Lietuvos vaikų šventumo garsas

You are currently viewing Lietuvos kultūroje žymę palikęs L. Karsavinas: „Kūrėjas mano – Tu, o aš – Lemtis Tavoji“
Levas Karsavinas su žmona Lidija 1903 m. Peterburge. VDU bibliotekos nuotrauka

Lietuvos kultūroje žymę palikęs L. Karsavinas: „Kūrėjas mano – Tu, o aš – Lemtis Tavoji“

Autorius Irena Petraitienė
Šaltinis Bernardinai.lt, 2024 03 06

 

Levas Karsavinas (1882–1952) – vienas iš didžių rusų „sidabro amžiaus“ mąstytojų, 1922 m. ištremtas iš Rusijos be teisės sugrįžti, per 25-erius profesoriavimo metus Kauno ir Vilniaus universitetuose daug prisidėjo prie filosofinės minties plėtojimo Lietuvoje.

Pats L. Karsavinas visai nebuvo linkęs pervertinti savo laimėjimų. „Europos kultūros istorijos“ pratarmėje jis kukliai prisipažįsta: „…pradėjau rašyti vos „teglėzodamas“ lietuviškai, ir tik rašydamas kalbos tepramokau.“
L. Karsavinas į lietuvių kalbą išvertė Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio „Dvasios fenomenologiją“, 1930–1937 m. lietuviškai parašė daugiatomį veikalą „Europos kultūros istorija“. Redagavo mokslinį žurnalą „Senovė“ (1935–1938). Rašė straipsnius Brokhauzo ir Efrono enciklopediniam žodynui, „Lietuviškajai enciklopedijai“. Publikavo politinius ir filosofinius straipsnius „Vaire“, „Židinyje“.

Sibiro Abezės lageryje sukūrė dar apie dešimt religinių filosofijos veikalų, poetinių kūrinių. Savo istorijos raštuose ir filosofijos veikaluose jis nagrinėjo esminius klausimus – kultūros, valstybės ir visuomenės raidą, tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimus. 2000 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 470 puslapių Alfonso Bukonto sudarytą L. Karsavino rinktinę „Toje akimirkoje – amžinybė“. 2002 m. „Daigų“ leidykla išleido dar vieną A. Bukonto sudarytą, Rimanto Dichavičiaus dailiai iliustruotą L. Karsavino poezijos (rusų ir lietuvių kalbomis) rinkinį „Tai TU mane kvieti“.

Į kuriuos pasaulio uostus plaukė „Filosofų laivas“?

Levas Karsavinas. Wikipedia.org nuotrauka

Antrą kartą dėl savo ypatingos filosofinės, teologinės, mokslinės veiklos 1949 m. vasarą Vilniuje areštuotas profesorius L. Karsavinas, tik peržengęs KGB kameros slenkstį, akimirką stabtelėjo. Keturkampis langas visai toks pat, kaip 1922-aisiais matytas Petropavlovsko tvirtovėje, kur Petrogrado valstybinio universiteto rektorius, žymus mąstytojas profesorius L. Karsavinas kartu su kitomis aristokratų šeimų atžalomis, įvairių profesijų inteligentijos atstovais laukė savosios lemties sprendimo.

Kaip juodos grėsmės šešėlis tįsojo 1922 m. kovo 12 d. „Pravdoje“ („Tiesoje“) pasirodęs Vladimiro Lenino straipsnis „Apie kovojančio materializmo reikšmę“. Karingo ateizmo stiliumi rašytoje publikacijoje su žemėmis buvo maišomi „diplomuotais klerikalizmo pakalikais“ vadinti intelektualai, pabrėžiant, kad darbininkai tol bus nepajėgūs pasinaudoti savo galia, „kol mandagiai neperkels tokių mokytojų ir mokslinių bendruomenių narių į vakarietiškos „demokratijos“ šalis“. Ar toks įspėjimas reikš, kad atliūliuoja purslota areštų banga?

L. Karsavinas, kuriam 1916 m. Dvasinė akademija suteikė teologijos daktaro laipsnį, 1918 m. parašė „Saligia arba itin trumpi ir dvasiai naudingi pamąstymai apie Dievą, pasaulį, žmogų, blogį ir septynias mirtinas nuodėmes“, o Sankt Peterburgo metropolitas Venjaminas Kazanskis palaimino kurti Visos Rusijos pasauliečių broliją Bažnyčiai ginti. Jis pats, kaip ir daugelis, laukė savo valandos po to, kai jo aštriabriaunė, giliai tikėjimo problemas vagojanti apybraiža „Katalikybė“ 1919 m. įsiveržė į ateizmo minuojamą lauką.

