Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Ar Lietuva pasiruošusi po 30 metų įminti kunigo Juozo Zdebskio žūties mįslę?

Ar Lietuva pasiruošusi po 30 metų įminti kunigo Juozo Zdebskio žūties mįslę?

Autorius Jovita Niūniavaitė-Lesienė
Šaltinis  XXI amžius, 2016 02 05

 

Šiandien, vasario 5-ąją, sukanka 30 metų, kai 1986 m. vasario 5 d. apie 14 val. tragiškai žuvo kun. Juozas Zdebskis. Jis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Naujienos kaime. Jo tėvas Vincas Zdebskis (g. 1877 m.) buvo kilęs iš gausios šeimos, motina Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė (g. 1897 m.) – iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės (astronomas P. Slavėnas – J. Zdebskio dėdė). Vinco ir Ievos Zdebskių šeimoje buvo 4 vaikai. 1941 metais J. Zdebskis baigė Krosnos pradžios mokyklą, 1948 metais – Kalvarijos gimnaziją, 1948–1953 metais mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigystės kelią pradėjo 1952 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Juozas Zdebskis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). LGGRTC generalinės direktorės 2007 03 30 įsakymu Nr. 1V-40 Juozui Zdebskiui suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).

Kun. J. Zdebskis, 1975 m. birželio 15-ąją sakydamas pamokslą apie šv. Antaną, taip kalbėjo apie šventumo kelią: „Daugelis žmonių galvoja, kad būti šventu reiškia, būti gyvu palaidotu (…), tai reiškia, sėdėti ant patalėlių galvą nuleidus, jiems negalima juoktis, netinka dainuoti, šokti… (Šventas yra tas), kuris sutinka ne sau gyventi, kuris neturi laiko savo skausmą kentėti, matydamas, kad aplink jį marios jo yra… Atrodo, kad jis turi tik vieną aistrą, kad jis norėtų iš visų tą skausmą atimti ir pats iškentėti. Ir įvyksta nuostabus dalykas – jeigu pavyksta iš kito atimti skausmą, jis mūsų rankose džiaugsmu tampa… Štai čia, broliai, yra šventųjų džiaugsmas…“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 883).

Prokurorės Živlės Gecevičienės
atsakymas vysk. J. Borutai
ir kun. A. Gražuliui

Visu savo gyvenimu, veikla, kančia, skausminga mirtimi kunigas Juozas įrodė, jog įmanoma patirti tą šventųjų džiaugsmą. Norėtųsi priminti, kokiomis sąlygomis teko dirbti kun. J. Zdebskiui bei kitiems dvasininkams.

Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtis sovietinės okupacijos metais

LSSR NKGB/MGB/KGB struktūroje 1944–1989 metais veikė Katalikų Bažnyčios (KB) ir kitų konfesijų veiklą kontroliavę padaliniai: iki 1946 metų ruppjūčio – 2 skyriaus (sk.) 2 poskyris (psk.); nuo 1946 metų rugpjūčio iki 1950 metų sausio – O sk., 1 posk. kontroliavo KB, 2 posk. – kitas konfesijas; nuo 1950 metų sausio iki 1953 metų balandžio – 5 sk. 2 posk.; nuo 1953 metų balandžio iki 1960 metų kovo – 4 valdybos 3 sk. 1 posk.; nuo 1960 metų kovo iki 1967 metų rugsėjo – 2 valdybos 2 sk.; nuo 1967 metų rugsėjo iki 1979 metų – 5 sk.; 1979–1989 metais – 5 tarnybos 3 sk.

Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) biuras 1948 07 09 posėdyje priėmė nutarimą „Partinės organizacijos uždaviniai demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą“. Jame teigė, kad katalikų dvasininkai vykdė antisovietinę agitaciją, bandydami katalikų Bažnyčią parodyti kaip patriotinių idėjų skleidėją; dvasininkai ignoravo valdžios įstatymus dėl mokyklos atskyrimo nuo bažnyčios ir grupėmis katekizavo vaikus, bandė sukurti klerikalines bei nacionalistines organizacijas ir į jas įtraukti studentus bei mokinius. LKP CK biuras pažymėjo, kad partinės organizacijos nepakankamai skatino karingą, puolamąją antireliginę propagandą tarp gyventojų, kovą su religiniais prietarais, dirbančiųjų auklėjimą materialistinės pasaulėžiūros dvasia; nutarta įpareigoti Religinių reikalų tarybos (RRT) įgaliotinį prie LSSR Ministrų tarybos (MT) ir vietines darbininkų deputatų tarybas atlikti veikiančių bažnyčių ir kulto tarnautojų registraciją (LYA, f. 1771, ap. 11, b. 111).

LSSR MT 1974 09 20 patvirtino „Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos (KĮLKK) prie miesto, rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) Vykdomojo komiteto (VK) nuostatus“, pabrėžta, kad tai neskelbtina spaudoje. Teigiama, kad KĮLKK vadovaujasi SSSR ir LSSR įstatymais, SSSR Aukščiausios tarybos (AT) prezidiumo ir LSSR AT prezidiumo įsakais, SSSR MT ir LSSR MT nutarimais bei potvarkiais religijų klausimais, taip RRT prie SSSR MT paaiškinimais kultų įstatymų taikymo klausimais ir šiais nuostatais. Numatoma, kad KĮLKK turi vadovauti miestų arba rajonų VK, kurie turi nustatyti komisijos narių skaičių, atsižvelgdami į vietovėje esančių religinių susivienijimų skaičių bei gyventojų religingumo laipsnį, komisijos pirmininku tvirtinamas miesto arba rajono VK pavaduotojas. Svarbiausiu uždaviniu laikomas dvasininkijos stebėjimas, atsižvelgiant į tai, kad dvasininkams draudžiama: veikla, nesusijusi su religinių reikmių tenkinimu; labdaros veikla; būrelių, kuriuose mokoma religijos, organizavimas; literatūros leidimas bei platinimas; ekskursijų, kelionių, išvykų rengimas ir pan.; neleidžiama steigti skaityklų, pravesti nepilnamečiams religines apeigas be tėvų žinios ir kt. Nurodomos komisijos teisės ir pareigos bei organizacinis darbas (LYA, f. K-1, ap. b/n-1, b. 97).

