Pasak vienos legendos, visos dorybės su teisingumu priešakyje nusprendusios palikti žemę, suteptą tokios daugybės nusikaltimų, ir eiti į savo tėvynę, į dangų, iš kurio buvo atėjusios. Susirengė visos drauge ir patraukė dangaus vartų link. Tačiau vartai buvo uždaryti, ir vartininkas nenorėjo jų įleisti į tyrumo šventovę, klausinėdamas, ko taip greitai grįžtančios iš žemės. „Nebegalima ilgiau žemėje ištverti, – atsakiusios šios, – kiekviena dorybė ten niekinama ir persekiojama, o nuodėmės baigia užlieti pasaulį kaip tvanas.” „Įeikite, – atsakė vartininkas, – tik tu, pasitikėjime, grįžk į žemę, kad vargšas žmogus nepultų į neviltį tarp tokios daugybės pagundų ir kančių.” Išgirdusi tuos žodžius, pasitikėjimo dorybė grįžo į žemę, o su ja paskui ir visos kitos dorybės.

Šioje senoje legendoje slypi gili mintis, jog, kas pasitiki Dievo gailestingumu, tas nepražus, nors ir būtų įpuolęs į didžiausias nuodėmes, nes su pasitikėjimu pas jį gali grįžti ir kitos dorybės. Todėl pasitikėjimas lyginamas su Nojaus balandžiu, paleistu iš arkos per tvaną ir parnešusiu jam žalią šakelę kaip ženklą, kad vandenys slūgsta. Taip ir pasitikėjimas skelbia, jog Dievas yra Gailestingasis Tėvas. Jis lyginamas ir su jūros švyturiu, sudužusio laivo keleiviui rodančiu, kad krantas netoli ir kad pasistengus galima iki jo nuplaukti. Taip ir pasitikėjimas šviečia žemės keleiviui neretai sunkiame jo žemės kelyje, o maloni jo šviesa jį guodžia, gaivina ir rodo kelią į tikslą. (…)

Pasitikėjimas, kaip žadėtosios pagalbos viltis, yra būtina teologinės vilties dorybės sąlyga, palygintina su inkaru. Mat kaip inkaras sulaiko laivą jūroje ir per audrą saugo jį nuo sudužimo į povandenines uolas, taip ir viltis žmogaus gyvenimo vandenyne, tarsi dvinagis inkaras, palaiko mumyse troškimą gauti aukščiausiojo Gėrio visybę – Dievą su Jo dovanomis ir pasitiki, t. y. tikisi tame kelyje žadėtos ir Jėzaus Kristaus pelnytos pagalbos arba reikalingos malonės. O kaip ši malonė būtina išganymui, taip būtina ir jos viltis arba pasitikėjimas, kad Gailestingiausiasis Išganytojas šios malonės nepašykštės, bet duos gausiai. Vilties objektas yra pats Dievas, o pasitikėjimo objektas – Dievo pažadas, kad Jis suteiks mums reikalingą pagalbą.

Gailestingiausiasis Išganytojas daugelį kartų yra pažadėjęs mums savo pagalbą, pvz., bylodamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). (…)

Tai nedviprasmiškas pažadas, duotas To, kuris niekada nieko nėra nuvylęs. Dievas rojuje pirmiesiems tėvams pažadėjo Mesiją ir galiausiai atsiuntė Jį kaip savo Sūnų ir mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. O tas Jėzus, viena vertus, sako, jog „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 5), t. y. nori, kad prisipažintume esą silpni, bejėgiai ir negebantys mūsų išganymo byloje. Antra vertus, Jis garantuoja: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus” (Mk 11, 24). „Tikėkite” reiškia „pasitikėkite”, tai suprantama iš konteksto. Šitaip pasitikėti kviečia apaštalas: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku” (Žyd 4, 16). Arba kad pasitikėjimas – būtina Dievo gailestingumo sąlyga. (…)

Pasitikėjimas pramuša dangų ir grįžta iš ten su palaiminimu, o jo stoka gimdo abejingumą ir virsta puikybe ir netgi užsitraukia bausmę. (…)

Gali atsitikti, kad žmogus šio gyvenimo audrose praras visa, kas buvo jo grožis ir vertė: išeikvos savo tikėjimą, sutraukys meilės saitus, išpurvins savo sąžinę įvairiomis sunkiomis nuodėmėmis, bet jeigu dar turės vilties, kurios būtina sąlyga yra pasitikėjimas, inkarą, tai įsikabins juo į Dievo gailestingumo dugną ir išvengs visiško pražuvimo. (…)

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu – sudėtinė gailesčio už nuodėmes dalis, todėl tik pasitikint galima tikėtis nuodėmių atleidimo per Atgailos sakramentą. Tad rengdamiesi išpažinčiai (…), dažnai sužadinkime pasitikėjimo aktą ir, žvelgdami į Gailestingiausiojo Išganytojo paveikslą, atvaizduojantį Jį Atgailos sakramento įsteigimo akimirką, dažnai kartokime Išganytojo išmokytą pamaldumo aktą: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!”.

