Sukanka 150 metų, kai Varšuvoje sausio 22 d. Centrinio tautos komiteto paskelbtu manifestu ir atsišaukimu buvo duotas signalas 1863-iųjų metų sukilimui Lietuvoje. Epochos istorinis įvykis mokslininkų buvo ir bus tyrinėjamas. Tačiau kasdienis buvimas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus namuose, kur jis iš Varnių atkeltas gyveno (1865–1875m.) ir kur dabar įkurtas Kauno arkivyskupijos muziejus, kyla vidinis poreikis prisiliesti prie to, kas brangu, kam reikia atminimo.
Išvakarėse
Kaune, anapus Nemuno, pagal administracinį padalinimą Lenkijos karalystėje, 1861m. liepos 31-ąją, minint Liublino unijos metines, iškilmingą, su kryžiumi ir bažnytinėmis vėliavomis procesiją vedė trys kapomis apsivilkę kunigai augustijonai. Prabėgus dienai, kitai Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius sulaukė Kauno gubernatoriaus Nikolajaus Muravjovo naujo prašymo, kad imtųsi priemonių politinėms, nors bažnytinį pobūdį turinčioms, manifestacijoms stabdyti: „ Žinodamas Tamstos išmintingą atsargumą ir griežtumą valdyme, visiškai esu įsitikinęs, jog Tamsta pasirūpinsi neleisti dalykui eiti prie kokio nors nelaimingo galo.“
Prie 1860 m. Lenkijoje politinio sąjūdžio nepriklausomybei atgauti kilusių manifestacijų vyskupas nesidėjo, tačiau saugojo Bažnyčią nuo policijos savivalės. Sužinojęs, jog Kaune policija, trukdžiusi važiuoti į Šaričių (Šv.Gertrūdos) bažnyčią, šeimininkavusi Bernardinų Švč. Trejybės bažnyčioje: per šv. Pranciškaus atlaidus kiemas, koridorius, maldos vietos buvo pilnos kazokų, dėl ko maldininkai išsigando ir išsibėgiojo, tuojau kreipėsi į gubernatorių, kad šis uždraustų kištis Į Bažnyčios reikalus ir leistų žmonėms laisvai melstis.
Tačiau primygtinai reikalaujant dėl manifestacijų pareikšti savo nuomonę, kurią buvo žadama persiųsti Rusijos vidaus reikalų ministrui, vysk. M. Valančius Kauno gubernatoriui pranešė, jog savo vyskupijoje paskelbtu cirkuliaru, priminęs dvasininkams nenutolti nuo Evangelijos mokslo, įsakančio klausyti vyresnybės, griežtai uždraudęs giedoti lenkų tautines giesmes bažnyčiose. (Išleistame vyskupo aplinkraštyje kunigams pažymėta: „Tai įsakydamas, reikalaujant civilinei valdžiai, turiu viltį, jog dvasininkija parodys, jai pritinkantį išmintingumą ir neužsitrauks bausmių, nuo kurių apsaugoti nebūtų mano galioje.“) Nenuginčijęs, kad buvo keletas kunigų, galėjusių pritarti manifestacijoms, pridėjo: „Drįstu tikėti, jog Vyriausybė dėl šių aplinkybių nebaus kaltinamųjų, palikdama bausmės paskyrimą dvasinei Vyresnybei.“
Atsakymas gubernatoriui pulsuoja ir ganytojišku rūpesčiu: „Daugelyje bažnyčių ir gavus uždraudimą, giedota, nors dvasiškija, kiek galėdama priešinosi. Jos kaltinti negali. Ką gi kunigas prie altoriaus gal padaryti giedojimų sustabdymui? Argi galima su bažnyčios tarno pagalba išvaryti iš bažnyčios daugybę žmonių? Atkalbinėjimas irgi mažai ką gal padaryti, klebonas dėl to kenčia atvirą persekiojimą. Dvasiškija elgėsi labai atsargiai, kaltinti jos dėl svietiškių giedojimo jokiu būdu negalima. Išsiųsti kunigus būtų kenksminga, padarytų žmonėms labai blogą įspūdį.“ Gubernatoriui pasiskundus, kad augustijonų, bažnyčioje(katedroje) giedama giesmė „Bogorodzica“ tautinės giesmės nata, vyskupas patarė, jog geriau nedrausti jokių giesmių, atspausdintų patvirtintuose giesmynuose. Ta pačia proga užtarė kunigus augustijonus Mongėlą, Stanskį ir Svolkeną, aiškindamas, kad jie pamaldas laikė ne už Tadą Kosciušką, dėl ko buvo skųstasi, bet už Tadą Kulvietį. Atremdamas priekaištą dėl pamaldų už Varšuvoje kritusiuosius, vyskupas priminė prigimtinę katalikų dvasininko pareigą. Ir savo ruožtu pabrėžė:
