Sukako 105 metai, kai 1908-aisiais gimė kun. prof. Stasys Yla, 70 metų, kai 1943-iaisiais pateko į Štuthofo lagerį, 30 metų, kai 1983-iaisiais Čikagoje mirė. Šiemet sukanka 80 metų, kai 1933-iaisiais Kaune susibūrė jaunųjų katalikų sąjūdis, kurio vienu iš iniciatorių ir aktyviausių dalyvių buvo kun. S. Yla, XX a. vidurio žymus teologas, pedagogas, rašytojas, kultūros veikėjas.

Rektoriui Maroniui pritariant

„Liaudies dainos pynėsi su maironinėmis — „Jau slavai sukilo“, „Eina garsas nuo rubežiaus“, „Lietuva brangi“. Staiga pamatėme, kad Maironis, kuris būdavo apsuptas profesūros ant kapitono tiltelio arba kabinoje, nūn atsidūrė dainuojančiųjų centre. Ką jis tada jautė, ką išgyveno? Mes gi pajutom, lyg Maironis nūn nebe rektorius, o tautos dainius, atsidūręs jo įkvėpimo pažadintoj minioj“,– apie kasmetinines iškylas garlaiviu rašyta kun. Stasio Ylos atsiminimuose.

Kai jis, Ukmergės septyniolikmetis absolventas ,1925 metais peržengė Žemaičių kunigų seminarijos slenkstį, Alma Mater vadovavo prel. prof. Jonas Mačiulis-Maironis. Tačiau visi administravimo ir auklėjimo siūlai buvo patikimo vicerektoriaus kan. prof. Kazimiero Paltaroko rankose. Todėl jaunieji alumnai iš pradžių mažai jautė rektoriaus svorį. Bet nuo 1926 metų įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, o naujai įkurtai Panevėžio vyskupijai stojus vadovauti vysk. K. Paltarokui, rektorius Maironis ėmė dažniau reikštis.

„Kasmet jis išleisdavo mus savo oficialiu žodžiu vasaros atostogoms. Žodis būdavo paprastas, liečiąs mūsų pamaldumą ir orumą. Du dalykus jis išskirtinai pabrėždavo. Viena, kad visad dėvėtume sutanas, niekur – net prie kokio fizinio darbo nesigriebtume civilinių drabužių. Antra, kad nevažinėtume dviračiais. Kodėl? Jam rodėsi labai neestetiška, kai dvasininkas plevėsuoja ant tokio „vežimo“, o be to, šitai piktiną žmones. Ši jo pastaba mums labiausiai nepatikdavo.“

S. Ylos nuomone, rektorius Maironis buvo oficialus, bet nedirbtinai paprastas, santūrus, kartais kietas. Dėstė jis moralinę teologiją. Akademiškai. Tačiau, pradėdamas kursą de justitia et jura, tapdavo gyvesnis ir spalvingesnis. Pagyvėdavo ir duodamas spręsti „uždavinius“ – konkrečius moralinius kazusus. Tada, rašoma atsiminimuose, nulipdavo nuo katedros ir judėdavo palei suolus. Susidomėdavo atskiro studento „kreivu“ ar taikliu sprendimu. Išprovokuodavo sankryžinius pasisakymus ir galutinai tardavo savo žodį.

Seminaristas Stasys, pradėjęs reikštis eilių rašinėjimu, knygelių iš vokiečių kalbos vertimais, bendradarbiavęs Šv. Kazimiero draugijoje, iš pradžių manė, kad rektorius visuomeninio gyvenimo problemomis nesidomi. Parašęs referatą apie slaptąsias organizacijas ir jų vertinimą moraliniu atžvilgiu, S. Yla matė: „Maironis iš pradžių klausėsi skeptiškai, lyg nieko gero nelaukdamas.“ Ir staiga – labai geras įvertinimas, „tokios tolimos aukštybės“ rektoriaus tarsi neoficialus pritarimas katalikiškai visuomeninei veiklai. Džiugu.