LSSR AT prezidiumas 1976 07 28 paskelbė įsaką „Dėl religinių susivienijimų nuostatų patvirtinimo“. Numatoma tvarka norint įregistruoti religinę bendruomenę, jos steigėjai, ne mažiau kaip 20 narių, turėtų kreiptis į DŽDT VK, kuris, priėmęs sprendimą, privalėtų jį siųsti LSSR MT. Tikintieji, norintieji gauti maldos namus, turėjo įsipareigoti vykdyti numatomas sutartyje sąlygas. Ji turėjo būti sudaroma su miesto ar rajono DŽDT VK. Visuotiniai religinių bendruomenių susirinkimai (išskyrus pamaldas) galėjo vykti tik DŽDT VK leidus. Religiniai susivienijimai neturėjo teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių susirinkimų. Dvasininkų veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta (LYA, f. K-1, ap. B/n-1, b. 97).

LSSR MT 1974 09 20 patvirtinti „Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono DŽDT VK nuostatai“, 1976 07 28 LSSR AT prezidiumo paskelbtas įsakas „Dėl religinių susivienijimų nuostatų patvirtinimo“ bei sovietinių valdininkų ir KGB veikla, nukreipta prieš tikinčiuosius, grubiai pažeisdavo jų teises, todėl kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis 1978 m. lapkričio 13 d. įkūrė viešai veikiantį „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“ (TTGKK), buvo atvirai įvardijamos TTGKK įkūrimo priežastys, tikslai (LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-14241). Parengta ir paskelbta keliasdešimt dokumentų, kuriuose kritikuota sovietų valdžios politika Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu. Šiuose Lietuvoje ir užsienyje platintuose dokumentuose TTGKK nariai nurodydavo savo adresus, jie buvo tiesiogiai susiję su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ (LKBK) bei kitos pogrindinės spaudos leidyba. Kun. J. Zdebskis TTGKK narys buvo nuo 1978 m. iki 1980 m. LSSR KGB siekė suardyti komiteto veiklą ir tuo tikslu buvo patvirtintas agentūrinių TTGKK kompromitacijos priemonių planas, kurį pasirašė LSSR KGB 5 sk. viršininkas (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 884).

Kun. J. Zdebskio persekiojimas

Kun. J. Zdebskis į KGB operatyvinę įskaitą įrašytas po šešerių kunigavimo metų. Dėl kunigo pareigų atlikimo – mokinių katekizavimo – kunigas Juozas 1964 metais Marijampolės r. prokuratūros buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir 1964 m. lapkričio 26 d. Marijampolės r. Liaudies teismas jį nuteisė laisvės atėmimu vieneriems metams, kunigas buvo suimtas teismo salėje. Iki Aukščiausiojo teismo nuosprendžio jis sėdėjo Lukiškių kalėjime, o iki 1965 m. birželio 4 d. buvo kalinamas Vilniaus Rasų gatvėje esančioje kolonijoje.

Siekdami sužlugdyti jo veiklą, KGB ir sovietinės valdžios tarnautojai naudojo įvairias įspėjamąsias, profilaktines, administracines ir baudžiamojo proceso priemones. Už SSSR MT pirmininkui parašytą pareiškimą dėl kunigų trūkumo – Kauno kunigų seminarijoje leidžiant mokytis itin mažam klierikų skaičiui – 1969 metų vasarį jam vieneriems metams buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas ir jis neteko teisės oficialiai atlikti kunigo pareigas.

Būdamas Prienų bažnyčios vikaru kun. J. Zdebskis 1971 metais Pirmajai Komunijai paruošė kelis šimtus vaikų, todėl rugpjūčio 26 d. buvo iškviestas pas Prienų tardytoją ir vėl suimtas, kaltinamas dėl vaikų katekizavimo, gyventojų lankymo ir kito pastoracinio darbo. Teismas įvyko 1971 m. lapkričio 11 d. Kaune. Kunigas Juozas iki 1972 m. sausio 3 d. kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau buvo perkeltas į Praveniškių bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo iki kalinimo pabaigos, t. y. iki 1972 m. rugpjūčio 25 d.

LSSR KGB jam suteikė slapyvardį „Naglec“ („Akiplėša“).

Kun. J. Zdebskis 1973 metų vasarą paskirtas Lazdijų r. Šlavantų bažnyčios klebonu ir čia išbuvo 12 metų. Kunigas Juozas, vos tik pradėjęs dirbti Šlavantų parapijoje, 1973 metų rudenį iš uolesnių parapijos jaunuolių subūrė Eucharistijos bičiulių būrelį. Lazdijų r. Rudaminos bažnyčios klebonu tapo 1986 metais ir čia darbavosi iki tragiškos žūties. Jis rūpinosi jaunuolių religiniu ir patriotiniu ugdymu, organizavo Eucharistijos bičiulių judėjimo dalyvių išvykas, stovyklas, žygius į Šiluvą, Kryžių kalną, rengė Vasario 16-osios bei kitų nepriklausomos Lietuvos svarbesnių datų minėjimus. Jo pastangomis buvo suorganizuota pogrindinė kunigų seminarija jaunuoliams, kuriems sovietinė valdžia neleido mokytis oficialiai veikiančioje. Kun. J. Zdebskis prisidėjo prie pogrindžio leidinių „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ ir „Aušros“, maldaknygių bei kitos religinės literatūros leidimo, platinimo, perdavimo į užsienį. Jis su kitais bendraminčiais ieškojo slaptaviečių šiai literatūrai gaminti bei laikyti, rašomųjų mašinėlių, dauginimo priemonių ir kt. Dažniausiai važinėdavo naktimis, nes KGB pareigūnų ir agentų buvo nuolat sekamas. Kun. J. Zdebskis rėmė Eucharistijos bičiulių ir Blaivybės sąjūdžius. Kunigą Juozą jaudino katalikų padėtis ir kitose Sovietų Sąjungos vietose. Kaip misionierius jis 1969–1985 metais lankė sovietinėse respublikose gyvenančius katalikus, politinius kalinius, tremtinius, sovietinėje armijoje esančius jaunuolius, dalyvavo politinių kalinių teismuose, susitikdavo su Rusijos disidentais ir žmogaus teisių gynėjais, buvo aktyvus pogrindinės religinės spaudos leidybos organizatorius, rėmėjas, platintojas.

