Nauja knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską

Pradinis/Ištikimi Kristui/Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas/Nauja knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską

Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14) vardą įamžino knygos, paminklai, straipsniai periodikoje, įvairūs kiti atminimo ženklai. 2016-ieji svarbūs monsinjoro biografijoje: birželį paminėsime 70-uosius Kazimiero Vasiliausko kunigystės metus, o spalį – 15-uosius iškeliavimo į Amžinybę metus. „XXI amžius“ šių jubiliejų progai pristato 2015 metais išleistą Ramunės Sakalauskaitės knygą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“. Šiai knygai, kuri bus pristatyta kai kuriuose Lietuvos miestuose, periodinė spauda jau yra skyrusi dėmesio.

Naujoji knyga, skirta Monsinjorui, pirmąsyk buvo pristatyta Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje 2015 m. gruodžio 29 d. 2016 m. sausio 9 d. Lietuvos teatro ir kino aktorė, skaitovė, teatro režisierė Olita Veronika Dautartaitė „Marijos radijo“ laidoje „Atokvėpio valandėlė“ kalbino knygos autorę – žurnalistę Ramunę Sakalauskaitę. Tai buvo pirmasis knygos pristatymas radijo eteryje.

 

Knygos pristatymas Vilniuje

Naujos knygos, skirtos Monsinjorui K. Vasiliauskui pristatymą sudarė dvi dalys: šv. Mišios ir susitikimas su autore Ramune Sakalauskaite.

2015 m. gruodžio 29 d. Gailestingumo šventovėje kunigai Gintaras Petronis ir Arūnas Kesilis aukojo šv. Mišias, skirtas monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Įspūdingą pamokslą pasakė Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai klebonas kun. G. Petronis, aiškindamas žodžio „Misericordia“ prasmę pagal popiežiaus Pranciškaus prieš Kalėdas tartus žodžius kurijos darbuotojams apie dorybes, kurios labai tiko monsinjorui K. Vasiliauskui. kun. G. Petronis pagiedojo „Kyrie“ iš „Missa de Angelis“.

Po šv. Mišių Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje pristatyta buvusios „Respublikos“ žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ (Porta artis, 2015, 224 p.).

Sausakimšoje salėje, nors ji talpina 200 žmonių, daugeliui teko stovėti, renginys pradėtas Grigališkojo choralo ansamblio „Vox dara“ (vadovas – Šarūnas Visockis) atliktomis Kalėdiniam laikotarpiui būdingomis giesmėmis.

Pagerbimo mons. K. Vasiliauskui vakarą vedė Lietuvos literatūros kritikas, spaudos darbuotojas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausias redaktorius, Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo pirmininkas Valentinas Sventickas.

Paskutinio knygos viršelio puslapyje įrašyti svarbūs Valentino Sventicko žodžiai: Literatūros apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską esama. Taigi naujos knygos autorei reikėjo rasti savo kelią. Rado. Ramunė Sakalauskaitė sutramdė jausmus ir pasuko geriausiąja prasme objektyvaus pasakojimo keliu. Galėjo atsitikti ir kitaip, nes pati priklausė Monsinjorui artimų žmonių ratui. Autorė sumaniai pasirėmė žinomais žinių šaltiniais ir atrado naujų – kalbindama žmones, lankydama Monsinjoro gyventas vietas, rausdamasi archyvuose. Biografija nuodugni, patikima ir nedaugiažodė. Monsinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus ir paprastas. Ir klausiantis: „Ar supratote, ką pasakiau savo gyvenimu“.

Knygą išsamiai apžvelgė akademikė Viktorija Daujotytė. Prisiminimais dalijosi kunigai Antanas Saulaitis, Tadeušas Matulianecas, konstitucinės teisės specialistė Ramutė Ruškytė, knygą perskaičiusi per vieną naktį, ilgametis Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, prezidentas Valdas Adamkus.