Po atmintino seminaro S. Yla suprato, kodėl ir jis, ir jo bendramoksliai V. Balčiūnas, V. Cukuras, A. Lipniūnas, P. Gaidamavičius, V. Deksnys, susibūrę tarsi į slaptą draugiją, galėjo dalyvauti katalikiškoje visuomeninėje veikloje. Maironis, pats neinspiruodamas, leido klierikams dalyvauti ateitininkų ir kitų katalikiškų organizacijų suvažiavimuose, reikštis spaudoje, kurti įvairius labdaros būrelius.

Kartą pasklido žinios, kad seminarijoje būsianti policijos krata, nes esąs įtarimas, kad iš čia išnešami lapeliai, nukreipti prieš „diktatūrinę valdžią“. Kiek tas įtarimas buvo pagrįstas, pati seminarijos vadovybė negalėjo patikrinti. Bet Maironis pavedė kitiems vadovybės nariams įspėti klierikus, kad nesiduotų veliami į kokį politinį darbą ar patarnavimą, o pats pranešė policijai, kad jo įstaigoj, kol jis yra rektorius, niekad nebus jokios kratos. Kun. S. Yla atsiminimuose rašė: „Maironis nemėgo partinės politikos. Tai matyti iš jo pasisakymų kitomis progomis viešumoj, net spaudoj. Bet jis suprato visuomeninę kunigo veiklą. Jo pritarimu ir palaiminimu brendo nauja jaunų kunigų karta, kurią tektų vadinti visuomeniškąja plačia žodžio prasme.“

Kunigystės šventimai Stasiui Ylai buvo suteikti Kauno arkikatedroje tais pačiais 1932 metais, kai Lietuva atsisveikino su lietuvių tautos dainiumi Maironiu. Už darbą „Lietuvių apolegetinė literatūra 1910–1914 m.“ (išspausdintas 1935 m.) jam suteiktas teologijos licenciato laipsnis. Pora metų kapelionavo M. Pečkauskaitės gimnazijoje, kartu studijuodamas pedagogiką ir psichologiją universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete. Vėliau kun. Stasys apsigyveno Maironio namuose. Čia kiekvieną savaitės trečiadienį rinkdavosi kunigai bendraminčiai diskutuoti apie religinį gyvenimą, ypač pastoracijos atnaujinimą. Kun. Ylos vadovaujamos grupelės nariai buvo aktyvūs prel. prof. Pr. Kuraičio redaguoto žurnalo „Tiesos kelias” autoriai. Aišku, ir „Jakšto gatvės brolijos” (Pr. Kuraičio bute vykusių dvasininkų ir pasauliečių susitikimų) dalyviai.

„XX amžius“: matei ar sapnavai?”

„Rimtis“?, „Sursum Corda“?, „Pragiedruliai“? „Koks galėtų būti naujai kuriamo religinio žurnalo pavadinimas? 1936 m. kun. S. Ylos bute kartu su juo svarstė kunigai Pr. Gaidamavičius ir K. Čibiras. Projektas susipažinti buvo perduotas įtakingiems naujos kartos profesoriams Antanui Maceinai, Juozui Ambrazevičiui, Zenonui Ivinskiui ir kt. Tačiau gavus žinią, kad „Ryto“ (krikščionių demokratų dienraštis) leidimas sustabdytas, jaunųjų katalikų lyderiai J. Grinius, A. Maceina, I. Skrupskelis, taip pat kun. S. Yla, susirinkę J. Ambrazevičiaus bute, grynai religinio turinio žurnalo idėjos atsisakė. Nedelsiant buvo suręstas naujo nepartinio dienraščio planas, apsispręsta dėl pavadinimo – „XX amžius“, jį pasiūlė kun. S. Yla. Taip 1936 m. Joninių dieną pasirodė pirmasis naujo laikraščio numeris. Dienraštis, kuriam, pasak kun. S. Ylos, rūpėjo visuomenę formuoti ir ją reformuoti, turėjo 110 bendradarbių, tarp jų buvo ir vyskupai A. Būčys, M. Reinys, J. Staugaitis, profesoriai J. Eeretas, K. Pakštas, S. Šalkauskis ir kt.

