Tragiškų 1991 sausio 13-osios įvykių Vilniuje išvakarėse popiežius Jonas Paulius II viešai išreiškė savo gilų susirūpinimą Lietuvoje kylančia įtampa telegramoje Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkui ir Kauno arkivyskupui kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Penktadienį, sausio 11 d. pasiųstos telegramos tekstą Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“ paskelbė sausio 12 d. pirmame puslapyje.
Jono Pauliaus II telegramoje buvo rašoma:
„Šiuo metu, kai mane pasiekė žinios apie naujus sunkumus, per Jūsų Eminenciją noriu dar kartą išreikšti savo solidarumą brangiajai lietuvių tautai jos kančios ir nerimo valandą.
Karštai tikiuosi, kad praeities patirtis visus paskatins ištvermingai ir kantriai tarpusavio pagarba ir susipratimu besiremiančiu dialogo keliu teisingai išspręsti dabartinį įtempimą sukeliančias problemas.
Pavedu Gailestingumo Motinai šį karštą troškimą, kylantį iš rūpesčio kupinos mano širdies gelmių, drauge meldžiu Visagalį Dievą laiminti kilniąją lietuvių tautą ir jos ganytojus“.
1991 m. sausio 13 d., Bažnyčioje buvo minima nepaprasta Maldų už taiką diena. Maldų tikslas bus atitolinti Persų Įlankoje grėsusio naujo (pirmojo) karo pavojų. Šia tema kalbėjo Jonas Paulius II per įprastinį sekmadienio „Viešpaties Angelo“ maldos susitikimą Šv. Petro aikštėje.
Karštai melsdamas pasaulio valstybių vadovus siekti taikingų sprendimų, kurie leistų žmonijai išvengti naujo karo tragiškos patirties ir šiuos maldavimus pavedęs Dievo galiai ir gailestingumui bei Marijos, Taikos Karalienės užtarimui, popiežius atkreipė dėmesį į grupę asmenų, Šv. Petro aikštėje iškėlusią Lietuvos trispalvę ir transparantą su Lietuvos vardu. Tai buvo grupė Romos lietuvių, kurie po vyskupo Antano Deksnio Vatikano radijo koplyčioje aukotų sekmadienio Mišių, kurių metu buvo melstasi už sausio 13-osios aukas, ėjo į Šv. Petro aikštę melstis popiežiaus intencija.
Popiežius po Maldų už taiką dienai skirtos kalbos sukalbėjo Vidudienio maldą, suteikė Apaštališkąjį palaiminimą ir tuoj po to trumpai pasveikino lietuvius. Popiežius itališkai sakė:
„Matydamas grupę lietuvių, noriu lietuvių tautą užtikrinti, kad su ja kenčiu ir meldžiuosi“.
Neseniai per susitikimą Vilniuje su Apaštališkuoju nuncijumi arkivyskupu Luigi Bonazzi prisimindama šiuos popiežius Jono Pauliaus II pareiškimus, Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė pažymėjo, kad popiežiaus žodžiai anuomet „skambėjo kaip naujas laisvės ir vilties gūsis, kuris įkvėpė atsilaikyti ir taikiai stoti prieš sovietinės kariuomenės tankus, kuris įkvėpė tolesnei kovai už savo ir kitų tautų laisvę.“
Paminėtieji du Jono Pauliaus II pasisakymai prieš ir po tragiškų 1991 metų sausio 13-osios įvykių nebuvo vieninteliai, kuriais jis tomis dienomis liudijo tikrai neeilinį rūpestį Lietuvos ir jos gyventojų padėtimi.
1991 sausio 12 dieną Apaštališkuosiuose rūmuose vyko Naujametinis popiežiaus susitikimas su prie Šventojo Sosto akredituotu diplomatiniu korpusu. Popiežius Jonas Paulius II, kreipdamasis į diplomatinį korpusą, paminėjo Europos vidurio rytų ir pietryčių kraštų pasiekimus, išsikovotą laisvę ir iškilusias naujas problemas. Jonas Paulius II tąsyk sakė:
„Susirūpinę sekam politines permainas Vidurio ir Rytų Europos kraštuose, įskaitant Albaniją. Tų kraštų visuomeninį gyvenimą ženklina neraminanti įtampa ir didelį lūkesčiai. Turiu mintyse Baltijos šalis, ypač man brangią Lietuvą. (…) Jei 1990 metai buvo laisvės metai, 1991 tebūna solidarumo metais“, sakė iš 125 kraštų misijų vadovų (dabar jų yra 178) susidedančiam diplomatiniam korpusui Jonas Paulius II, drauge reikšdamas viltį, jog Europos žemynas atras savo vertę ir tapatybę, solidariai padės laisvėjančioms tautos likti ištikimoms savo tradicijoms, išsaugoti savo paveldą, per dialogą ir derybas siekti naujų sprendimų.
