Pas tikinčiuosius – per fronto liniją

… Ėjo 1944-ieji. Traukėsi vokiečiai. Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio į Kietaviškių parapiją vikaru paskirtas kun. Vincentas Sladkevičius manė, kad vertėtų luktelėti, kol frontas praeis – bus saugesnė kelionė. Bet Kietaviškių klebonas kan. Rapolas Juknys atsiuntė laiškelį, kviečiantį atvykti anksčiau – mat birželio sekmadienį bus Pirmosios Komunijos šventė, reikia talkos. „Ką gi, reikia vykti, – suprato kun. Vincentas. – Bet kaip nusigauti į Kietaviškes? Jokio motoro, jokio vežimo. Vokiečiai kaimuose visus arklius išgaudė. Teks kulniuoti pėsčiomis. Kuris kelias trumpesnis, saugesnis, aš nežinojau. Tada mama, dažnai ten būdavusi atlaiduose, pasisiūlė: ‚Vaikeli, aš tau kelią parodysiu‘. Išsiruošėme. Pievomis ir pakelėmis vedančiais takeliais pasiekėme didįjį plentą.“

Tą sekmadienį Pirmoji Komunija Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčioje praėjo sklandžiai. O pirmadienio rytą – ūžesys. Šventoriuje, pakelėse – rusų kareiviai. Klebonijon atėjusi moteris pranešė, jog Peliūnų kaime yra sunkus ligonis. Jaunajam vikarui teko pavaduoti garbaus amžiaus kleboną. Pas ligonį išėjo pėsčiomis. „Kaip visada, ėjau apsivilkęs sutaną. Iki kaimo – 5 km, pakelės grioviuose, matau, ilsisi rusų kareiviai. Nuostabu tai, kad nė vienas neištarė nė vieno žodžio. Kad kuris nors pašieptų, pasijuoktų. Nieko. Pasižiūrėdavo nustebinti žingsniuojančio kunigo, ir viskas. Nekliudė, dokumentų neprašė“, – prisiminė kard. V. Sladkevičius.

Grįždamas iš Peliūnų kaimo, jaunasis kunigas pamatė, kad Kietaviškės dega – vokiečių karo lėktuvai kelis kartus buvo atskridę. Klebono patartas vikaras nuskubėjo į kalvelę, kurioje buvo iškasti bunkeriai. Ten abu ir susitiko. Viskam aprimus, jiedu apsidžiaugė išvydę, kad karo audra nepalietė bažnyčios.

Kulkosvaidžiai bažnyčios bokšte

Ir Merkinėje, kur praėjus trims mėnesiams kun. V. Sladkevičius buvo paskirtas, karas nenušlavė Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Tačiau klebonija buvo sudegusi, todėl parapijos klebonas kun. Jonas Mintaučkis drauge su progimnazijos kapelionu kun. V. Sladkevičiumi vietos sau rado nebaigtame įrengti name, lentomis užkaltais langais. Viename spinta atitvertame kampe, kur prisiglaudė kun. Vincentas, buvo priiminėjami tikintieji. Merkinės jaunimas pamėgo kelią į jų širdis atradusį kapelioną ir prie jo glaudėsi. Kun. Vincentas jauniesiems savo bičiuliams buvo dėmesingas, mokėjo juos suprasti. Spinta atitvertame kampe jis su moksleiviais (susirinkdavo 20–30 žmonių būrelis) kalbėdavosi ne tik dvasinėmis, krikščioniškų vertybių puoselėjimo temomis, bet kartu su jais žaisdavo šachmatais, mokydavo loginio mąstymo.

Merkinėje sklido kalbos, jog partizanai ruošiasi miestą pulti. Kas tikėjo, kas ne, o bažnyčios klebonas ir kapelionas laikėsi ramiai – neįtardami, kad 1945 m. gruodžio 15-ąją bažnyčia taps tikra susirėmimo vieta. Priešpiet klebonui nuėjus į bažnyčios rūsį tvarkyti knygų, vikaras staiga girdi – kulkosvaidžiai kalena, per padangę švysteli raketa. Nuo Liškiavos pusės partizanai ėmė atakuoti Merkinę. Tai buvo vienas pirmųjų partizanų ir rusų dalinių susirėmimų. Merkinės puolimui tada vadovavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Įsiveržę į miestą partizanai užėmė paštą, miliciją, valsčių. Gindamiesi ir ieškodami geresnės įsitvirtinimo vietos rusai subėgo į atvirą bažnyčią ir jos bokšte įtaisė kulkosvaidžius. Šaudymas, kalenimas, sumaištis truko kelias valandas. Į Merkinę atvykus rusų daliniui, partizanai pradėjo trauktis.