Sovietinėje žiniasklaidoje buvo kritiškai ir neobjektyviai vertinami susiję su religija įvykiai, viešajame gyvenime buvo formuojamas tikinčiojo, kaip neišsilavinusio ir nepilnaverčio asmens, įvaizdis. Sovietinė spauda, stengdamasi sumenkinti dvasininkų autoritetą, publikuodavo juos niekinančius ir smerkiančius straipsnius. Dažniausiai tokias publikacijas užsakydavo arba paruošdavo LSSR KGB pareigūnai. Kai kurie dvasininkai, vienuolės nutarė pasipriešinti ateizacijai, gimė sumanymas leisti pogrindinę spaudą.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ pradėjo eiti 1972 03 19, paskutinis numeris datuotas 1989 03 19. LSSR KGB pareigūnai ieškojo LKB kronikos leidėjų bei platintojų, šiam darbui vadovavo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas, 5-os tarnybos viršininkas ir kiti pareigūnai. LSSR KGB darbuotojai pirmą LKB kronikos numerį kratos metu paėmė 1972 06 26 iš Jadvygos Stanelytės. 1972 07 05 LSSR prokuroras pasirašė nutarimą iškelti baudžiamąją bylą Nr. 345 dėl LKB kronikos gaminimo ir platinimo, parengtinį tardymą turėjo atlikti LSSR KGB Tardymo skyriaus tardytojai (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47707/3).

Dėl LKB kronikos redagavimo, leidybos, dauginimo, platinimo bei perdavimo į Vakarus LSSR KGB 1979–1989 metais dirbo 5-os tarnybos 3-ias sk. (dvasininkijos ideologinė kontržvalgyba), Tardymo sk., Operatyvinis techninis sk. (OTS), kurio darbuotojai vykdė literines (raidines) priemones: „S“ (telefoninių pokalbių klausymasis), „T“ (slaptas pasiklausymas iš asmens gyvenamųjų patalpų), „NN“ (išorinis stebėjimas), „D“ (slapta krata) ir kt. SSSR KGB sankcionuotas spec. priemones atlikdavo 7-os ir kitų tarnybų iš Maskvos atsiųsti KGB darbuotojai (plačiau apie KGB naudotus metodus ir priemones: https://lajarchyvas.wordpress.com/

NKGB-MGB-MVD-KGB pareigūnai prieš asmenis, įtariamus antisovietine veikla, naudojo jų sveikatai ir gyvybei pavojingas medžiagas. Siekdami susidoroti su kun. J. Zdebskiu KGB pareigūnai 1980 m. spalio 3 d. panaudojo jam specialią priemonę – nudegino nežinomomis medžiagomis, tokiu būdu priversdami jį laikinai pasitraukti iš aktyvios veiklos. Tai gali paliudyti garbės kanauninkas Vytautas Juozas Vaičiūnas (jis, kaip ir kunigas Juozas, buvo nudegintas nežinomomis medžiagomis, gydėsi namuose); vienuolė B. Žemaitytė, jau mirusieji monsinjoras A. Svarinskas (jis tai paliudijo savo prašymuose Generelinei prokuratūrai) ir vienuolė G. Drąsutytė (ji slaugė ir gydė kunigą Juozą, yra išlikęs jos dienoraštis, kuriame aprašytas šis tragiškas įvykis); gyd. M. Juozaitis ir kt.

Taip pat minėtos KGB spec. priemonės panaudojimą įrodo dokumentai, esantys kun. J. Zdebskiui KGB užvestoje operatyvinio ištyrimo byloje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve (LYA):

SSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkui 1980 06 19 buvo išsiųstas raštas „Apie kunigo Zdebskio kompromitavimą“, kurį pasirašė LSSR KGB pirmininkas. Šiame rašte teigiama, kad Zdebskio atžvilgiu buvo naudojamos perspėjamosios-profilaktinės ir administracinės-baudžiamosios priemonės. LSSR KGB paruoštų ir išplatintų laiškų pagalba siekė sukompromituoti jį tarp dvasininkų vadovų, kunigų ir aktyvių vienuolių, bet nesėkmingai. Siekiant sustiprinti neigiamą nuomonę apie J. Zdebskį tarp „reakcionierių“ ir vienuolių, prašoma jo atžvilgiu panaudoti spec. priemonę (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 880).

LSSR KGB pareigūnas 1981 m. rugpjūčio 10 d. paruošė šifrotelegramą Nr.5861, kuri skirta SSSR KGB OTU (rusų k. – operativno techničeskoje upravlenije, lietuvių k. – operatyvinė techninė valdyba) viršininkui. Joje rašoma: ,,SSSR KGB vadovybei leidus ir dalyvaujant SSSR KGB OTU specialistams, 1980 m. spalio 3 d. kunigui Juozui Zdebskiui, Vinco, gim. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė. Įvykdžius šią priemonę, taip pat panaudojus kitas ją lydinčias operatyvines priemones, pavyko kunigą sukompromituoti prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius (…). Dėl to jis buvo nušalintas iš aktyvios priešiškos veiklos (…). Apie įvykdytos priemonės rezultatus pranešta SSSR KGB 5-ajai valdybai“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 885).

