Tikėjimo metų fone Šiluvos Tėveliuku vadinto monsinjoro Eduardo Simaškos (1909–2010) dvasios paveikslas sužėri ypatingomis spalvomis. Akyse įsižiebę žiburiukai, veide vinguriuojanti šypsena visada lydėdavo šimtamečio dvasininko pasakojimus. Mintys būdavo lyg grindinio akmenys klojamos lygiai, pagal svarbą ar spalvą. Žiūrint, kas tos valandos pašnekovas. Bet jeigu ir vėl vakarop trobos slenkstį peržengia Šiluvoje pal. Jono Pauliaus II namuose įsikūrusio Kauno kunigų seminarijos propedeutinio (parengiamojo) kurso klausytojai su jų tuometiniu vadovu kun. dr. Kęstučiu Kėvalu (dabar Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas), tai pagrindinė ir svarbiausia tema – kunigystė.
xxx
…Žydėjo liepos, buvo pats 1946-ųjų vidurvasaris, kai traukinys su „stolypino“ vagonais įriedėjo į tunelį. Kaunas – šoktelėjo kunigo Eduardo Simaškos širdis, o mintys nunešė į netolimą praeitį. Lygiai 10 metų, kai 1936 m. birželio 21 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas jam suteikė kunigystės šventimus, kai buvo paskirtas Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vikaru, klebono kun. Felikso Kapočiaus pagalbininku ir J. Jablonskio pradžios mokykloje tikybos mokytoju. Įsiminė mokiniai: Mišiose patarnaudavęs Voldemaras Adamkevičius (Valdas Adamkus), Laima Griciūtė, Nijolė Dariūtė… O Kauno IV gimnazijos, kur kapelionu buvo, direktorius Stasys Čiurlionis (M. K.Čiurlionio brolis) išliko gyvu kilnumo pavyzdžiu. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kun. E.Simaška, kaip aktyvus ateitininkų veikėjas, okupantų tuojau buvo įtrauktas į suimamųjų žmonių sąrašą ir tapo milicijos ieškomas, todėl jis slapta pasitraukė iš Kauno ir taip tada išvengė arešto, bet neilgam…
Su Nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine susijusius atsiminimus kun. Eduardui staiga nutraukė jo bendrakeleivių, politinių kalinių pagyvėję balsai: „Mus išveža į Rusiją, o ten nebus nė kunigo, nė bažnyčios, mirsim kaip gyvuliai.“ O man pasitaikė sėdėt prie langelio. Aš į jų balsą atsiliepiau: „Vyrai, jei norit kokio katalikiško patarnavimo, aš esu kunigas.“ Sukluso visi ir pradėjo: vienas nueina, kitas ateina. Tada pagalvojau sau, matai kur Dievas mane atsiuntė, kur aš esu reikalingas.“
Stojus ramybės valandai, visiems susikaupus, nurimus, prie kun. Eduardo netikėtai prisigretino vienas žmogus, Papečkys buvo jo pavardė, Kazimieras. Baigęs gimnaziją, mokėsi universitete, vedęs ir didžiuodamasis pareiškė, kad be jokio „šliūbo“, duktė – be krikšto. Jis ateistas, netikintis. Kunigas šyptelėjo ir tarė: „Brolau, ar tu tiki, ar netiki, o Dievas yra.“ Po kiekvienos savo ateistinių minčių atakos Papečkys, išgirdęs tokią frazę, nutildavo, o pamatęs, kad iš vagono galo kuris žmogus vėl artinasi prie kun. Eduardo, mandagiai pasitraukdavo. Traukinys juda, jau važiuojam per Lietuvą, per „rubežių“, atsisveikinam, žiūriu – tas mano Papečkys persižegnojo. Galvoju, dar „dūšioj“ yra tikėjimo kibirkštėlė.