Trumpa pažintis su A. Ramanausku-Vanagu

Nepaisant gresiančių pavojų, V. Sladkevičiui reikėjo ir toliau uoliai eiti savo tarnystės pareigas – katechizuoti vaikus, lankyti ligonius, sakyti pamokslus. Vieną kartą į Varėnos rajone, Nedzingėje, vykusius atlaidus iš vakaro sakyti pamokslo atvyko kun. Vincentas. Ten sutiko savo bičiulį kun. Zigmą Neciunską, kuris iš pusės žodžio leido suprasti, jog svečiuose – miško broliai. Tarp jų – ir partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas. Kun. Vincentas vos spėjo su juo pasisveikinti ir susipažinti, kai staiga visus lyg žaibas nukirto žinia: „Skrebai!“ Akies mirksniu vyrai pasislėpė.

Nedzingės bažnyčia ir klebonija buvo apsupta. „Bandity jest?“ (Banditų yra?) – tarpduryje pasigirdo klausimas. „Yra!“ – išgirdę klebono atsakymą įsiveržėliai iš netikėtumo atsilošė. „Vesk, rodyk“, – buvo įsakyta. Kunigas įsibrovėlius paklusniai ėmė vesti. Vedė vedė ir atvedė prie spintos. Atvėręs jos dureles ir parodęs ant lentynos pūpsantį degtinės butelį, tarė: „Štai banditai.“ Staiga visi prapliupo juoktis.

„Kun. Zigmas buvo sumanus, Dievui ir tėvynei atsidavęs žmogus, – pasakojo Jo Eminencija. – Tą vakarą jis akimoju sumetė, kaip atitraukti „skrebų“ dėmesį. Jis sėdo prie pianino ir linksmino neprašytus svečius, kad šie pamirštų, ko ieškoję. Džiugus ir jaunatviškas žmogus buvo kun. Zigmas, tikras Dievo meilės laidininkas. Niekad nemačiau jo kortuojant ar kaip nors kitaip beprasmiškai leidžiant laisvalaikį. Kiekvieną minutę jis skirdavo pastoracinei veiklai. Visą save atiduodavo žmonėms. Liesokas, malonaus veido, sakyčiau, inteligento tipas. Buvo geras ir gražus. Juk gerumas yra pirmo laipsnio grožis.“

Pamokslų geriau nesirašyti

Ir į Šešuolius (Ukmergės r.) atvykusio jauno kunigo paramos prireikdavo dažnuose atlaiduose. Toje bažnyčioje prie klausyklos, kurioje būdavo kun. V. Sladkevičius, paprastai išsirikiuodavo ilgiausia žmonių eilė. Antai per atlaidus Želvoje klebonas net iškvietė jį iš klausyklos, kad tikintieji

pas kitus kunigus eitų išpažinties. Deja, žmonės kantriai laukė sugrįžtančio kun. Vincento. Kodėl tikintieji prie jo labiau linko? Kodėl jį rinkosi savo nuodėmklausiu? „Aš buvau klausyklos žmogus. Didžiausia Dievo malonė klausykla yra vien dėl to, kad žmogui gali padėti, netgi daryti įtaką jo gyvenimui ir dvasiniam augimui. Visada pasidžiaugdavau žmogaus atėjimu išpažinties ir jo nuoširdumu. Išėjęs iš klausyklos pasimelsdavau, kad Dievo malonė papildytų jiems skirtus žodžius. Kiekvienam Dievas suteikia kokių nors malonių. Jei žmogus jas įžvelgia, įvertina ir už tai dėkingas Dievui – turi kuo džiaugtis“, – prisiminė kardinolas.

Ukmergės rajone partiniai veikėjai greitai susidomėjo kun. V. Sladkevičiaus asmeniu ir ėmė jį vadinti „religiniu propagandistu“. Įtaigus jauno kunigo žodis sklisdavo iš daugelio apylinkės bažnyčių. Kun. V. Sladkevičius pamokslus sakydavo užsidegęs. Pagavęs mintį, ją rutuliuodavo čia pat, sakykloje, įkvėptai, iš anksto teksto nepasirašęs. „Jei iš anksto pamokslą pasirašydavau, dingdavo ugnelė, – sakė jis. – Vietoje užgimusi mintis rasdavo ryšį su Evangelija, su Kristaus žodžiais ir įsiliedavo į ugnies aukurą. Jei širdies nepalieti, protas neatsiveria. Sakydamas Dievo Žodį, nuolat akcentuodavau, kad dangaus negalima pradėti nuo dangaus, dangų mes turim pradėti žemėje. Ko žemėj nepradėsi, danguj neturėsi. Čia dar netobulai gali išvyst Dievo veidą, bet jeigu to nenorėsi ir nesieksi – niekada ir ten jo neišvysi. Ten tavęs laukia tobula meilė, bet pradėk ją čia, savo šeimoj. Kitaip tu nebūsi jos vertas ir ten. Užtat žemiškasis gyvenimas turi begalinę prasmę. Jis yra lyg įžanga į dangų, į amžinąjį gyvenimą, o ne kas nors atskirta, ką reikėtų paneigt. Todėl Dievo prisakymu mums ir duoti krantai.“

