sumūryta Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčia. Senoji klebonija per karą sudegė. Suręstoje medinėje troboje gyveno kun. Povilas Varžinskas, o kitame gale, buvusioje pirtelėje, glaudėsi zakristijonas Antanas Milašius. Jis, iš Žemaitijos į palatvijį atvykęs žmogus, vyskupą pakvietė savon buveinėlėn. Trijų žingsnių kambarėlyje šiaip ne taip buvo įsprausta sofa, o apskritas stalas netilpo, teko pastatyti pusmėnuliu.

Zakristijonas greitai surado sau vietos siuvėjo name, o čia, dviejuose mažuose kambarėliuose, liko gyventi vyskupas V. Sladkevičius. Menka, iš lentų sukalta, troba glaudė, bet, pučiant žvarbesniam vėjui, būdavo šalta, lietui žliaugiant vanduo teškėdavo ant patalo. Tekdavo dubenį statyti. Ir vis dėlto mažojoje trobelėje vyraudavo dvasinė vyskupo šiluma.

„Dievas nė vienam žmogui nėra mažiau tėvas kaip ir visiems kitiems. Taigi ir man. Jam negalima priskirti tų silpnybių, kurių kartais turi mūsų žemiškieji tėvai, vienus vaikus labiau, kitus mažiau mylintys. Aš esu Jo rūpesčio ir dėmesio centre ne mažiau kaip kiti. Manęs laukia ne kolektyvinė atsakomybė. Negaliu pasislėpti daugumoje ir sakyti: kaip kitiems bus, taip ir man. Dievas pašauks mane vardu. Nemunėlio Radviliškyje jutau ne tremtį, o savotišką Dievo malonę ir palaimą, – sakė Jo Eminencija. – Pajutau, ką reiškia žmonių gerumas. Galvojau, Šiaurės Lietuvoje, reformatų krašte, skersai į mane bus žiūrima. Bet nieko panašaus nebuvo.“

Rudenėjant vieną dieną vyskupas pamatė sukrautą malkų stirtą, kuri, kaip paaiškėjo, skirta jo būstui šildyti. Į mišką malkauti bėrio traukiamu vežimu buvo nudardėję kaimynystėje gyvenantys katalikai ir reformatai. Atrodo, ne kažin koks įvykis, o nepamirštamas. Įsiminė kiekvienas gerumu spindėjęs veidas. Moriškių kaime gyveno senukų pora, ji – katalikė, jis – reformatas. Kartą vyskupas nustebo tarpduryje išvydęs senuką, kuris ant peties buvo užsimetęs maišą. Ten spurdėjo lydeka. Moriškių žvejys buvo pasižadėjęs: ką tą dieną sužvejos, tą padovanos katalikų vyskupui, apie kurį jo senutė ausis išūžė, kurio paskatinta namuose kalba rožinį ir jį moko. (Vėliau, jau Pabiržėje, vyskupas V. Sladkevičius sužinojo, jog reformatu buvęs žmogelis priėmė katalikų tikėjimą.)

Nemunėlio Radviliškio žmonės pamilo pasaulietinės valdžios nepripažintą vyskupą ir visokeriopai jį rėmė. Žiūrėk, Daugiai prieangy stovi su iškeptos naminės duonos kepalu, o Taurai ant stalo deda šviežio pieno ąsotį. Paslaugi ir pasitarnauti visada pasirengusi buvo Šernų šeima.

Praėjus kokiam pusmečiui nuo atvykimo į Nemunėlio Radviliškį dienos, jis buvo iškviestas į miesto vykdomąjį komitetą, kur laukė Justas Rugienis ir kitas nepažįstamas pareigūnas. „Tai ir čia pradėjai nerimą kelti, manėm, kad susitvarkysi“, – išdrožė J. Rugienis. „Kuo pasireiškia tas mano keliamas nerimas?“ – klausimu į klausimą atsakė vyskupas. Girdi, pas vysk. T. Matulionį važinėja, Kaišiadoryse lankosi, Kauno neaplenkia. 1962 m. rugpjūčio 19 d. Šeduvoje ark. T. Matulionis mirė. Kaišiadoryse, Kristaus Atsimainymo katedroje, laidotuvių Mišiose dalyvavo ir vyskupas tremtinys V. Sladkevičius.