Per visą kelionę iki Šiaurės Uralo K. Papečkys laikėsi kunigo. Lageryje vis taikydavo su juo kartu dirbti. Išsišnekėdavo. Kodėl, už ką čia pateko. Kas išdavė? Kun.Eduardas, beje, dažnai suklusdavo, kai atitremtieji į Sibirą paminėdavo J. Markulio pavardę. To paties, su kuriuo trumpai mokėsi Kunigų seminarijoje, su kurio žmona Ukmergėje kartu mokytojavo. Mintys sukdavosi ratu: kodėl gydytoju tapęs pažįstamas žmogus tapo visišku parsidavėliu? Bet Vilniuje per tardymus apie Markulį nebuvo nė žodžio. O galėjo, nes jie buvo susitikę: „Po vieno mūšio Taujėnų miškuose pas mane atėjusi ryšininkė pranešė, kad ten, pamiškėj, guli sužeistas vyras, partizanas. Aš greitai šokau į roges. Tikrai sužeistas, reikia medicininės pagalbos, išvažiavau ieškot gydytojo. Ukmergėj einu gatve ir sutinku Markulį.„Juozai, – sakau, – pagelbėk, yra vienas partizanas, tave nuvešiu.“ Jis, aš stebėjau jo veidą, lyg truktelėjo ir sako: „ Šiuo kartu negaliu, kitą kartą.“ Negali, negali. Aš tada einu toliau Pagaliau su vienu daktaru pavyko susitarti. Sužeistąjį nakties metu įnešė į roges ant šiaudų, nuvežiau į ligoninę ir po suteiktos pagalbos išvežiau atgal į pamiškę.“
1946 metais kun. E. Simaškos areštui iš tiesų rimtos priežastys nebuvo, iš nuogirdų ir nelabai tikslių faktų sukurptoje byloje nebuvo pažymėta, kad kun. E. Simaška – partizanų kapelionas. „ Mano darbų jie tikrai nežinojo, nes tada ir 25 metų lagerio man nebūtų pakakę.“ Mat Ukmergės rajone nuošali Šalkuvos koplyčia, kurią pokariu jis aptarnaudavo, tapo partizanų ir jų rėmėjų prieglobsčiu. Naktimis partizanų būriai ateidavo atlikti išpažinties, dažnai nakvodavo Jono Misiūno- Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrų ryšininkai. Kun. Eduardas nuolat rėmė Ukmergės apylinkėse veikusį Broniaus Jakubonio- Stiklo būrį, į partizanų būrį įtraukė besislapstantį Lietuvos kariuomenės kapitoną Juozą Ūselį- Pakalnį. Kunigas šiems parinko ir slapyvardžius. Rugiagėle kunigas pavadino Apoloniją Mackelaitytę, penkių mergaičių, kurios mokėsi sutvarstyti sužeistą partizaną, grupės vadovę. Sau išsirinko Šiaudo slapyvardį. Nuo sovietinių represijų gelbėjo ir Ukmergės gimnazijos auklėtinius. Vokiečių okupacijos metais kai kurie jų buvo įstoję į gen. Povilo Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Tai būdavo pažymima klasės žurnale. supratęs, kokie pavojai gresia šiems gimnazistams, kun. E. Simaška perrašė visą dienyną, o senąjį sunaikino. „Iš Lygumų mane išvežė. Tą dieną buvau Šiauliuose, grįžau namo, radau iš tėviškės atvykusį brolį Matą. Pasikalbėjom ir nuėjom ilsėtis. Tik staiga – aliarmas, triukšmas, sukelia visus ir mane areštuoja, ieško ginklų. Rytą išsiveža, į Šiaulius, paskui Vilnius…“ Po kelis mėnesius užtrukusių kvotų iškankintam kun. E.Simaškai tardytojas pasiūlė bendradarbiauti KGB arba važiuoti ten, „kur ir gyventi nenorėsi, ir mirti negalėsi“. Bet jis nedvejodamas pasirinko „ten“, 10 metų Sibiro konclageriuose.
