Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Minint garsaus Vilniaus ganytojo jubiliejų – Vilniaus katedroje atveriama relikvijų koplyčia

Minint garsaus Vilniaus ganytojo jubiliejų – Vilniaus katedroje atveriama relikvijų koplyčia

Šaltinis Vatican News2018 12 06

 

Gruodžio 8–9 d. Vilniaus arkivyskupija kviečia minėti Palaimintojo Jurgio Matulaičio ingreso į Vilniaus katedrą šimtmetį. Ganytojo, vienuolijų steigėjo, diplomato, socialinių klausimų sprendėjo, 1918–1925 metais – Vilniaus vyskupo vyskupystės ir įžengimo į Vilniaus katedrą šimtmečio jubiliejus bus minimas iškilmingomis Mišiomis, koncertais, paskaitomis, paroda, piligriminiu žygiu.

„Lankydamasis Lietuvoje popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį į mūsų himno eilutę: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.“ Iš tiesų, šiais metais minėjome ne vieną svarbių, lemtingų, Dievo palaimos kupinų praeities įvykių jubiliejų. Švęsdami juos galime sustiprėti, iš naujo atrasti savo tapatybę ir šaknis. Todėl labai prasminga, kad Vilniaus arkivyskupijai metų pabaiga yra pažymėta palaimintojo Jurgio, mūsų ganytojo, įžengimo į Vilniaus katedrą šimtmečio švente“, – džiaugėsi arkivyskupas Gintaras Grušas.

Pagrindines jubiliejaus šv. Mišias arkivyskupas Gintaras Grušas aukos šeštadienį 12.30 val. Vilniaus katedroje. Po Mišių katedroje bus atverta tikintiesiems iki šiol neprieinama istorinė Šv. Petro koplyčia, kurioje specialiai tam įrengtose vietose bus įstatyti relikvijoriai su palaimintųjų vyskupų Jurgio Matulaičio (1871–1927) ir Teofiliaus Matulionio (1873–1962)  relikvijomis.

Arkivyskupas G. Grušas išreiškė viltį, kad katedros koplyčia, kurioje nuo šiol bus gerbiamos palaimintųjų vyskupų Jurgio ir Teofiliaus relikvijos, vieną dieną taps šventųjų koplyčia. „Jie yra mūsų užtarėjai Danguje. Ne mes juos vedame į Dangų, tai jie ten mus nuves, jei su pasitikėjimu, kantriai prašysime reikalingų malonių“, – sakė ganytojas.

Koplyčią puoš pal. Jurgio portretinė mozaika, sukurta Vatikano dirbtuvėse 1987-aisiais pal. Jurgio beatifikacijos Romoje proga. Koplyčios kairėje – kanoninis pal. Teofiliaus paveikslas, kurį pirmą kartą tikintieji išvydo beatifikacijos Vilniuje metu 2017 m. Ankstesnius laikus mena koplyčios dešinėje stovintis vysk. Wladyslawo Bandurskio (1865–1932) antkapinis paminklas.

Minint palaimintojo vyskupo Jurgio įžengimo į Vilniaus katedrą šimtąsias metines, šeštadienį, 11.30 val. pagrindinėje Lietuvos šventovėje taip pat bus skaitoma paskaita apie palaimintojo Jurgio gyvenimą, o 14 val. vyks šiuolaikinės sakralinės muzikos koncertas „Sveikas, Ganytojau“.

Pal. Jurgio vyskupystės šimtmečio šventė vyks ir Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje. Jos tikintieji rengia piligriminį žygį pėsčiomis nuo parapijos bažnyčios (Jurgio Matulaičio a. 3) iki Vilniaus katedros. Žygio pradžia – 10 val. Visi norintys kviečiami prisijungti, piligrimai atvyks į iškilmingas 12.30 val. šv. Mišias katedroje. Mišiose taip pat dalyvaus pal. Jurgio Matulaičio įsteigtos Vargdienių seserų kongregacijos narės iš visos Lietuvos.

Susirinkusieji minėti palaimintojo Jurgio Matulaičio ingreso jubiliejaus katedroje išvys ir dar vieną pasikeitimą – į istorinę vietą bus grąžintas čia palaidoto Dievo tarno vyskupo Jano Cieplako (1857–1926) biustas. Vyskupą Janą Cieplaką, kuriam taip pat yra pradėta beatifikacijos byla, galima laikyti palaimintojo Teofiliaus mokytoju. Būtent J. Cieplakas buvo kunigo Teofiliaus vyskupas bolševikinio persekiojimo laikais Sankt Peterburge. Už atsisakymą paklusti neteisėtiems revoliucinės valdžios reikalavimams vyskupas J. Cieplakas kartu su penkiolika Sankt Peterburgo kunigų, tarp jų ir – Teofiliumi Matulioniu, buvo teisiami garsiajame Maskvos teisme 1923-iaisiais.

Verbų sekmadienį vyskupas J. Cieplakas buvo nuteistas mirties bausme, o kunigas Teofilius gavo trejų metų kalėjimo bausmę. Išgirdęs nuosprendį vysk. J. Cieplakas palaimino susirinkusiuosius teismo salėje ir ramiai pasitiko žinią apie mirtį. Tačiau, tarptautinei bendruomenei spaudžiant, jis galiausiai buvo išsiųstas iš Sovietų Sąjungos. Išvyko į Romą, o vėliau – į misijas JAV, kur gavo žinią apie paskyrimą būti Vilniaus arkivyskupu, tačiau naujos tarnystės vietos taip ir nepasiekė – 1926 m. vasario 17 d. mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų. Vilniaus katedroje ilsisi jo palaikai.