Relikvija – lotynų kalbos žodis, kuriuo bažnyčiose įvardijamas „religinio garbinimo daiktas, laikomas stebuklingu Dievo, pranašo ar šventojo palaiku“. Katalikų teologijos fakulteto VDU dekanas dr. Benas Ulevičius apie relikvijas yra taip  kalbėjęs: „ Krikščionybė pripažįsta trijų rūšių relikvijas. Labiausiai gerbiamos vadinamosios „I laipsnio relikvijos“ – paties šventojo palaikai ar jų dalys. „II laipsnio relikvijomis“ laikomos šventojo drabužių dalys ar kiti jam artimi daiktai. Pagaliau „III laipsnio relikvijų“ garbingumas kyla dėl jų sąlyčio su „I laipsnio relikvijomis“. Tai įvairūs daiktai (pvz., audeklo gabalėliai), kuriais buvo tiesiogiai paliesti šventojo palaikai“.  

Vyskupo E. Bartulio kalendorius „Šventųjų relikvijos Lietuvoje“.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis nuo 2006 m. kasmet išleidžia po įdomų įvairios tematikos kalendorių. Tai kartu ir savotiški Vyskupo darytų nuotraukų teminiai albumai. 2015-ųjų metų kalendorius buvo pavadintas: „Šventųjų relikvijos Lietuvoje“ .

 „Šiame kalendoriuje nufotografuoti relikvijoriai, kuriuose ir saugomos šventos relikvijos: kauleliai, drabužių dalys“, – aiškino Vyskupas kalendoriaus iliustracijų kilmę.

Įamžinta ir šv. Kryžiaus relikvija 1649 metais iš  Liublino dominikonų vienuolyno atvežta į Žemaičių Kalvariją. Pasak vysk. E. Bartulio, kryžių krikščionys garbina kaip Kristaus prisikėlimo simbolį. Žemaičių Kalvarijoje saugoma didžiausia Lietuvoje Šv. Kryžiaus relikvija, kuri nešama iškilmingų procesijų metu einant Kalnus, ja prie kiekvienos koplyčios-stoties laiminami maldininkai.

Šventųjų relikvijų lobynas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje

Būtina paminėti, kad 2018 metų gegužės 13-ąją Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčioje iškilmingai atidarytas pirmasis iš Lietuvos bažnyčių  didžiausias šventųjų lobynas.

Šventųjų relikvijų lobyną  ir relikvijorius (katalikų liturginiai reikmenys šventųjų relikvijoms laikyti, daromi iš tauriųjų metalų, dramblio kaulo, puošiami brangakmeniais) surinkęs ir ekspoziciją įrengęs tuometinis Švč. Trejybės bažnyčios rektorius dr. kun. Simas Maksvytis įsitikinęs, kad šventųjų relikvijos – bažnytinio paveldo dalis ir ją reikia vertinti ne tik kaip meno kūrinį, bet ir kaip pagarbą religijai, tikėjimui. Daugelį relikvijų kun. S. Maksvytis  parsivežė iš Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų… Kitos, kadaise priklausiusios šiai Švč. Trejybės bažnyčiai, po daugelio metų sugrįžo (sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta;  iki 1989 metų čia rengtos parodos) į ją, dar kitas buvo gavęs dovanų Lietuvoje.

Bažnytinio paveldo muziejuje (įsikūręs Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje ir atskiruose buvusio Bernardinų vienuolyno pastatuose) sutelktas iš visos Lietuvos šventovių gausiausias relikvijorių skaičius.

„Parodoje „Relikvijos ir relikvijoriai“ atskleidžiamas trapaus religinės kultūros paveldo grožis, pristatoma nevienareikšmiškai vertinama šventųjų gerbimo praktika, išsklaidomas negatyvus arba abejingas šiandienos požiūris į šimtmečiais plėtotą tradiciją, lėmusią relikvijoms laikyti skirtų relikvijorių formų įvairovę“, – rašyta parodos (kuratorės: dr. Sigita Maslauskaitė ir Rita Pauliukevičiūtė) pristatymo lankstinuke.

Relikvijos Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje.

Visose Lietuvos bažnyčiose išsaugota nemažai relikvijorių, jų buvo ir Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje, dabar belikusios tik dvi.