„XX amžiuje“ autoriai neretai aktualesnes ir aštresnes publikacijas pasirašydavę slapyvardžiu. Kodėl? Kun. S. Ylai pagal kvietimą teko prisistatyti Saugumo viršininkui Povilaičiui, kuris iškart jam pažėrė: „Tamsta rašai apie komunizmą Lietuvoje.“ – „Tai kad rašo Juozas Daulius“. Bet viršininkas pareiškė: „Daulius ir Tamsta – tas pats, mes jau nustatėm. Turim nemalonumų. Vokiečių atstovas lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje. Vokiečiai jautrūs komunizmo įtakoms kaimynystėje, o Tamsta sudarai klaidingą įspūdį.“ – „Pavojaus nėra.“ – „Kaip nėra? O stambių ūkininkų vaikų dalyvavimas komunistų pogrindyje?“ Saugumo viršininkas vis dėlto pagrasino, kad uždraus apie tai rašyti. „Netrukus vykstu į Šv. Kazimiero leidyklos posėdį pas A. Jakštą. Buvau jauniausias valdybininkas, o tarp vyresniųjų buvo ir dekanas V. Mironas, kuris po posėdžio taip pat susidomėjo J. Dauliaus straipsniu. Kas jų autorius? „Kodėl? – pasiteiravau. Reikėtų išleisti atskirą knygą, aš finansuočiau.“ Iš tiesų 1937 m. kun. V. Mirono finansuota S. Ylos knyga „Komunizmas Lietuvoje“ buvo išspausdinta „Šviesos“ spaustuvėje, bet saugumo šefas jos nekonfiskavo.

Tuo metu kun. S. Yla Kauno kunigų seminarijos auklėtiniams dėstė pastoracinę teologiją. Norėdamas klierikus supažindinti su praktine sielovada parapijoje, kun. S. Yla surengė vieno savaitgalio išvyką Kalvarijon, kur anuo metu klebonavo buvęs Lietuvos valstybės žemės ūkio ministras, žymus krikščionių demokratų veikėjas, ryški asmenybė prel. Mykolas Krupavičius. Pirma, ką kun. Stasys ant prelato darbo stalo išvydo, buvo „Židinyje“ aukštai įvertinta ir visuomenėje plačiai aptarinėjama jo knyga, bet dar didesnė staigmena buvo prel. M. Krupavičiaus žodžiai: „Sveikinu naujai gimusį sociologą.“

Tokiu kun. S. Yla savęs nelaikė ir pripažino, jog pretekstas veikalui atsirasti buvo vienas pokalbis „XX amžiuje“. Posėdžiui baigiantis, į redakciją atėjo prof. K. Pakštas ir prof. S. Šalkauskis. Užsimezgė pokalbis apie artėjantį karą bei galimas svetimųjų okupacijas. Kas Lietuvai būtų mažesnė blogybė – vokiečiai ar rusai? Vokiečiai – aukštesnės kultūros, greičiau palaužtų ir sunaikintų. Geriau rusai – žemesnė kultūra, o komunizmas ne be tas – pakitęs, sušvelnėjęs. „Klausantis tų pokalbių, užkliuvo man „pakitęs komunizmas“. Instinktyviai atrodė, kad čia mes klystam. Pradėjau gilintis, rinkti medžiagą ir rašyti…“