Arkivysk. T. Matulionio laidotuvėse dalyvavęs kan. Petras Rauda atsimena: „Čia pirmą kartą pamačiau ir susipažinau su a. a. arkivyskupo įpėdiniu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi. Jis taip pat gyveno tremtyje. Nedidelio ūgio, bet labai guvaus proto. Iš akių ir kalbos sklido išmintis ir kartu paprastumas bei nuolankumas. Pašnekovas tiesiog pavergiamas iš keleto sakinių. Šventas vyskupas rado tinkamą sau įpėdinį. Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis pamokslą leido sakyti Kaišiadorių vyskupijos valdytojui kan. P. Bakšiui. O vyskupas V. Sladkevičius, teisėtas mirusio arkivyskupo įpėdinis, sėdėjo presbiterijoje paskendęs maldoje.“

1964-aisiais, vyskupui V. Sladkevičiui minint 20-ąsias kunigystės metines, Romos popiežius Paulius VI jam perdavė savo sveikinimą ir dovaną – lotyniškai išleistą brevijorių, kuriame įrašė: „Broliui V. Sladkevičiui pranešu, kad prisimenu savo maldose ir suteikiu pastovų apaštalinį palaiminimą.“

Malda, kylanti iš Dievą mylinčios širdies

Kasdienybės ritme, kiekviename žingsnyje įžvelgiant gėrį ir grožį, tirpo patirtos pasaulietinės valdžios nemalonės. Tačiau draudimas vykdyti vyskupo pareigas buvo lyg juodas neišsisklaidantis debesis, ir niekada nežinojai, kada prapliups lietus. Sužinojęs, kad amžinybėn iškeliavo Biržų vicedekanas kun. Vladislovas Kupstas, dažnas jo svečias Nemunėlio Radviliškyje, vysk. V. Sladkevičius išsirengė į laidotuves.

Ruošiantis šv. Mišioms, staiga lyg kirtis žinia – negalima. Kas ir kodėl aukštam katalikų dvasininkui galėtų drausti atlikti savo pareigą? Septintajame dešimtmetyje, deja, toks klausimas likdavo be atgarsio. Kartėlį tekdavo nuryti, iškęsti, tačiau dvasioje prievartai nepasiduoti ir ieškoti kitų Dievo duotos tarnystės būdų.

„Neturiu galimybės laikyti Sumos, sakyti pamokslų. Neprivalau dėl to nusiminti. Čia man nėra jokios skriaudos, nes pačios gražiausios ir reikšmingiausios pamaldos – tai Dievo meilės aktai, tai malda, kylanti iš Dievą mylinčios širdies. Šitokias pamaldas visuomet galiu laikyti. Jose dalyvaus ne paprasti žmonės, bet visas dangus. Juk tikrasis pamaldų tikslas – Dievą pagarbinti, o ne žmonėms pasirodyti. Kas iš to, jei laikyčiau pačias iškilmingiausias pamaldas, pamokslą sakyčiau net Romos Šv. Petro bazilikoje, bet mano siela nebūtų Dievo malonėje, argi su pasigėrėjimu Dievas žvelgtų į mane?“ – įrašyta to meto dienoraštyje.

Keliais ir keleliais apjuosta Pabiržė, kur 1976 m. Jo Ekscelenciją paskyrė pasaulietinė valdžia, atsižvelgdama į vyskupo Religijų tarybon nusiųstą prašymą pagerinti gyvenimo sąlygas. Vieni veda Vidurio Lietuvon, kiti bėgo Latvijos pusėn. Vyskupas V. Sladkevičius lankydavosi įvairiomis progomis Bauskėje, Skaistkalnėje, Agluonoje, kur vykdavo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų atlaidai, susirinkdavo Latvijos katalikai. Čia atvykdavo svečių iš Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos.

Tuo metu Baltarusijoje katalikų vyskupo nebuvo, todėl ranką ištiesdavo Lietuvos aukšti dvasininkai. Iš Sibiro lagerio sugrįžęs baltarusių katalikų dvasininkas prelatas Piankovskis panoro susipažinti su vyskupu V. Sladkevičiumi ir pareikšti jam dėkingumą. Romoje mokslus ėjęs prel. Piankovskis buvo profesoriavęs Kunigų seminarijoje, mokėjo daug kalbų, turėjo sodrų balsą, buvo nuoširdus, kilnios dvasios žmogus. Jis neslėpė džiaugsmo, kurį jam kėlė pažintis su Lietuvos vyskupu tremtiniu, ir vėliau jį lankė, globojo.

