Prasminga, jog karo ugnies apsuptoje Ukrainoje išleistas J. Slipyj dvasinis „Testamentas“ pasipriešinimo okupantams akivaizdoje tapęs dvasinės  atgaivos šaltiniu. Popiežiaus šv. Jono Pauliaus II žodžiais, „tvirtos drąsos ganytojas, didvyriškos ištikimybės liudininkas“ J. Slipyj, kaip daugelis kitų  Kristaus tikėjimo išpažinėjų, ilgus metus buvo kalinamas Sibiro lageriuose, kur ta pačia nelaisvės lemtimi dalydamasis su lietuvių katalikų dvasininkais, daugeliui irgi tapo asmeniniu heroizmo pavyzdžiu.

Mordovijos lageryje, giedant Lietuvos himną

Nuo Potmos geležinkelio stoties atšaka ėjo vis gilyn į mišką. Žiūrėdamas į tankmę 1958 m. antrą kartą nuteistas kun. Alfonsas Svarinskas žinojo, jog kelias veda į Mordovijos politinių kalinių lagerį. Pamatęs stebėjimo bokštelius, suprato – čia atsivers vartai. Tik nustebo už jų išvydęs stovintį kan. Petrą Raudą, kuris po valandėlės ištarė: „Sveikas, atvykęs į mūsų religininkų pirmą lagpunktą.“

Kun. Alfonsas čia sutiko kitus lietuvius kunigus: Stanislovą Kiškį, Antaną Jurgaitį, Antaną Bunkų, Algirdą Mocių, Aleksandrą Markaitį-Markevičių SJ, Pranciškų Adomaitį MIC, Praną Račiūną MIC, Joną Balčiūną. Jie, anot kan. Raudos, tikrąja to žodžio prasme buvo Dievo tarnai, prie kurių šliejosi ir visi kiti. 1959 m. lageryje nuplaukus žiniai, jog atvyksta Lvivo arkivyskupas metropolitas Josifas Slipyj, nuėjo prie kontoros, kur tarp „žioplinėjančių rado ir saviškius“.

Supratęs, jog ketinama metropolitą patalpinti ne kokios būklės barake, prižiūrėtojui priminė, kad pas juos yra viena laisva vieta: „Taip Slipyj parsivedžiau į savo baraką, parūpinau apačioje jam vietą. Pas mus buvo gan ramu“, – rašyta kanauninko atsiminimuose. Lietuviai kunigai  arkivyskupą Josifą pasveikino, sugiedoję Lietuvos himną. Smuiku griežė kan. Kiškis, akordeonu grojo kun. Račiūnas. Metropolitas nusiėmęs skrybėlę stovėjo pakelta galva. O paskui sveikinosi. Mokėjo nemažai žodžių lietuviškai ir su lietuvių kunigais pasisveikino jų gimtąja kalba. Lietuviai suruošė vakarienę, pasikvietė ukrainiečių ir lenkų kunigus. Stengėsi, kad visus apgaubtų lageryje reta, bet jauki šiluma.

Metropolitas, kaip atsiminimuose rašė kan. Rauda, mėgdavo išeiti pasivaikščioti vienas. Gal nenorėjo, kad įtartų, jog ką nors organizuojąs: „Žmogus tiek išvargęs, ir dar nesimato tam vargui galo… Kalboje buvo labai atsargus. Šiaip paprastas ir nesididžiavo savo aukštu bažnytiniu rangu.“ Tačiau dogminės teologijos profesoriaus, Lvivo dvasinės akademijos pirmojo rektoriaus, aukšto intelekto, valingos asmenybės įsiliejimas į politinių kalinių lagerį, kaip akcentavo kun. A. Svarinskas, pakėlė net ir jų „akademinį lygį“:

„Lageryje arkivyskupas mėgo rengti susibūrimus, teologinius pokalbius. Labai dažnai kalbėdavosi su lietuviais, su kuriais puikiai sutarė. Kalbėti nors ir mažai auditorijai mėgo. Ir turėjo ką pasakyti. Buvo daug matęs.

