Gimė 1924 m. gruodžio 22 d. Kaune, tarnautojų šeimoje. Mergaitę nuo kūdikystės kamavo ligos. Motinos pastangomis vėliau buvo išgydyta stuburo deformacija. 1931 m. pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, vėliau įstojo į „Saulės“ mergaičių gimnaziją, kur buvo auklėjama seserų kazimieriečių.
„Elenutė kiekvieną rytą eidama į mokyklą užeidavo ir į Prisikėlimo bažnyčią. Išklausiusi Mišias, priėmusi Šv. Komuniją, skubėdavo pėsčia į mokyklą. Prieš Šv. Komuniją nebuvo galima valgyti, taigi ji iš ryto nevalgydavo. Po kurio laiko ji skundėsi, kad mokykloje skaudėdavo galvą. Motina patarė rečiau priimti Šv. Komuniją, kad galėtų iš ryto namuose pavalgyti. Elenutė paklausė motinos. Ji iš tiesų buvo labai religinga. Kaip dabar atsimenu, mes abi tėvų neraginamos kiekvieną vakarą suklaupusios miegamajame melsdavomės Dievuliui. Kiekvieną sekmadienį mes abi eidavome į bažnyčią, išklausydavome Šv. Mišias, prieidavome išpažinties ir priimdavome Šv. Komuniją. Mes abi namuose atlikdavome įvairius darbus: nuo kambarių tvarkymo iki gyvulių priežiūros. Elenutė šioje srityje buvo antras po mamos žmogus. Grįždama iš mokyklos Elenutė kaip kada skųsdavosi, kad iš jos pasišaipydavo draugės dėl jos kuklumo, skaistumo, geranoriškumo bei religingumo. Dėl to ji išgyvendavo, tačiau savo gyvenimo niekuomet nekeitė“ (iš sesers Sabinos Spirgevičiūtės-Šultienės atsiminimų).

„Tuo metu buvo įprasta, kad vyresni vaikai rūpinasi jaunesniais. Kadangi aš buvau jauniausias, Elenutė mane globojo, ji buvo man kaip antroji mama. Elenutė didelį dėmesį skyrė mano religiniam auklėjimui. Ji mane išmokė žegnotis, poterių ir mylėti Dievą. Be to, ji buvo ir pirmoji mano mokytoja mokinusi mane skaityti ir rašyti. Elenutė mane labai mylėjo, jautė didelę atsakomybę už mane. Ji su manimi dažnai žaisdavo, vežiodavo mane rogutėmis. Ir jeigu aš tik kur nors pradingdavau ( juk buvau vaikas), ji dėlto labai pergyvendavo ir intensyviai manęs ieškodavo.