Idant visų, o ypač iš tardymo sugrįžusiųjų dvasia tebežiburiuotų, pro kameros langą besiskverbiančios šviesos nutviekstas L. Karsavinas, atmintinai cituodamas viduramžių autorių kūrinius, žadino ir aukštyn kėlė bolševikinio valymo aukomis bendraminčių vidinį nusiteikimą. Tai, ką 1910 m. stažuotėn išvykęs pats surado Vatikano, Florencijos archyvuose, kuo jo paties pasaulėžiūrą praturtino viduramžių Bažnyčios, ypač vienuolynų istorijos, nagrinėjimas, tuo dalijosi su likimo draugais.

Moksliniuose sluoksniuose ypač didelio atgarsio sulaukusios L. Karsavino daktaro disertacijos „Viduramžių religingumo pagrindai“ išvados skėlė kibirkštis ir niūrioje vieno lango kameroje. Pratęsiant L. Karsavino kolegės istorikės Olgos Dobiaš-Roždestvenskajos recenzijoje pareikštą mintį, kad „autorius supynė gardžiakvapį rinktinių gėlių vainiką“, galima pasigrožėti vienu kitu jo žiedu.

Religijos ir filosofijos draugija. Prof. Levas Karsavinas (pirmos eilės viduryje ketvirtas) 1921 m. Petrograde. VDU bibliotekos nuotrauka

Suprantama, kodėl L. Karsavinas, genijumi laikęs iš Pietų Vokietijos kilusį XV a. universalų mokslininką, filosofą, aukšto rango dvasininką kardinolą Nikolajų Kuzietį (Nicolaus von Cues), citavo jo traktatus „Apie paslėptą Dievą“ (De Deo abscondito), „Apie Dievo ieškojimą“ (De filiatione Dei) ir „Apie šviesybių Tėvo dovaną“ (De dato Patris luminum). N. Kuzietis nepasidavė nei modernizmo arogancijai, nei nihilizmui. O akcentuodamas „mokytą nežinojimą“ įrodė, kad žmonės iš esmės priklausomi nuo Dievo.

Žavėdamasis Vokietijos viduramžių teologu, mistiku, filosofu Meistru Eckhartu (Meister EckhartEckhart von Hochheim), L. Karsavinas priminė jo postulatą: „Krikščionybė – tai vidinė būsena, o ne institucija ar formalizuotas įsakymų rinkinys. Žmogų sudaro tai, kas jis yra pats savyje, savo sieloje, o ne tai, kur gyvena ir kam yra pavaldus, kaip elgiasi ir ką veikia. Išoriniai dalykai yra beverčiai. Lygiai taip ir išorinių paskatų nulemti veiksniai nepriartina prie Dievo ir yra negyvybingi. Tikrąją veiksmų vertę lemia išimtinai veikiančiojo intencijos: ne darbai mus pašventina, o mes turime juos pašventinti. Tyros širdies žmogus Dievą visada turi savo širdyje. Tikrasis tikėjimas neturi nieko bendro su troškimu palenkti Dievą sau, viliantis jo palankumo, tarsi Jis būtų visokių gėrybių ekonomas. Dievo ieškoma dėl Jo paties. Jis mylimas nesuinteresuota, jokio atlygio nežadančia meile. Tą patį galima pasakyti ir apie gėrį, teisingumą ir tiesą.“

Nesistengęs kam nors patikti ir juolab pataikauti, jis buvo ekumeninės dvasios, savitos mąstysenos mokslininkas, pirmiausia atkakliai siekęs tvirtinti kito žmogaus dvasinius pamatus. Apie ką liudija 1922-aisiais vienoje kameroje buvusių asmenų liudijimai – gyvybingos filosofinės teologinės minties tėkmei jokių užtvarų nėra, ir kažin ar jų gali būti. Nei intelektualo, nei sovietinio cenzoriaus žvilgsnis negalėjo praslysti pro tais pačiais 1922-aisiais viduramžių istorijos profesoriaus L. Karsavino pirmą filosofinį, kartais filosofine poema vadinamą kūrinį Noctes Petropolitanae („Petrogrado naktys“). Deja, ir šis įdomus L. Karsavino kūrinys, kuriame buvo galima įžvelgti iš filosofinės minties kylantį poetinį vaizdą ar tolumoje aidintį amžinybės skambesį, buvo pripažintas žalinga kontrrevoliucine rašliava, o jos autorius vienas pirmųjų buvo įtrauktas į deportuojamųjų sąrašus.

Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto 1922 m. spalio 10 d. dekretu iš šalies buvo ištremti 225 žymūs rašytojai, mokslininkai, filosofai. Iš Petrogrado uosto išplaukę trys garlaiviai, istorikų vadintu vienu „Filosofų laivo“ vardu, į kito pasaulio platybes nešė L. Karsavino, Nikolajaus Berdiajevo, Sergejaus Bulgakovo, Semiono Franko, Nikolajaus Loskio, Fiodoro Stepuno, Sergejaus Melgunovo ir kitų žymių asmenybių kauptą ir Vakaruose brandintą mokslinį pasaulėžiūrinį bagažą.

Savyje jungęs gilaus mokslininko ir draugiško žmogaus ypatybes

Vokiečių kalbininkas, filosofas, valstybės veikėjas Wilhelmas von Humboldtas (1767–1853), buvęs Prūsijos pasiuntinys Romoje, Prūsijos švietimo ir tikybos ministras, 1810 m. įkūrė Berlyno universitetą, kuriame tarp kitų fakultetų derama vieta buvo skirta filosofijai ir teologijai.

Apvaizdos taip buvo sumanyta, kad 1922 m. Berlyne apsistojęs prof. Karsavinas religijos istorijos paskaitas pradėjo skaityti šio universiteto Filosofijos teologijos akademijoje. Vokietijoje išleistoje knygoje „Apie pradmenis“ jos autorius L. Karsavinas, apmąstydamas Dievo ir kūrinijos santykį, rašė: „Pradžia yra vien tik Dievas; po to save apribojantis ir savo kūrinijoje save sunaikinantis Dievas; Dievas-Kūrėjas, apribotas savo kūrinijos, ir kūrinija, savuoju savęs teigimu tampanti Dievu. Toliau tik kūrinija, kuri pilnutinai tampa Dievu, visa apimančiu Gėriu ir todėl „vėl“ tik Dievu, kuris atstato save kūrinijoje ir per kūriniją ir kuris buvo jo atstatytas.“

1926 m. persikėlęs į Paryžiaus priemiestį Klamarą (Clamart) prof. L. Karsavinas dėstė Rusų dvasinėje akademijoje. Glaudūs visuomeninės veiklos ryšiai jį siejo su kunigaikščiu Dmitrijumi Sviatopolskiu-Mirskiu, kuris, bendradarbiaudamas su seniausiu anglakalbiu ir garsiausiu Jungtinėje Karalystėje Oksfordo universitetu, atkakliai ragino L. Karsaviną priimti kvietimą eiti siūlomas profesoriaus pareigas. Deja, profesoriaus žvilgsnis tuo metu krypo Lietuvos pusėn.

1927 m. lapkričio 21 d. Vincas Krėvė-Mickevičius į Klamarą (Clamart) L. Karsavinui atsiuntė oficialų pakvietimą: „Didžiai gerbiamas profesoriau, atsižvelgdamas į tai, kad Jūs laiške prof. Sezemanui sutikote įstoti į mūsų kolegiją, Lietuvos Universiteto Humanitarinis Fakultetas išrinko Jus Visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi…“ Kartu išsiųstą sutartį L. Karsavinas, matyt, tuoj pat pasirašė, nes jau kitų metų sausį pradėjo dėstyti specialųjį viduramžių istorijos kursą. Nuolat klausinėjamas, kodėl Oksfordą iškeitė į Kauną, atsakydavo: „Oksforde ir be manęs netrūksta profesorių“, o kartais pajuokaudavo, kad čia jį atviliojo kepama juoda duona.