xxx
Netoli Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante, politinių kalinių ir tremtinių rankomis pastatyta gyvenvietė, lyginant su Užurale, 1948 m. čia atkeltam dirbti anglies kasykloje kun. Eduardui atrodė tikras miestas. Nutiestas geležinkelis, yra paštas. Dažnesni laiškai, siuntiniai. Rašė ne tik gimtieji namai. Kun. Eduardas negalėjo atsidžiaugti, gavęs žinią iš pačios Amerikos. Mamos sesers sūnus kun. Rapolas Krasauskas siuntė linkėjimus iš Čikagos, pridėjo ir kito giminaičio kun. Stasio Ylos gero linkinčius žodžius. „Dėkui“, – mintyse padėkojęs, prisiminė 1944 metų pavasarį vokiečių katalikų kapeliono primygtiną kvietimą trauktis: „Nesutikau, nes mano koplytėlėje kasdien buvo pilna žmonių, kurių aš negalėjau palikti.“
Kai tik į Intos anglių kasyklą atvykdavo naujų darbininkų, kun. E. Simaška eidavo pasižiūrėti, gal kartais bus pažįstamų. Kartą vienas iš atvykusiųjų prie jo pribėgęs ėmė klausinėti, kokios tautybės. „Lietuvis? – labai nudžiugo žmogus, – katalikas? Suspaudė jo ranką ir apsidairęs su sielvartu akyse paklausė: „Sakyk, ar čia nėra katalikų kunigo?“ Malonus susitikimo su tėvynainiu jausmas užliejo ir kun. E. Simašką: „Nusišypsojau ir sakau jam: „Pataikėte tiesiai, aš esu katalikų kunigas.“ Sunku nusakyti jo nustebimą ir džiaugsmą: „Kunige, išklausykite mano išpažinties, jau seniai ieškau kunigo.“ Aš pirmą kartą gyvenime mačiau taip susijaudinusį vyrą, kai aš jam daviau išrišimą. Po to nušvitusiu veidu jis tarė: „Viešpatie, dabar galiu ir mirti.“ O man buvo džiaugsmo, kad aš esu kunigas, kad galėjau tą sielą sutaikyti su Dievu.“
Intos anglių kasyklos sandėlio vedėjas turbūt neatsitiktinai būtent E. Simaškos paprašė kurį nors iš tremtyje esančių ir jam pažįstamų žmonių rekomenduoti sandėlininku, svarbiausia, kad būtų sąžiningas, nevagiliautų. Kunigas jam patarė atkreipti dėmesį tą pusamžį, giliai susikaupusį vyriškį. Paklaustas, kuo remiasi, sakydamas, kad tas žmogus sąžiningas, jis atsakė:„Lietuvis, inteligentas, tikrai nevogs.“ Anas pabrėždamas pakartojo: „Lietuvis, inteligentas, tikrai nevogs.“
Režimui sušvelnėjus, Intoje įsikūrė slaptas lietuvių kalinių savišalpos fondas, įvairūs kultūriniai būreliai. Lietuviai perrašinėjo ir studijavo A.Maceinos kūrinius, rengė rankraštinius poezijos rinkinius „Benamiai“, „Saulėtekio link“, „Veidu į Tėvynę“. Tuose būreliuose lankydavosi ir kun. Eduardas. Ten jis susipažino su Nikolajum, lankiusiu rusų būrelį. Profesorius, katalikas eidavo pas jį išpažinties, mėgdavo nuoširdžiai pasikalbėti. Prisipažino, kad grįžęs iš lagerio, norėtų būti katalikų kunigu. Iš tiesų, po kelerių metų jiedu vėl susitiko Lietuvoje. Tada Gruzdžiuose tarnavęs kun. Eduardas prof. Nikolajų nusivežė į Šeduvą, kur buvo ištremtas arkivyskupas Teofilius Matulionis.1933 m.lapkritį iš Rusijos gulagų sugrįžęs vysk. Teofilius beveik dešimtmetį gyveno Kaune, buvo seserų bernardinių kapelionas. O Kunigų seminarijos klierikas E. Simaška buvo paskirtas jam į talkininkus. Vyskupas jaunajam kunigėliui pasakodavo atsiminimus, pripažino, jog lageryje dvasininkui sunkiausia tada, kai neturi galimybės laikyti Mišių. „Vyskupas mane pamokė, kaip pasidaryti Mišių vyną. Būdavo paima džiovintą vynuogę – raziną, iš vakaro įmerkia į vandenį ir laukia, kol ana išburksta per naktį. Paskui ją išspaudi, ir vyno jau turi…“