Katalikas ir ortodoksas – viename sunkvežimyje

1948 metų rugsėjį kun. V. Sladkevičius klebonauti atvyko Inturkėn – tarp Molėtų ir Pabradės esančion parapijon. Klebonija buvo užimta partorgo, todėl kunigas prisiglaudė pas netoli Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios gyvenusią senutę. Inturkėje būta dvikalbystės, įtampos, kivirčų. „Pyktis, nesantaika – negerai“, – galvojo klebonas, svarstydamas, kokiu būdu parapijoje santarvę įvesti.

Laidojant lenkų tautybės žmogų, kun. Vincentas lietuviškai giedodavo „Viešpaties angelą“, o mirusį atlydėjusieji lenkiškai tęsdavo „Iš gilybių šaukiuosi“. Tai, jog kunigas buvo tolerantiškas kitakalbiams, kad išklausydavo jų lenkiškai giedamų giesmių, kad už apeigas neimdavo užmokesčio, inturkiečiams ir aplinkinių vietų parapijiečiams padarė didelį įspūdį. „Nuo pirmos dienos Inturkėje pasiryžau iš laidotuvininkų neimti užmokesčio, – pasakojo Eminencija. – Kartais, žmonėms primygtinai siūlant atlyginimą už religines paslaugas, sakydavau: ‚Gerai, kad nieko nestokojate, bet leiskite man dalyvaujant prisiliesti prie jūsų skausmo, tada jis bus mažesnis.‘“

Klebono tolerancija kitų tautų atžvilgiu turėjo reikšmės bendrai miestelio nuotaikai. Cerkvės šventikas, ortodoksų vadinamas „batiuška“, taip pat buvo palankus Inturkės parapijos ganytojui. Kartais abu, katalikų ir ortodoksų dvasininkai, į Vilnių važiuodavo viename sunkvežimyje. Sukant pro Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, „batiuška“, būdavo, kepurę nusiima.

Ko reikia, kad bendruomenėje tarp žmonių tvyranti įtampa lyg migla išsisklaidytų? Buvęs Inturkės klebonas teigė: „Širdies, gerumo, meilės.“ Pro jo akis nepraslysdavo nė vienas pamaldus ar dėmesio stokojantis žmogus. Šit Verusytė, pamaldi „dūšelė“. Smulkutė, mažutė, ligonių slaugytoja, vargšų šelpėja, vaikų globėja. Kas Pirmajai Komunijai vaikus parengs? Verusytė. Kas altorius papuoš, vazas išplaus, vėliavas išsiuvinės? Verusytė. O karo metais, ypač frontui artėjant, moterėlė iš bažnyčios kojos nekeldavo nei dieną, nei naktį. Rusų kareivis atveria duris ir, ant slenksčio išvydęs smulkutę Verusytę, žiūrėk, sutrinka, maldos namus ramybėje palieka. „Verusytė buvo tokia gera kaip mano mamytė, – sakė kardinolas Vincentas. – Ji su niekuo nesipyko, niekam nėra blogo žodžio pasakiusi. Gerumas iš dalies paveldimas. Tai, kas jau paveldėta, reikia išlaikyti ir ištobulinti. Priešingu atveju, netausojant ir nepuoselėjant šio turto, labai greitai galima jį sugadinti ir prarasti. Ypatinga Dievo dovana – neįsileidžiant pykčio, išsaugoti gerumą.“

Laikas Inturkėje bėgo pasišokinėdamas ir išlygindamas anksčiau buvusius nesklandumu. Klebono pastangos tarp žmonių įtvirtinti santaiką davė vaisių. „Didžiausias mano rūpestis buvo, kad visi parapijiečiai gyventų tikėjimo dvasia. Jei žmogus bandytų kuo nors pakeisti tikėjimą, tai, kaip Šventajame Rašte parašyta, išsikastų šulinį, kuris neturi vandens. Tikėjimas išplaukia iš visos žmogaus prigimties – siekti tiesos, gėrio, grožio. Šių dalykų siekiant, einama į patį tikėjimo šaltinį. Tikėjimas moko pajusti, kad mes vienas be kito negalim būt, kad mes vienas kitam esam reikalingi“, – pasakojo Eminencija.