„Gavau žinoti, jog Kauno policija nežinia kodėl draudžia valdininkui Jagminui atstatyti nuo senovės buvusią ant Neries kranto koloną stovyklos šventųjų ir Petro ir Jono, Kazimiero ir Stanislovo. Bažnyčios tokių paminklų statymas ne tik nedraudžiamas, priešingai, visaip turi būti giriamas. Todėl turiu garbę prašyti Tamstos įsakyti Kauno policijai, kad nesikištų į Bažnyčios reikalus ir nekliudytų katalikams atlikimo jų sumanymų ,Dievui patinkamų.“
Vis dėlto vyskupas M. Valančius 1861 m. lapkričio mėnesį buvo iškviestas į Peterburgą pasiaiškinti ir pačiam vidaus reikalų ministrui. Ten praleido du mėnesius, ieškodamas užtarimo pas įtakingus valdžios asmenis. Galbūt tikėjosi gauti audienciją pas carą Aleksandrą II, kurio palankumą vyskupas buvo pelnęs.1858 m. rugsėjį Kauną vizituojant Aleksandrui II, iš Varnių atvykęs vyskupas Valančius monarchą sutiko Bazilijonų bažnyčioje, katedroje, buvo priimtas privačioje caro audiencijoje, dalyvavo iškilminguose pietuose Rotušėje. Tais metais kaip tik buvo įsisiūbavęs M. Valančiaus įžiebtas blaivybės sąjūdis, dėl ko Aleksandras II jam viešai padėkojo.
Grižus iš Peterburgo, kurį laiką buvo tyla. Bet 1862 m. pradžioje, kai vyskupas, ruošdamasis vykti į Romą, prašė vyriausybės leidimo, generalgubernatorius Nazimovas neleido, nors atsakė mandagiai: „Tamstos tikrai krikščioniškos pastangos ir naudinga įtaka drauge su ta visuotina pagarba, kurią Tamsta esi įgijęs savo vyskupijoje, labai reikalingos tvarkai palaikyti. Kas žino, ar kas kitas, Tamstai išvažiavus, įstengtų su pasisekimu pildyti įvairias ir sunkias ganytojo priedermes…“ Generalgubernatorius pareiškė viltį, kad vyskupas Valančius ras galimybę atidėti kelionę į Romą. Žemaičių ganytojas pasiliko.
„Dabar jau mano vaikai, jau nebe vaikai, bet viri fraters. Todėl ir kreipiuosi į jus kaip jau subrendusius virus cooperatores in vinea Domini(Viešpaties vienuogyno bendradarbius).“ Šitaip vyskupas M. Valančius 1862 m. gruodžio 13 d. pasveikino jį aplankiusius naujai įšventintus kunigus Petrą Šauluševičių ir Justiną Dovydavičių, kurių atsiminimus užrašė kun. Antanas Alekna, knygos „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius“ (1822 m., Šv. Kazimiero draugija), autorius –„Matydamas, kas darosi, jaučiu, kad ir lietuviai įsimaišys ir bus daug nelaimių. Katalikų Bažnyčia daug nukentės.Taip jaučia mano širdis. Todėl sakau jums, kai apsigyvensite paskirtoje vietoje, nesimaišykite į politiką, prisaikdinu jus Dievo vardu. Laikykitės savo pareigų: altoriaus ir brevijoriaus. Liūdni ateina laikai.“ Kun. J. Dovydavičius pasakojo: „Toji vysk. Valančiaus kalba, pasakyta su tokia vyskupiška užuojauta, taip man įsmigo į širdį, kad ir šiandien, rodos, matau anos valandos vyskupo veidą, pilną meilingumo ir nujautimo ateinančių politinių baisenybių.“ Iki audros, 1863 m. sukilimo, buvo likęs geras mėnuo.