Kauno universiteto Humanitarinio fakulteto profesoriai 1959 m. Levas Karsavinas – pirmas kairėje pirmoje eilėje, trečias – Vincas Krėvė-Mickevičius, ketvirtas – Balys Sruoga. VDU bibliotekos nuotrauka

Kaip ir profesorius Vosylių Sezemaną, Joną Eretą, Oskarą Milašių, Kauno akademinė bendruomenė gražiai sutiko ir viduramžių istorijos profesorių L. Karsaviną. Nors vienas garbingas asmuo – prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas – raukėsi. 1927 m. gruodžio 13 d. „Ryto“ numeryje jis rašė: „Karsavino įsitikinimu, katalikų Bažnyčia yra ne tik atskalūniška, bet ir eretiška! O kadangi ji visuotinoj istorijoj užima žymią vietą, tatai, įsileidus p. Karsaviną mūsų Universitetan, lietuviai katalikai studentai gautų iš šio naujo profesoriaus klausytis visokių naujų savo Bažnyčios įžeidimų…“

„Prašau tai priskirti nepatogiam temperamentui ir išorinėms aplinkybėms, ir būkite tikras, jog mano požiūris į katalikybę eliminuoja bet kokį norą įžeisti katalikų teises, – atsiprašymo laiške prelatui A. Dambrauskui-A. Jakštui 1928 m. rašė prof. L. Karsavinas. – Aš pats atėjau į pravoslavybės pažinimą, tyrinėdamas viduramžių katalikybę ir viduramžių katalikų teologiją. Ir iki šiol, su malda kreipdamasis į pravoslavų Bažnyčios šventuosius, aš prisimenu ir šv. Pranciškų Asyžietį, ir jo mokinę palaimintąją Angeliną iš Folinjo, kurios išpažinimų vertimo į rusų kalbą darbai labiausiai mane suartino su religinio gyvenimo ir krikščioniškosios mistikos pasauliu.“

O prabėgus 25 metamas, gyvenimo pabaigoje paklaustas, kuriuos Vytauto Didžiojo universiteto profesorius labiausiai vertino, L. Karsavinas atsakė: „Žinoma, brangiausias ir giliausias yra prelatas Dambrauskas-Jakštas. Pradžioje jis manęs nesuprato. Paskui mes vienas kitą geriau supratom ir pamilom.“

Atvykus į Kauną L. Karsavinui teko kuo greičiau perkąsti ir kitą kietą riešutą – išmokti lietuvių kalbą. Jį mokęs vienas jaunas, iš kaimo kilęs lingvistas, paklaustas, kaip išversti į lietuvių kalbą kokį nors sudėtingą rusišką posakį, atsakydavo, kad pasitars su mama, – kaip ji pasakys, taip ir bus teisinga. „Tik pagalvokite, – žavėjosi L. Karsavinas, – kokia laiminga tauta, kurios mokslų akademija yra valstietė motina. Net pavydas ima.“

Prof. Levo Karsavino mokiniai, tapę žymiais istorikais: kairėje – dr. Juozas Jakštas, šalia – Zenonas Ivinskis. VDU bibliotekos nuotrauka

Greičiausiai, pasak Andriaus Martinkaus, Lietuva L. Karsavinui atrodė patraukli tuo, kad lietuvių tauta XX a. pradžioje tam tikru atžvilgiu atsisakė „senojo valdančiojo sluoksnio“ – polonizuotos aristokratijos – ir, puoselėdama iš esmės naują nacionalinės valstybės ir nacionalinės kultūros projektą, įvykdė kultūrinę revoliuciją, vietoj nutautėjusio elito iškėlusi naują „valdantįjį sluoksnį“, „organiškai“ kilusį iš valstietijos – tos tikrosios „mokslų akademijos“.

Lietuvių kalbą jau įvaldęs L. Karsavinas 1929 m. „Vaire“ rašė: „Normaliomis sąlygomis valdantysis sluoksnis esti organiškai susijęs su gyventojų mase, esti jos valios ir sąmonės centras… Bet juo toliau, juo ryškiau jis ima gyventi tiktai savo reikalais ir idealais, denacionalizuojasi (nutausta) ir galų gale nustoja vykdęs savo uždavinį ir ima veikti tautos idealams priešinga kryptimi…“