Apie ryžtą rašyti knygą, skirtą monsinjorui, kurį pažinojo nuo 1989 metų, dokumentikos paieškas, knygos struktūrą, pasakojo knygos autorė R. Sakalauskaitė. Ji ryžosi atskleisti visų apie Monsinjorą rašiusių autorių mažiausiai nagrinėtą laikotarpį – Latvijos periodą – ir norėjo surasti Monsinjorą pažinojusius ir su juo bendravusius liudininkus. Pirmąsyk į Latviją važiavo su Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo valdybos nariu kun. Gintaru Petroniu 2013 metais. Daugpilio archyve pavyko rasti Monsinjoro pavardę „Ždanovo“ kolūkio dokumentuose, tačiau sužinojo, kad tokiu vardu pavadintų kolūkių buvo po kelis kiekviename rajone, o kuriame jų dirbo Monsinjoras? Čia, kaip pasakojo R. Sakalauskaitė, daug lėmė intuicija. Pasirinko arčiausiai nuo Daugpilio (už 18 km) nutolusį buvusį „Ždanovo“ kolūkį ir neapsiriko. Reikia manyti, kad ir Monsinjoras globojo. R. Sakalauskaitė į Latviją važiavo dar kelis kartus, užrašydavo liudininkų atsiminimus, dirbo ne tik Daugpilio, bet ir Rygos archyvuose. Šia nauja, iki tol nepublikuota medžiaga autorė detaliai atskleidė ne tik fizinius Monsinjoro darbus, bet ir dvasinę veiklą negalint eiti kunigo pareigų: paskleistą didžiulį širdies gėrį, rūpestį kitų gyvenimu.

Knygos pristatymo vakaras buvo ypatingas – persmelktas gėrio. Prisiminti šmaikštūs Monsinjoro posakiai, kėlę šypseną ir juoką. Rodos, čia, salėje, buvo pats knygos herojus. Baigiantis tokiam renginiui Monsinjoras būtų pasakęs „Man patinka sielų puotos“.

Knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ sudaryta iš dviejų dalių – autorės R. Sakalauskaitės parengtos Monsinjoro biografijos ir Monsinjorą pažinojusių kunigų atsiminimų. Antroje dalyje atsiminimus pateikė devyni dvasininkai: Vaclovas Aliulis MIC, vysk. Jonas Boruta SJ, Antanas Dilys, Ričardas Doveika, Arūnas Kesilis, mons. Kęstutis Latoža, Tadeušas Matulianecas, Gintaras Petronis, vysk. Juozas Tunaitis.

Autorė sako nespėjusi gauti atsiminimų – nemaža dalis pažinojusių Monsinjorą jau Amžinybėje, tačiau džiaugiasi, suspėjusi pabendrauti ir su t. V. Aliuliu MIC, ir su vysk. J. Tunaičiu, kurie jau irgi pas Viešpatį.

Knygos pristatyme – anotacijoje – rašoma: „Knygoje objektyviai ir autentiškai pasakojama apie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko nueitą gyvenimo kelią. Tai nediskutuotina vertybė. Knygos autorė, monsinjoro artimų žmonių ratui priklausiusi žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė, remiasi visais žinomais šaltiniais, archyvais, žmonių liudijimais. Parinkdama gausybę citatų, ji brėžia savąją liniją, tačiau jos balsą sustiprina kiti balsai“.

Knygos, kuri gausiai iliustruota išmaniai parinktomis nuotraukomis, redaktorė – Rima Mekaitė.

 

Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografijos štrichai

Remdamiesi R. Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ bei kitur publikuotais duomenimis, pateiksime keletą biografijos faktų.

Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922 04 09–1946 06 16–2001 10 14) gimė Kateliškių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, vidutinių ūkininkų (21 ha) Juozo Vasiliausko (1874–1961) ir Valės Baniulytės (1897–1984) šeimoje. Kazimieras buvo trečias vaikas šeimoje. Vyriausioji – Bronislava (Navalinskienė, 1918–1992), antrasis vaikas – sūnus Juozapas (1920–2009). Stebėdami jauniausiojo sūnaus polinkius, tėvai nusprendė jį leisti į mokslus. Kaziukas mokėsi Čypėnų pradžios mokykloje, Vabalninko mokykloje, Biržų gimnazijoje. Pastarojoje priklausė literatų būreliui, kurį lankė vėliau žinomais poetais tapę Paulius Drevinis, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius. Nuo Biržų gimnazijos, kaip rašo R. Sakalauskaitė, prasidėjo Monsinjoro potraukis bendrauti su literatais. Nuo mažų dienų dalyvavo katalikiškose organizacijose: angelaičių, ateitininkų (tapo Biržų Ateitininkų sąjungos pirmininku).