Nemalonės
Į miestelį ar bažnytkaimį 1863-ųjų sausį atvykę sukilimo vadai pirmiausia ieškodavo parapijos klebono, kad sušauktų žmones į bažnyčią ir iš sakyklos perskaitytų sukilimo manifestą. Ir čia pat būdavo verbuojami sukilėliai. Vasario mėnesį Varnius pasiekia Vilniaus generalgubernatoriaus Nazimovo laiškas. Žemaičių ganytojas skaito: „…dėliai dalykų ypatingo svarbumo man būtinai reikia pasitarti su Tamsta apie padėtį,kurioje randasi dabar man pavestas kraštas.“ Važiuoja į Vilnių. Kokios mintys vyskupo Motiejaus Valančiaus galvoje? Galimas dalykas, apmąstė savo paties „Žemaičių vyskupystėje“ (1848) rašytus žodžius apie kunigaikštį pavyskupį Simoną Mykolą Giedraitį:„Metuose 1831 Žemaičių šaly sumišimui kilus, šviesiausiam ciesoriui norint, kunigaikštis Simonas Peterburge būdamas, kovo 5 dienoj užleido į Žemaičius raštą, slukodamas žmones, kad, pametę ginklus, klausytų maskolių vyresnybės… Šviesiausias ciesorius Mikolojus I už tą jo vargą suteikė jam kryžių šv. Onos pirmo atskyrio…“ Pasak V. Biržiškos, vysk. Valančiui reikėjo pačiam pasirinkti vieną iš dviejų kelių – nesutikti ir būti ištremtam, kaip vėliau buvo ištremtas Vilniaus vyskupas Kasinkis, ar ieškoti kelių, švelninančių sukilėlių padėtį.
Kaip vyskupas ir tikėjosi, generalgubernatorius Nazimovas prašė išleisti sukilime dalyvauti draudžiantį aplinkraštį. Susitarta, matyt, buvo kitaip, nes laiške gubernatoriui, kuriam buvo siunčiamas kovo 29 d. rašyto ganytojiško laiško rusiškas vertimas, paaiškinta: „Dideliam mano gailesčiui ir nuliūdimui, negalėdamas dėl sunkių aplinkybių, kuriose dabar šis kraštas randasi, pilnai patenkinti Tamstos noro, aš pripažinau naudingu daiktu, palikęs šalyje politinius dalykus, išleisti žmonėms ganytojišką aplinkraštį grynai religinio turinio, kviečiantį juos prie maldos ir atgailos prieš Aukščiausiąjį, kad sustabdęs visokius sumaisčius, elgtųsi su mumis, kaip jo valia nori.“
Sukilimo liepsnos plaikstėsi, pasiekdamos ir Varnių miestelį, kibirkštys krito net ant vyskupo namų. Iš Kražių gegužės 11 d. atvykęs sukilėlių būrys privertė konsistorijos valdininkus išduoti 350 rublių ir pareikalavo iš jų parašų, kad daugiau nebetarnaus Rusijos vyriausybei, nuėmė nuo sienos ir suplėšė ciesoriaus (caro) portretą. Antrą kartą, birželio 2 d., taip pat per prievartą pasiėmė 2 tūkst. rublių. Kun. Vl. Dembinskis, ragindamas prisidėti prie sukilimo, parapinėje bažnyčioje pasakė pamokslą, dėl ko vėliau vysk. Valančius buvo priverstas ne kartą aiškintis. Po šių atsitikimų teko kuriam laikui pasitraukti. „Po dviejų savaičių sugrįžau į Varnius ir neilgai trukus gavau priimti Mikolojų Muravjovą, Kauno gubernatorių, jį buvo atsiuntęs jo tėvas.