Nusivylęs sovietiniu eksperimentu ir porevuliucine kultūros politika, L. Karsavinas, visa savo esybe įsitraukęs į naujosios Lietuvos kultūrinį procesą, tapo visateisiu jos dalyviu, lietuvių inteligentų šeimose laukiamu svečiu. „Stasys pradėjo kas mėnesį kviesti kolegas – profesorius Vladimirą Šilkarskį, Levą Karsaviną, Vosylių Sezemaną, Viktorą Biržišką, – atsiminimuose rašė filosofo prof. Stasio Šalkauskio žmona Julija. – Antrą kartą atėjęs Karsavinas jau kelis žodžius mokėjo lietuviškai. Po poros mėnesių jis atėjo vienas. Aš kreipiausi į jį rusiškai, o jis atsakė lietuviškai. Aš kažką pasakiau, profesorius patikslino mano žodžio kirtį.“

Algirdas Julius Greimas, klausęs L. Karsavino paskaitų apie viduramžių krikščioniškąją filosofiją, rašė: „Jo lietuvių kalba buvo puiki: jį klausydamas supratau, kad lietuvių kalba gali būti drauge aiški ir rafinuota, kultūringa. Tai nuoširdus ir elegantiškas mokslininkas. Tokios asmenybės daro įtaką gyvenimo kelių pasirinkimui.“

Levas Karsavinas darbo kambaryje 1936 m. VDU bibliotekos nuotrauka

Profesoriumi L. Karsavinu labai žavėjęsis, dėl jo įtakos parašęs veikalą „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a.“ istorikas dr. Juozas Jakštas savo atsiminimuose pažymėjo, kad „savo atvirumo, paprastumo ir nuoširdumo dėka artimai susidraugavęs su studentais ir kolegomis profesoriais, darė nepaprastą pažangą lietuvių kalboj. Jau po poros metų pradėjo skaityti paskaitas lietuviškai ir ėmė rašyti labai plačiai užsimotą „Europos kultūros istoriją“. Recenzuodamas šį pirmąjį platų lietuvišką viduramžių istorijos veikalą dr. J. Jakštas atkreipė dėmesį, kad nuo Romos imperijos pabaigos iki naujųjų laikų filosofinėms bei religinėms doktrinoms ir jų autoriams L. Karsavinas skyrė žymiai daugiau vietos nei politiniams, visuomeniniams ir ūkiniams faktams: „Skaitant jaučiama, kad autorius šią medžiagą puikiai valdo ir yra kupinas savo paties minčių. Tad suprantama, kad autoriui geriausiai pasisekė išdėstyti tie laikmečiai, kurie buvo gausūs dvasinių sąjūdžių: viduramžių pradžia (patristinis laikas ir renesansas).“

Prof. L. Karsavinas buvo gerai žinomas ne tik dėl didelio mokslingumo, bet ir asmeninio patrauklumo: „Jis buvo nuostabi asmenybė tuo, kad jungė savyje gilaus mokslininko ir visuomeninio, draugiško žmogaus ypatybes, – rašė dr. J. Jakštas. – Didelis ir nepaprastai produktyvus mokslininkas, sugebėjęs intensyviai dirbti, nebuvo vis dėlto kabinetinis žmogus. Jis mėgo bendrauti su kolegomis, studentais ir šiaip visuomenės nariais, garsėjo proto judrumu ir sąmojumi, gebėjęs kartais ir gilią tiesą pasakyti sąmojinga forma.“

„Be Kūrinio Kūrėjas negyvuos“

„Lyg šviesulys danguj sušvito viskas Tavy, ir kaip tamsa nematoma Šviesa. Tavuoju atšvaitu nakties padangės tviska, ir sveikinimas įstabus mums riba žvaigždėse… Suvokt aš trokštu Tavąją neregiamybę: kai pakelia malda aukštyn mane, pro ūkaną beaiškiai įžvelgiu, kaip žiba Tai – kas yra, kas bus – Tavam delne.“

Šį savo sonetą komentuodamas L. Karsavinas pažymėjo, kad visas netobulas pasaulis tėra atšvaitas tikrosios Dievo šviesos, kuri kaip tamsa nematoma. Tačiau žmogus vis dėlto veržiasi ją pasiekti, įveikdamas, pranokdamas save. Žmogaus tobulybė taip pat „šviesa, neturinti savyje tamsybės“: joje slypintis susiliejimas su Dievu ir sudievėjimo pilnatvė netobulam žmogui „gali būti“. Šviesos įvaizdį L. Karsavinas vartojo ir kalbėdamas apie konkrečius savo gyvenimo etapus. „Šviesiausi mano gyvenimo ir kūrybos metai pragyventi Lietuvoje, ir tai Kaune, – kalbėjo sunkią būties ir negalios valandą. – Čia mano protui ir širdžiai viskas buvo miela. Aš mačiau, kokia sveika, gaji, kūrybiška, savita ir giliai krikščioniška lietuvių tauta.“