Bet vis labiau populiarėjančio autoriaus rankos buvo pridėtos ne tik prie komunizmo šmėklos. 1938 m. Hitleris turėjo lankyti Mussolinį. Aktualų politinį įvykį nušviesti sutiko tuo metu Prancūzijoje teologijos žinias gilinęs kun. S. Yla. Bet leidimus dalyvauti aukščiausio lygio susitikime gavo tik japonų, vokiečių ir italų žurnalistai. Visi kiti atsidūrė už borto. Praradęs viltį patekti į susitikimą, jis išvyko į Austriją, stabtelėjo Insbruke, aplankė ten studijuojančius lietuvius jėzuitus, ir, prieš vykdamas į Prancūziją, nutarė kiek atsikvėpti kalnuose. O mintyse vis tas neparašytas reportažas, kurio, žinojo, laukia redaktorius. „Naktį sapnuoju vizitą pas Dučę – tokį realų ir taiklų, kad rytą sėdau rašyti. Sudėjau visa, ką patyriau vizito metu Romoj, įpyniau ir tą sapną. Rašiau laiško forma gana vaizdžiai ir, rodos, pakankamai išskyriau, kur tikrovė, o kur sapnas. Buvo toks vienas sakinys: „Nesistebėk, mielas Redaktoriau, kad Dučė taip atvirai su mumis kalbėjosi. Naktį, kai miegam, visuomet būnam atviresni ir drąsesni.“ Netrukus gaunu iš Kauno telegramą lotyniškai: „Ducem vidisti an somnum habuisti — Matei Dučę, ar sapnavai?“ Stebėjausi, negi nesuprato, bet atsakiau telegrama: „Somnum habui“.

Gavęs „XX amžių“ nustebo, pamatęs antraštę „Mus priėmė Dučė“ ir dar didesnėm raidėm – „Keliaujančio korespondento laiškas redaktoriui“. „Juokiausi ir pykau.“ Buvo aišku, kad laikraščio redaktorius kun. Juozas Prunskis per skubėjimą neįsiskaitė, padarė sensaciją. Anksčiau buvo turėjęs nemalonumų su italų atstovybe dėl vieno straipsnio, liečiančio fašistų ir Bažnyčios santykius. Galėjo ir šįsyk…

Bet iš tiesų labiau rūpėjo santykiai su Arkivyskupijos kurija. Ypač prasidėjusi polemika su naujai pradėtu leisti žurnalu „Draugija“. Keliuose oficiozo numeriuose buvo aptarinėjamas p. J. Dauliaus (kun. S. Ylos) straipsnis „Dėl siaurosios ir plačiosios katalikybės“. Į pareikštus kaltinimus teko atsakyti pačiam autoriui, kuris netrukus gavo raštišką draudimą bet ką toliau rašyti be specialios bažnytinės cenzūros. Atsiminimuose rašoma: „Teko prašytis audiencijos ir aiškintis. Arkivyskupas J. Skvireckas pradėjo: „Jūsų straipsnius komentuoja studentai teologai. Jūs juos klaidinate. Katalikybė tėra viena – nei plati, nei siaura“. Jis jaudinosi. „Tos problemos, – atsiliepiau, – keliamos vakariečių teologų, žymių jėzuitų bei dominikonų, – ne mano išradimas… Jei Ekscelencija leisite, pasisakysiu plačiau atskiru leidiniu“. Jis tylėjo, reiškia, sutiko, tad sėdau (buvo prasidėjusios vasaros atostogos) ir parengiau rankraštį „Siauroji ar pilnutinė katalikybė“, kurį „Sakalo“ bendrovė tuoj išleido. Rudeniop sutiktas arkivyskupo sekretorius buvo paklaustas, ar „skaitė ir kas užkliuvo. Užkliuvęs, girdi, vienas dalykas: per mažai cituota Šv. Raštas. Tik tiek? – Tik tiek!“

1939 m. išleistą S. Ylos knygą „Siauroji ar pilnutinė katalikybė“ „Židinys“ pavadino „vienu iš pačių įdomiausių ir reikšmingiausių veikalų mūsų religinėje literatūroje… Jo įdomumą ir aktualumą sudaro kaip tik tai, kad jį pagimdė pats religinis Lietuvos gyvenimas“ (1939, Nr. 7). Po šios knygos nei kurija, nei „Draugija“ daugiau prie tų dalykų nebegrįžo.