LSSR KGB 5-osios tarnybos 3 sk. viršininko 1982 09 14 parengtoje pažymoje, kurioje yra LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko sutikimas, rašoma, kad nuo 1968 m. Zdebskis kartu su kitais kunigais Svarinsku, Tamkevičiumi, Dumbliausku, Kunevičiumi pradėjo aktyviai reikalauti dvasininkams suteikti neribotas teises religinėje veikloje. To siekdami, jie kūrė įvairius laiškus ir siuntė juos į sąjungines ir respublikines instancijas, po jais rinko tikinčiųjų parašus. Zdebskis užmezgė ryšius su Petroniu, Plumpa, Stašaičiu ir kartu su jais nelegaliai ruošė bei platino religinę ir kitokią ideologiškai kenksmingą literatūrą. Būdamas atskirų vienuolių grupių dvasiniu vadovu J. Zdebskis siekė su jų pagalba įtraukti jaunimą į eucharistinius būrelius ir vesti susirinkimus nacionalistine dvasia. 1978 m. J. Zdebskis kartu su kunigais Svarinsku, Tamkevičiumi ir Kaunecku įkūrė „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą“ (TTGKK). Kaip TTGK komiteto narys jis aktyviai dalyvavo ruošiant ir platinant tiek SSSR, tiek užsienyje daugiau kaip 40 antisovietinių dokumentų, kuriuos plačiai naudojo priešo ideologiniai centrai propagandinėse akcijose prieš SSSR. Prieš J. Zdebskį buvo panaudotos agentūrinės-operatyvinės priemonės siekiant atskleisti, dokumentuoti ir sustabdyti jo veiklą. Tam buvo naudojami agentai dvasininkai: „Daktaras“, „Germantas“, „Gediminas“, „Mykolas“, „Martynas“, „Vitas“, taip pat agentai civiliai asmenys: „Donatas“, „Eva“ ir „Strazdas“. Buvo panaudotos priemonės siekiant sukompromituoti J. Zdebskį, kaip kunigą, tarp bažnyčios vadovybės, kunigų, vienuolynų kongregacijų vyresniųjų ir kt. 1979–1980 m. tarp dvasininkų ir vienuolių buvo paruošti ir išplatinti laiškai apie „amoralų“ J. Zdebskio elgesį, o 1980 m. spalio mėn. jo atžvilgiu buvo panaudota spec. priemonė, po kurios jis buvo galutinai sukompromituotas. (…). Po to J. Zdebskio aktyvumas kenkėjiškoje veikloje sumažėjo, bet galutinai nuo tokios veiklos jis neatsisakė. LSSR KGB numato toliau jį kompromituoti prieš dvasininkus, vienuoles ir tikinčiuosius (LYA, f. K-30, ap. 1, b.884).

Operatyvinio stebėjimo byloje esančiame išraše iš 1984 metais sudaryto veiksmų plano „Naglec“ (kun. J. Zdebskio) atžvilgiu rašoma: kad „Naglec“ – buvęs „Katalikų komiteto“ (Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas) narys, kunigas – jėzuitas, ekstremistiškai nusiteikęs, buvo teistas už vaikų katekizavimą, ne kartą perspėtas. Kartu su objektu „Fanatikas“ (dabar garbės kanauninkas V. J. Vaičiūnas) organizuodavo spausdinimo „taškus“, rinkdavo medžiagą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ (LKBK). Spec. priemonių pagalba „Naglec“ buvo sukompromituotas ir išjungtas iš „Katalikų komiteto“. Suėmus Svarinską ir Tamkevičių, „Naglec“ suaktyvino priešišką veiklą, 1983 m. priemonės „T“ pagalba gauti duomenys, patvirtinantys jo dalyvavimą LKBK leidime. Tiriant „Naglec“ veiklą numatoma pagrindinį dėmesį skirti jo priešiškos veiklos dokumentacijai ir tolimesniam kompromitavimui bendraminčių akyse, gyvenamojoje vietoje vykdyti priemones „T“ ir „D“, o jo mašinoje įrengti priemonę „Zerkalo“ („Veidrodis“)“ (LYA, f. K-30, ap. 1, b. 886).

LSSR KGB pareigūnai persekiojo kun. J. Zdebskį – jis keletą kartų buvo KGB sulaikytas, jo namuose būdavo atliekamos oficialios ir slaptos kratos, klausomasi telefoninių pokalbių, konfiskuojami laiškai, vykdomos provokacijos, sudaromos avarinės situacijos.

Mįslinga avarija

1986 02 05 apie 14 val. kelyje Eišiškės–Varėna susidūrė automašina GAZ-53 (pienovežis) ir automobilis VAZ-2106, priklausantis J. Zdebskiui, Lazdijų r. Rudaminos katalikų bažnyčios klebonui, kuris autoįvykio metu žuvo (LYA, f. K – 6, ap. 2, b. 212).

Kitą dieną po avarijos (1986 02 06) LSSR KGB 5-osios tarnybos 3 sk. parengė ir, komiteto pirmininkui pasirašius, išsiuntė į Maskvą SSRS KGB 5-osios valdybos viršininkui šifrotelegramą Nr. 1026, kurioje pranešė: „1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30 min. Lietuvos TSR Šalčininkų rajono teritorijoje automobilių avarijos metu susidūrus lengvajam automobiliui „Žiguli“ su sunkvežimiu (pienovežiu) GAZ-53, žuvo (…)„,Akiplėša“ – vienas iš kūrėjų ir buvęs narys vadinamojo „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“, kunigas reakcionierius – Zdebskis Juozas, Vinco s., g. 1929 m., Lazdijų rajono Rudaminos parapijos klebonas. Drauge su juo žuvo lengvojo automobilio keleiviai, o Žemaitis R. (…) paguldytas į Šalčininkų ligoninę. (…) VAI preliminariais duomenimis, avarijos kaltininkas yra ,,Žigulių“ vairuotojas – Sabaliauskas A., kuris viršijo greitį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su pienovežiu“.

1986 02 23 apie autoavariją buvo rašoma: „Vasario 10 d. Lietuvos VAI televizijos laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ pranešta, kad kelyje Varėna–Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, J. Zdebskiui priklausantys „Žiguliai“, vairuojami A. Sabaliausko (A.S.), išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys „Žigulių“ keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis (R.Ž.) – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos“.

Sovietų Sąjungos agentūra TASS, informuodama užsienį, pateikė naują versiją: J. Zdebskio „Žiguliai“, vairuojami A. S., lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas A. S. ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. R. Ž. nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas, nugabentas į ligoninę.

LKB Kronikoje rašoma: „Kun. B. Laurinavičiaus pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški kunigų L. Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK, nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš kun. Zdebskį leidžia daryti prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai suplanuotas ir įvykdytas smurtas“ (LKBK, 1986 m., Nr. 70).