Įėjus į bažnyčią, kairėje pusėje, piastre įmūryta XIX a. II p. Šventojo Kryžiaus kapsulė su Šventosios  Žemės relikvija (padengta stiklu). Kadangi ji įmūryta žmogaus  aukštyje, tai pokaryje prie piastro buvo pristatyti patogūs laipteliai, kad ir vaikai, ant jų pasilypėję, galėtų jas pabučiuoti, pasimelsti.

2018 m.  birželio 8 d., per Švč. Jėzaus širdies iškilmę, kunigo lic. Alberto Kasperavičiaus iniciatyva, paminėtas bažnyčios atšventinimo 160 metų jubiliejus. Mat, po 1831 m. sukilimo carinė valdžia apkaltino vienuolius, rėmus sukilimą, ir 1832 m. uždarė vienuolyną (jame įrengta ligoninė), uždarė ir bažnyčią (ji paversta sandėliu).

2019 m. Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčia minės 200 metų jubiliejų, tad klebonas deda daug pastangų jam tinkamai pasiruošti.Bažnyčios tvarkymo darbams Kupiškio rajono savivaldybė (meras Dainius Bardauskas) skyrė  keturis  tūkstančius eurų.

Restauruojant centrinį bažnyčios altorių, meistrai Laima ir Vidas Sebeckai po centrinio altoriaus Dievo stalo esančiomis lentomis rado svarbią plokštę su 1858 metų data, liudijančia bažnyčios atgavimą – bažnyčią minėtų metų birželio 8 d. atšventino Žemaičių  vyskupas Motiejus Valančius (1801 02 1–1828 09 01–1850 02 24–1875 05 17), vadintas Žemaičių Didžiuoju. Po marmurine plokšte nedidelėje kvadratinėje erdvėje specialioje metalinėje dėžutėje rasta užantspauduota relikvija. Atspaudas raudono vaško, primenantis gėlės žiedą. Vyskupo Motiejaus Valančiaus prisiminimuose rašoma: „Žmonės, vadovaujami veiklaus vikaro Skarupskio, sutvarkė buvusią dominikonų bažnyčią gražiausiai, o aš birželio 8, sekmadienį, iškilmingai pakonsekravau. Į didįjį altorių įdėjau šventų kankinių Tigrido, Bonifaco ir Julijonos relikvijas“.

Minėta relikvija bažnytiniuose inventoriuose neminima, todėl jos detalesniam išaiškinimui reikalingi specialistų tyrimai.

Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje ir išliko tik tos dvi minėtos dvi relikvijos.

Bažnyčioje buvusios relikvijos

Dominikonų istorijos tyrinėtojas Viktoras Petkus (1928 05 17–2012 05 01) unikaliame veikale „Dominikonai Lietuvos kultūroje“ (2004. 1052 p.) rašo, kad Skapiškyje „savo bažnyčioje dominikonai labiausiai branginę monstranciją su Šv. Kryžiaus dalele, gauta iš Elnės dominikonų 1820 m. vasario 15 d.“ (p. 653).  Šis relikvijorius – monstrancija saugota  dešinėje bažnyčios pusėje esančiame Švč. Jėzaus Širdies altoriuje. Ketvirtadieniais po šv. Mišių  su šia monstrancija – relikvijoriumi, parapijiečius, pasimeldusius prie Švč. Jėzaus Širdies altoriaus, palaimindavo kunigai: Skapiškyje 1984–2005 metais dirbęs kun. Povilas Varžinskas (1922 11 25– l948 12 19– 2012 07 31); 2005 – 2012 metais dirbęs kun. Zenonas Navickas (1937 12 22–1970 05 23–2014 01 26). Šia relikvija parapijiečius dar spėjo palaiminti ir kun. Albertas Kasperavičius.

Šią monstranciją – relikvijorių, kaip ir kitus religinius indus, taures, monstrancijas, 2018 m.  rugsėjo mėnesį pasigrobė vagys, apiplėšdami bažnyčią.

Pagrobtas Šv. Lauryno ir šv. Petro relikvijorius. Kltūros paveldo dokumentuose rašoma jo pagaminimo vieta ir amžius, gamybos technikos: „Lietuva; XVIII a. II pusė. Metalo lydinys: liejimas, kalimas, kalstymas, karpymas, puncavimas; auksavimas, sidabravimas“. Nurodytas dydis: „Aukštis – 51 cm, glorijos skersmuo – 24 cm, pėdos išmatavimai – 21,5 x 15 cm“ ir priskyrimas relikvijai: „Relikvijų talpykloje yra lapelis su šventųjų vardais: „S: Laurentij. […]“/ „S. Petr[i]“. Pėdos pakraštyje įmuštas skaičius „31“.