Tuo, ką kalbėjo vysk. T. Matulionis, po gero dešimtmečio įsitikino ir pats: „Intos anglių kasyklose susipažinau su vengrų tautybės unitų (graikų katalikų) kunigu, pavarde Mondi. Jis, nors ir vengras, bet buvo iš Vakarų Ukrainos. Senas lagerininkas, tai jau šio to pasimokęs. Tas mano bičiulis Mondi buvo „kipitilkos“ vedėjas, virindavo vandenį visam lageriui. Tai jis jau buvo įsimiklinęs tarp tų bakų aukoti Mišias. Aš iš jo priimdavau Komuniją, nes unitai naudoja paprastą duoną, kurios buvo galima lengvai gauti. Vienas lietuvis man ištekino mažutę aliumininę taurelę su patena, ir aš anksti rytą keliaudavau pas tą „kipitilščiką“. Jis mane saugodavo, o aš atsiklaupęs aukodavau Mišias. Vietoj altoriaus – taburetė.“
Netrukus atsirado ir kunigo Eduardo padėjėjas – Antanas Milašius, studentas, doras katalikas. Jis pereidavo per barakus, paragindavo eiti išpažinties, nurodydavo, kuriame kampe prie valgyklos stovės ir lauks kunigas. Viename Intos krante lietuviai, lentoms užtaisę senos namo sienas, įsirentė butą. Ten Antano lydimas kun. Eduardas eidavo laikyti Mišių. Sakydavo pamokslus, žadindamas tikėjimą ir viltį, puoselėdamas pačius tauriausius tėvynainių jausmus: Iš to meto yra išlikęs pluoštelis mokyklinio sąsiuvinio mažuose lapeliuose rašytų jo pamokslų: „Mintimis mes persikelkime į mūsų tolimą Tėvynę ir matykime ją vieną gražų sekmadienio rytą. Laukai tušti, niekas nedirba, jie, rodos, apsupti kažin kokios nežemiškos palaimos. Ir ta pati saulutė šviečia kažkaip kitaip, sekmadieniškai ,šventiškai. Keliai ir vieškeliai pripildyti žmonių. Pėsti ir važiuoti banguote banguoja bažnyčių link…“
Sibire kun. Simaška buvo susitikęs Telšių vyskupą Pranciškų Ramanauską, kan. Petrą Raudą, kan. Stasį Kiškį, savo buvusį mokinį Ukmergėje, kun. Alfonsą Svarinską. Susipažino su Vilniaus arkivyskupijos kunigu Vailioniu: „Jis buvo parašęs Dievo Motinos Mišias. Ten buvo sudėta ir visos Lietuvos kančios. Partizanų žuvimai, vežimai. Viskas ten buvo labai gražiai ir poetiškai sudėta ir parašyta. Aš viską persirašiau sau į sąsiuvinį. Kun. Vailionis man davė adresą, kam Lietuvoje jį nusiųsti. Grįžęs į Lietuvą, jį įvyniojau į žurnalą ir pasiunčiau. O pas mane mano ranka nusirašyta to kopija. Vieną dieną, girdžiu, klebonas sako: „Čia jie pas jus.“ Atėjo trise, parodo prokuroro sankciją pas mane daryti kratą. Vienas saugumietis, išėmęs vieną knygą, rado nuotraukų. Paskui rado tą patį sąsiuvinį, bet pasidėjo žiūrėjimui. Ir kažkaip jam viena nuotrauka užstrigo, jis ilgai žiūri susidomėjęs į ją, klausinėja. Jam bežiūrinėjant, aš tą sąsiuvinį ėmiau ir „netyčia“ numečiau prie žiūrėtų. Ir va tas mane išgelbėjo. Per plauką mane tos nuotraukos išgelbėjo. Mane po to dar nusivežė į saugumą, visi manė, kad aš jau areštuotas. Saugume surašė tik protokolą ir paleido. O jeigu jis būtų tą paėmęs, paskaitęs nors kiek. Man dešimt metų kaip padėta.“
xxx