Tyrimą pradėjo Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk. tardymo posk., ir 1986 02 06 šio posk. tardytojas S. G. apklausė liudytoju pienovežio GAZ-53, Nr. 8492 LLU vairuotoją F. K., kuris teigė, kad visą kelią važiavo vidutiniškai 50 km/val. greičiu, likus 50 m iki posūkio, pamatė, jog jam priešais važiuoja lengvoji mašina, kurios greitis, jam pasirodė, buvo 80 km/val. Jam nuspaudus stabdžio pedalą, įvyko susidūrimas, jo stabdžio pedalas nukrito, jis pasuko savo pienovežį dešiniau, po to mašina pati sustojo. Po avarijos jis pribėgo prie automobilio „Žiguli“ ir kartu su maršrutinio autobuso, važiuojančio iš Valkininkų į Eišiškes, vairuotoju ištraukė iš lengvojo automobilio vairuotoją ir pasodino jį į autobusą, po to ištraukė iš automobilio keleivį, sėdėjusį užpakalyje kairėje pusėje ir jį taip pat palydėjo į autobusą. Kiti du keleiviai buvo mirę. Autobusas nuvažiavo, o jis liko laukti milicijos darbuotojų (LYA, f. K – 30, ap. 1, b. 887).

1986 02 11 Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk. tardymo posk. tardytojas S. G. apklausė liudytoju Šalčininkų Autobusų parko (ATP) vairuotoją M. Mažeiką (M. M.), kuris teigė, kad 1986 02 05 jis važiavo maršrutu Šalčininkai–Valkininkai ir atgal. Iš Valkininkų išvyko 12 val. 50 min. ir Eišiškėse turėjo būti apie 14 val. 15 min. Apie 14 val. privažiavo prie Varėna–Eišiškės–Valkininkai sankryžos ir prieš sankryžą pamatė, kad viduryje kelio stovi pienovežis. Neprivažiavęs apie 30 m iki pienovežio jis sustojo ir nuėjo sužinoti, kodėl pienovežis stovi viduryje kelio ir kodėl iš radiatoriaus eina garas. Kai jis išlipo iš autobuso, tai pienovežio vairuotojas išlipo iš kabinos ir stovėjo prie durelių. Pienovežio priekyje dešinėje buvo įlenkimas. Kai M. M. priėjo prie pienovežio, pamatė, kad už jo apie 50 m atstumu dešinėje kelio pusėje (važiuojant nuo Eišiškių į Varėnos pusę) prie pat kelkraščio stovi „Žiguli“. M. M. paklausė pienovežio vairuotojo, ar „Žiguli“ yra žmonių, jam vairuotojas atsakė, kad turbūt yra. Pienovežio vairuotojas pasakė, kad jis susidūrė su tuo lengvuoju automobiliu. „Žiguli“ stovėjo prieš pat posūkį į Varėną. M. M. ir pienovežio vairuotojas nubėgo prie „Žiguli“ ir pamatė, kad ten buvo trys žmonės – vairuotojas ir už jo sėdintis keleivis buvo gyvi, jie žiūrėjo. Abu vairuotojai nustūmė variklio kapotą ir šoninį stiklą ir pamatė, kad du gyvi, o šalia vairuotojo sėdintis vyras buvo miręs. Tuo metu atvažiavo kitos mašinos ir pasakė, kad jis miręs. Tada M. M. atvarė autobusą prie „Žiguli“, kartu su pienovežio vairuotoju ir kitais vairuotojais įkėlė nukentėjusiuosius į autobusą ir nuvežė juos į Eišiškių ligoninę, po to jis nuvažiavo į Eišiškių ATP ir pranešė milicijai. Vakare jis sužinojo, kad „Žiguli“ buvo dar ketvirtas žmogus – mergina, bet ar gyva ji buvo, ar žuvo, jis nežino. Kada nešė nukentėjusiuosius į autobusą, M. M. teigė, kad merginos nematė (Lesys Antanas, The knight of church, Vilnius, 2014).

Tyrimą perėmė Varėnos r. prokuratūra ir prokuroras jaun. justicijos patarėjas A. Paulauskas, 1986 03 25 atlikęs parengtinį tardymą baudžiamojoje byloje, nustatė: „Šioje byloje liudytoju apklausus F. K., jis teigė (…), kad maždaug 6,5 km nuo Eišiškių, netoli kelio Varėna–Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės–Valkininkai zonos, jis pastebėjo atvažiuojančią nuo Varėnos m. automašiną „Žiguli“. Automobilio vairuotojas suko į dešinę pusę link Eišiškių, tačiau (…) išvažiavo į priešingos krypties judėjimo juostą ir susidūrė su jo vairuojama mašina. Smūgis teko į priekinį buferį. Po smūgio jo mašina judėdama į priekį (…) apsuko „Žigulius“ 180 laipsnių kampu ir jis, negalėdamas iš karto sustoti, nuvažiavo apie 40 m ir sustojo. (…). Iš įvykio vietoje rastų pėdsakų galima padaryti kategorišką išvadą, kad automobilis VAZ-2106 po pirminio kontakto buvo stumiamas atgal ir apsuktas. Iš automobilių apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolų, automobilio GAZ-53 sugadinimų matyti, kad šis automobilis savo priekio vidine ir dešiniąja dalimi smūgiu kontaktavo su automobiliu VAZ-2106 ir pastarasis buvo „palindęs“ po automobilio GAZ-53 priekiu“ (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 212, l. 80-83).

Šiandien sunku kategoriškai teigti, kad šią autoavariją organizavo KGB pareigūnai, bet įtartina, kodėl bylos tyrimas atliktas aplaidžiai, skubotai, neprofesionaliai, būtent:

1. Skiriasi proceso dalyvių parodymai. R. Žemaitis teigė, kad avarijos metu iškrito pro mašinos langą, neteko sąmonės ir atsigavo greitosios pagalbos automobilyje, kuris jį ir A. S. nuvežė į ligoninę. Šie R. Ž. teiginiai prieštarauja pienovežio vairuotojo F. K. 1986 02 06 ir Šalčininkų ATP vairuotojo M. M. 1986 02 11 Šalčininkų r. VK vidaus reikalų sk. tardymo posk. tardytojui S. G. duotiems parodymams;

