Prieš 25 metus spalio 4 d. Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis priėmė vyskupo šventimus iš Jono Pauliaus II rankų. Ta proga siūlome prisiminti ir kitus reikšmingus to meto įvykius, atvedusius iki galutinio Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

1988 m. spalio 4 dieną, per Šv. Pranciškaus šventę Romoje Šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II konsekravo vyskupu tik vieną asmenį – Audrį Juozą Bačkį. Tai maloni išimtis lietuviui, nes paprastai popiežius šventina kelis kunigus iš karto. Konsekracijos pamaldose dalyvavo nemažai kardinolų, vyskupų, įvairių valstybių diplomatų, konsekruojamojo tėvai iš Vašingtono, brolio Ričardo šeima iš Paryžiaus. Su Šventuoju Tėvu koncelebravo Kauno arkivyskupijos apaštalinis administratorius vyskupas Juozas Preikšas, (nes konsekruojamasis priklauso Kauno arkivyskupijai) ir kardinolas Achile Silvestrini, buvęs A. J. Bačkio vadovas Vatikano viešųjų reikalų tarnyboje.

„Savo konsekraciją aš visuomet prisimenu kaip Dievo Apvaizdos dovaną, – atsiminimuose rašė A. J. Bačkis („Tėvynės sargas“, 1993, Nr.3) Juk tuomet pirmą kartą iš Lietuvos galėjo atvažiuoti vyskupas J. Steponavičius, o su juo kartu buvo ir vyskupas J. Preikšas, tuometinis Kauno arkivyskupijos administratorius (o aš gimęs Kaune). Tai buvo 1988 metais. Vyskupas J. Preikšas mane konsekravo kartu su Šv. Tėvu. Ir kas galėjo pamanyti, kai mane siuntė nuncijumi į Olandiją, kad po trejų metų Švento Tėvo valia grįšiu į Tėvynę.“

Vyskupas Steponavičius 1988 m. balandį dar nebuvo išleistas kartu su visais vyskupais vizitui ad limina į Romą. Kai vienas iš KGB agentų, „prisilaikydamas nustatytos elgesio linijos“, pradėjo aiškinti, kad „būtina spręsti Kauno ir Vilniaus vyskupijų valdymo klausimą“, Vatikano Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybos sekretoriaus pavaduotojo pareigas tuomet ėjęs Audrys Juozas Bačkis pareiškė, kad vysk. Steponavičius galės būti atleistas, kai jį asmeniškai pamatys pats popiežius. Pagaliau Ekscelenciją Julijoną pasiekia džiugi žinia: jis gauna Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo A. Kazarolio 1988 m. gegužės 25 d. data pažymėtą laišką, kuriame jis kviečiamas atvykti į Romą susitikti su Popiežiumi.

Iš Vilniaus vyskupas išvyko 1988 m. rugsėjo pabaigoje, lydimas kun. Vaclovo Aliulio. Pirmą kartą po ilgų tremties metų į Romą atvykęs vyskupas Julijonas Steponavičius visų Lietuvos tikinčiųjų vardu šiltai pasveikino naująjį arkivyskupą Audrį Juozą Bačkį. Lietuvos Episkopato vardu sveikinimo iškilmėse žodį tarė vyskupas Juozas Preikšas, maloniai atsimenantis tų dienų įvykius. Kartu galėjo dalyvauti svečiai iš Lietuvos: vyskupas tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius, vysk. Juozas Preikšas, kunigas – kankinys Alfonsas Svarinskas ir Liturginės komisijos pirmininkas kun. Vaclovas Aliulis. Be to, dalyvavo vyskupai Paulius Baltakis ir Antanas Deksnys.

Kun. Vaclovas Aliulis MIC, lydėjęs vyskupą Julijoną į Romą, atsiminimuose rašė: „Palydėjau vyskupą Julijoną į Valstybės sekretoriatą, ilgai su juo kalbėjosi sekretoriato vadovai (laukiau koridoriuje). Kitą dieną „L’Ossevatore Romano“ skelbia, kad popiežius Jonas Paulius II privačioje audiencijoje priėmė Vilniaus arkivyskupijos apaštalinį administratorių Julijoną Steponavičių. Kai vyskupas grįžo į „Villa Lituania“, sužinojome, kad audiencija įvyko prie pietų stalo. Man buvo gaila, kad Šventasis Tėvas nesurado laiko atskirai su tremtiniu vyskupu išsikalbėti.