Bažnyčioje buvo ir relikvijorių pora: 1. Šv. Celestino relikvijorius; 2. Šv. Klemenso ir šv. Klaros relikvijorius. Apie juos parašyta: „Lietuva XVIII a. II ketv. Metalo lydinys; liejimas, kalimas, kalstymas, puncavimas; auksavimas; sidabravimas / juvelyriniai akmenys;  Aukštis – 41/40 cm,  pėdos išmatavimai – 15,3 x 11 cm, glorijos skersmuo – 19 cm; Įrašyti šventųjų  vardai relikvijų talpykloje; 1. „S: Celestini. M“ 2. „S. Clementi“ / „S: Clara“.

Šventųjų relikvijos, pasak Šiaulių vyskupo E. Bartulio, skatina kiekvieną tikintįjį tapti kuo artimesniu Dievui ir stengtis tobulėti, nes nei vienas suteptasis į Dangų nepakliūsiąs.

Švč. Mergelės Marijos paveikslas Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje.

Kalbant apie relikvijas, būtina priminti ir Skapiškio šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje esantį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą,  padengtą sidabro apkaustais,esantį kairiajame altoriuje. Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas su karūnomis (9 votai) yra dailės paminklas (Nr. DR 716). Malonėmis garsėjantį paveikslą tyrinėjo  dr. Aušra Kairaitytė, dr. Trojana Račiūnaitė, o 2018 m. Kultūros paveldo centro Duomenų skyriaus kilnojamųjų poskyrio vyresnioji paminklotvarkininkė dailėtyrininkė dr. Lijana Birškytė-Klimienė. Ant trijų votų mokslininkė išaiškino pažymėtas datas: 1801 m. ir dvejuose – 1836 metus. Kituose XVIII a. antros pusės – XIX a. pirmos pusės votuose datos nenurodytos. Mokslininkė identifikavo 9 ankstyvus votus, kitus priskyrė vėlesniam laikmečiui. Votus fotografavo dr. L. Birškytės-Klimienės kolegė menotyrininkė dr. Eglė Bagušinskaitė.

Apie Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo stebuklą pasakoja vietos gyventojai. Kai Antrojo pasaulinio karo metais buvo bombarduojamas Skapiškis, ilgametis (1925–1956) jo klebonas kan. Nikodemas Kasperiūnas (1872 01 02–1896 05 18–1956 02 13) meldėsi prie paveikslo, prašydamas

apsaugoti bažnyčią. Prašymas, lydimas maldų, buvo išklausytas. Per lubas į vidų prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus įkritusi bomba pramušė grindis, giliai įsmigo į žemę, bet nesprogo. Skylė prie altoriaus buvo užkalta skarda – visi žinojo, kad po ja slypi didelis pavojus, tad niekas nedrįso artintis, kad nesprogtų. Sovietmečiu apie bombą niekas jokiai valdžiai nepranešė, bijojo, kad neuždarytų bažnyčios. Daug dešimtmečių tas sprogstamasis sviedinys pragulėjo prieš Švč. Mergelės Marijos altoriaus.

Tik 1999 metais klebono kan. Povilo Varžinsko iniciatyva, Lietuvos kariuomenės išminuotojų būrys išėmė nuo karo pabaigos bažnyčioje, ties Švč. Mergelės Marijos altoriumi, giliai įsmigusią bombą išvežė ir susprogdino.

Ir dabar parapijiečiai nuoširdžiai meldžiasi prie  Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslo, patikėdami Dievo Motinai džiaugsmus, skausmus bei lūkesčius.

Deja, ir šio paveikslo 4 votai, buvę paveikslo kairėje, šį rudenį plėšikams tapo grobiu. Palikti ženklai liudija, kad siekta nukabinti ir dar du votus dešinėje.

Skapiškio klebonas kun. lic. Albertas Kasperavičius ir Skapiškio tikintieji viliasi, kad  bažnyčią išniekinusieji bus surasti. Dabar – vyksta tyrimas.