Kompromisų neieškojo, nesilankstė, garsiai nešūkavo

Vienu metu be vargonų gausmo likusi Inturkės bažnyčia tapo nauju klebono rūpesčiu. Todėl atvykęs į Kauną, jis su Kunigų seminarijos dėstytoju kun. Pranciškumi Tamulevičiumi tarėsi, kuriuos muzikalesnius klierikus per vasaros atostogas galėtų pasikviesti talkon. O atvyko seminaristai Petras Puzaras ir Ignotas Kavaliauskas, kurie buvo nuoširdūs klebono pagalbininkai pastoraciniuose darbuose, bažnyčioje grodavo vargonais, giedodavo ir jaunimą giesmių mokydavo. Seminaristus kun. Vincentas priglaudė savo mažame, spinta pertvertame kambarėlyje. Vakarais Ignotas grįždavo pas tėvus Želvon, o Petrui klebonas užleisdavo savo lovą, pats pasirinkdamas medinį uolą su atramomis, žmonėse vadinamą „šliobinge“.

Seną, XV amžiuje, karalienės Bonos laikais, Inturkėje statytą bažnyčią atvykęs klebonas rado kiauru stogu, pro pamatus katės landžiojo. Verkiant reikėjo remonto. Teko imtis statybinių reikalų, organizuoti talkas. „Padėk Dieve!“, – pro šalį eidami sakydavo žmonės. O klebonas jiems atitardavo: „Gerai būtų, kad ir jūs padėtumėte.“ Kitą dieną, žiūrėk, tai vienas, tai kitas talkon pasisiūlo. Bendras rūpestis ėmė jungti žmones, pradėjo formuotis bendruomenės branduolys.

1952 m. vasarą valdininkai visus, o kunigus ypač, pradėjo spausti, kad šie imtų valstybines paskolas. Šiuo klausimu kun. V. Sladkevičius nepasidavė. Tiek, kiek jis siūlė imti paskolos, rajono valdžiai pasirodė mažai, kiek jie reikalavo – klebonui atrodė per daug: nenorit, nereikia. Susikirto. Rajono valdžia irgi savo parodė.

Artėjo Žolinės atlaidai, bet kunigai Inturkėn atvykti negalėjo, nes valdžia nedavė leidimo. Tokiu būdu kleboną nubaudė. Per atlaidus reikėjo pasakyti pamokslą, o prie klausyklos eilės žmonių. Klebonas tada klierikui Puzarui tarė: „Tu, Petrai, pasakyk pamokslą.“ „Tris teologijos kursus buvau baigęs, seminarijoje praktiką atlikęs, – atsiminimais dalijosi mons. Petras Puzaras. – Kodėl ne? Jis man padėjo pasiruošt, padrąsino. O per atlaidų Sumą norint sakyti pamokslą, kiekvienam kunigui reikia pasiruošti, ką jau kalbėti apie kunigystėn einantį klieriką. Taip Inturkėje, kun. Sladkevičiui parodžius tvirtą charakterį, susiklosčius aplinkybėms, pirmą kartą laikiau tam tikrą Sumos pamokslo sakymo egzaminą. Bet man svarbesnė pamoka buvo paties kun. Sladkevičiaus laikysena. Kompromisų neieškojo, nesilankstė, garsiai nešūkavo, bet ramiai, tvarkingai sutvarkė Bažnyčios gyvenimo reikalą. Mums, jauniems, tai buvo pavyzdys. Nuoseklus bažnytinės linijos laikymasis buvo iškalbingesnis dalykas nei ugningi žodžiai.“

Pas kun. V. Sladkevičių viešėję klierikai matė, kad ir pamaldumas jo buvo neeilinis. Kasdien, be brevijoriaus, kunigas kalbėdavo tris rožančiaus dalis. Dvi – kada laiko turėdavo, o trečią – vakare. „Pats kunigas būdavo visada linksmas, žmonėms lengvai prieinamas, ne toks, kaip įsivaizduojame mistikus – vaikšto tyliai, į savo mintis panirę. Ne, jis buvo malonus, gyvos dvasios žmogus. – prisiminė mons. P. Puzaras. – Mes net nepastebėdavome, kada spėja rožančiaus dalis sukalbėti. Viskas buvo tikra, natūralu, vientisa. Ir bažnyčioje pamaldas organizuodavo ramiai, paprastai, kad tikintieji nepavargtų. Jo pamokslai būdavo gražūs, nuoširdūs, atrodydavo, jog kiekvienas žodis pasvertas.“