2. Neapklausti liudininkai. Šalia autoįvykio vietos gyvenanti E. Keršytė ir pienovežio vairuotojo bendradarbis F. Molis pasakojo, kad 1986 02 05 kelias, kur įvyko avarija, buvo nuvalytas ir jo kraštuose buvo susidariusios aukštos suledijusio sustumto sniego dangos. E. Keršytė teigė, kad įvykus avarijai ji nuėjo į įvykio vietą ir pamatė kryžkelėje stovinčius vienas priešais kitą pienovežį ir lengvąjį automobilį, žmonės kalbėjo, kad po avarijos mašinos buvo pervarytos. F. Molio manymu, susidūrus automobiliui VAZ-2106 su pienovežiu GAZ-53 dešinės pusės priekine dalimi, automobiliai turėjo likti susidūrimo metu buvusioje padėtyje, arba GAZ-53 turėjo nuo smūgio nuslysti į šalikelėje buvusį suledijusį sniegą, ir negalėjo apie 40 m pavažiuoti į priekį. F. Molis tvirtino, kad jis 1986 m. vasario 5 d. buvo nuvykęs į autoįvykio vietą ir matė pienovežį GAZ-53 ir automobilį VAZ-2106, stovinčius vienas priešais kitą. Pienovežis GAZ-53 dešiniuoju priekinės dalies kampu buvo atsitrenkęs ir įsirėmęs į kun. J. Zdebskio automobilio VAZ-2106 priekį.

3. Nesutampa 1986 02 05 įvykusios avarijos laikas. 1986 02 06 Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk. Tardymo posk. tardytojo S. G. apklaustas liudytoju pienovežio vairuotojas F. K. teigė, kad jis 1986 02 05 iš karto po 14 val. išvažiavo iš Eišiškių į Kalesninkų tarybinį ūkį. 1986 02 11 Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk. Tardymo posk. tardytojas S. G. apklausė liudytoju Šalčininkų ATP vairuotoją M. M., kuris teigė, kad 1986 02 05 jis važiavo maršrutu Šalčininkai–Valkininkai ir atgal, iš Valkininkų išvyko 12 val. 50 min. ir Eišiškėse turėjo būti apie 14 val. 15 min. Apie 14 val. privažiavo prie sankryžos Varėna–Eišiškės–Valkininkai (remiantis parodymais, pienovežis ir maršrutinis autobusas turėjo prasilenkti Eišiškių m.).

Šalčininkų ligoninės archyve išlikusioje lengvąjį automobilį vairavusio A. S. med. kortelėje Nr. 505 nurodyta, kad 1986 m. vasario 5 d. 16 val. praėjus 3 val. po traumos patyrimo, Eišiškių greitosios pagalbos automobiliu ligonis atvežtas į Šalčininkų ligoninę (remiantis šiuo įrašu, avarija turėjo įvykti 13 val.).

4. 1986 02 05 įvykusios avarijos aprašymas neatitinka tikrovės. Varėnos r. prokuroras jaunesnysis justicijos patarėjas A. Paulauskas, 1986 03 25 atlikęs parengtinį tardymą nustatė: „Šioje byloje liudytoju apklausus F. K. (pienovežio vairuotojas), jis teigė, (…), kad maždaug 6,5 km nuo Eišiškių, netoli kelio Varėna–Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės–Valkininkai zonos (…) „Žigulių“ vairuotojas suko į dešinę pusę link Eišiškių, tačiau (…) išvažiavo į priešingos krypties judėjimo juostą ir susidūrė su jo vairuojama mašina. Po smūgio jo mašina judėdama į priekį (…) apsuko „Žigulius“ 180 laipsnių kampu ir jis, negalėdamas iš karto sustoti, nuvažiavo apie 40 m ir sustojo (…). Iš įvykio vietoje rastų pėdsakų galima padaryti kategorišką išvadą, kad automobilis VAZ-2106 po pirminio kontakto buvo stumiamas atgal ir apsuktas. Iš automobilių apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolų, automobilio GAZ-53 gedimų matyti, kad šis automobilis vidine ir dešiniąja savo priekio dalimi smūgiu kontaktavo su automobiliu VAZ-2106 ir pastarasis buvo „palindęs“ po automobilio GAZ-53 priekiu“ (LYA, f. K-6, ap. 2, b. 212, l. 80-83).

Techniniai automobilių ir kelio matavimų duomenys leidžia daryti kitokias išvadas – kelio važiuojamosios dalies plotis tarp sustumtų ir apledėjusių sniego pusnių priešinguose kelkraščiuose avarijos vietoje 1986 m. vasario 5 d. sudarė 6,80 m.; mašinų VAZ-2016 ir GAZ-53 apytiksliai techniniai duomenys: automobilio VAZ-2106 ilgis 4,166 m, plotis 1,611 m (kitais duomenimis, 1,700 m); pienovežio GAZ-53 ilgis 6,395 m (kitais duomenimis 6,485 m), plotis 2,28 m (kitais duomenimis, 2,500 m); pienovežis važiavo maždaug 1 m–0,5 m atstumu nuo dešiniojo kelkraščio; sudėjus automobilių VAZ-2106 ilgį (4,166 m), pienovežio GAZ-53 plotį (2,280 m) ir pienovežio GAZ-53 atstumą nuo kelkraščio (1–0,5 m), gaunami rezultatai: 7,446 m arba 6,946 m (jie abiem atvejais yra didesni už važiuojamosios kelio dalies plotį – 6,80 m); sudėjus automobilio VAZ-2106 plotį (1,611 m), pienovežio GAZ-53 ilgį (6,395 m) ir pienovežio GAZ-53 atstumą nuo kelkraščio (1–0,5 m), gaunami rezultatai – 9,006 m arba 8,506 m (jie abiem atvejais yra didesni už važiuojamosios kelio dalies plotį – 6,80 m). Susidūrus automobiliams GAZ-53 ir VAZ-2106 automobilio VAZ-2106 apsisukti 180 laipsnių kampu 6,80 m pločio kelio važiuojamoje dalyje neįmanoma. Šiuolaikinėmis kompiuterinėmis programomis galima imituoti avarijos aplinkybes, nesunkiai atlikti įvykio aplinkybių tyrimą, patikrinti liudininkų parodymus ir tyrėjų surinktą medžiagą. Be to, liudininkai E. Keršytė, F. Molis bei 1986 02 11 Šalčininkų r. VK Vidaus reikalų sk. Tardymo posk. tardytojo S. G. apklaustas liudytoju Šalčininkų ATP vairuotojas M. M. teigė, kad po automobilių susidūrimo pienovežis stovėjo viduryje kelio.

