Mieli „Marijos radijo“ klausytojai, trečiasis gavėnios sekmadienis ir kartu – šv. Kazimiero iškilmės išvakarės.

Kaip nuostabiai sutapo: juk šv. Kazimieras ypač laikėsi Dievo įsakymų, apie kuriuos šiandien kalba I-asis skaitinys, ypač mylėjo Dievo išmintį, apie kurią kalba II-asis skaitinys, ir ypač rūpinosi Bažnyčia, apie kurią kalba Evangelija.

Bet pirmiausia pamąstykime apie Lietuvą. Profesorius Stasys Šalkauskis Lietuvą vadina didžiausių kontrastų, paradoksų šalimi. Lietuva nugali mongolų chanus, kryžiuočius (nors niekas kiti nenugalėjo), bet pati sunyko. Liko tik Rusijos kolonija, net be savo kalbos, ir vis tiek išsilaikė, kai kiti mažesniuose sunkumuose visai išnyko. Lietuva – paskutinė Europos pagonė, bet greičiausiai po krikšto, greičiau už kitas tautas, užauginusi šventąjį.

Dar Kazimiero prosenelis Algirdas ir jo senelis Jogaila buvo pagonys. Ir pats šventasis Kazimieras išaugo, kai visa tauta tebebuvo pagoniška. Juk dar po šimtmečio Mažvydas, Širvydas mini pagoniškus papročius Lietuvoje.

Ir vėl, Lietuva labiausiai pasidavė protestantizmui iš visų buvusių katalikiškų tautų. Juk ar septynios veikiančios bažnyčios bebuvo likę Lietuvoje. Bet vėl, iš visų tų tautų Lietuva vėl pasidarė labiausiai katalikiška. O šv. Kazimieras – tikras paradoksų paradoksas.

Vadinamas ir laikomas lenku, net brevijoriuje lotyniškame rašoma „lenkų karaliaus sūnus“, nors nei iš tėvo pusės – juk jo tėvas – Gediminaičių dinastijos lietuvis, nei iš motinos pusės – nėra nė vieno lenko, juk motina – vokietė, Habsburgų dinastijos.
„Šv. Kazimieras – nepaprastų gabumų“ – rašo istorikas Dlugošas. Liubline, priėmime, keturiolikmetis Kazimieras nustebino visus karalius, pasakydamas Venecijos pasiuntiniui lotyniškai iškilmingą poetinę klasikinės vertės kalbą. O priedo – jo geležinė sveikata, jo laukia didelio žmogaus ateitis. O kur reikėjo tų gabumų, kas pasidarė iš tos geležinės sveikatos? Jis – Lenkijos ir Lietuvos globėjas, o beveik 500 metų jo gyvenimo niekas netyrinėjo, apie jį jokios knygos neparašė nė vienas lietuvis ar lenkas, vien tik apie jį rašė kitų tautų žmonės. XX amžiaus pradžioje Alekna ir Sužiedėlis parašė vos 32 puslapių knygeles.
Kazimieras skirtas būti sosto įpėdiniu, o būtent iš šešių brolių tik jam vienam neteko nešioti karališkos karūnos. Tiesa, taip pat ir broliui Frydrichui neteko, nes tą savo jauniausiąjį pamaldi motina auklėjo švenčiausioms Bažnyčios pareigoms.
Tiesa, jis iš tikro tapo Gniezno kardinolu, bet visai be pašaukimo, kompromitavo dvasininkų luomą.

O juk Kazimierą stumte stūmė į karaliaus sostus. Net su ginklu varomam nepavyko jam užimti Vengrijos sosto, o po kelių metų, broliui nė piršto nepajudinus, tas sostas savaime atiteko.
Dievo Apvaizda rodyte rodė – Kazimierui skirtas nežemiškas sostas. Ir jo šventumo paradoksas – jis –priešingybė visiems broliams. Jau minimas brolis Frydrichas, tapęs kardinolu, – Bažnyčios dėmė. Brolis Vladislovas – Čekijos ir Vengrijos karalius – nusigyveno, tapęs husitu. Brolis Jonas Albrechtas – Lenkijos karalius – nuodėmingu gyvenimu sugriovė savo sveikatą. Brolis Aleksandras – Lenkijos ir Lietuvos karalius, vedęs caraitę, įvedė Lenkijoje ir Lietuvoje stačiatikybę. Žygimantas – Lietuvos ir Lenkijos karalius – gyveno be santuokos, o paskui savo sugyventinę per prievartą ištekino už tarno. O visos penkios seserys tapo protestantėmis. Koks kontrastas, kokia priešingybė!

Jo šūkis buvo: „Mirsiu, bet nenusidėsiu!“. Ir jisai ypatingai laikėsi tikėjimo. Nieko gyvenime neužkliudęs, su niekuo nekariavęs, jei neskaityti to nelaimingo žygio į Vengriją, bet prieš šį mirusį šventąjį kariauja rusai: jo giesmę caras uždraudė, paskelbė jį Rusijos priešu, Maskvos patriarchas 1655 m. Kazimierą ekskomunikavo. Kaip lietuvių tauta vis buvo tremiama, taip ir Kazimieras tris kartus iš kapo ištremtas: XVII a., po to XVIII ir XX a.
Jo šventė vienintelė caro buvo uždrausta. Jo bažnyčia Vilniuje buvo uždaryta ir caro, ir komunistų laikais. Ar tai nerodo, brangieji, ypatingo šv. Kazimiero šventumo? Juk piktosios jėgos, velnias, ypač nekenčia viso, kas šventa.

Šv. Kazimieras ne kartą padėjo Lietuvai. Juk jis prie Dauguvos, pasirodęs debesyse, stebuklingai padėjo nugalėti švedus, išvedė į pergalę tiesiog su mažyte armija.

Ir vėl, spaudos draudimo metu, 1889 m., Kauno kunigų seminarijos klierikų būrelis įsteigė Šv. Kazimiero draugiją ir pasižadėjo leisti lietuviškas knygas. Ir leido jas, ir platino po visą Lietuvą. Štai, kaip stebuklingai visą Lietuvą vedė šv. Kazimieras. Todėl jo neužmirškime ir šiandieniuose sunkumuose nuolat prašykime, kad tas šventasis Lietuvos globėjas visus mus nuolat užtartų pas Dievą. Amen.