“ Vilniaus generalgubernatoriumi buvo paskirtas Michailas Muravjovas, turėjęs įsakymą bet kokia kaina numalšinti sukilimą ir, kaip žinoma, užsitarnavęs Koriko vardą. Reikalavo rašto. „Pastabose pačiam sau“ taip rašoma: „Sutikau ir daviau tiek, kiek jau buvo davęs gubernijos bajorų vadas(maršalka) ir visi apskričių vadai .Dėl to provincijoje mane kaltino nepatrijotiškumu.Tačiau tuo laiku kitaip pasielgti negalėjau.“
Padėjęs tašką po rugsėjo 6 d. aplinkraščiu, kur sakoma: „Atsiduokit visiškai ant mylystos ir mielaširdystės aukščiausios mūsų krašte vyresnybės, kuriais Šviesiausias ciesorius pavedė macę dovanoti visiems, kurie pametę ginklus, parodys tikrą gailestį ir maldaus pasigailėjimo“, – sėdo prie kito atsakingo darbo. Vyskupas Motiejus parašė laišką carui Aleksandrui II, tikėdamasis „palengvinimo katalikų gyventojų nepakenčiamo likimo pavestoje man vyskupijoje.“ Ką į tai atsakė Aleksandras II, rugpjūčio 21 d. gavęs Žemaičių ganytojo laišką? Ogi užrašė piktdžiugišką pastabą: „Nors po jo laišku, rašyto man, jo nuoširdumu netikiu, šį faktą laikau reikšmingu ir negaliu nesidžiaugti, kad jis buvo priverstas padaryti tokį viešą pareiškimą vyriausybės norima dvasia?“ Ir persiuntė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui.
Pirmą kartą liepos mėn. Vilniuje, kai vyskupas generalgubernatoriui padarė vizitą, lyg maža spingsulė buvo švystelėjusi viltis, nes sužinojo, kad, jam paprašius, paleisti du suimti kunigai. Todėl, kai antrą kartą, rudenį, kviečiama nuvyko, rado „…dalykus atsimainiusius:prisiklausiau visokių grasinimų,žadėjo man Kamčatką ir kartuves…“ Rugsėjo 6 d. vyskupo raštą Muravjovas ištaisė, prikaišiojo savo pataisų ir plačiai paskleidė Lietuvoje.
Kilo didelė audra. Iš vienos pusės – caro valdžia jį laiko dviveidžiu ir savo priešu, iš kitos – piktinasi sukilėliai. Spalio 11 d. vyskupas sulaukė rugsėjo 6d. aplinkraštį smerkiančio laiško. M. Valančiaus ganytojiškas laiškas buvo išverstas į prancūzų kalbą ir nusiųstas į Romą. Spalio 27 d. Lvove leidžiamo laikraščio „Czas“ įdėtas Tautinio Lietuvos vykdomojo komiteto Vilniuje atviras laiškas, kuriame stebimasi, kaip vyskupas taip galėjo rašyti. Matyt, buvo žiauriai verčiamas: „Jūsų žmonės herojiškai kovoja jau 8 mėnesius, negaudami jokios pagalbos… Tai šventa kova dėl nepriklausomybės, o jūs ją vadinate skausmingais vargais…“ Kitas spyglys – vysk. Valančiui per iškilmingus pietus įteiktas grasinantis laiškas-paskvilis: „Užsivilk sau popo ryzą, nes toliau, jei taip nebosi, ant sausos šakos kabosi.“ Vyskupas to laiško neslėpė, rodė svečiams ir leido jį nusirašyti.
