Skirta Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės 78-osioms kankinystės metinėms
Juokais sakoma: jei svajoji po mirties būti paskelbtas šventuoju, pirmiausia turėtum gimti italu arba lenku, nes šios tautos greičiausiai „gamina“ šventuosius. Žinoma, tai tik anekdotas, tačiau kiekvienas pokštas slepia dalis tiesos.
Gausesnį šių tautybių šventųjų skaičių, be Dievo Apvaizdos veikimo, lemia ir gausesni žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, skiriami parengti būsimų šventųjų bylas beatifikacijos bei kanonizacijos darbams – tai iš tiesų labai sudėtingas ir kruopštus procesas, kurio trukmė priklauso nuo jau minėtų sudedamųjų dalių. Kartu labai svarbu, kaip pati vietinė Bažnyčia priima Dievo tarną, kiek jį „reklamuoja“ – kiek jai šis yra reikalingas kaip mokytojas ir pavyzdys sekant Kristų šių dienų pasaulyje.
Tačiau greta šių suprantamų priežasčių yra ir kita, galbūt pagrindinė – tai vangumas ir skeptiškumas. Šventieji iš dangaus nenukrenta, o Vatikanas loterijos būdu nesirenka, kurį skelbti šventuoju. Vietinės Bažnyčios bendruomenė dovanoja savo narį kaip šventąjį Visuotinei Bažnyčiai. Niekas už mus nepadarys namų darbų. Vyskupijos, kurioje pradėta beatifikacijos byla, bendruomenė, pradedant nuo ganytojo ir baigiant statistiniu klauptų nariu, privalo daryti viską, kad šis asmuo būtų atpažintas kaip Dievo ženklas ir dovana Bažnyčiai.
Veikiamas sovietmečiu įdiegto menkavertiškumo komplekso, dažnas lietuvis katalikas galvoja, kad šventasis tautietis turėtų prilygti supermenui ar bent Vytautui Didžiajam. Susidūręs su mūsiškiais Dievo tarnais, jis visada ras prie ko prikibti: šitas per trumpai kentėjo, ana nieko didingo nepadarė, o tas išvis nežinia ką nuveikė. Pamirštama, kad šventasis neprivalo būti didingas savo žodžiais, darbais, kančia – šventasis yra tas, kuris buvo įsimylėjęs Kristų ir tos meilės vedamas liko ištikimas savo gyvenimo pasirinkimuose. Paskelbdama asmenį šventuoju, Bažnyčia įvertina ne jo herojiškumą, bet pirmiausia pripažįsta, kad Viešpats per šį asmenį praturtina Dievo tautą.
Konkretus šventasis yra dovana ne vien tautai, iš kurios jis buvo kilęs, bet Visuotinei Bažnyčiai, kuriai priklausė. Šventiesiems sienos negalioja.
Prisimindamas Dievo tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę, kviečiu susipažinti su keliais liudijimais, kaip būsima šventoji (drįstu taip rašyti) prakalbino ne savo tautiečius, o Visuotinės Bažnyčios narius. Manau, kad tai yra puikus šventųjų bendravimo pavyzdys.
S. Isabele Jordan, „WakeUp Project“ koordinatorė
„WakeUp Project“ yra katalikiško jaunimo ir pasauliečių komanda, kuri, naudodamasi videotechnologijomis, vykdo evangelizaciją. 2013 m. paskatinti tuometinio popiežiaus Benedikto XVI žodžių apie šventųjų svarbą jaunimui ir visuomenei, jaunuoliai ėmė domėtis įvairiais šventaisiais ir juos patraukliai pristatyti. Nuo 2019 m. ši komanda ėmė kurti videociklą apie skaistumo ir tyrumo liudytojus „Martyrs of purity. In defensum castitatem“ (Tyrumo kankiniai. Ginant skaistumą).
Taip komanda atrado Eleną: „Beieškodama pasakojimų apie šiandienos kankinius, tarp tūkstančių fotografijų, pasitaikė viena, kurioje buvo užfiksuota tai, ko nebuvau niekur kitur mačiusi: jaunos, rimtos merginos, veriančiu žvilgsniu, spindinčios branda ir tyrumu. Jos žvilgsnis buvo stulbinamas. Paspaudžiau nuotrauką ir taip atradau Eleną Spirgevičiūtę, kurios nežinojau nei aš, nei visa komanda.“
Kitą dieną, skaitydama gūglo vertėjo išverstą medžiagą, s. Isabele sužinojo, kad Elenos kankinystės data yra sausio 3 d. (tiksliau, naktis iš 3-iosios į 4-ąją). Kaip tik vakarykštė diena, kuomet s. Izabelė suprato, kad būtina sukurti vaizdo įrašą apie Eleną, ir buvo sausio 3-ioji. Pati Elena atėjo į pagalbą. Taip gimė filmukas „Elena Spirgevičiūtė. Tyrumo kankinė“. Jis prieinamas ispanų, italų, anglų, prancūzų, arabų ir lietuvių kalbomis. Štai lietuviška vaizdo įrašo versija:
S. Isabele taip apibūdina Eleną: „Ji labai paprasta ir protinga, esanti savimi, normali mergina, kuri gyveno sunkiais ir antikrikščioniškais laikais, kurie neužgesino jos žmogiškumo bei tikėjimo, bet leido išsiskleisti jos geriausioms savybėms, jos tyrai sielai. Taip ji tapo Kristaus meilės pavyzdžiu, istorinio laiko tamsybėse, kurios ją supo. Elena yra jauna, skaisti, tyriausia šviesa, kurią Dievas dovanojo Lietuvai kaip globos ženklą josios Kalvarijoje.“
Jerome‘o Chongo iš Fidžio salų liudijimas
15 000 kilometrų atstumas tarp Lietuvos ir Fidžio salų, esančių Ramiajame vandenyne, atrodo įspūdingas, kaip ir šių šalių skirtingumas. Tačiau Jerome‘as Chongo, kuris domisi šventųjų gyvenimais bei pasauliečiais Dievo tarnais, susipažino su Lietuva kurdamas vaizdo įrašą apie Eleną Spirgevičiūtę:
Autorius ją atrado atsitiktinai, ieškodamas informacijos apie būsimus šventuosius. Kaip pats liudija, jos istorija jį labai palietė ir sujaudino.
Tikiu, kad išaus toji diena, kuomet Elena Spirgevičiūtė bus paskelbta palaimintąja bei šventąja, ir ji praturtins visą Bažnyčią. Esame kviečiami pažinti, atrasti ir pamilti Eleną, kad jos pavyzdžio padrąsinti ir paraginti labiau mylėtume Kristų.