1943-ieji: Štuthofas

„Kas būtų, Viešpatie, jei Tavo siunčiami giedros spinduliai  negaivintų mūsų, jei Tavo vedančios į gera rankos jautimas neguostų mūsų…“ Štuthofo koncentracijos stovykloje vakarais kun. S. Yla tautiečiams likimo broliams skaitydavo savo sukurtas vakarines maldas. Kiti kaliniai taip pat atsisėsdavo savo guoliuose ir tyliai melsdavosi drauge su kunigu. Kalinių grupėje buvo ir poetas bei dramaturgas Balys Sruoga. Ir jis tų maldų klausydavo. Kartą pakilo savo guolyje, užsidengė rankomis veidą ir tyliai klausėsi kun. S. Ylos maldų. Vieną rytą B. Sruoga priėjo prie kunigo ir tarė: „Tavo maldos nuoširdžios, paprastos, artimos poezijai. Sveikinu.“

1940 m. viduvasarį, kai įsibrovę sovietai pradėjo suiminėti Lietuvos šviesuolius, tarp areštuotinų buvo ir buvusio „XX amžiaus“ redaktoriaus kun. J. Prunskio ir laikraščio bendradarbio kun. S. Ylos pavardės. Vyskupas jiems patarė trauktis Vokietijon. Prel. Pr. Gaidamavičius-Gaida rašė, jog, Gleisgarbene, Rytų Prūsijoje, kur buvo suvežti pirmieji pabėgėliai iš sovietų okupuotos Lietuvos, nebuvo galima laikyti Mišių. Atėjus sekmadieniui, būrelis tautiečių susirinko netolimame miškelyje pamaldoms: „Kun. S. Yla, pasiėmęs maldaknygę, skaitė Mišių maldas, o mes pagarbiai sekėm. Tai buvo pirmos tokio pobūdžio pamaldos mūsų gyvenime – labai paprastos, bet giliai įspūdingos ne savo iškilmingumu, o labai nuoširdžiu paprastumu.“ Pabėgėliams persikėlus į Berlyną, prof. A. Maceina, dr. P. Karvelis ir kiti prašė, kad kun. Stasys sutiktų būti jų, gimtus namus palikusios lietuvių bendruomenės kapelionu. Sutiko.

Bet iš Lietuvos plaukiant žinioms, jog neuždarytas universitetas, tęsiamos studijos Kauno kunigų seminarijoje, Pastoracinės teologijos katedros vedėją kun. prof. S. Ylą šaukte šaukė pareigos tėvynei jausmas. Ir jis 1942 m. viduryje sugrįžo į Kauną. Deja, 1943 m. kovo 25 d. gestapas kun. Stasį areštavo ir kartu su kitais 45 Lietuvos mokslo, kultūros, visuomenės veikėjais išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur prasidėjo didžiosios jo gyvenimo kančios – fizinės ir dvasinės. Bet ir čia, pasak Pr. Gaidamavičiaus-Gaidos, jis nušvito nuostabiu atsparumu ir dvasingumu. Štai Aleksandras Kantvilas, buvęs su juo Štuthofo koncentracijos stovykloje, atsiminimuose rašė: „Gyvenome dvejus metus Štuthofo koncentracijos stovykloje tame pačiame kazemate. Mačiau, kokią šviesą jis aplink save skleidė savo kilnumu, paniekintas ir nužmogintas, jaučiau tą didelę jėgą ir stiprybę, kuri sklido iš jo ir stiprino, kai alkio ir sunkaus darbo iškankinti, grasinimų ir keiksmų išgąsdinti rinkdavomės aplink jį, ieškodami vilties, paguodos ir ištvermės.“

Dr. Pranas Germanatas, prokuroras Antanas Liūdžius, gimnazijos direktorius Zigmas Masaitis, dr. Antanas Starkus, advokatas Mečys Kriaučiūnas, vyskupo G. F. Cirtauto seserėnas Petras Kerpė, prof. Vladas Jurgutis, kiti, dar buvę Žemėje ir jau Amžinybėje, galėjo panašiai paliudyti. Tačiau jaudinantis ir paties katalikų dvasininko atsiminimas: „Aš negaliu užmiršti tos prieblandos, kurioje žmonės vienas po kito ėjo prie mano lovos, pasilipo ant taburetės, pasisvėrė ant narų briaunos ir, man ranka atsirėmus į pagalvį, kad kitiems nekristų per daug į akis, atlikinėjo išpažintį… Aš dusau, nes mano sunkiai veikianti širdis turėjo pakelti jautrią mano tikėjimo brolių naštą. Bet kartu aš buvau laimingas, gal ne mažiau už juos, galėdamas Bažnyčios man duotus įgaliojimus pritaikyti šiose Dievo malonės labiausiai reikalingose aplinkybėse.“