Pasitikėjimas Dievo gailestingumu yra Kūrėjo visagalybės, gerumo ir dosnumo pripažinimas. Tokiu pripažinimu atiduodame Dievui didžiausią garbę, atidarančią dangaus vartus ir sielai suteikiančią daug Dievo malonių. Todėl psalmininkas sako: „Tą, kuris Viešpačiu pasikliauja, lydės ištikima meilė” (Ps 32, 10). O tas, kas pasitiki ne Dievu, bet savimi, savo protu, turtais, ryšiais, stato užtvarą Dievo gailestingumui. (…)

Pasitikėjimas suteikia vyriškumo ir jėgų ištverti sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Todėl šv. Jonas Auksaburnis pasitikėjimą vadina šalmu, saugančiu sielą nuo priešų smūgių. Tai įrodė Dovydas, beginklis stojęs prieš ginkluotą Galijotą ir Aukščiausiojo Dievo vardu nugalėjęs. Pasitikėjimas Dievo gailestingumu saugo mus nuo pragaro puolimų. Visas pagundas lengviausiai nugalime trumpu pamaldumo Gailestingiausiajam Kristui aktu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!” (…)

Pasitikėjimas pašalina liūdesį bei prislėgtumą ir įlieja sielon antgamtinės paguodos ir džiaugsmo. (…) Džiaugsmas – vienas didžiausių gyvenimo poreikių. Kas šviesa yra augalui, oras – gyvūnams, o vanduo – žuviai, tas žmogui yra džiaugsmas. (…) Taigi pasitikėjimas Dievo gailestingumu – tokio džiaugsmo šaltinis, nes jis prikelia iškankintą sielą ir padaro lengvesnį bei malonesnį gyvenimo kryžių. Todėl šv. Paulius džiaugiasi apaštalavimo vargais: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (Kol 1, 24). (…)

Pasitikėjimas daro stebuklus, nes gali remtis Dievo visagalybe ir begaliniu Jo gailestingumu. (…) Mozė pasitikėdamas suduoda lazda į uolą, ir iš uolos ištrykšta šaltinis. Petras su Jonu pasitikėdami sako sutiktam luošiui: kelkis ir vaikščiok, ir šis bematant atgauna kojų stipr umą (plg. Apd 3, 7). Tad, turėdami atlikti kokį nors didelį ir sunkų darbą, pasitikėdami kreipkimės į Dievo gailestingumą kaip ana ligota moteris, prisilietusi Jėzaus drabužio ir pasijutusi sveika.

Pasitikėjimas Jėzaus Širdies gailestingumu duoda vidinę ramybę, kaip (…) sako psalmininkas: „Nuėjęs ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis” (Ps 4, 9). Kaip vaikas, nieko nebijodamas, ramiai užmiega ant motinos rankų, taip Dievo gailestingumu pasitikinti siela niekada nepraranda pusiausvyros, nieko nebijo, dėl nieko nesibaimina, nes žino, kad greičiau motina užmirš savo kūdikį negu Dievas Juo pasitikinčiuosius. Todėl Viešpats Kristus, prisikėlęs iš numirusių ir pasirodęs apaštalams, Juo labai pasitikėjusiems, pasveikino juos žodžiais: „Ramybė jums”. Žinomas Dievo Gailestingumo paveikslas parodo mums Jėzų pasirodymo Paskutinės vakarienės kambaryje Prisikėlimo dienos vakare akimirką, ir kas garbins šį paveikslą ir pasitikės Išganytoju, tas patirs nesudrumstą ramybę.

Galiausiai pasitikėjimas laiduoja nuostabų atlyginimą po mirties, kaip rodo gausūs Viešpaties šventųjų pavyzdžiai. Antai šv. Steponas pasitiki Kristumi ginčuose su fariziejais, o šiems pradėjus mėtyti į jį akmenis, krisdamas ant žemės, šaukia: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje” (Apd 7, 56) ir dėl šio pasitikėjimo nebijo smūgių. (…) Dažnai priminkime mirštantiesiems pasitikėjimą Dievo gailestingumu, ir tai saugos juos nuo nerimo bei rūpesčio ir prie jų mirties patalo atves ramybės angelą.

Dėl tokių palaimingų pasitikėjimo vaisių kiekvienas mūsų privalėtų dažnai savyje jį žadinti, ypač gundymų valandą, patiriant nesėkmes ir nelaimes, jaučiant vienišumą ir žmonių apleidimą, kenčiant ir sergant ir netgi tuo metu, kai mums atrodys, jog net ir Dievas mus apleido. Juo labiau glauskimės prie Gailestingiausiosios Išganytojo Širdies, kai Ji atsisako mus paguosti ir neišklauso mūsų prašymų, kai prislegia mus sunkiu visų šventųjų daliai tekdavusiu išmėginimų kryžiumi.

Iš Mykolo Sopočkos knygos „Jo gailestingumas amžinas”

Išleido UAB „Katalikų pasaulio leidiniai”, 2008