1864 m. rudenį, Žemaičių vyskupijos delegacijai, atnešusiai būtiną ištikimybės carui adresą, Muravjovas prabilo ramesniu tonu, liepdamas vyskupui pranešti, tegul dėl norimų užtarti kunigų kreipiasi į jį per išrinktą komisarą. Užtardamas kunigus vyskupas kreipdavosi į generolus Maidelį, Bulyčevą. Pačiam gubernatoriui taip rašęs: „Jei teisybė neleidžia dovanoti kunigams jau suimtiems, tai prašau padaryti palengvinimą nors įtariamiems, neareštuojant jų. Nebeareštuodamas kunigų, Tamsta nepakenksi savo sumanymams, žmonės gi nebeturės priežasties raudoti.“
Nuolatinis vysk. Valančiaus rūpinimasis suimtais kunigais, padrąsino rusų vyriausybę kreiptis su pasiūlymu pranešti, kurie kunigai yra nusikaltę arba kurie jai politiškai nepatikimi. Aišku, toks, su aukšto katalikų dvasininko pareigomis nesiderinantis pasiūlymas buvo ryžtingai atmestas. Vyskupas tik patikino vyriausybę, jog dvasininkija jokių įstatymui priešingų nusistatymų neugdanti, apie jokius kurstymus negalvojanti ir tik trokštanti vesti žmones tiesos ir doros keliu prie Dievo. Tačiau Kauno gubernatorius N. Muravjovas atkirto: „Vilniaus generalgubernatorius, matydamas, jog Tamsta vengi nurodyti savo vyskupijos kunigus, pavedė pranešti Tamstai, jog ateityje už visokią politinę neištikimybę Žemaičių vyskupijos kunigų turės atsakyti vyskupijos vyresnybė.“ Tai buvo 1864 m. pabaiga.
Kaune
„Gyvename jau Kaune. Vyskupas Beresnevičius įsikūrė buvusiame augustijonų vienuolyne, 60 žingsnių nuo manęs. Konsistorija taipogi persikėlė. Seminarija dar Varniuose, nes Kaune neparuoštos patalpos. Likusius katedros ir konsistorijos tarnautojus rankioju. Štai ir mūsų kiemo naujienos“, – 1865 m. sausio 8 d. laiške kun. A. Baranauskui rašė vysk. M. Valančius.
Amžius skaičiuojantis raudonas mūras – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – gerai matomas pro visus klasizicmo stiliaus pastato,kur jis gyveno, langus, buvo tarsi Aukščiausiojo užuovėja nuo vyskupą Motiejų Valančių besivejančių negandų.1864 m. lapkričio 6 d. Kaune, kur stabtelėjo pakeliui į Vilnių, netikėtai gavo žinią pasilikti čia. Kodėl? Į Kauną iš Varnių perkeliamas vyskupijos centras. Čia, Kauno gubernijos centre, tikėtasi, bus lengviau sutramdyti Žemaičių ganytoją.
Tam tikrai komisijai, atliekant sukilimo kaltininkų tardymą, atsakomybėn buvo traukiamas ir vysk. Valančius. 1865 m. Lauko Auditoriatui pristatytame rašte pareikšti kaltinimai. Į vieną vietą buvo sutraukti visi tariamieji vyskupo nusikaltimai, pradedant dar 1856 m. Telšių karinio viršininko pranešimu, kad Valančius esą pikčiausias, kaip ir jo kunigai, Rusijos priešas; kad 1861 m. manifestacijų jis ne tik nestabdęs, bet dar joms pritaręs; kad jis nestabdęs 1863 m. sukilimo, nors galėjo sustabdyti, jei pačioje pradžioje būtų išleidęs jį smerkiantį laišką; kunigams, klausiantiems, kaip laikytis sukilimo atžvilgiu, atsakęs darykite, kaip norite; kad pateisinęs kunigų, kaip dvasinės pagalbos teikėjų, buvimą sukilėlių būriuose; kad liepęs ištremtiems kunigams siuntinėti algas ir neskyręs į jų vietą nuolatinių klebonų, o tik laikinus adminstratorius.
Vyriausybė teigė, kad nubausti kunigai jau yra praradę teisę vykdyti kunigiškas pareigas, bet vyskupas, nors negalėjo formaliai tokių sprendimų pakeisti, visai su jais nesiskaitė ir toliau slapta kunigus tremtinius palaikydavo, siųsdamas jiems obligacijas, kurias jis dažniausiai pats iš savo kišenės ir apmokėdavo. Pavyzdžiui, į mirties ešafotą vedamas garsus sukilėlių vadas kun. Antanas Mackevičius jį lydėjusiam kunigui augustijonui perdavė keletą tūkstančių tokių dar nepanaudotų obligacijų. Jos buvo perduotos vyskupui, o šis jų dalį paskirstęs vietos kunigams, daugumą išsiuntinėjo kunigams tremtiniams.