Dvidešimtaisiais savo kunigystės metais, 1956 m. vasarą, kun. Eduardas sugrįžo į gimtuosius namus, parsiveždamas ir legendines pirštines: „Kai man jas padovanojo, paprašiau vienos merginos nuvežti mano mamai, pats į gimtinę nevažiavau, nes ten galėjo suimti. Kai buvau išvežtas į lagerius, mama laukė progos man jas atsiųsti. Gavau būdamas Intos lageryje. Žiūriu – visiškai naujos, nedėvėtos, o anglių kasykloje greitai susinešiotų, todėl pasidėjau saugiai ir nutariau parvežti jas mamai atgal. Tėvelis jau buvo miręs. Bet mamą radau gyvą, deja, jau silpną. Po metų ir ji išėjo Amžinybėn.“
Sugrįžusio Lietuvon kun. Eduardo laukė malonus siurprizas. Siuntinys iš Amerikos, be kita, įdėta medžiaga naujai sutanai. Kas tas geradaris? Kun. prof. Antanas Paškus, gyvenęs toje pačioje gimtojoje Kavarsko parapijoje, mokęsis toje pačioje Ukmergės gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais, kai Antanas Paškus įstojo mokytis į Kauno kunigų seminariją, kun. E. Simaška jam atidavė savo sutaną. „Gabus buvo berniukas. Smagus. Į Šiluvą pas mane buvo atvažiavęs.“
Grįžęs kun. E. Simaška trumpai vikaravo Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje, ten dažniausiai siųsdavo lagerininkus. Po to septynerius metus – Gruzdžiuose.. Toliau – Viduklė, Šimkaičiai, Skaruliai. Bet saugumo žvilgsnis visur jį siekė: „Šiluvoje gyveno mano brolis, jis buvo altaristas. Klebonas mane pakvietė pasakyti pamokslus per Šilines. Tai buvo 1959 m. Aš atvykau į Šiluvą, o pas brolį jau manęs ieškojo milicininkas. Vakare pasakiau įžanginį pamokslą. Kitą dieną pasakiau per sumą. Ir per pietus ateina milicininkas, mane pasišaukia: „Jūs neregistruotas, išvažiuokti.“ Kiti kunigai puolė mane ginti, sakydami, juk ir mes irgi neregistruoti. Milicininkas atkirto, kad jiems įstatymas netaikomas, o jums taikomas. Aš paprieštaravau, kad daug žmonių, negalėsiu į autobusą įsėsti. Sako, mūsų atstovas bus ir įsodins. Atvykus autobusui, minia puolė prie mašinos, bet milicininkas sustabdė žmones, mane įsodino, paskui susėdo kiti. Taip mane ir išvarė.“
Tik 1977-aisiais kun. Simaška buvo paskirtas klebonu į Deltuvos parapiją, „pačią mieliausiąją.“ Ten buvo išlaikyta sena tradicija – Kryžiaus dienomis giedodami Visų šventųjų litaniją žmonės eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito. Buvo du kaimai, kuriuos skyrė tik vieškelis. Būdavo, kolūkis tik paleidžia pietų, ir jie susirenka prie vieno kryžiaus Tatkūnų kaime ir giedodami litaniją nueina į Bartkuškio kaimą, prie kito kryžiaus: „Reta tokia tradicija. Reti ir tokie žmonės, taip šventai tos tradicijos besilaiką. Dar pamenu – sekmadieniais į bažnyčią iš aplinkinių kaimų kai kam reikia kokius penkis kilometrus ateiti, tai kitiems ir sunkoka. O vieškelis nuo Ramygalos eina tiesiai į Ukmergę. Tai jie sėda į mašiną, nuvažiuoja Ukmergėn, persėda į kitą ir atvažiuoja į Deltuvą. Ir Deltuvoj išlipa pulkas žmonių, tai aš visuomet išeidavau jų pasitikt. Ot, mano parapijiečiai! Ot, kokie jie geri! Sakydavo, kad jei nepabūna savoj bažnyčioj, tai ne sekmadienis jiems. Todėl ir važiuodavo, kad ir ratais, kad ir aplinkui.“