Jis man pasakė vieną labai įdomų dalyką. Pasirodo, Nepriklausomybės laikais Lietuvos užsienio reikalų ministerija rėmė ukrainiečių studentus Vilniaus universitete ir perduodavo jiems lėšų. Jas į Lvovo kuriją siųsdavo per Belgiją. Arkivyskupas J. Slipyj labai daug rašė. Dažniausiai – laiškus Ukrainos kunigams. Bet ne vieną lapą, o visą sąsiuvinį. Rašė Ukrainos Bažnyčios ir tautos istoriją, nes ją labai gerai išmanė. Kartais prašydavo rasti jam kokią eilutę iš Naujojo Testamento. Mes turėjome rusišką Šventąjį Raštą, tai paieškodavau jam eilutės arba paragrafo. Parašęs prašydavo: „Otec Alfons, spriač (tėve Alfonsai, paslėpk).“

Vienoje kameroje buvęs ir šv. Mišioms patarnavęs kun. Alfonsas priklausė tiems keliems žmonėms, kuriais arkivyskupas pasitikėjo. Pasakodamas apie savo, kaip teologo mokslininko, pedagogo ir ganytojo, pastoracinę veiklą, pirmiausia pabrėždavo, kad labai didelės reikšmės jam turėjo Lvivo arkivyskupas, Haličio metropolitas Andrejus Šeptickis (Garbingasis Dievo Tarnas, 2001). 1917 m. rugsėjo 30 d. ganytojas jam suteikė kunigystės šventimus, siuntė toliau studijuoti Insbruke ir Romos Grigališkajame universitete, pritarė Slipyj užmojui organizuoti teologų draugiją, steigti ir redaguoti „Bogoslovija“ žurnalą.

Kaip Ukrainos Nacionalinės Tarybos narys, kovojęs už Vakarų Ukrainos Respublikos paskelbimą ir jos pripažinimą, 1939 metų kovo mėnesį A. Šeptickis sveikino Karpatų Ukrainos nepriklausomybės pripažinimą. O rugsėjį, siekdamas nuo sovietų persekiojimų apsaugoti Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčią, sušaukė sinodą, kuriame Rytų Ukrainos egzarchu buvo paskirtas  Dvasinės akademijos rektorius, Lvivo šv. Jurgio katedros kapitulos kanauninkas Josifas Slipyj.

Kai 1939 m. lapkritį metropolitas A. Šeptickis paprašė popiežiaus Pijaus XII paskirti kan. Slipyj savo koadjutoriumi (pagalbininku) su paveldėjimo teise, Šventasis Tėvas laiške atsakė, jog „noriai sutinka paaukštinti Jūsų mylimą mokinį, kurį daug kartų man minėjai, jį šlovindamas“. 1939 m. gruodžio 22 d., Lvivo šv. Jurgio katedroje per Nekaltojo Prasidėjimo šventę, liturgijai vadovaujant metropolitui A. Šeptickiui, slapta įvyko Josifo Slipyj konsekracija. Naujasis arkivyskupas-koadjutorius savo šūkiu pasirinko žodžius „Per aspera ad astra“ (per kančias į žvaigždes), kurie netrukus tapo karčia realybe.

1944 m. lapkričio 1 d. Amžinybėn iškeliavus metropolitui A. Šeptickiui, arkivyskupas J. Slipyj baisiais jo šaliai, pakliuvusiai į komunistų gniaužtus, laikais tapo Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios Galva ir Tėvu. Ryžtingai atsisakęs nutraukti ryšius su Šventuoju Sostu ir Ukrainos Bažnyčią pavesti Maskvos partriarchatui, 1946 m. balandžio 11 d. suimtas arkivyskupas J. Slipyj buvo įkalintas Lvivo Lonskio gatvės kalėjime ir slapto karo tribunolo nuteistas 8 metams kalėti.

Stebuklingas išgijimas (ir kunigo Svarinsko medicininės žinios)

„Žiūriu – ateina žmogus su ūsais, balta barzda ir juoda skrybėle. Aukštas, daugiau negu metro aštuoniasdešimties centimetrų vyras“, – neslėpdamas džiaugsmo, kad beveik prieš metus išvežtas Jozifas Slipyj 1962 m. pas juos vėl sugrįžo, atsiminimuose rašė kun. A. Svarinskas. „Eminencija, jūs esate areštuotas. Klausyti mano komandos. Imu jūsų daiktus ir eikite paskui mane“, – kaip visada juokaudamas atsivedė į savo kamerą. Netrukus iš vadinamojo „etapo“ sugrąžintas kan. Petras Rauda taip dėstė:

„Grąžino mane į tą patį baraką, ir gyvenimas grįžo į mūsų įprastą vagą. Radau sugrąžintą Metropolitą, kuris mažą ką pasakojo iš savo „etapo“ – tik tiek, kad buvo Kijeve. Matyt, tikėtasi kokių nuolaidų iš Metropolito Slipyj… Nesulaukę nieko, vėl grąžino į Mordoviją. Man tik prasitarė, kad Kijeve paklausė, kaip laikosi Mordovijoje Rauda.“