Žemaičių vyskupijos kunigams, kurie ir po sukilimo numalšinimo įvairiais būdais buvo bauginami, 1865 m. išleistame cirkuliare rašė: „…pasenęs ir greitai turėdamas išduoti Dievui apyskaitą iš savo ganytojavimo, nuo pranašo žodžių, pakeliu balsą į jus, kunigai, mano draugai kovotojai, žadindamas jūsų uolumą, kviesdamas jus stovėti sargyboje. Nepriiminėkite jokių raštų,nesutinkančių su katalikų Bažnyčios mokslu ir neskelbkite jų iš sakyklos. Jei reikėtų dėl to nukentėti, atminkite pavyzdį Apaštalų, kurie atsakė, kad labiau reikia klausyti Dievo negu žmonių. Jokia baimė, jokie grasinimai, kankinimai, ištrėmimas, pagalios nei pati mirtis tenenugąsdina jūsų nuo katalikų tikėjimo.“
Daug rūpesčių vysk. M. Valančiui buvo dėl caro valdžios nurodymo aprobuoti kunigų sakomus pamokslų tekstus. Buvo reikalaujama išleisti specialiai rusų valdžiai priimtinų pamokslų knygas. Policija bandė kontroliuoti, ar kunigas tikrai pamokslą skaito iš knygos, tačiau visos priemonės tikslo nepasiekė. Ilgai vyskupas boikotavo valdžios nurodymus pamokslus išleisti rusiškomis raidėmis. Ilgai užsitęsė jų spausdinimas. Gubernatoriui pranešė, kad tokių pamokslų neleis kunigams sakyti, juo labiau rusiškomis raidėmis negalima užrašyti kai kurių žemaitiškų garsų, todėl žmonės tokia išdarkyta kalba pamokslų neturėtų girdėti,o jei ir girdės nesupras. Greitai po to, gavęs iš spaustuvės dar tris tomus, jų visai į parapijas nesiuntinėjo, ir jie neliesti išgulėjo iki pat vyskupo Pr. Karevičiaus laikų.
Toks jo poelgis, be abejo, pagilino konfliktą su tuometine caro valdžia. Netrukus pasiekė žinia: Kauno gubernatorius siūlo vyskupą visai iš Lietuvos iškelti arba uždaryti į vienuolyną. Iš Kauno slaptai siunčiamais raštais buvo informuoti visi vyskupijos dekanai. Daug kur kunigams paraginus atsisveikinti su mylimu ganytoju atvyko daug žmonių. Vienu metu buvo tūkstančiai vežimų užtvindę Kauno gatves. Vietos administracija apstulbo, rašė V. Biržiška. Griebtis kokių nors priemonių prieš tas minias buvo neįmanoma, nes niekas iš tų keliauninkų nebuvo pažeidę įstatymų. Apie tai sužinojęs Vilniaus generalgubernatorius pabūgo, kad, vysk. Valančių ištrėmus, gali kilti naujų neramumų ką tik taip kruvinai nuramintame krašte. 1867 m. tokį patį siūlymą pakartojo Kauno viceguberanatorius, motyvavęs tuo, kad vyskupas nė vieno valdžios potvarkio ar įsakymo nepriimąs be protesto ir be pasipriešinimo. Vis dėlto vyriausybė jo ištremti nesiryžo.