Įvairiose Lietuvos parapijose tarnaudamas kun.E. Simaška pagarsėjo kaip pamokslininkas. Kasmet įvairiuose dekanatuose vesdavo kunigams rekolekcijas, kelis kartus konferencijas skaitė Kauno kunigų seminarijoje. „Kai buvau jaunesnis, tai ir gerą balsą turėjau. Dabar jau nedainuoju. Papasakosiu tokį nutikimą apie giedojimą ir pamokslavimą. Kartą pasikvietė mane rekolekcijų vesti Utenoj. Tris dienas sakiau po kelis pamokslus, ir paskutinė diena išpuolė sekmadienis. O tuomet liturgija buvo tik pakeista, tačiau kai kurie kunigai laikydavo Mišias dar prie išstatyto Švenčiausiojo. Klebonas man leido giedotinę sumą laikyt. Po sumos vargonininkas sveikina mane; sako, dar nebuvo girdėjęs taip gražiai giedančio kunigo. Aš maniau, kad mane čia už pamokslus pagirs, o tas – už balsą. Tai va kaip būna… Iš tiesų tai aš labiau pamokslininkas nei giedotojas.“
Kunigystė, – ilgais vakarais Šiluvoje jį lankiusiems klierikams kalbėdavo mons. E. Simaška, – yra tarnavimas kitiems. „Kiek tu esi kviečio grūdas, įkritęs į tavo draugų sielas, kad ten išaugtų ir subręstų amžino gyvenimo mintys… kiek tu esi žibintas, kuris ir paprastuose gyvenimo rūpesčiuose skaisčiai dega… kiek tu esi šaltinis, kuris kristaliniame vandenyje atspindi Viešpatį Dievą…“
xxx
„Mes turime būti tarsi tie skulptoriai, kurie kalame savyje Dievo atvaizdą. Kiekvienas gyvenimo vargas, kiekvienas smūgis turi būti tarsi menininko kalto smūgis į sielos marmurą, išskėlęs naują į Kristų panašumo turintį bruožą mūsų sieloje.“
„Lyg du vandens lašai“, – sakydavo šilutiškiai, pamatę juos abu kartu – beveik 30 metų Šiluvoje kunigavusį Vladą Simašką (1896–1996), kai jį aplankydavo jaunesnysis brolis kun. Eduardas: „Mes ir panašūs, ir skirtingi. Vladas tylesnis, melancholiškesnis…“ Kun. V. Simaška buvo užvedęs specialią knygą, kurioje registruodavo tikinčiųjų išgijimo liudijimus, užtariant Švč. M. Marijai. 1986 m. į Šiluvą altaristu paskirtas mons. E. Simaška, broliui Vladui mirus, toliau iš visos širdies tęsė šį darbą. Šiluvos Tėveliuku jį vadino, galima sakyti, visa Lietuva. Per Šilines būdavo skrybėlę kilstelėjęs mandagiai atsisveikaina su vienu būreliu ir tuoj pat patenka kitų maldininkų apsuptin. Įdėmiai klausosi, kviečia trobon užeiti. Gal tas žmogaus papasakotas įvykis iš tiesų vertas dėmesio? O kiek įvairių išgijimo atvejų jis žinojo… Mėgdavo apie juos pasakoti aplankiusiems klierikams, kunigams, pažįstamiems žmonėms.
Kunigystės pašaukimą pasirinkę jaunuoliai dažnai klausdavo: o kas jį,Tėveliuką, šiuo keliu patraukė? „Patraukė turbūt patys kunigai. Kaimyno brolis buvo kunigas, vėliau – 1919 metais – mano brolis Vladas įstojo į seminariją. O rimtą, gerą įtaką mano apsisprendimui padarė prelatas Stasys Kiškis. Jis mane daug ko išmokė. Jo sesuo Zosiūtė Kiškytė buvo mano pirmoji pradžios mokyklos mokytoja. Taigi jų giminė mane ir mokslino.“
1930 metais baigęs Ukmergės gimnaziją, jis įstojo į Kauno kunigų seminariją, o vėliau – į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. 1936 metais, parašęs darbą „Dievo karalystė pagal sinoptines Evangelijas”, gavo teologijos licenciato laipsnį.