Štuthofo koncentarcijos stovykloje tarp atvežtų lietuvių buvo du kunigai: „Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę, mes ėjom ir galvojom, kad ilgai nebeištversime šitame varge. Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume nuo kitų, ir paprašė išklausyti jį išpažinties. Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo išpažintį. Man virpėjo rankos, ir suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingiausiame išpažinties akte. Davęs jam išrišimą, aš paprašiau, kad čia pat ir jis išklausytų manęs.“

Savo brangaus bičiulių, studijų seminarijoje draugo, bendraminčio kun. A. Lipniūno kun. Stasys neišleisdavo iš akių ir iš širdies. Sutikęs jį po 10 dienų sielojosi, kad „išdžiūvęs kaip šešėlis“. Bandydavo bičiulį prakalbinti, bet jis tik vos vos pajėgdavo šyptelėti. Nuvėrė Vilniaus lietuvių laikraščio redaktoriaus Rapolo Mackonio žodžiai: „Su Alfonsu blogai. Matei, kaip jis atrodo.“

1945 m. vos tik išvaduoti Štuthofo kaliniai Amžinybėn palydėjo kun. Alfonsą Lipniūną. Išėjęs iš stovyklos ir palaidojęs savo širdies draugą kun. Alfonsą Lipniūną, kun. S. Yla 1946–1950 m. dirbo Lietuvių tautinėje delegatūroje ir buvo patarėjas sielovados reikalams bei spaudos skyriaus vedėjas. 1947 m. išspausdino koncentracijos stovykloje parašytų savo eilių rinkinį „Sutryptame kely“.

Rinkinio „Sutryptame kely“ (išleistas Vokietijoje 1947 m. su dailininko K. Varnelio piešiniais) trumputėje įžangoje jis apie save rašė trečiuoju asmeniu: „Žmogus praėjo kalėjimus, buvo varinėjamas tarp fronto barikadų, slėpėsi Varšuvos griuvėsių artumoje, žygiavo per geležinę sieną į brolių tremtį… Šiame kelyje kalbėti jis negalėjo, tylėti buvo per sunku. Draugai jam sakė: rašyk, ir jis pradėjo. Literatūrai tarnauti nesirengė, klasinių formų nesimokė. Rašė sau ir draugams; rašė, kaip mokėjo…“ O Štuthofo koncentracijos stovyklos išgyvenimai sugulė į knygą „Žmonės ir žvėrys dievų miške“ 1951 m.

1983-ieji: „Mums brangi ir privaloma Dievo tvarka“

„Asmens charakteristika visados yra tik paviršutiniškas škicas, neišreiškiąs gelmių, kuriose gali glūdėti kokia tragika, gal vyksta kokia drama, gal skauda kokia niekad negyjanti žaizda. Joks psichologas to neregi ir negali regėti. Be abejo, Tavosios charakteristikos – jų spaudoje buvo galima šen ten užtikti – yra įdomios. Tik štai tasai vidus. Kaip jį pasiekti bei praskleisti? O be jo portretas virsta schema“, – Į Putnamo Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų centrinį vienuolyną, kur nuo 1950 m. kapelionu buvo kun. Stasys Yla, plaukdavo jo bendražygio ir bičiulio prof. Antano Maceinos laiškai. Europon ar Amerikon istorijos nuožmių vėtrų nublokšti, 1933 m. startavusio jaunųjų katalikų sąjūdžio dalyviai. Jie iki gyvenimo pabaigos išlaikė glaudų dvasinį ryšį. Vienas kitą stiprindavo, bet dažniau vienas kitą skatindavo, kiek jėgos leidžia tarnauti Dievui ir Tėvynei.