Po sugrįžimo dvasininkams vėl susibūrus ir lietuviams kunigams paklausus, kaip jį vadinti – ar Ekscelencija, ar Eminencija, J. Slipyj ramiai atsakė: „Kaip norite.“ Kodėl toks klausimas iškilo? Mat 1960 m. viename lenkų „Pax“ leidyklos dienraštyje kaliniai perskaitė informaciją apie Jono XXIII  pontifikato naujų kardinolų nominavimą, tarp jų buvo du kardinolai inpectore, t. y. jų pavardės išlieka paslaptyje.

„Mes iškomentavome, – rašė kan. Rauda, – kad vienas iš jų – metropolitas Slipyj, antras – mūsų vyskupas Teofilius Matulionis. Iš lenkiškos spaudos sužinojome, kad popiežius Jonas XXIII rengėsi sušaukti Bažnyčios Visuotinį susirinkimą.“ Taip jiems bediskutuojant, metropolitas J. Slipyj vieną dieną buvo iššauktas į „etapą“ ir kažkur išgabentas.

Tai buvo antras kartas, kai jis buvo kviečiamas į „aukštą instanciją“. 1953 m., po Stalino mirties, atlikęs skirtą bausmę, gegužės 15 d. metropolitas gavo šaukimą atvykti į Maskvą. Komisijoje primygtinai buvo siūloma prisijungti prie stačiatikių Bažnyčios, žadėta grąžinti jam titulus ir galbūt paskirti į aukštas pareigas Rusijos Bažnyčioje. Tačiau Josyfas Slipyj ryžtingai pasipriešino.

Netrukus birželį, susitikęs su maršalu Žukovu, buvo spaudžiamas padėti užmegzti ryšį su Šventuoju Sostu. Deja… Dar po metų teko išklausyti Berijos panašaus turinio karštų agitacijų. Sugriuvus ir Berijos planams, metropolitas Slipyj buvo išsiųstas į Sibire esančio Malakhovo kaimo slaugos namus, kur iš atminties parašė katalikų graikų apeigų istoriją, pastoracinius laiškus ir siuntė į Ukrainą per patikimus žmones. Tačiau KGB pavyko perimti ir laiškus, ir „Istorijos“ rankraštį.

„Manome, mylimi sūnūs, kad negalime sustiprinti šio savo tėviško raginimo ir užbaigti jį tinkamiau nei šiuo apaštalo perspėjimu: ‚Būkite budrūs, tvirtai stovėkite tikėjime, būkit kupini drąsos‘…“ – taip 1945 m. gruodžio 23 d. Pijus XII dėstė enciklikoje „Orientales omnes Ecclesias“, skatindamas Ukrainos tikinčiuosius atsispirti komunistų persekiojimui. 1952 m. popiežius kitame dokumente vėl kėlė šią opią Bažnyčios problemą.

1957 m. J. Slipyj įšventinimo į kunigus 40-mečio proga Pijus XII tremtyje esančiam metropolitui nusiuntė šiltą sveikinimą. Nors konfiskuotas laiškas nepasiekė adresato, bet jis kartu su pastoraciniais laiškais buvo pagrindas naujam J. Slipyj areštui. 1959 m. Kyjive nuteistas dar 7 metams, pateko į Mordovijos politinių kalinių lagerį, kur atsirito žinia apie rengiamą Vatikano II susirinkimą.

Artėjant istoriniam Bažnyčios įvykiui, 1961 m. gruodį Jonas XXIII paskelbtoje apaštalinėje konstitucijoje „Humanae Salutis“ pabrėžtinai priminė, jog niekada negalima išleisti iš akių didžiųjų krikščionių bendruomenių kentėjimų, kai daug pasigėrėjimo vertų vyskupų, kunigų ir pasauliečių, patirdami įvairiopą persekiojimą dėl savo tikėjimo, kartu parodo tokį didingą heroizmą, kuris palygintinas su garbingiausiais Bažnyčios istorijos laikotarpiais. Taip rašydamas Šventasis Tėvas, mintyje, be abejonės, turėjo pirmiausia tuometinius krikščionių persekiojamuosius. Tarp daugelio –18 metų kalinamas Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios primas arkivyskupas J. Slipyj, kuris būtent tuo metu ir buvo atgabentas į Kyjivą.

