.

Netrukus Dievas atsiuntė mums naują išbandymą. Pasiekė žinia, kad gauta prokuroro sankcija, kunigą Juozą ir dar du žmones areštuoti. Tiesiog sunku buvo įsivaizduoti, kad čia pat gulintį ligonį, kuriam reikalinga nuolatinė priežiūra, ir, kai jo gyvybė kabo ant plauko, gali suimti. Dar labiau širdį spaudė, žinojimas, jog jei suras, niekuo daugiau padėti jam negalėsiu. Visi sutarėm melstis ir budėti. Tikriausiai niekad taip nebuvau pasitikinti visagalinčio Dievo globa, kaip tomis kritinėmis, baimės ir nemigos pilnomis dienomis. Ir Dievas iš tiesų globojo!

Naktį, maždaug tuo laiku, kai būdavo pristatomas maistas, suskambo durų skambutis. Pažadinta iš miego, buvo apie antra valanda nakties, pažvelgiau pro durų akį. Lūkuriavo vyriškis, pasirodė lyg ir pažįstamas. Bandžiau atrakinti duris, bet nesisekė. Laimei buvau uždėjusi durų grandinėlę, kai vyriškis paprašė paskambinti telefonu, spėjau užtrenkti duris. Mano neatidumas galėjo brangiai kainuoti. Buvo griežtai sutarta nei dieną, nei naktį durų nevarstyti. Neatsiliepdavome net į telefono skambučius.

.

O kunigas Juozas, šiuo sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu, buvo tikras kančios mokytojas. Pamažu į dienotvarkę įtraukėm – Rožinio, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Juozapo, Šv. Teresėlės, Šv. Antano litanijos, maldas į Šv. Kazimierą, Kryžiaus kelio apmąstymus, su ilgesniu įsigilinimu į kažkurią Kryžiaus kelio stotį. Kunigas Juozas nurimdavo ir paskęsdavo mąstyme. Bet skausmas primindavo apie save ir iš žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jau būtina pagalba. Šventas Mišias aukojo gulėdamas. Nerimo kupina širdimi stebėjau jį visą tą laiką. Kokia niekšybė! Nuodai sutrikdė centrinę nervų sistemą, širdies ir kraujagyslių, inkstų, virškinamojo trakto veiklą. Cheminiai junginiai, patekę ant odos, nekrozuoja viršutinį odos sluoksnį, o įsiskverbę į organizmą sukelia bendrą intoksikaciją. Žaizdos labai lėtai gyja. Neakivaizdžiai konsultacijai buvo pakviestas profesorius A. Marcinkevičius. Ačiū Dievui svarbiausias barjeras pereitas! Mirties artumoje laikas baigėsi.

– Nieko didesnio pasaulyje neįvyko be pažeminimo ir kančios, ypač nekaltojo kančios, – skausmo valandomis mums liudijo mylimas kunigas ir vis prašydavo, – Melskimės! Prašykime savo ištikimuosius draugus globos. Jie niekada mūsų neapvils!

Nepaisant pavojaus, pabūti toje kančios mokykloje man buvo didžiausia gyvenimo dovana.

.

Dėkojau Viešpačiui, kad Jis leido patarnauti kunigui Juozui, kai jis grūmėsi už gyvybę, už Dievą ir Tėvynę, tais gūdžiais bedievybės laikais. “Nueik į tuščią bažnytėlę, atsiklaupk prieš Švenčiausiąjį ir tyliai klausykis, – kartą pasiūlė, – Praeis dešimt ar daugiau minučių, ir išgirsi savo širdyje tylų Viešpaties prakalbinimą, pamatysi, kaip nuostabiai Jis įsijungs į pokalbį ir į tavo širdies mintis.”

Tėveli, būk ir toliau didysis patarėjas sunkiose mūsų gyvenimo valandose!

Iš gydytojos Genovaitės Drąsutytės liudijimo