Spalio 4 d. vakarą popiežius pats suteikė vyskupo sakrą savo bendradarbiui, monsinjorui Audriui Juozui Bačkiui, kurį čia pat pakėlė arkivyskupu ir pasiuntė prononcijum į nedėkingą Olandiją. Abu iš Lietuvos atvykusius vyskupus (J. Preikšą ir J. Steponavičių) pasikvietė savo asistentais-konkonsekrantais. Apeigų metu meiliai pasikalbėjo su mūsų didžiuoju kovotoju, monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Vyskupas Steponavičius neatrodė nusivylęs savo pasimatymu su Šventuoju Tėvu, bet dar laukė antro pakvietimo. Sakė, į jokius Romos renginius nevyksiu, o jei popiežius vėl pakviestų – taip.“

Vyskupas Juozas Preikšas pasakojo: „Svetingai mus su vyskupu Julijonu Steponavičiumi pasitikusi Roma lygiai taip pat šiltai atsisveikino. Džiaugiausi, kad dvidešimt aštuonerius metus tremtyje buvęs vyskupas Julijonas Popiežiaus ir kitų aukštų katalikų dvasininkų buvo gražiai pagerbtas. Mudu į Lietuvą grįžome traukiniu, gyvenome viename kupe. Turėjau progos įsitikinti, koks malonus, aukštos dvasinės kultūros žmogus buvo vyskupas Steponavičius, nors valdžios atžvilgiu laikėsi aiškios principingos pozicijos. Didelę staigmeną patyrėme sugrįžę į Vilnių – geležinkelio stotyje pasitiko jūra žmonių su trispalvėmis vėliavomis. Tą dieną Vilniuje Gedimino pilies bokšte pirmą kartą po daugelio metų oficialiai buvo iškelta Lietuvos trispalvė vėliava. Žmonės, sužinoję, kad iš Romos grįžta vyskupas Steponavičius, visu būriu atėjo pasitikti.“

Į Lietuvą vysk. Steponavičius sugrįžo lemtingų permainų išvakarėse. 1988 m. spalio 22 d., Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo metu, buvo paskelbta apie Vilniaus arkikatedros grąžinimą. Tą pačią dieną Lietuvos tikintieji parašė pareiškimą TSKP CK generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, kad Vilniaus vyskupui J. Steponavičiui būtų leista grįžti iš Žagarės į Vilnių ir netrukdomai eiti savo pareigas.

Tų pačių metų gruodžio 5 d. politinių kalinių ir tremtinių globos grupė pateikė pareiškimą LKP CK sekretoriui A. Brazauskui, Ministrų tarybos pirmininkui V.Sakalauskui ir kardinolui V. Sladkevičiui, prašydama, kad vysk. J. Steponavičiaus sugrįžimas nebūtų varžomas jokiu oficialiu dokumentu: „Džiaugdamiesi sugrįžus iš tremties politkaliniams į Lietuvą, dar ryškiau jaučiame įsisenėjusią gilią žaizdą – mus jaudina jau 28 metus trunkanti Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus tremtis Žagarėje. Vyskupo J. Steponavičiaus 1979.09.15 pareiškime LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui sakoma: „Aš iki šiol nežinau, dėl ko, už ką ir kuriam laikui esu ištremtas.“ Nesutarimų su valdžia, religinių kultų įgaliotiniu J. Rugieniumi būta tik dėl to, kad kišimąsi į bažnytiniusreikalus vyskupas J. Steponavičius atsakydavęs pagal sąžinės ir pašaukimo balsą. Dėl vyskupo sugrąžinimo siųsta daug pareiškimų, prašymų, tačiau veltui… Prašome, kad oficialiu dokumentu būtų sankcionuotas nevaržomas jokiomis išlygomis vyskupo Julijono Steponavičiaus sugrįžimas į savo postą, net ir tuo atveju, jei tremta buvo tik pateikus žodinį ultimatyvų reikalavimą.”

1988 m. gruodžio 25 d. „Tiesa“ dar išspausdino RRT įgaliotinio atsakymą į skaitytojų klausimą „Kodėl vyskupas tebegyvena Žagarėje?“, kuriame jis melagingai tebetvirtino, kad vysk. Steponavičius pats nesikreipia į atitinkamas valdžios įstaigas dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Tačiau gruodžio 29 d. P. Anilionis išsiuntė telegramą vyskupui, kuria pranešė, kad jam nėra jokių kliūčių grįžti į Vilnių.

