Šiandien Bažnyčia kviečia pagerbti visus šventuosius, tuos Jos vaikus, kurie pasiekė amžinąją laimę ir regi Dievą veidas į veidą. Tai mūsų šeimos nariai – broliai ir seserys, kurie mus myli ir su džiaugsmu užtaria Viešpaties akivaizdoje.
Dažnai ir tikinčiam katalikui iškyla klausimas, kodėl Bažnyčia kviečia šauktis šventųjų užtarimo, kodėl skelbiami nauji šventieji bei palaimintieji, argi neužtenka vien Jėzaus, na, dar ir Marijos? Pirmiausia, šventųjų kulto ištakos randamos jau Naujajame Testamente, štai apaštalas ragina Korinto Bažnyčios tikinčiuosius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1Kor 1, 11). Tikinčioji liaudis nuo pat pirmųjų Bažnyčios gyvavimo dienų ieškojo šventųjų pagalbos ir užtarimo savo kasdienybės reikaluose, nes jautė, kad šie yra jų broliai ir seserys, kurie ne nukreipia nuo Jėzaus, bet kaip tik padeda Jį labiau pažinti ir pamilti.
Mums visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems, reikia pavyzdžių ir herojų. Totalitarinės sistemos gyvuoja, diegdamos savo vadų kultą, kiekvienas turime mėgstamą grupę ar kino aktorių, kuriuo žavimės. Šventieji yra tikrieji influenceriai, nes jie savo gyvenimu ir pavyzdžiu patvirtina, kad yra verta sekti Kristumi.
Nėra tokios situacijos, kurios nebūtų patyręs koks nors šventasis, nėra tokios problemos, su kuria nebūtų susidūręs vienas ar kitas mūsų globėjas. Ši žinia mus guodžia ir ramina. Nesame vieni palikti dorotis su visais žemiškojo gyvenimo sunkumais ir iššūkiais. Šventieji yra šalia mūsų. Krikšto dėka šventumo sėkla yra pasėta mumyse.
Šventasis yra tas, kuris myli Dievą ir kasdien vis labiau. Dažnai pradedami meilės nuotykį su Dievu (jeigu išdrįstame jį pradėti), kažkuriuo etapu savo širdyje pasakome, kad mums gana Dievo, tiek, kiek yra, užtenka. Šventasis yra tas, kuriam Dievo niekada negana, kuris myli ir nori mylėti dar.
Tapti šventuoju nekliudo nei lytis, nei amžius, nei sveikata, nei proto gabumai, nei socialinis statusas, nesvarbu, ar esi kunigas, ar vedęs ar vienišas, ar linkęs į depresiją, o gal greitai užsiplieski – svarbiausia noras sekti Jėzumi. Visada ir visur.
Dabar madinga kalbėti apie visuomenės ir Bažnyčios reformą, tačiau vienintelė reforma, kurios tikrai reikia Bažnyčiai ir visuomenei, tai širdies reforma, atsigręžimas į Kristų; vienintelė revoliucija, kuri tikrai perkeistų pasaulį, – tai šventumo revoliucija.
Esame pašaukti sklandyti tarsi ereliai, o dažnai renkamės būti naminėmis vištomis, nes taip saugiau ir patogiau. Tačiau ne viskas, kas patogu, yra naudinga, nes sunkumai ugdo ir brandina.
Visų Šventųjų iškilmė mums primena tai, ką mėgo kartoti Benediktas XVI: „Kas tiki, nėra vienas.“ Dangus nėra tuščias, gyvenimo piligrimystėje aš nekeliauju vienas. Šventieji mus pasirenka būti draugais, lydi mus kelionėje ir užtaria Dievo akivaizdoje. O svarbiausia – jie padeda mums išsivaduoti iš egoizmo, galvojant, kad išganymą ir Dievą galiu pasiekti vien savo jėgomis, man nereikia kitų pagalbos ir bendrystės.