1867 m. vysk. M. Valančius, cituodamas kanonus ir valstybės įstatus, suteikiančius vyskupui teisę lankyti parapijas, parašė generalgubernatoriaus Baranovo leidimo lankyti Kuršo gubernijoje esančią vyskupijos parapijas. Pranešta, jog negalima, „nes į Kuršą tektų vykti per Kauno guberniją, suplūstų žmonės, suvažiuotų kunigai ir būtų galimybės slaptiems kurstymams prieš vyriausybę. „1869 m. atmestas prašymas drauge su vysk. Beresnevičiumi leisti dalyvauti Romoje vyksiančiame vyskupų suvažiavime. Nei į Varnius, kur palikti namai ir sodnas“, nei į užsienį, nei į Palangą pasigydyti taip pat, deja…
Kaune vyriausybės šnipai, sekdami kiekvieną ganytojo žingsnį, sužinojo, jog 1869 m. vyskupai Valančius it Beresnevičius buvo susitikę su Seinų vyskupu K.Lubienskiu miške, netoli Kauno. Apie tai buvo pranešta carui Aleksandrui II, kuris įsakė dar stropiau sergėti vyskupus, jų pasivaikščiojimus, asmenis, kurie lankosi. Žandarmerijos viršininkas apgailestavo, kad vyskupo tarnai, nepaperkami, todėl į sekliu netinką. (Apie M. Valančiui tarnavusį Juozą Januškevičių, kurį senatvėje globojo vysk. Pr. Būčys, sklido tikros legendos.) Sužinojęs, jog katalikų vaikai mokomi rusų kalbos rašto ir stačiatikių tikybos, vysk. Valančius nuėjęs į Kauno prieglaudą, pamokė vaikus žegnotis, poterių, paaiškino katekizmo tiesas, pavaišino atsineštu pyragu. Už tokį drąsų žingsnį gavo 1000 rublių pabaudos.
Vyskupui neturint galimybės lankyti parapijų, žmonės ėmė būriais važiuoti į Kauną. Kadangi ir Vilniuje nebuvo vyskupo, todėl atvažiuodavo iš Minsko, Polocko. Policija ėmė stabdyti važiuojančius iš Vilniaus gubernijos, pastatyta sargyba neįleisdavo į Kauną. 1867 m. Kauno gubernatorius klausė vysk. Valančiaus, kokiu reikalu buvo atvykę iš Prūsijos kunigai Hademannas ir Federmannas. Atsakyta, kad jie norėjo Kauną pažiūrėti, kartu jie kaip vyskupui padarė vizitą. Galimas dalykas, jog iš Prūsijos atvykę svečiai buvo, anot vysk, Valančiaus, pirmosios knygnešių politikos bylos dalyviai. „Pastabose pačiam sau“ rašyta, jog po 1863 m. sukilimo Kauno gubernijos gyventojams pasirodė, jog prasidės katalikų tikėjimo persekiojimas: „Katalikai drebėdami laukė tos gadynės; tuo laiku ėmė iš Prūsų plaukti brošiūros, patvirtinančios tikėjime ir parodančios, kaip reikia laikytis persekiojimo metu.“ Tas kontrabandiniu būdu į Lietuvą atneštas brošiūras žmonės godžiai skaitė, valdžia gi dėl to apkaltino kunigiją. Net 8 kunigai buvo suimti ir atvežti į Vilnių. Generalgubernatorius Potapovas į Kauną atsiuntė generolą Losevą vyskupo M. Valančiaus namuose atlikti kratą: „Losevas, pasiėmęs aštuonetą policijos valdininkų, ieškojo, bet nieko nerado: negalėjo ir rasti, nes vyskupas jokių iš Prūsų atgabentų knygų neturėjo. Be įrodymų sunku buvo vyskupą bausti; pasiuntė į Prūsus rasti rankraščio, autoriaus ranka rašyto, bet nerado.“
1865 m. uždraudus lietuvišką spaudą, vysk. M. Valančius pats ėmėsi organizuoti lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje (Tilžėje) ir jų platinimą. Savo naujai parašytų brošiūrų rankraščius ir 5 tūkst. rublių jis įdavė žymiam tų laikų knygnešiui Jurgiui Bieliniui, įpareigodamas jį pinigus perduoti Tilžės klebonui kun. Zudermanui, kuris už Žemaičių vyskupo pinigus įkūrė pirmąją lietuvišką leidyklą, kur buvo spausdinamos M. Valančiaus brošiūros, raginančios lietuvius stoti už katalikų tikėjimą, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas. Tokio pobūdžio knygų poreikis Lietuvoje buvo didelis. V. Biržiškos skaičiavimu,1864–1900 metais buvo išspausdinta 3 milijonai 700 tūkst. lietuviškų knygų.