Pirmasis Levo Karsavino „Europos kultūros istorijos“ leidimas (1931 m.). VDU bibliotekos nuotrauka

Šviesia asmenybe jis vadino ir lietuvių literatūros klasiką, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorių Vincą Krėvę-Mickevičių. Šis 1944 m. vasarą, artėjant Raudonajai armijai, kvietė jį kartu su kitais universiteto dėstytojais trauktis iš Lietuvos. Atsisakė… 1944-ųjų liepos 1-ąją į Vakarus pasiruošęs trauktis istorikas dr. J. Jakštas, atėjęs atsisveikinti su mylimu profesoriumi, L. Karsaviną rado prislėgtą. „Po kelių dienų bolševikai bus čia, – kalbėjo jis. – Aš nebėgsiu, nebent mane varys. Bet mano mokslinė karjera jau baigta. Negalėjau išspausdinti šešto tomo „Europos kultūros istorijos“, negalėsiu išspausdinti ir dabar rašomos istorijos filosofijos.“

1949 m. būdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose dr. J. Jakštas, sužinojęs apie prof. L. Karsavino areštą, viename laiške svarstė: „Dėl ko šis garbingas mokslininkas, kuris su aktualia politika nieko bendra neturėjo, užkliuvo bolševikams? Galima tik spėlioti, kad jo sąmojinga ir karti ironija, kurią jis kartais jau pirmosios okupacijos metu paleisdavo, įklampino jį ir neleido baigti gyvenimo naujoj tėvynėj, su kuria jis buvo taip gražiai sutapęs.“

Net artimieji – žmona Lidija, dukterys Irina ir Siuzana negalėjo tėvo perkalbėti, L. Karsavinas vis dar puoselėjo viltį, kad iškankintos Rusijos režimas pagaliau pasikeis. Deja. L. Karsavinas buvo sekamas nuo pat pirmųjų dienų, buvo užvesta jo sekimo byla. NKVD šnipai raštu pranešinėjo savo vadovams apie jo paskaitų turinį. Vėliau baudžiamojoje byloje buvo paaiškinta priežastis, kodėl atleistas iš Vilniaus universiteto: „Kadangi jo dėstymas buvo antisovietinio charakterio, o jo pasaulėžiūra – fašistinė buržuazinė.“

1949 m. gegužę L. Karsavino bute atliktos kratos, paimtas jo archyvas, vėliau atleistas iš Dailės instituto, liepos 9 d. areštuotas ir nuvežtas į KGB rūsius. Pro siauros kameros langą sruvo ne tik blausiai viduvasario pavakarės šviesa, plūdo mintys. Tyla ir vienatvė – būtina sąlyga meditacijai. Dar jaunystėje įvaldęs poetinę formą, L. Karsavinas galėjo laisviau, vaizdingiau perteikti savo filosofinės sistemos tiesas, kurios 1949 m. vasarą Vilniuje, KGB kameroje, atsiskleidė vien tik atmintyje sukurtu „Sonetų vainiku“: „Kūrėjas mano – Tu; o aš Lemtis Tavoji. Aš silpnas, gležnas. Pievoj stiebeliu nedrąsiai dygstu, skurdžiai sulapoju. Kaitroj aš vystu, o speige šąlu… Tu mirsi, pereisi tu į mane, viskuo pavirsdamas – žydėjimu baltuoju, ir taps kita tuomet diena manoji. Jau žūsta mano „aš“ ir greit jame lyg bičių spiečius visa telksis ir skraidys, kad prisikeltų manyje Tava Būtis.“

Levo Karsavino „Sonetų vainiko“ faksimilė. VDU bibliotekos nuotrauka

L. Karsavinas komentaruose brėžia mintį, kad Kūrėjas save apriboja, atsiduoda kūriniui per savo mirtį ir paverčia laisvą kūrinį antruoju Kūrėju, prikeliančiu Pirmąjį: „Nebūtiškas, Savy – kaip aš – Tu gyveni. Aš Tavimi virstu kiekvieną mirksnį…“ Virsdamas dievažmogiu, dievėdamas žmogus tampa Dievo Lemtimi: „Kūrėjas mano – Tu, o aš Lemtis – Tavoji.“ Šis pagrindinis motyvas apgaubia nelaisvėje sukurtus L. Karsavino sonetus ir tercinas.