Baigęs Biržų gimnaziją, 1941 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1942 metais arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) Vilniuje atkūrus kunigų seminariją, į ją M. Reinio prašymu atvyko keletas Kauno kunigų seminarijos auklėtinių, tarp jų ir Kazimieras Vasiliauskas. 1945 metų vasarį sovietams uždarius seminariją Vilniuje, Kazimieras sugrįžo į Kauną. Baigęs studijas, Kazimieras kartu su Antanu Diliu (g. 1923 03 19) ir Česlovu Taraškevičiumi (1923 09 10–1946 06 16–1996 04 18) Vilniaus Arkikatedroje arkivyskupo M. Reinio 1946 m. birželio 16 d. įšventintas kunigu. Tai buvo paskutiniai kankinio arkivyskupo M. Reinio įšventinti kunigai.

Pirmoji kun. K. Vasiliausko parapija – Kalesninkai (Trakų r.), vėliau dirbo Švenčionyse, Vilniuje, buvo paskirtas į Dubičius (Varėnos r.). Kadangi čia Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis jo neįregistravo, paskirtas į kitą parapiją – Rimšę (Zarasų r.). 1949 spalio 6 d. kun. K. Vasiliauskas areštuotas už tai, kad nusiteikęs prieš tarybų valdžią, būdamas Rimšės bažnyčios klebonu, susitiko su nacionalistinio būrio nariais, klausė jų išpažinčių, agitavo žmones prieš tarybų valdžią ir kolūkius, platino tarybų valdžią ir komunistų partiją provokuojančius bei šmeižikiškus pramanus (p. 37). Kadangi atsisakė bendradarbiauti, „už tėvynės išdavimą“ nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio Intoje anglių kasykloje, vėliau nuvežtas prie Uchtos.

1956 metų rudenį sugrįžęs į Lietuvą, paskirtas vikaru į Švenčionių parapiją. Tačiau po septynių mėnesių, kai jaunimas ėmė gausiai lankyti jo pamaldas, saugumiečiai nusprendė, kad amnestija jam negalioja, turi grįžti į lagerį ir užbaigti 10 metų bausmę. Tad 1957 m. kovo 1 d. kun. K. Vasiliauskas vėl suimtas ir šįkart išsiunčiamas į Vorkutą, 101-ąjį lagerio kilometrą. Dirbo šachtoje.

R. Sakalauskaitės knygoje atskleista kun. Kazimiero – kalinių apaštalo – veikla lageryje, jo gebėjimas paveikti net žiauriausius kriminalistus, šv. Mišių aukos, vaikų krikštai, susitikimai su kitais kalinčiais lietuviais kunigais…

1957 m. spalio 26 d. paleistas iš Vorkutos lagerio, žinodamas, kad grįžti į Lietuvą negalės, nuvyko į Baltarusiją, vėliau – į Latviją. Tačiau nei vienur, nei kitur katalikų bažnyčiose darbo jam nebuvo. Daugpilyje, jau esant beviltiškoje padėtyje, pagelbėjo Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregacijos vienuolės. 1958–1968 metais gyvendamas Latvijoje ir negalėdamas eiti kunigo pareigų, Daugpilyje dirbo santechniku, vėliau – elektriku, „Ždanovo“ kolūkio buhalteriu, sąskaitininku, Daugpilio lokomotyvų remonto gamykloje kroviku, elektrošaltkalviu, elektriku.

1968 m. birželio 28 d. Lietuvos SSR Ministrų tarybos sprendimu kun. K. Vasiliauskui leista sugrįžti į Lietuvą. 1968 m. spalio 2 d. paskirtas Varėnos parapijos administratoriumi. 1975–1989 metais dirbo Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje vikaru – adjutoriumi, 1989–1997 metais Vilniaus Arkikatedros klebonu. Nuo 1997 metų iki mirties buvo emeritu prie Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos. Be to, 1993–1995 metais buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi.

2001 m. spalio 14 d. mons. K. Vasiliauskas mirė. Palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

 

Monsinjoro atminimo įamžinimas

Sibiro lagerių kančios žmogus, žinomas ir visuomenės gerbiamas mons. K. Vasiliauskas susilaukė įvertinimo ir pripažinimo. 1989 m. vasario 1 d. popiežius Jonas Paulius II Kazimierui Vasiliauskui suteikė monsinjoro – Popiežiaus kapeliono – garbės vardą.

Abezės kapinėse 1990 m. rugpjūčio 12 d. pastatytas paminklas „Negrįžusiems“ (Jonas Juodiškius), skirtas 1944–1956 metais žuvusiems Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams.