Vilniaus arkikatedra

1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus katedrą. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas svetingai sutiko džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. Katedra netalpino norinčių į ją patekti, istorijos momentą pergyvenantys Lietuvos gyventojai užpildė katedros aikštę. Tą diena pamaldas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija.

Arkikatedros vidus švietė atnaujintu altoriumi. Dailės muziejaus darbuotojai, remonto valdybos darbininkai ir tikintieji per trumpą laiką labai daug padirbėjo, kad iškilmių dienai katedra būtų kiek įmanoma gražesnė, tačiau ne viskas suspėta: nemažai koplyčių dar uždarytos – reikalingi remonto darbai, be grindų. Grindys dar nepilnai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūksta liturginių indų ir rūbų. Tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo. Aukštai navose virš didžiojo altoriaus tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas laikė Popiežiaus ir Lietuvos vėliavas.

Keliolika minučių prieš 12 val. kunigų, klierikų ir sunkiai suskaitoma baltais bei tautiniais rūbais pasipuošusio vaikų ir jaunimo procesija išėjo sutikti iš 28 metus trukusios prieverstinės tremties į katedrą grįžtančio Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus. Ganytojas keliais žodžiais kreipėsi į maldininkus, kviesdamas visus bendra malda kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti ir padėkoti Visagaliui, kad po 40 metų pertraukos vėl gali grįžti į savo sielos namus – katedrą. Viešpats tikrai laimins ir jo palaima mus lydės.”

Prasidėjo arkikatedros atšventinimo apeigos. Vyskupas J. Steponavičius gula kryžiumi prieš didįjį altorių. Klierikų choras gieda Visų šventųjų litaniją. Giedant atgailos psalmes, atšventinamas altorius, katedros sienos. Prieš aukojimą klierikai ir tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas apdengė didįjį altorių drobulėmis, papuošė gėlėmis, padėjo ir uždegė žvakes, altoriaus centre pastatė kryžių, atnešė šv. Mišių auką – duoną, vyną ir pintinę vaisių.

Šv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė katedros šeimininkas, popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru vyskupas J. Steponavičius: „Šiandien švenčiame džiugią Lietuvos Bažnyčios šventę – tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus arkikatedrą, garbingą istorinę mūsų tautos šventovę, primenančią mums karaliaus Mindaugo, kunigaikščių Vytauto, Jogailos laikus. Lietuvos krikščionybės lopšys, mūsų bažnyčių Motina šiandien atgaus savo pirmykštę paskirtį: skleisti Dievo garbę ir vesti žmones tikėjimo, doros ir tiesos keliu į išganymą.

Atminkime, kad žmogui reikia ne tik duonos kasdieninės, bet ir dvasinės. Bendraudami su Kristumi, atsigaivinsime dvasia, sustiprėsime. Kristus – Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, jos rodo ir veda mus tikruoju keliu.

Palaikykime savyje gyvą krikščionišką dvasią, sukurkime tikrą krikščionišką asmenybę. Tik būdami asmenybėmis sugebėsime kitiems parodyti meilės, pagarbumo, pakantumo ir padėti tiems, kurie reikalingi mūsų pagalbos, dvasinės ir fizinės.

Tad uoliai vykdykime apaštalo šv. Pauliaus nurodymą: „Broliai, saugokitės pikta, darykite gera, karštai mylėkite kitus brolius tikra meile, lenktyniaukite savitarpio pagarba, gyvenkite vienybėje ir taikoje, blogį nugalėkite gerumu.“ (…)

Šv. Mišias koncelebravo vyskupai: Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, prelatai: Kazimieras Dulksnys, Algirdas Gutauskas, kun. Viktoras Butkus. Per šv. Mišias giedojo naujai susikūręs katedros choras, pamaldose dalyvavo svečiai – kitų religinių konfesijų dvasininkai: Vilniaus pravoslavų arkivyskupas Viktorinas ir liuteronų vyskupas J. Kalvanas bei Kestono kolegijos vedėjas anglikonų kuniga Maiklas Burdo ( kun. M. Burdo yra parašęs knygą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadintą “Kryžių Lietuva”).

Po beveik trijų valandas trukusių iškilmingų pamaldų vyskupą J. Steponavičių sveikino Lietuvos kunigai, arkivyskupijos jaunimas, Caritas sambūris, kaimyninės Latvijos jaunimo delegacija. Politinių kalinių ir tremtinių vardu kalbėjo kun. Jonas – Kastystis Matulionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė. Buvusiam tremtiniui vyskupui jie padovanojo tremtinės Bronės Česiuokaitės iš duonos padarytą ir išsaugotą rožančių.