Pareikalavus pasmerkti popiežių ir pasisakyti prieš užsienyje gyvenančius „nacionalistus“, metropolitas pareiškė: „Jūs tyčiojatės iš manęs ir mano Bažnyčios, gadinate ir griaunate viską, ką sukūrėme, o dabar norite, kad priešinčiausi tiems, kurie yra vieningi su manimi dvasia…“ Po tokio atsakymo buvo nuvežtas į Kyjivo KGB kalėjimą. Čia dvasininką laikė vienutėje. Vertė pasirašyti laišką Vokietijos kancleriui Konradui Adenaueriui – kaip kataliko kreipimąsi į kataliką – kuriame buvo prašoma, kad vokiečiai nevarytų aršios propagandos prieš sovietų valdžią, nes tai esą pakenks ukrainiečių katalikams.

J. Slipyj atsisakė. Pusmetį jį pralaikė Kyjive. O vėl grąžinant į Mordoviją, perspėjo, kad tremiamas ten, „iš kur gyvas neišeisi“… Panašu, jog taip pasakyta ne be reikalo. Ir ankstesniais kalinimo laikotarpiais Slipyj kankino negalios. Nežinia, kas būtų buvę Mordovijos lageryje susirgus plaučių uždegimu, jeigu ne kun. Alfonsas Svarinskas, plačiau papasakojęs savo atsiminimuose:

„Kai iškviesta lagerio daktarė, kagėbisto žmona, dantų gydytoja, pranešė apie arkivyskupo ligą, vadovybė liepė jai nekišti nosies ne į savo reikalus. Buvau šioks toks medikas, sanitarinės dalies felčeris. Kunigui Pranui Račiūnui mama buvo atsiuntusi didelių penicilino tablečių. Jomis slapta J. Slipyj ir gydžiau. Po trijų dienų būklė ėmė gerėti, arkivyskupas atsigavo, ėmė valgyti. KGB įtarė, kad jį gydžiau: šnipai pastebėjo, kad kažko jam duodavau. Pakvietė į „sančastį“ ir sako: ‚Imk „špricus“ (švirkštus) ir eik gydyt savo Slipyj.‘ Matyt, suprato, kad jų planas nepavyks. Tada pradėjau jam leisti peniciliną. Jis palengva išgijo.“ Kan. Raudos nuomone, tą nuostabų išgijimą reikia priskirti ir Apvaizdai…

Iš lagerio – į Romą

1962-ųjų rudenį, kai savo darbą pradėjo Vatikano II susirinkimas, kunigai laukdavo iš Lenkijos atsiunčiamų laikraščių, vienas su kitu dalijosi  naujausiomis žiniomis. Kan. Raudai metropolitui užsiminus, kad jo vieta dabar būti Šv. Petro Bazilikoje, nes ten vyksta Tėvų posėdžiai, šis tylėjo. Dar Kyjive būnant, buvo aišku, jog tarp Šventojo Sosto ir Kremliaus vykstančiose derybose buvo atkakliai siekiama, kad metropolitas Slipyj galėtų dalyvauti Susirinkime.

Pagaliau popiežiaus Jono XXIII ir Amerikos prezidento Johno F. Keneddy‘io pastangų dėka, Nikita Chruščiovas sutiko metropolitą paleisti. Galutinį sprendimą išlaisvinti Slipyj 1963 m. sausio 12 d. priėmė SSRS Aukščiausioji Taryba su sąlyga, kad Slipyj niekada negrįš į Ukrainą. Kaip ši žinia buvo priimta Mordovijos lageryje? Kun. A. Svarinskas rašė:

„Kai 1963 metais jį išleido iš kalėjimo, Visos Rusijos stačiatikių patriarchas jam atsiuntė sveikinimo telegramą. Tai buvo pirmas atvejis, kai iš tokio kalėjimo ką nors išleido. Lagerio prižiūrėtojai tuo labai stebėjosi. Niekam nebuvo aišku, kas nutiko. Grąžino civilinius rūbus: jis turėjo „koloradkę“, juodą kostiumą ir juodą skrybėlę. Arkivyskupas J. Slipyj norėjo vykti į Lvovą, bet negavo leidimo. Jį tiesiog per Maskvą deportavo į Romą. Po to ir į mane prižiūrėtojai ėmė kitaip – pagarbiau – žiūrėti. Klausdavo, kada aš važiuosiu pas Slipyj į Romą. ‚Laukiu, kada italai atsiųs lėktuvą‘, – juokaudavau.“