1990 m. rugpjūčio 18 d. Intos miesto kapinėse buvo pastatytas paminklas „Rūpintojėlis“ (autoriai – Jonas Juodišius ir Gediminas Trakimas) žuvusiems ir kalėjusiems lietuviams.

Mons. K. Vasiliauskas 1994 metais buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Santarvės fondo premija (1995), Šv. Kristoforo statulėle (1996), jam suteikta „Vilniaus garso“ premija (1996).

Kartu su Jonu Dingeliu mons. K. Vasiliauskas atkūrė Lietuvai pagražinti draugiją (1995), išrinktas jos garbės pirmininku (1997).

1998 m. vasario 5 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto taryba mons. K. Vasiliauskui suteikė VGTU Garbės nario vardą.

1999 metais suteiktas „Lino žiedo“ žymuo, suteikiamas Vabalninką garsinantiems žmonėms. Žymens projektą parengė Vidas Vaitiekūnas, pirmąją statulėlę išdrožė tautodailininkas Vidas Vareika, kitas – tautodailininkas Vidas Jatulevičius. Pirmuosius „Lino žiedo“ žymenis gavo mons. K. Vasiliauskas ir poetas Jonas Strielkūnas (1999).

Mons. K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas (2000), jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000), VGTU medaliu „Už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui“ (2000) – aukščiausias šio universiteto apdovanojimas.

2002 metų pradžioje įkurtas Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondas. Dabar fondo pirmininkas yra Valentinas Sventickas, pakeitęs į Amžinybę iškeliavusį poetą Justiną Marcinkevičių. Fondo direktorė, atsakinga už ekonominius reikalus, – Aldona Daučiūnienė. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko labdaros fondo sukauptos lėšos naudojamos mons. K. Vasiliausko atminties įamžinimui, kitų kultūrai ir menui skirtų iniciatyvų, asmenų paramai. Fondas bendrauja su Balio Dvariono dešimtmete muzikos mokykla – tęsia Monsinjoro bendravimo tradicijas. 1998 metais mons. K. Vasiliauskas pašventino mokyklos Mažojoje salėje įrengtus naujus vargonus. Tad Monsinjorui iškeliavus į Amžinybę, fondas įsteigė mažąją premiją gabiems, neturtingiems B. Dvariono muzikos mokyklos vaikams paremti, kuri buvo teikiama kas metai.

2002 metais Vabalninko muziejuje įvyko Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kambario pristatymas (2005 metais Vabalninko muziejus oficialiai perėjo Biržų „Sėlos“ muziejaus žinion – tapo jo filialu).

2003 metais Antakalnio kapinėse atidengtas antkapinis marmuro ir granito paminklas (skulpt. – Arūnas Sakalauskas). Paminklo steloje – K. Vasiliausko biustas, ant antkapio iškalti jo mėgto poeto Jurgio Baltrušaičio žodžiai: „Yra šviesos ir tamsoje“.

2004 metais Vilniuje, Švč. Jėzaus Širdies (Dievo Apvaizdos) bažnyčioje, virš zakristijos, tuometinio šios bažnyčios klebono kun. Gintaro Petronio iniciatyva įrengtas Mons. K. Vasiliausko kambarėlis – mažutis, bet labai jaukus.

2006 metais Vilniuje, Pylimo gatvėje, prie 6-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame 1990–2001 gyveno mons. K. Vasiliauskas, buvo atidengta memorialinė lenta (skulpt. – Romas Kvintas). Joje įrašyti labai tiksliai Monsinjorą apibūdinantys žodžiai: „Jis buvo vaikščiojanti meilė“.

Mons. K. Vasiliausko pavardė įrašyta tarp 100 žymiausių Lietuvos asmenybių Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje Tado Gutausko skulptūroje „Vienybės medis“ (2009).

2010 metais Vilniuje prie Šv. Rapolo bažnyčios monsinjorui atidengtas paminklinis akmuo – bronziniais žolynais inkrustuotas pilkas lauko riedulys (skulptorius – Jonas Gencevičius), skveras sutvarkytas pagal architekto Tauro Budzio projektą. Ant mūrinės bažnyčios tvoros tuo pat metu buvo pritvirtinta memorialinė lenta su įrašu, kad šioje bažnyčioje 1975–1989 metais vikaru adjutoriumi dirbo ir gyveno kunigas Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas (1922–2001).

