XFM radijo skautų laidos „Laužų karta“ vedėja Nomeda Bepirštytė kalbina Kauno krašto ateitininkų dvasios vadą, skautės Elenos Spirgevičiūtės ir ateitininkės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylų vicepostulatorių, kunigą NERIJŲ PIPIRĄ.

Kuo ypatinga Elenos istorija, kad atkreipė Bažnyčios atstovų dėmesį ir gavo patvirtinimą net iš Vatikano?

Panašių klausimų tenka išgirsti dažnai. Galbūt kai ką nuliūdinsiu arba paguosiu, bet didžiausias nuopelnas yra paprastumas. Nereikia įsivaizduoti, kad šventieji skrajoja padebesiais. Kiekvienas Bažnyčios paskelbtas, kanonizuotas šventasis pirmiausia yra žmogus. Ši istorija tuo ir išskirtinė, kad yra labai paprasta ir be galo žmogiška.

Elena gimė 1924 m. gruodžio 22 d., prieš pat Kalėdas, paprastoje kauniečių tarnautojų Stasio ir Elenos Spirgevičių šeimoje. Išlikęs krikšto liudijimas rodo, kad po kelių savaičių, sausio 11 dieną, ji pakrikštyta mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnytėlėje. 1931 m. pradėjo lankyti mokyklą. Manoma, kad būtent pirmosiose klasėse užsimezgė jos ryšiai su skautais. Vėliau lankė „Saulės“ pradinę mokyklą ir gimnaziją, kuriai vadovavo Šv. Kazimiero seserys. Taigi Elena susipažino su kazimieriečių veikla ir dvasingumu.

Ar tiesa, kad tai pirmas atvejis Lietuvos istorijoje, kai užvedama beatifikacijos byla paprastai merginai, pasaulietei?

Tikrai taip. Tai buvo pirmoji byla tarp pasauliečių ir pirma Kauno arkivyskupijoje. Tuo pat metu užvedama  beatifikacijos byla kitai pasaulietei, ateitininkei Adelei Dirsytei. Kitos 2000 m. pradėtos bylos – palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofilio Matulionio, vyskupo Vincento Borisevičiaus ir Vilniaus vyskupo Mečislovo Reinio beatifikacijos bylos.

Iki pat gyvenimo pabaigos ji troško padėti vaikams. Stojo į medicinos mokyklą, ji buvo uždaryta dėl neramių laikų. Tada Elena perstojo į mokytojų kursus, juos baigusi gavo paskyrimą į Skarulių mokyklą, tačiau dėl karo suirutės ten neišvyko, liko padėti šeimai. Tai irgi skautiškas gestas (padėti artimui), kartu ir krikščioniškas klusnumas gerbti tėvą ir motiną, jų valią. Kad ji – pavyzdinga katalikė, adorantė, troškusi dažnai priimti Komuniją (tais laikais buvo visiška naujovė), liudija kanauninko Juozo Želvio prisiminimai, tai atsispindi ir Elenos dienoraštyje. Elena ne tik vadinosi skaute, bet tokia ir buvo, tai liudija jos gyvenimas, dienoraštis bei artimųjų prisiminimai.

Atrodė, gyvenimas tik prasidėjo, tačiau nelemtas įvykis paženklino Eleną kankinyste. 1944 m. sausio 3 d. vakarą Spirgevičių namus užpuolė policininkais prisistatę plėšikai, liepė ruošti vaišes, o patys krovė į maišus daiktus. Ginkluoti įsibrovėliai ėmė priekabiauti prie Elenos, išsivedė į kitą kambarį pasikalbėti. Artimiesiems mergina sakė: „Mirsiu tik aš, o jūs – gyvensite.“ Kai tėtis paklausė, kuo įsibrovėliai grasino ir ko norėjo, ji atsakė: „O ko gi, tėveli, jie norės iš merginos? Geriau mirti, bet ne nusidėti.“ Tai labai prasmingas Elenos pasiryžimas – geriau mirti, bet nenusidėti! Jis siejasi su šv. Kazimierui siūlyta pagunda nusidėti skaistumui ir taip išgydyti džiovą. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. Kaip ir Elena.

Eleną ir jos tetą Stasę Žukaitę nušovė. Laidotuvių apeigoms vadovavo Šv. Antano bažnyčios statytojas ir klebonas kun. J. Želvys. Laidotuvėse dalyvavo labai daug žmonių, visas miestas, galima sakyti, kad tai jau yra ir pirmas šventumo atspindys. Laidotuvės, nepaisant liūdesio, buvo ir vilties, prisikėlimo šventė.

Reikėtų pabrėžti, kad ta naktis ilgai tęsėsi (apie 3 val.), buvo didelė įtampa, padėtos kulkos kiekvienam šeimos nariui, o Eleną vis išsivesdavo… Ji tikrai turėjo laiko apsispręsti, kaip pasielgti. Elenos dienoraštis liudija, kad ji labai vertino skaistumo dorybę, išskyrė ją kaip gražiausią papuošalą gyvenime.