Kunigų seminarijos rektoriumi pirmus metus buvo prel. J. Mačiulis-Maironis. Ukmergės gimnazijos literatų būrelio aktyvus narys Eduardas, žavėjęsis apsilankiusių rašytojų Vaižganto, K. Inčiūros gyvu vaizdingu žodžiu, su jauduliu laukė susitikimo ir su pačiu Maironiu. „O žiūriu – seneliukas, tik tik tik ateina į paskaitą ir apytyliai kalba. Maironis drausdavo klierikams atostogų metu važinėti dviračiu. Niekas neklausydavo, važinėdavo.“ Seminarijoje Eduardas iš karto buvo kurso seniūnas, prepozitas, paskui – ceremonjarijus, todėl tekdavo, kad ir nedidelių, bet reikalų turėti ir su rektoriumi Maironiu.To meto seminarijos klierikai po Maironio mirties už tėviškumą labai gerbė rektorių prel. prof. Pranciškų Penkauską, inspektorių prel. Stanislovą Jokubauskį. Visi žavėjosi istorine asmenybe, Vasario 16-osios akto signataru, generalvikaru, prel. prof. Kazimieru Šauliu. „Inteligentiškas, malonus, niekad nepajuoks.“ Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje kun. Eduardui, iškilus reikalui, kalbintas prel.prof. Šaulys patarė: „Klausk klebono, jei nėra, tuomet pasielk, kaip reikalauja gero žmogaus protas.“
Arkivyskupas, Šv. Rašto vertėjas, prof. J. Skvireckas mons. E. Simaškos atmintyje išliko kaip labai aukštos kultūros, kilnios dvasios asmuo. Vokiečių okupacijos metais, kun. Simaškai kapelionaujant Ukmergėje, norėta jį iškelti į Kėdainius, jam nepažįstamą vietovę. Vysk. Vincentas Brizgys patarė Linkuvos dvare aplankyti arkivyskupą J. Skvirecką. Dviračiu nuvažiavęs kun. Eduardas išdėstė reikalą, gavo pritarimą likti Ukmergėje, o atsisveikinant buvo nudžiugintas: „Eikš tave pavaišinsiu“, – pakvietė ganytojas ir išpjovė korį medaus. Tai buvo mano paskutinis susitikimas su arkivyskupu. Kai 1998 m. lapkričio 26 d. į Kauną parvežė ark. J. Skvirecko (1873–1959) palaikus, tai mane pakvietė pamokslą pasakyt. Kalbėjau: norėčiau sugrįžti į anas laimingas seminarijos dienas, atsisėsti į studijų suolą ir klausyti ramiai kalbančio profesoriaus – arkivyskupo. Jis niekad nepakeldavo balso, niekad nesupykdavo. Egzaminų metu, jei kuris silpnesnis klierikas nesugebėdavo geriau paaiškinti paduoto Šv. Rašto teksto, arkivyskupas ramiai patardavo gerai pasirinkti žinomą tekstą ir jį paaiškinti. Jis turbūt nė vienam nėra parašęs nepatenkinamo pažymio. Už tai jį visi ne tik gerbė, bet ir mylėjo.“
„Tapome dideliais prieteliais“, – sakė Tėveliukas, paklaustas, ar teko artimiau pažinoti kardinolą Vincentą Sladkevičių. Tremtyje esantį vyskupą Sladkevičių pirmą kartą pamatė per vysk. Ramanausko laidotuves Telšiuose, susitikdavo kunigų rekolekcijose. O kai monsinjoru pakeltas E. Simaška apsistojo Šiluvoje, kardinolas Vincentas per kiekvienas Šilines mėgdavo apsilankyti jo troboje: „Kartą, kai išsišnekėjom, jis papasakojo: Aš pas tave Prisikėlimo bažnyčioje eidavau išpažinties“.
Bet pats įsimintiniausias įvykis – 1993 m. rugsėjo 7 d. susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II Šiluvoje:
„Į Šiluvą atvykusį Šventąjį Tėvą su palyda išėjau iš koplyčios pasitikti. Sveikinau pripuolęs tylom. Koplyčioje prie altoriaus atsiklaupė, pasimeldė, kardinolas iš vienos pusės, aš iš kitos. Popiežiui atsistojus, kardinolas paprašė paaiškinti. Buvau rengęsis lenkiškai, o paskui galvoju – mes turime bažnytinę kalbą – lotynų. Pradėjau lotyniškai, pasakiau, kad žmonės eina keliais aplink altorių su rožančiais rankose ir kiekvienas, priėjęs prie akmens, ant kurio buvo apsireiškusi M. Marija su kūdikiu ant rankų, akmenį pabučiuoja. Kai tik taip pasakiau, popiežius iš karto nuėjo prie akmens ir atsiklaupęs pabučiavo akmenį…“
xxx
2010 m. spalio 27 d. mons. jubiliatas mirė Šiluvoje, palaidotas Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos šventoriuje.
Kauno arkivyskupijos muziejaus nuotraukos