2011 m. vasario 19 d. mons. K. Vasiliauskui (po mirties) suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

Priešais Varėnos bažnyčią, kurioje daugiau kaip šešerius metus dirbo K. Vasiliauskas, planuojama pastatyti lauko riedulių paminklą – dar vieną atminimo ženklą Monsinjorui. Jo vardą garsina straipsniai periodikoje, skirti jubiliejams, gausių apdovanojimų progoms, nekrologai ir įvairių mirties metinių minėjimai, paminklinės lentos, paminklai, kitos atminimo įamžinimo formos, paties monsinjoro straipsniai, jo pamokslai bei jam skirtos knygos, televizijos, radijo laidos, dokumentinis filmas. Pagal chronologiją pateiksime keletą leidinių: 1994 metais leidykla „Ardor“ išleido poeto, rašytojo, prozininko, žurnalisto Antano Drilingos beletrizuotą biografinį pasakojimą – atsiminimų knygą „Monsinjoras: akimirkos su Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku“ (154 p.). 2001 metais išleista mons. K. Vasiliausko pamokslų knyga „Šviesi vilties žvaigždė“. Tai – 1982–1990 metais įvairiose bažnyčiose, įvairių švenčių, jubiliejų progomis mons. K. Vasiliausko sakyti pamokslai. Pamokslus užrašė ir knygą sudarė žurnalistė Aldona Kudžmaitė (1923 06 23–1993 01 05).

Draugiški ryšiai mons. K. Vasiliauską siejo su Vilniaus Gedimino technikos universitetu. 1994 metais jis pašventino šios aukštosios mokyklos vėliavą (1994), jam suteiktas VGTU Garbės nario vardas (1998), apdovanotas aukščiausiu universiteto apdovanojimu – medaliu (2000). Apie tai bei apie monsinjoro gyvenimo kelią doc. dr. Algimantas Nakas ir žurnalistas Julius Norkevičius parašė knygą „Bičiulystės puslapiai“ (2002, 211 p.).

2002 metais išleista Onės Baliukonės sudaryta (ir redaguota) atsiminimų knyga: „Širdies neatskiriamasis: monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas mūsų atsiminimuose“ (išleido Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla, 2002, 518 p.).

2004 metais Lietuvių rašytojų sąjungos išleistoje knygoje „Iki švytėjimo: Kazimiero Vasiliausko laiškai Zitai Žemaitytei 1950–1972“ (sudarė Onė Baliukonė, 183 p.) paskelbti laiškai, rašyti iš sovietinių lagerių tuomet dar jauno kunigo. Laiškus išsaugojo jaunystės dienų bičiulė, vėliau žinoma dailėtyrininkė Zita Žemaitytė (1923 07 26–2009 05 18).

Apie Monsinjorą literatūrologė akademikė Viktorija Daujotytė-Pakerienė parašė išsamią studiją „Žmogus ir jo kalnas: apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską: asmenybės fenomenologija“, kurią 2005 metais išleido Lietuvių rašytojų sąjunga (236 p.).

2009 metais išleista Stasio Lipskio meninė apybraiža „Širdies ir altorių šviesoj“ (Vilnius: Žuvėdra, 111 p.).

2015 metais pasirodė R. Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.

Be to, apie Monsinjoro asmenybę skaitome ir kitose knygose, skirtose parapijų, kuriose jam teko dirbti, istorijoms bei asmenybėms. Keletą paminėsime: Tomas Venclova, „Vilniaus vardai“ (Vilnius, 2006), Vytautas Bubnys, „Širdimi regėti: portretiniai eskizai“ (Vilnius, 2012), Vytautas Valentinas Česnulis, „Kalesninkų parapijos atgimimas: Kalesninkų bažnyčios statytojas ir lietuviškos mokyklos įkūrėjas kunigas Mykolas Rudzis“ (Trakai, 2013), Arvydas Juozaitis, „Kraštai ir žmonės“ (Vilnius, 2015) ir kiti leidiniai.

2007 metų lapkritį kino teatre „Coca Cola Plaza“ žiūrovams pristatytas dokumentinis filmas „Laimingi buvę jo akivaizdoje“ (2008 metais LRT išleido vaizdo plokštelę (DVD)). Jo scenarijaus autorės – Dalia Kutraitė-Giedraitienė ir Ramunė Sakalauskaitė. Režisierius ir operatorius – Saulius Vosylius, montažo režisierė – Česlova Juršėnienė, prodiuseris – Algirdas Žvinakevičius.