Nuostabiausia, kad pirmųjų įžvalgų apie skaistumą atsiranda, kai Elenai buvo 15 metų. Galima sakyti, nuo pirmų dienoraščio puslapių tos mintys rutuliojosi, plėtėsi. Tai jai tikrai buvo svarbu, tai parodo ir kritiškoje situacijoje padarytas pasirinkimas.

1999 m. kardinolas Sigitas Tamkevičius, taip pat skautas, pradėjo Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos bylą. Papasakokite plačiau.

Paprastai sakant, tai yra šventumo byla. Mes tikime, kad šventas, švenčiausiasis yra pats Viešpats, bet Jis apdovanoja žmones savo šventumu, o mūsų užduotis – atpažinti tuos šventumo atspindžius žmonėse ir kartu priminti, kad šventumas nėra teorija, tai mūsų gyvenimo programa.

Elenos gyvenimas – perdėm paprastas, bet tuo ir gražus. Ji buvo pats paprasčiausias žmogus, išgyvenantis ir meilę, ir mokyklines problemas, ir visa, ką kiekvienas patiria. Sakoma: „Žmogų kartais reikia nuteisti šventumu.“ Ir tai nėra nuosprendis, bet pavyzdys kiekvienam.

Patikslinsiu, kad 2000 m. sausį pradėta beatifikacijos byla, o 1999 m. rudenį gautas Vatikano leidimas, jog jai nėra jokių kliūčių. Bylos pradžia yra tik svarbus žingsnis į priekį, iki tol dar reikia pasiruošti.

Kaip buvo ruoštasi E. Spirgevičiūtės bylai?

Praėjus keleriems metams po jos žūties, prie kapo susitiko motina ir kunigas Pranas Račiūnas, jo rankose tuomet atsidūrė jos dienoraštis. Jis skaitė, studijavo, pradėjo daryti kopijas. Apie šį dienoraštį sužinojo ir kunigas Vaclovas Aliulis. Dar sovietmečiu tuometis Kauno arkivyskupas Liudvikas Povilonis įpareigojo Darsūniškio parapijos kleboną Praną Genevičių slapta rinkti medžiagą apie E. Spirgevičiūtę.

Aišku, tam įtakos turėjo ir Šv. Antano parapijos klebonas, bažnyčios statytojas kanauninkas Juozas Želvys, kuris labai gerai pažinojo šią šeimą, galėjo daug papasakoti, buvo surinkęs daug informacijos, kuri rodė, kad Elena gali būti kiekvienam pavyzdys ir prasminga pradėti beatifikacijos bylą. Gavęs ne vieną dešimtmetį rinktą informaciją, tuometis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius oficialiai pradėjo beatifikacijos bylą.

Kur galima rasti daugiau informacijos apie E. Spirgevičiūtę?

Išsamiausias yra vyskupo Algirdo Jurevičiaus leidinys „Kai žemė dangų bučiavo. Dienoraštis“, kurį galima įsigyti knygynuose. Iš jo matyti, kad Elena gyveno tikrai labai įdomiai; mėgo šokti, ypač tango, labai gerbė tėvus. Sakė, kad paauglystė skirta pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui. Ji taip ir darė. Nuoširdžiai išgyveno dėl draugių netekčių, nuklydimų, patyčių mokykloje. Dienoraštis atskleidžia, kaip ji su tuo susigyvena. Jį skaičiau ne kartą, bet kaskart atsivertus atrodo, kad tai yra nauja ir gili dvasinė knyga, skirta būtent man, tai akimirkai, kurią išgyvenu. Kiekvienas ras tai, kas jį atliepia ir stiprina gyvenimo kelionėje.

Tame sklype, kuriame stovėjo namas, brolio iniciatyva pastatyta angelo skulptūra, ji pašventinta 1998 m. Skulptūros autorius – Antanas Kmieliauskas, taip pat tarpukario Lietuvos skautas. Tai irgi buvo impulsas keliauti bylos link.

Iš karto po žūties Elena palaidota Ramybės parke (Kauno senosiose kapinėse), kuris taip pat galėtų būti atminimo stotelė. Lapkričio 1 d. čia vykdavo legendiniai jaunimo susibūrimai, žmonės aplankydavo ir Elenos kapą, dėl to 1959 metais sovietai šias kapines uždarė. Tais metais Elena ir jos teta perlaidotos Eigulių kapinėse. 2021 m. Elenos palaikai dar kartą perlaidoti Kauno Šv. Antano bažnyčios šventoriuje, kad žmonės galėtų pasimelsti, prašyti malonių.

Be to, „Saulės“ gimnazijos muziejuje dalis ekspozicijos skirta E. Spirgevičiūtei, o Palemone yra bažnyčios varpas, kad žinia apie Eleną, jos poelgį ir pasirinkimą sklistų kuo toliau.

Prieš kelerius metus Elenos istoriją papasakojo Ispanijos katalikių judėjimas už skaistumą, yra radijo ir televizijos laidų (taip pat ir užsienio kūrėjų), LRT ir Justino Lingio sukurti filmai.