Dar 1958 m. Romoje buvo sudaryta komisija, kuri turėjo rūpintis religinės minties knygų lietuvių kalba leidimu. Tačiau reikėjo II Vatikano susirinkimo, kad ilgai ruošiami planai virstų „Krikščionis gyvenime“ knygų serija. Redakcinę kolegiją sudarė kun. S. Yla, prel. V. Balčiūnas, kun. dr. J. Gutauskas, dr. J. Grinius. „Mielas ir brangus Antanai, – Maceinai rašo kun. Yla, – labai pradžiuginai savo pažadu įsijungti į seriją „Krikščionis gyvenime“ savo raštais. Apie tai pranešiau mons. Balčiūnui. Tos dvi temos „Krikščionybė ir komunizmas“ ir „Komunistinis ateizmas“ – būtų didelis įnašas serijai ir jos galėtų bent viena iš jų eiti šių metų pradžioje…“

Prof. A. Maceina, pasidžiaugęs bičiulio kun. Staselio darbais „Šiluvos istorija“, „Veidų veidais“, „Arkivyskupas J. Matulaitis“, laiškuose skatina pateikti ateitininkams tų minčių, „kuriomis metų metais maitinai ir brandinai mūsuose jaunučius, nes visi šių minčių pasigenda ir ilgisi.“  Kun. Stasys bičiuliui atsako: „Paties patarimas išsivaduoti iš kasdienos reikalų ir telktis į raštą – užbaigti, kas jau apmesta, gal ir teisingas, bet sunkiai įvykdomas… Kai dirbi su jaunimu, matai, kad gyva veikmė daugiau turi įtakos nei raštas. Kas skaitys ir paties nuostabius raštus, jei neišlaikysim jaunimo savo gretose? Pagyventum čia, pamatytum, kokioj padėty mes esame. Jaunimas puikus, gabus ir imlus, bet tiek nedaug reikia, kad jis atitoktų nuo savo tautos ir nuo tų idealų, kuriuos mes, vedami savo mokytojų, įsisavinome ir atradome savo kelią.“

Kitas kun. Stasio artimas bičiulis nuo seminarijos laikų prel. Pr. Gaida rašė, jog atrodė, kad senatvėje kun. Stasys įžengs į tradicines vėžes ir nebesiskirs nuo kitų, bet taip neįvyko. Jis Putname ėmė statyti Mindaugo pilaitę iš aplinkoje esančių akmenų, norėdamas pabrėžti Lietuvos krikšto pradininką — karalių Mindaugą. Visi stebėjosi tokiu keistu jo „sportu“. Bet kai pilaitė išdygo ir prisipildė meno kūrinių – vitražų, visi didžiavosi kaip aplinkos įdomybe, kalbančia savo tautiečiams ir amerikiečiams apie didingą Lietuvos praeitį.

Paminėjęs savo kunigystės 50-metį ir gyvenimo 75-ąsias metines, kun. S. Yla 1983-iųjų kovą išvyko į Čikagą, norėdamas žvilgtelėti į savo knygos apie M. K. Čiurlionį leidybos reikalus, bet labiausiai vedė troškimas susitikti su buvusiais Štuthofo, Dachau ir kitų koncentracijos stovyklų belaisviais. Savo paties gyvenimo vakare, kelioms dienoms likus iki Amžinybės slenksčio, paskutiniame pamoksle kun. Stasys Yla kalbėjo: „Mums reikia ne ašarų ir dejonių, bet prasmingos ištvermės visame, ko reikalauja iš mūsų žmoniškumas ir sąžinė. Mums brangi ir privaloma Dievo tvarka, atremta į teisę, teisingumą ir tikėjimą. Tvirtinkime savo dvasios jėgas… Kurie tavo geriausi draugai? Su kuriais daugiausia vargo išvargta. Kas buvo tavo geriausia mokykla? Štuthofas. Juo arčiau Golgotos, juo arčiau prisikėlimo.“