Vakar Konstantinopolio patriarchatas į savo šventųjų kalendorių įtraukė Vilniuje veikusį šventąjį Kirilą Loukarį. Pirmą kartą jį kanonizavo Aleksandrijos patriarchatas (2009 m.).

1572 m. gimęs Venecijos valdomoje Kretoje, Kirilas jaunystėje daug keliavo po Europą, studijavo protestantizmo centruose – Ženevoje ir Vitenberge, kažkurio metu tapo Ostrogo dvasinės akademijos rektoriumi, buvo įšventintas dvasininku. 1596 m., po Breste pasirašytos unijos, Aleksandrijos patriarchas šešeriems metams išsiuntė Kirilą tarnauti į Vilnių (jam tebuvo dvidešimt ketveri), kur jis tapo vietinės ortodoksų akademijos rektoriumi. 1601 m. dvidešimt devynerių Kirilas pats buvo išrinktas Aleksandrijos patriarchu ir paliko Vilnių. Po dvidešimties metų tarnystės Aleksandrijos katedroje jis buvo išrinktas Konstantinopolio patriarchu. Atone jis įkūrė dvasinę seminariją, Stambule – pirmąją graikakalbę spaustuvę, rūpinosi teologinės minties sklaida bei švietimu. Tuo metu kilo kontroversija dėl jo pažiūrų – patriarchas kaltintas protestantizmu, jam buvo priskiriama „Katekizmo“, paveikto reformacijos idėjų, autorystė (pats jis autorystę neigė).

Romos katalikai tuo metu Stambule vykdė aktyvią misiją, tad patriarchas atsidūrė tarp dviejų ugnių – katalikiškų valstybių ambasadoriai skundė jį sultonui, ortodoksų zelotai kaltino protestantizmu. Patriarchas kelis kartus buvo nušalintas nuo tarnystės, bet iš esmės sultonas jį toleravo. Tačiau kai 1638 m. sultonas ruošėsi išvykti į karą su Persija, buvo paskleistas melagingas gandas, esą patriarchas nori pakurstyti ortodoksus kazokus sultonui išvykus sukelti maištą. Apsidraudimui sultonas liepė janisarams nueiti ir pasmaugti patriarchą. Taip ir baigėsi šventojo žemiškasis gyvenimas. Netrukus po mirties prasidėjo jo kultas, Eugenijus Etolietis parašė pamaldų tekstus, bet, suprantama, iki Osmanų imperijos žlugimo apie jo oficialią kanonizaciją negalėjo eiti nė kalbos.

Šv. Kirilo Kretiečio atminimas – birželio 27 (liepos 10) d.