Iš Elenutės daiktų nedaug kas pasiliko. Ypač man brangi jos įteikta man maldaknygė su jos ranka parašyta dedikacija. Tai vertingiausia relikvija susijusi su Elenute. Yra dar sagė su monograma EJ, bei keletas nuotraukų. Elenutė rašė dienoraštį. Jis apėmė 1940–1942 metų laikotarpį.
Ji buvo skautė. Atsimenu, kaip aš ir mama ją lydėjome iki Basanavičiaus alėjos, kur buvo autobusų stotelė, o iš ten Elenutė išvyko į skautų stovyklą. Ji nesiskundė sveikata, slidinėdavo, sportavo.
Elenutė giminaičiams kurdavo vaidinimus krikščioniškos dorovės temomis. Prieškambaris atstodavo sceną, o kambarys – žiūrovę salę“, – prisimena brolis Česlovas Spirgevičius.
1943 m. gegužės 1 d. su troškimu padėti žmonėms, ypač vaikams, Elena įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Vokiečiams jį uždarius, mokėsi užsienio kalbų, lankė mokytojų kursus. Pasak tuomet ją pažinojusiųjų, buvo protinga, akyla, pagarbi vyresniesiems, dėmesinga patarimams, susijusiems su kilniais gyvenimo uždaviniais. Rašė dienoraštį, kuriame atspindi taurus dvasinis pasaulis, Dievą ir žmones mylinti širdis.
„Jėzau, gerasis mano Dieve, pasigailėk manęs, kad visuomet būčiau skaisti, tyra, sąžininga, meili ir gera. Marija, mano Motina, saugok mane nuo tamsių dėmių, kurios subjaurotų mano sielą. Leisk man gyventi lyg gėlei skaisčiai ir laimingai numirti“– rašė dienoraštyje 1941 02 23 d.
1944 m. sausio 3-iosios vakarą į Spirgevičių namus Kaune, Tvirtovės al. 91, įsibrovė keturi vyrai, pasivadinę policininkais. Įėję į kambarį jie ėmė puotauti, o apgirtę – siautėti. Motinos seserį Stasę Žukaitę vienas iš įsibrovėlių nušovė. Po to atėjūnai bandė priversti Eleną Spirgevičiūtę pasiduoti jų norams, priešingu atveju grasindami nužudyti. Elenai nepaklusus, įsibrovėliai nušovė ginusią skaistumą ir pasirinkusią mirtį dvidešimtmetę merginą. Yra paliudyta, kad ji paskutiniu momentu dar bandė persižegnoti. Palaidota senosios miesto kapinėse (Vytauto pr.), jas naikinant 1957 m. perlaidota Eigulių kapinėse.
Grobis jau sudėtas į maišus. „Svečiai“ aiškiai skuba, nervinasi, pyksta.
…tolimiausias kambariukas. Ant kušetės pamatau aukštielninką Elenutę. Šauta kiek žemiau dešiniosios akies. Sienoje kruvina kulkos žymė. Kūnas dar šiltas. Dešinė ranka apdeginta paraku. Tikriausiai ji norėjo paskutinį kartą persižegnoti. Kambarėlyje trošku nuo parako degėsių kvapo. To kvapo jau niekad nepamiršiu. Kaimynų kieme jau sustingęs Stasės kūnas: jai pataikė tiesiai į koją, o paskui dar iššovė į galvą.
– Motin, didžiuokis savo dukra, – pasako kažkas iš medikų po ekspertizės.
Kaune visi bemat sužino apie šiurpią tragediją.
Šv. Antano bažnyčioje – du karstai. Greta jų parapijos klebonas Juozas Želvys ir „Saulės“ gimnazijos kapelionas Alfonsas Grauslys. Paskutinis pagerbimas bažnyčioje. Laidotuvių procesija pajuda miesto kapinių Vytauto prospekte link. Diena šalta, pusto pūga. Prie kapo duobės buvęs klasės auklėtojas dar pasako:
– Elenute, aš visą laiką mokiau tave, o dabar tu pamokei mane…
Lietuvos žemelė priglaudžia dviejų kankinių kūnus.
(iš Česlovo Spirgevičiaus knygos „Mirtis atėjo iš Muravos“)

2021 m. gegužės 29 d. Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės palaikai buvo palaidoti jos gimtojoje parapijoje – Kauno Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje įrengtoje kapavietėje. „Kartais tiesos liudijimui reikalinga net gyvenimo auka. Taip žmogus paliudija, kad tiesa yra didesnė nei pats gyvenimas, negu laikinoji tikrovė, nes ji priklauso amžinybei, ir tiesos liudytojas tampa Dievo karalystės liudytojas. Matydami žmoguje tokias pajėgas, kad jis gali atsilaikyti prieš mirties baimę, suprantame, kad Dievas veikia – konkrečiu būdu per žmogaus gyvenimą. Mūsų tauta galėjo tuo įsitikinti per daugelio mūsų kankinių istoriją“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas šv. Mišiose šia proga paminint Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę ir meldžiant jos paskelbimo palaimintąja. Prie naujai įrengtos kapavietės buvo prisiminta, kad istoriniai šaltiniai liudija, jog Elenos Spirgevičiūtės laidojimo dieną, 1944 m. sausio 6-ąją, Šv. Antano Paduviečio bažnyčia irgi buvo pilna žmonių. Jau tada žmonės liudijo pastebėję Elenos trauką: paprasta mergina, jos poelgis pažadino daug, ypač jaunų, širdžių.

MALDA PRAŠANT ELENĄ SPIRGEVIČIŪTĘ PASKELBTI PALAIMINTĄJA
Viešpatie Jėzau Kristau, mažųjų ir nekaltųjų Gynėjau,
savo tikinčiajai Elenai Tu suteikei malonę pasipriešinti nedoriems užpuoliko kėslams, padėdamas pasirinkti garbingą kankinystę.
Padaryk, kad mes, turintys kovoti su įvairiomis pagundomis bei ydomis, galėtume džiaugtis Tavo Tarnaitės šventumo pripažinimu Bažnyčioje ir sulauktume jos užtarimo bei pagalbos. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
Imprimatur
+ Lionginas VIRBALAS SJ
Kauno arkivyskupas metropolitas