Tik spragtelėjus kameros durų užrakto sklendei, iš filosofinės poetinės minties pasaulio L. Karsavinas grįždavo realybėn. Sunkiai nuo senos medinės kėdės pakilęs septintąją dešimtį baigiantis mąstytojas žinojo – atėjo nauja tardymo valanda. Apie naujai mintyje sukurtus posmus neklaus, nes jų nežino, neskaitė, neįžvelgė. Tardytojo sukti ir persukti klausimai vėl ves į Sankt Peterburgo universitetą, stažuotę Vakarų Europoje, vėl tyčiosis iš jo istorinių ir filosofinių veikalų, smerks ir menkins jo dvi disertacijos, apie Vakarų Europos, ypač Italijos, religingumą XII a. ir XIII a. Pagaliau pareikš ne kartą girdėtą išvadą: „Kai kurie Petrogrado profesoriai vaisingai tęsė mokslinius darbus sovietiniais laikais, įsijungę j naujo gyvenimo statybą. Bet tokie žmonės, kaip L. P. Karsavinas, mistikas ir reakcionierius, pasirodė revoliucijos priešų eilėje.“

Ir vėl, peržengus niūriosios kameros slenkstį, pakėlus žvilgsnį į boluojantį keturkampį langą, iš vidinės gelmės viena paskui kitą riedės poetine forma tapusios mintys: „Dvejonėse aš skendėju kas dieną prie slenksčio nebūties (pradžios ir pabaigos), – nėr be manęs išmanymo nei Dievo: be Kūrinio Kūrėjas negyvuos, kaip tobulos būtybės būt negali be tavo kruvinų erškėčių ant galvos…“ Bet nėr manęs be trumpadienio kelio, be žemės ir dangaus, be pragaro kančių, be apmaudo, kuris visatą skelia, be amaro niekybės ir šliužų šlykščių…“

Po tardymų Leningrade 1950 m. kovo 4 d. Ypatingasis pasitarimas prie MGB priėmė nuosprendį: „Už nusikalstamus ryšius su baltaisiais emigrantais, pritariant tarptautinei buržuazijai, taip pat už antisovietinės literatūros laikymą ir platinimą įkalinti L. Karsaviną darbo pataisų lageriuose 10 metų.“ Nepaisant to, kad dar tardymo metu L. Karsavinas susirgo tuberkulioze, jis 1950 metų rudenį etapu buvo išvežtas į Abezės lagerius – visai prie šiaurės poliarinio rato. Ir čia rado dalelę Lietuvos – lageryje buvo mons. Alfonsas Svarinskas (tada dar klierikas), medikas Povilas Butkevičius, prof. Antanas Žvironas, kun. Stanislovas Pupaleigis, gen. Jonas Juodišius, studentas K. Lukoševičius, prieškario valstybės veikėjas Vladas Nasevičius.

V. Nasevičius savo atsiminimuose liudijo: „Aš visada jį užtikdavau su pieštuku rankoje ir berašantį, koreguojantį savo paskutinius mokslinius darbus. Man, vienuoliktus metus bekalinčiam, buvo laimė, kad ir tokioje aplinkoje sutikti šviesų protą, tyrą sąžinę, kurio stebėtina erudicija, filosofinis ir istorinis žinynas mane turtino, skatino visose sąlygose išlikti galvojančiu žmogumi ir mokė ir skatino dirbti, galvoti. Jo gyva atmintis kad ir smulkių praeities faktų, aplinkybių, priežasčių ir jo visapusiškas, objektyvus nagrinėjimas ir suma summarum – išvados, minties precizija tuo ar kitu klausimu – mane ir kiekvieną galvojantį protą stebino. Aš esu liudininkas, kad prof. Karsavinas toks buvo iki paskutinės dienos savo žemiškam kelyje.“