Nejaugi kun. J. Zdebskio žūties ištyrimas – neįmanoma misija?

Telšių vyskupas Jonas Boruta ir kun. Antanas Gražulis 2015 12 02 kreipėsi į LGGRTC generalinę direktorę T. B. Burauskaitę, 2016 01 12 gavo atsakymą iš Kauno apygardos prokuratūros, Alytaus apylinkės prokuratūros: „Jūs nesate proceso dalyviai, todėl Jūsų prašymai negali būti pagrindu ikiteisminiam tyrimui atnaujinti“ (pridedami vysk. J. Borutos ir kun. A. Gražulio pareiškimai bei Kauno apyg. prokuratūros, Alytaus apyl. prokuratūros atsakymas).

Vysk. J. Borutos SJ, kun. A. Gražulio SJ bei daugelio liudininkų įtarimus patvirtina LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Teismo medicinos ekspertizės biuro 1986 m. vasario 5 d. lavono (kun. J. Zdebskio) teismo med. ekspertizės akto Nr.72 kopijos 3 lapo įrašas, kad „Tarp abiejų antakių ir nosies šaknies srityje yra mušta žaizda 3,5×1,5 cm dydžio siekianti kaulą“.

Konferencijoje „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusioje 2015 05 22, priimta rezoliucija „Dėl kunigo Juozo Zdebskio žūties išaiškinimo“:

„Prieš Tikinčiųjų Teisių Komiteto narį kunigą Juozą Zdebskį KGB agentai naudojo įvairias teroristines priemones. 1972 metais kalėjimo kameroje buvo surengtas kenksmingas radiacinis apšvitinimas. Paleistas iš kalėjimo, spalio mėnesį Marijampolėje buvo sumuštas iki sąmonės netekimo. Jo paties liudijimu, du kartus buvo sudarytos mirtinai pavojingos avarinės situacijos, stambius metalinius strypus metant į priekinį lenkiamo jo automobilio stiklą.

1980 m. birželio 19 d. Lietuvos TSR KGB pirmininkas generolas majoras Juozas Petkevičius į Maskvą TSRS KGB 5-osios valdybos viršininkui F. D. Bobkovui siuntė raštą „Apie kunigo Zdebskio kompromitaciją“ ir prašė atitinkamo leidimo: „Siekiant nutraukti „Akiplėšos“ (J. Zdebskio) veiklą, sustiprinti tarp reakcionierių ir vienuolių neigiamą nuomonę apie jį, manome, kad tolesniam objekto sukompromitavimui būtina prieš jį panaudoti spec. priemonę. Prašome jūsų pagalbos nurodytai priemonei įgyvendinti“. Spec. priemonė prieš J. Zdebskį buvo panaudota 1980 m. spalio 3 d., siekiant visuomenėje paskleisti mitą apie neva venerine liga susirgusį kunigą. Kūno nudeginimui ant automobilio sėdynės buvo išpilta odą ir poodinį sluoksnį pažeidžianti medžiaga – ipritas arba sierinis ipritas. Kauno klinikų medikams buvo duotas nurodymas konstatuoti kunigui venerinę ligą, tačiau sąžiningi medikai nurodymo neįvykdė ir leido sužeistąjį paslėpti pas privačius asmenis ilgam nudegimų gydymui. LSSR KGB pirmininko pavaduotojas V. Zvezdionkovas nusiuntė į Maskvą KGB gen. leitenantui V. P. Diominui šifrotelegramą Nr. 5861: „Leidus TSRS KGB vadovybei ir dalyvaujant TSRS KGB OTU specialistams, 1980 m. spalio 3 tyrimo objektui kunigui Zdebskiui Juozui, s.Vinco, g. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė“. Nors ir smarkiai nukentėjęs, J. Zdebskis savo aktyvios dvasininko veiklos nenutraukė. Jis žuvo 1986 02 05 autoavarijoje. Prieš tai jį labai aktyviai sekė KGB agentai „Mykolas“, „Adomas“, „Žilvitis“, „Gediminas“, „Lilija“, „Vidmantas“ ir kt., todėl po avarijos pirmieji prie žuvusio prisistatė KGB darbuotojai. Po avarijos kunigas galimai dar buvo gyvas, todėl KGB agentai į jo galvą galėjo paleisti mirtiną kontrolinį šūvį. Ši versija iki šiol nėra patikrinta, nėra apklausti kun. J. Zdebskį sekioję agentai ir jo kūną transportavę čekistai.

Konferencija nusprendė: kreiptis į LR Generalinę prokuratūrą dėl kunigo Juozo Zdebskio žūties išaiškinimo ir kaip pirmą žingsnį, tiriant galimą versiją, kad kunigas buvo nužudytas tokiu būdu, atlikti kunigo Juozo Zdebskio palaikų ekshumaciją“.

Peržvelgus surinktą medžiagą yra pagrindo prašyti Lietuvos Respublikos institucijų dar kartą ištirti kun. J. Zdebskio žūties aplinkybes, apklausti daugybę liudininkų, ekshumuoti palaikus, išaiškinti galimai autoįvykyje dalyvavusius trečius asmenis ir automobilius, padaryti kvalifikuotą ekspertizę ir apie rezultatus informuoti Lietuvos visuomenę.

Lietuvos Respublikos garbės reikalas – patikrinti KGB kontroliuoto kun. J. Zdebskio žūties tyrimo rezultatus.

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro

Generalinei Direktorei Teresei Birutei Burauskaitei

Dėl kun. Juozapo Zdebskio palaikų ekshumavimo ir tikrųjų jo žūties aplinkybių nustatymo

1986 m. vasario 5 d. paslaptingomis aplinkybėmis autoavarijoje prie Eišiškių žuvo mano bičiulis ir bendražygis kun. Juozas Zdebskis. Oficialiai ši žinia Vilniaus televizijos laidoje „Keliai, mašinos, žmonės“ buvo pranešta tik po penkių dienų, t.y. kun. J. Zdebskio laidotuvių dieną. Šis faktas ir daug kitų aplinkybių ir tuomet, ir šiandien daugeliui tikinčiųjų katalikų ir jo draugų kelia rimtų abejonių, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, o sąmoningai tuometinės sovietinės valdžios pareigūnų suorganizuota žmogžudystė.

