Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Kun. Juozo Zdebskio minėjimas Šlavantuose

Kun. Juozo Zdebskio minėjimas Šlavantuose

Autorius Alvyra Grėbliūnienė
Šaltinis bernardinai.lt, 2014 05 16

 

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35) tai šviesios atminties mokytojo, kunigo Juozo Zdebskio sakyti Šv. Rašto žodžiai jį lydėjusiems mokiniams.

Gegužės 10 d. Šlavantų Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapijos bažnyčioje buvo paminėtos kun. J. Zdebskio 85-osios gimimo metinės. Į minėjimą susirinko gausus būrys šviesios atminties kunigą pažinojusių, jo atminimą saugančių, gerbiančių ir mylinčių žmonių.

Homiliją sakė kun. J. Zdebskio bendramintis ir bendražygis kan. G. Dovidaitis. Jis paminėjo, jog Zdebskis buvo neeilinė asmenybė, Dievo dovana parapijoms, kuriose dirbo, žmonėms, kurie klausė jo pamokslų, dalyvavo rekolekcijose, šv. Mišių aukoje. Jis statė gyvąją Bažnyčią žmogaus širdyje. Lazdijų rajono Šlavantų ir Rudaminos parapijos – paskutinės, kuriose jis atliko kunigišką tarnystę.

Kun. J. Zdebskis buvo ypatingo likimo ir gebėjimų žmogus, nors ir ne visų buvo suprastas. Jis aplankė Pavolgio, Kazachijos, Sibiro katalikus. Kanauninkas priminė kun. Roberto Grigo knygoje aprašytą atvejį, kada jis, jaunuolis, tarnaudamas sovietinėje armijoje, atsisakė priimti kario priesaiką. Kunigas Juozas Robertą aplankė, suteikė sakramentus, morališkai pastiprino.

Kan. G. Dovidaitis papasakojo apie kartu su kunigu vykdytą disidentinę veiklą – dėl valdžios įvairių draudimų rinko tikinčiųjų parašus, slapta vežė „Kroniką“, dalyvavo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) kūrime. Jis mano, kad kun. Juozo dėka TTGKK perėjo į pogrindį.

Lankantis parapijose pas dvasininkus kun. Juozas eidavo į bažnyčią ir melsdavosi Kryžiaus kelią, o pravažiuojant pro kapines, aukodavo maldą už mirusiuosius. Homiletas manantis, kad Rudaminoje prie kun. J. Zdebskio kapo galėtų atvykti kunigų seminarijų klierikai, broliai kunigai ir atliktų sąžinės sąskaitas, apmąstytų ir sektų jo pavyzdžiu.

Mišių metu giedojo parapijos choras (vargonininkas Juozas Mikalauskas). Visuotinę maldą, specialiai šiai šventei sukūrė Asta Maksimavičiūtė, kurioje buvo raginama melstis ir už kun. J. Zdebskį, kad Viešpats jį iškeltų į altorių garbę.

Po šv. Mišių maldininkai rinkosi šventoriuje prie paminklo kun. J. Zdebskiui. Šalia jo kan. emer. V. Vaičiūnas pasodino šiai progai skirtą ąžuoliuką. Kartu su choristais visi susirinkusieji giedojo „Marija, Marija“ ir „Lietuva brangi“. Seniūnės J. Maziukienės rūpesčiu prie paminklo ir kryžių pasodintų gėlių žiedai džiugino akį.

Atnaujintoje klebonijoje šlavantiškiai sumanė kun. J. Zdebskio garbei įkurti muziejų. Suteikti pagalbą pernai pažadėjo rajono savivaldybės meras Artūras Margelis. Jau renkami eksponatai. Platesnę informaciją apie tai tikintieji galėjo pasiimti bažnyčioje. Tą dieną buvo padovanota muziejui daugiau daiktų. Kun. J. Zdebskio dukterėčia Lina Sutulienė atvežė kopiją dokumento – Garbės piliečio vardo po mirties suteikimo kunigui, kovotojui už Lietuvos nepriklausomybę bei tikinčiųjų teises.

Prie klebonijos pritvirtinta memorialinė lenta. Ją iš ąžuolo išdrožė parapijietis meistras Jonas Savukynas. Bažnyčioje prieš šv. Mišias ir po jų buvo galima apžiūrėti Jolantos Pankevičiūtės-Dvarionienės rūpesčiu iš Prienų atvežtą parodą apie kun. J. Zdebskį. Parodą palydėjo jos kuratorė muziejininkė Ernesta Juodsnukytė. Paroda vyks tais keliais, kuriais kažkada keliavo pats kun. J. Zdebskis. Ši paroda buvo sukurta „Terra Media “ direktoriaus Virginijaus Baranausko, projektų vadovo Algimanto Stankevičiaus ir Prienų krašto muziejaus darbuotojų dėka.

Muziejaus bičiulis Antanas Grinkevičius konsultavo ir padovanojo kelis kun. J. Zdebskio daiktus. E. Juodsnukytė daug ir ilgai studijavo Zdebskio dienoraštį, kurio originalas taip pat saugomas jų muziejuje. Dienoraščio ištraukos cituojamos ant ekspozicijos „vėliavų.“ Jos įtvirtintos akmenyse. Gal taip mylėtų ir rinktų kun. Juozo akmenėlių simbolis? Pacituosiu tuomet buvusio Lazdijų dekano kun. Vincento Jalinsko žodžius, pasakytus prie kunigo Juozo kapo jo laidotuvių dieną: „…peržiūrėjau jo stalčius ir radau… pilnus Lietuvos laukų akmenėlių. Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar galvoju, jog reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir apsidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris — jam nereikėjo žemiškų turtų!Vieną sušalusį, nekūrenamoje bažnyčioje besimeldžiantį jaunuolį paklausiau: „Ką tau davė velionis? Gal automobilį nupirko?“ O jis atsidusęs, su ašara akyse pasakė: „Jis man Dievą davė!“ Dieve mano, jis tau Dievą davė!… Ir todėl noriu kiekvienam iš kunigų pasakyti: broliai, ką pasėsim, tą ir pjausim.“ (KB Kronika 1986 04 23 Nr.70)

Pasibaigus visoms šventinėms apeigoms, kunigai ir maldininkai kun. Tadeus buvo maloniai pakviesti į parapijos salę kurioje vyko agapė. Gausiai susirinkusieji vaišinosi, dalijosi prisiminimais, džiaugėsi švente. Agapės metu ses. Birutė pakvietė sugiedoti kun. Juozui patikusią giesmę.

Kun. Tadeusas Vallianas nuoširdžiai dėkojo kunigams, visiems geradariams, prisidėjusiems prie šventės organizavimo ir vedimo.

Nuotraukos – Eugenijos Sidaravičiūtės

Vilkaviškio vyskupijos kurijos inf.