Baltarusių kunigų dovanų atvežtas medus buvo gražios bičiulystės ženklas. Dovanotu medumi J. E. V. Sladkevičius pasidalydavo su vyskupu J. Steponavičiumi. Kiekvieną džiugią akimirką vyskupas Vincentas užfiksuodavo savo užrašuose, lyg dailininkas mesdavo vieną kitą ryškų potėpį: „Jėzus pats vyriausias ir svarbiausias kiekvienos šeimos narys. Geroje šeimoje jos nariai sielojasi dėl vieni kitų. Niekas taip dėl manęs nesisieloja kaip Jėzus. Visi žmonės, tiksliau sakant, Tu, mano Dieve, per juos visą laiką man tik gera darai. Tik vien aš pats sau esu kiek kartų bloga padaręs. Mano Dangiškasis Tėvas, kuris mane myli labiau negu kas kitas pasaulyje, man kiekvieną kartą, kuomet aš ieškau palankumo ir meilės žmonėse, kaip liūstu jos melsdamas, primena: „O aš, tavo Dievas, argi tau nieko nereiškiu? Argi mano meilė tau nėra tūkstančius kartų reikalingesnė?“

Ypač glaudi bičiulystė vyskupą Vincentą siejo su Biržų dekanu, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu kun. Broniumi Strazdu, kuris, pasak arkivysk. Liongino Virbalo SJ: „Savo kilnumu, kunigišku taurumu ne tik pats švietė, bet ir kitus uždegė pasirinkti kunigystės kelią.“

Universitete fiziką studijavęs, tačiau dvasininko pašaukimą anksti pajutęs vyskupas Jonas Boruta SJ nuo jaunystės dienų taip pat neretai lankydavosi Biržuose, kur būdavo progų su vyskupu V. Sladkevičiumi pabendrauti artimiau: „Sužinojęs, kad svajoju apie kunigystę, kad negalėjau į seminariją įstoti, patarė turėti kantrybės, laukti, gal greitai bus galima ne tik oficialioje seminarijoje rengtis kunigystei. Jis man tada paliko savo paskaitų apie kunigystę užrašus. (Tos paskaitos dabar yra jėzuitų archyve.) Kun. Strazdas pasikviesdavo vyskupą Sladkevičių į atlaidus sakyti pamokslų, vesti rekolekcijų. Labai įspūdingi buvo vyskupo pamokslai. Jaunatviškas balso tembras. Dekanas juos užrašydavo, mes persirašydavome ir jais dalydavomės. Kai kurie pamokslai įsiminė visam gyvenimui…“

„Paskatinti meilės ir rūpinimosi mums labai brangia Lietuvos Bažnyčia, mes kreipiamės į brolius Vyskupus tą palaimingą dieną, kurią konsekruojamas naujas vyskupas Antanas Vaičius, – skelbė Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II telegrama, 1982-ųjų liepos 25 d. perskaityta Kauno arkikatedroje. – Jis valdys kaip apaštališkasis administratorius Telšių vyskupiją ir Klaipėdos prelatūrą. Katalikiškosios bendruomenės džiaugsmu dalijamės ir mes, ypač kad drauge ir garbingasis sielų ganytojas Vincentas Sladkevičius užima vyskupo pareigas kaip Kaišiadorių apaštališkasis administratorius.“

Vadinasi, priverstinės tremties laikas baigėsi. Išaušo atsisveikinimo su Šiaurės Lietuvos tikinčiaisiais valanda. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šio krašto kunigai B. Strazdas, E. Rinkevičius, A. Balaišis, A. J. Narušis, I. Skardinskas tarė tokius padėkos žodžius vyskupui: „Ekscelencija, daugel metų turėjome Jus savo kaimynystėje ir gėrėjomės Jūsų Asmenybe. Dievo Apvaizdai patvarkius, išvykstate eiti savo tiesioginių pareigų. Patamsės mūsų padangė, kai Jūs nutolsite nuo mūsų, tačiau Dievas nori, kad Jūs kaip Ganytojas neštute palaimą ir džiaugsmą kitiems, kurie labai išsiilgę ir Jūsų laukia…“