Už poros dienų po kunigo J. Zdebskio žūties man teko dalyvauti atsiimant jo palaikus Vilniaus lavoninėje. Jų paimti atvažiavo mano ir velionio bičiulis kun. Antanas Gražulis SJ, tuometinis Alytaus vikaras. Lavoninės darbuotojas pareiškė, kad velionio kūno negali atiduoti, nes avarijos metu suplėšyti jo drabužiai yra nuvilkti ir nebeįmanoma jais lavono apvilkti, o nuogą kūną išvežti iš lavoninės esą draudžia įstatymai. Todėl reikėjo gauti naujus drabužius, o jau buvo vakaras. Taigi kun. A. Gražulis atvyko pas mane į butą Šeškinėje ir paprašė, kad duočiau savo drabužius ir padėčiau jais apvilkti velionio kūną. Taip ir padarėme. Atvykus į lavoninę, velionio kūnas gulėjo visai be drabužių ant cementinio stalo. Pamatėme, kad ant žuvusiojo kūno buvo palyginti didelė apvali žaizda – anga, o jos gelmėje kita, siauresnė žaizda – gal durtinė, gal šautinė. Lavoninės darbuotojo teigimu, čia dirbančių medikų ta žaizda nesudomino, esą ekspertizė jau atlikta, o mums reikia džiaugtis, jog leidžiama kūną pasiimti ir ruoštis laidotuvėms. Ne tik mes su kun. A. Gražuliu, bet ir velionio artimieji reiškė pageidavimą atlikti papildomą ekspertizę, tačiau nei sovietmečiu, nei laisvės laikais nieko nelaimėta.

Kaip tiesioginis liudininkas, dalyvavęs atsiimant kun. J. Zdebskio kūną iš lavoninės, laikau, kad būtina papildoma ekspertizė, ekshumuojant žemiškuosius kun. J. Zdebskio palaikus, kad būtų nustatyta smilkinio žaizdos paslaptis, išsiaiškinta, ar tai – atsitiktinis mechaninės kilmės sužeidimas, ar šautinė arba durtinė žaizda.

Telšių vyskupas
Jonas Boruta SJ

2015 12 02

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro

Generalinei Direktorei Teresei Birutei Burauskaitei

Pareiškimas dėl kun. Juozapo Zdebskio palaikų ekshumavimo ir tikrųjų žūties aplinkybių nustatymo

Velionio kun. J. Zdebskio kūno parvežimas iš Vilniaus lavoninės į Rudaminą Lazdijų rajone

1986 m. vasario 5 d., vakarop, po kun. Juozapo žūties gydytoja sesuo vienuolė Birutė Žemaitytė man, kun Antanui Gražuliui SJ, pranešė, kad avarijoje prie Eišiškių žuvo kun. Juozapas Zdebskis ir kiti asmenys, o jos brolis sunkiai sužeistas ir paguldytas ligoninėje. Ji švelniai užsiminė, ar aš negalėčiau kunigo kūno iš Eišiškių parvežti į Rudaminą. Mano klebonas, t. y. Alytaus dekanas Pranas Račiūnas MIC, mielai sutiko mane išleisti. Lazdijų dekanas Vincentas Jalinskas tam pritarė. Gavęs žodinį įgaliojimą nedrąsiai nuvykau į Eišiškių milicijos skyrių. Pareigūnai paklausė, kas aš esu, kodėl būtent aš, o ne artimieji atvyks paimti jo kūno. Paaiškinau, jog esu velionio kun. J. Zdebskio draugas ir dekanas Jalinskas manęs prašo, kad pasitarnaučiau. Mano automobilis „Žiguli“ (ketvirtukas) su didele bagažine. Eišiškių milicijos pareigūnai netrukus susiskambino su KGB pareigūnais, kurie atėjo ir parodė sumaigytą kun. Juozapo automobilį, paskui nurodė, kad jo kūnas išvežtas į Vilniaus lavoninę, prie autobusų stoties.

Nuvykęs į Vilnių automobilį palikau šalia lavoninės pastato ir nuėjau sužinoti, iš kur bus galima paimti kun. Juozo Zdebskio palaikus. Darbuotojas pasakė, kad jam jau pranešta apie galimą mano atvykimą, tačiau pabrėžė, kad be drabužių kun. J. Zdebskio kūno atiduoti negalįs, o jo drabužiai yra kruvini ir avarijos metu sudraskyti.

Išėjęs iš lavoninės pastebėjau, kad kairysis mano automobilio langelis yra išdaužtas ir pradėta draskyti spynelė. Tada nuvykau į Dūkštų gatvę pas kun. (dabar vysk.) Joną Borutą SJ. Jis mielai davė savo drabužius ir mane palydėjo atgal į lavoninę. Ten laukė darbuotojas, kurio padedami aprengėme kun. J. Zdebskio kūną. Rengdami pastebėjome, kad prie smilkinio yra didoka atvira žaizda, kurios gilumoje matėsi maža skylė (gal durtinė, o gal šautinė).

Kun. J. Zdebskio kūną įdėjome į automobilį, kun. Jonas Boruta SJ grįžo į savo namus Dūkštų gatvėje, nes kitos dienos rytą buvo įsipareigojęs seserims vienuolėms jų namuose aukoti Mišias), o aš nelabai jaukiai jausdamasis tamsią naktį vienas kun. Juozo palaikus pervežiau į velionio paskutinės tarnystės vietą Rudaminos parapijoje, Lazdijų rajone. Niekas daugiau iš kitų asmenų toje kun. Juozo Zdebskio žemiškųjų palaikų kelionėje iš Vilniaus lavoninės iki Rudaminos nedalyvavo.

Palaikau prašymą, kad būtų ekshumuoti žemiškieji kun. J. Zdebskio palaikai, ir kad būtų nustatyta, ar jo žūties priežastis – tik atsitiktinė autoavarija, o gal sąmoningai įvykdyta žmogžudystė.

Kun. Antanas Gražulis SJ

Kaunas, 2015 11 25