Kasdien minėdami kurį nors vieną šventąjį, kartą per metus pagerbiame visus, pasiekusius Dangų ir gavusius tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.
Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti jau IV a. Iš pradžių Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Kai popiežius Bonifacas IV 609 m. pašventino Romos Panteoną, paversdamas jį krikščionių bažnyčia, suteikė jai Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių titulą.
Popiežius Grigalius III (731–741 m.) pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu, perkeldamas šią šventę į lapkričio 1 d.
Popiežius Grigalius IV (827–844 m.) galiausiai įvedė Visų Šventųjų iškilmę visoje Bažnyčioje.
Apie šventuosius, šlovinančius danguje Viešpatį, rašo apaštalas Jonas. Patmos saloje turėjęs regėjimą, šv. Jonas matė dangaus šventųjų džiaugsmus ir stengėsi žodžiais ir vaizdais pasakyti tai, kas žmogaus kalba neišsakoma. Jis rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (plg. Apr 7, 9–12).
Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių, – tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai; šventumas – ne tai, kad žmogus viską atiduoda, o tai, kad Dievas viską priima.“
Šventas yra tik Dievas, tik jis gali suteikti šventumo dovaną tiems, kurie liudija jį savo gyvenimu. Šventi gali tapti visi, bet ne visi žino, kokio masto yra tas jų šventumas ir kaip jis suteikiamas. Tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventaisiais ir gyviesiems teikiami kaip pavyzdžiai.
Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo, ir toks užtarimas nėra paprastas atlaidumas; išklausydamas maldą, šventasis išplečia savo šventumo ribas, atskleidžia savo lemties prasmę, kuri susijusi su išganymu ir Dievo šlove. Todėl netgi materiali malonė, kurios prašymas yra aiškus tikėjimo ženklas, tėra antraeilis dalykas; svarbiausia, kad malonės prašymas – jau savaime tikėjimo požymis, nes melsdamas žmogus atsigręžia į Dievą, sugeba įžvelgti savo gyvenimo prasmę, atgaivinti tikėjimą, viltį ir ypač gailestingumą, šį tobulumo garantą. Kitaip sakant, svarbiausia yra tai, kad jis atsigręžia į šventumą.
Dvasiškojo gyvenimo mokytojai sako, kad geriausias penas sielai – tai šventųjų gyvenimų skaitymas. Puikiausi pamokslai apie dorybes ir mūsų tikėjimo tiesas gali apšviesti mūsų protą, įtikinti mus, kad reikia tarnauti Dievui ir rūpintis amžinuoju gyvenimu, bet jie nepamoko mūsų, kaip kasdieniame gyvenime sekti tomis tiesomis. To išmokstame žiūrėdami į šventuosius.
Juk jie buvo tokie pat, kaip ir mes, žmonės, jie taip pat kentė vargus ir pagundas, bet jie kovojo su pagundomis ir įveikė jas tokiais pat įrankiais, kokiais galime ir mes naudotis. Pažiūrėję į jų pavyzdžius, mokomės, kaip mums reikia gyventi, kad Dievui patiktume. Kaip sau sakydavo šv. Augustinas, apmąstydamas šventųjų gyvenimą ir pavyzdžius: „Jeigu taip galėjo daryti tie ir tos, tai kodėl gi tu, Augustinai, negalėtumei to padaryti?“
Tikėjimas moko mus, kad šventieji, patekę į dangų, noriai globoja mus, ypač jei mes tos globos meldžiame.
Šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas, šventas žmogus iki galo realizuoja savo prigimtį. Taigi šventieji pagal maksimalias išgales kiekvienas savaip realizuoja aukščiausio žmogiškumo savybes. Didžiausias skiriamasis žmogaus bruožas yra jo gebėjimas sąmoningai bendrauti su Kūrėju, ir tas, kuris tai daro su didžiausiu sąmoningumu, suvokdamas šio bendravimo pasekmes ir laikydamas jį savo gyvenimo prasme, visiškai realizuoja savo žmogiškumą, nes būti šventam – vadinasi, būti tikru žmogumi.
Po ilgo kanonizavimo proceso Bažnyčia pripažįsta viešai kai kurių žmonių šventumą. Tai yra, kad pats kandidato į šventuosius gyvenimas atskleidė tikrą žmogiškąją tiesą, kuri turi būti viešai paskelbta, o jo užtarimas, žmonėms prašant, gali duoti vaisių.
Bažnyčia sako, kad šventumas yra „dalyvavimas dieviškajame gyvenime“, tai prigimtinė žmogaus būsena nuo pat jo sukūrimo.
Taigi šventasis yra žmogus, atgavęs savo prigimtinę būseną: būtybė, Sūnaus sugrąžinta Tėvui ir atskleidusi visą savo žmogiškumą, kurio esmė – būti klusniu ir dėkingu kūriniu. Susitikę su Kristumi, esančiu Bažnyčioje, šventieji atrado žmogiškumo pilnatvės pirmavaizdį, gyveno pagal jį ir tapo pavyzdžiu kitiems.