Vyskupą J. Steponavičių sveikino Atgimimo sąjūdis, atskiros parapijos,Vilniaus katalikiškas jaunimas: „Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau, sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremties metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybė žiedą – Katedrą (…) Mes džiaugiamės sulaukę Jūsų ir dėkojame Jūsų Ekscelencijai už kančią ir auką, tai didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios atgimimo rytmečiui; Jūsų karžygiška ištikimybė Dievui ir bažnyčiai mums yra didžiausia taurumo mokykla. Linkime Dievo palaimos, geros sveikatos ir ilgiausių metų”

Šv. Kazimiero relikvijos

Po mėnesio kovo 4-ąją įvyko kita jaudinanti, arkivyskupo J. Steponavičiaus organizuota šventė – Šv. Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į arkikatedros karališkąją koplyčią. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link. Dar gerokai prieš 10 val., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos atsisveikinimas su šventojo karalaičio relikvijom, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo neįmanoma. Šventoriuje rikiavosi jaunimas – nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse.

Šv. Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 m., kada, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo K. Paltaroko rūpesčiu iš Katedros neviešai jos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur išbuvo trisdešimt šešis su puse metų. Po šv. Mišių iškilminga procesija: priekyje kryžius, vėliavos, šimtai tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo, Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniai, dėstytojai, Lietuvos vyskupai ir valdytojai, arti 100 kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų melsdamiesi pajudėjo link Katedros. Karstą su karalaičio šv. Kazimiero relikvijom, sveriantį maždaug 500 kg, visą kelią tarpusavy pasikeisdami nešė Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos auklėtiniai. Maldingoj eisenoj klierikų choras giedojo šv. Kazimiero pamėgtą giesmę „Omni die…“; artėjant prie Katedros — šv. Kazimiero litaniją.

Prie Arkikatedros durų trumpą sutikimo žodį pasakė katedros klebonas kun. Kazimieras Vasiliauskas. Vėliavos, jaunimas su gėlėm ir verbom gyva garbės siena iš abiejų pusių pasitiko į savo pamėgtąją Katedrą sugrįžtantį Šventąjį Tremtinį. Karstas su šventojo relikvijom buvo padėtas presbiterijoje ant specialiai paruošto paaukštinimo.

Vien jaunimas užpildė didžiąją vidurinę Katedros navą; tik nedidelę dalį maldininkų talpino Katedra, likusieji rikiavosi Gedimino aikštėje ir čia per garsiakalbius sekė pamaldų eigą. Šv. Mišias koncelebravo: Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Vladas Michelevičius — Panevėžio vyskupijos valdytojas Kazimieras Dulksnys, kun. Algirdas Gutauskas, Seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus ir svečias iš Romos — šv. Grigaliaus universiteto profesorius Antanas Liuima. Šv. Mišios buvo laikomos pagal specialiai šiai iškilmei Apaštalų Sosto patvirtintus tekstus.

Pamaldose dalyvavo svečiai: iš Romos atvykę prof. A. Liuima ir buvęs Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas kun. Vytautas Kazlauskas, iš kaimyninės Latvijos Rygos ir Liepojos vyskupo J. Carkov pasiuntinys bei grupė klierikų, Stačiatikių arkivyskupas Viktorinas. Atvyko maldininkų iš Estijos, Latvijos, Moldavijos, Baltarusijos.

Pamokslą pasakė kardinolas V. Sladkevičius. Neslėpdamas džiaugsmingo susijaudinimo, kardinolas pasveikino visus su iškilme, trumpai apžvelgė šv. Kazimiero biografiją ir sąlygas, padėjusias taip anksti subręsti šventumui; ragino maldininkus pasekti šv. Kazimiero pavyzdžiu. Ištisą dieną maldininkai lankė šv. Kazimiero sarkofagą. Popietiniu laiku kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, vyskupijų valdytojai, apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. P. Vaičekonis ir katedros klebonas kun. K. Vasiliauskas patikrino šv. Kazimiero relikvijas, medinio karsto atidaryti nereikėjo — 1922 m. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio ir kapitulos patikrinimo metu uždėti antspaudai rasti neliesti. Buvo surašytas naujas patikrinimo dokumentas ir pridėtas prie jau ten esančių.

Po vakarinių šv. Mišių sarkofagas su šv. Kazimiero relikvijom buvo įkeltas į savo seną, specialiai jam skirtą vietą – karališkosios koplyčios altorių.