Emilija Jovaišaitė

Vilniaus katedros lobyne saugoma ypatinga vertybė – šv. Juozapato Kuncevičiaus relikvijorius su langeliu, pro kurį buvo galima pažvelgti į šventojo piršto kaulą. Kaulą seniai kažkas nugvelbė, o likusi palaikų dalis ilsisi Vatikane. Relikvijoriuje Šv. Juozapatas vaizduojamas pamaldžiai žvelgiantis Dievop – it nepastebėjęs galvoje įsmigusio bardišiaus, kuriuo buvo nugalabytas.

Seimas 2023-iuosius paskelbė Šv. Juozapato Kuncevičiaus (1580–1623) metais, lapkričio 12-ąją minėsime 400-ąsias šventojo kankinystės metines. Prisiminkime unikalų Bažnytinio meno muziejaus eksponatą, o kartu ir patį šventąjį ir Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios paveldą Lietuvoje.

Vilniaus katedros lobynui priklausantis sidabrinis relikvijorius yra karsto formos, iškalstytas vešliai besirangančiais barokiniais akanto lapų ornamentais. Centrinėje dalyje iš vienos pusės atsiveria langelis, skirtas kadaise viduje buvusiai relikvijai – šventojo piršto kaului – pamatyti.

Kitapus iškalstytas reljefinis atvaizdas. Šv. Juozapatas vaizduojamas ant krūtinės nuolankiai sudėjęs rankas, pamaldžiai žvelgiantis Dievop – it nepastebėjęs galvoje įsmigusio bardišiaus, kankinystės įrankiu tapusio kovinio kirvio.

Dėmesį patraukia unitų arkivyskupo mitra, kurią virš karsto laiko angelai. Ji simboliškai įkūnija Vilniuje gyvenusio šventojo asmenį ir išskirtinę Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios istoriją, kurios verpetuose suspindo ir užgeso šventojo asmenybė.

Į Vilnių ortodoksiškoje šeimoje užaugęs Jonas Kuncevičius atvyko iš dabartinės Vakarų Ukrainos teritorijos, tėvų atsiųstas mokytis pirklio amato. 1604 m. sulaukęs dvidešimties tapo vienuoliu, pasirinko Juozapato vardą ir įsikūrė prie Švč. Trejybės cerkvės buvusiame ortodoksų vienuolyne.

Vienuolinio gyvenimo pradžioje šventasis laikėsi griežtos askezės ir kontempliatyvaus gyvenimo būdo, tačiau ilgainiui ėmėsi ir aktyvios sielovadinės veiklos. Dėl uolaus rūpinimosi sielos reikalais Vilniuje net buvo pramintas Dušochvatu („sielų gaudytoju“). Iš amžininkų pasakojimų taip pat sužinome apie gausius stebuklus, nutikusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje šv. Juozapato dėka ir užtarimu.

Šv. Juozapatas Kuncevičius taip pat buvo vienas iš Graikų apeigų Katalikų (unitų) Bažnyčios kūrėjų. Šios Bažnyčios pradžia galima laikyti 1595–1596 m., kai Romoje ir Brastoje (dab. Brestas, Baltarusija) sudarytais dokumentais Abiejų Tautų Respublikos ortodoksai pripažino popiežiaus pirmumą, jiems garantuotas graikiškos liturgijos ir apeigų neliečiamumas.

Taip pat pažadėta, kad Graikų apeigų katalikų vyskupai gaus vietas Senate ir Vyriausiajame Tribunole, tokiu būdu įgydami Romos katalikų vyskupams lygias viešojo gyvenimo teises.

Naujosios Bažnyčios galva tapo Kyjivo metropolitas – jo įpėdinis dabar vadinamas Didžiuoju Kyjivo ir Haličo arkivyskupu ir reziduoja Kyjive, Ukrainoje. Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia yra viena iš 9 tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje.

Lemiamu veiksniu, padėjusiu įsitvirtinti naujai Bažnyčiai, galima laikyti bazilijonų vienuoliją, kurios narys buvo šv. Juozapatas Kuncevičius. 1617 m. Kyjivo unitų metropolito Juozapo Benjamino Rutskio (m. 1637) rūpesčiu įkurtas Šv. Bazilijaus Didžiojo (bazilijonų) ordinas turėjo sustiprinti jaunos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios dvasinį gyvenimą.

Naujoji vienuolija rūpinosi išsilavinusių dvasininkų rengimu, kokybiškos sielovadinės veiklos vykdymu, tačiau tai derino su askeze ir kontempliatyvumu. Pradėjęs vienuolystės kelią Ortodoksų Bažnyčioje, šv. Juozapatas prisijungė prie bazilijonų, dėl to teko kiek pakeisti jam iki tol įprastą vienuolinį gyvenimo būdą.

Vilniuje bazilijonai įsikūrė prie Švč. Trejybės cerkvės. Pastatyta 14 a. 8 deš. kaip ortodoksų šventovė, sauganti trijų Vilniaus kankinių atminimą, 17 a. Švč. Trejybės cerkvė tapo miesto Graikų apeigų katalikų bendruomenės centru ir naujos bazilijonų vienuolijos namais. Kurį laiką jiems vadovavo šv. Juozapatas – jo pavyzdys lėmė, kad bazilijonų bendruomenė sparčiai plėtėsi.

Ilgainiui šalia įsikūrė ir moterys bazilijonės. 1628 m. šalia vienuolyno pradėjo veikti spaustuvė, taip pat buvo įsteigta špitolė ir mokykla. Manoma, kad Švč. Trejybės vienuolynui turėjo priklausyti puošni barokinė monstrancija, sukurta Vilniuje gyvenusio auksakalio Jono Lario. Indas papuoštas Švč. Trejybės simbolika ir (spėjama) šv. Juozapato Kuncevičiaus ir šv. Bazilijaus Didžiojo atvaizdais. Ši monstrancija – mažas atspindys kadaise turtingo bazilijonų vienuolyno lobyno.

.

Bažnytinę uniją priėmė ne visi Abiejų Tautų Respublikos ortodoksai, dalis jai aktyviai priešinosi. Įtampa tarp skirtingų konfesijų tikinčiųjų nenurimo dar keletą dešimtmečių, kartais pasireikšdavo ir smurtiniais susirėmimais.

Šv. Juozapatas Kuncevičius buvo vienas iš karščiausių unijos skleidėjų, tačiau unijos sklaida Polocko arkivyskupijoje tapo ir jo kankinystės priežastimi. 1618 m. pamaldus, švento gyvenimo pavyzdį rodantis vienuolis buvo paskirtas Polocko arkivyskupu (Rytų Bažnyčioje hierarchais skiriami vienuoliai), o 1623 m. Vitebske įtūžusios ortodoksų minios buvo užmuštas, o jo kūnas paskandintas Dauguvos upėje.

Pasklidus žiniai apie šv. Juozapato nužudymą, karalius Zigmantas Vaza (1566–1632) paskyrė Leoną Sapiegą (1557–1633) vadovauti komisijai, tyrusiai nusikaltimą. Šiandien šv. Juozapato relikvijorius eksponuojamas per keletą metrų nuo jo nužudymo bylos tyrėjo Leono Sapiegos amžinojo poilsio vietos – Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (dab. Bažnytinio paveldo muziejuje).

Šv. Juozapato Kuncevičiaus relikvijos Vilniaus katedrai atiteko 1705 m., tada buvo pagamintas ir lobyne esantis relikvijorius. Jis buvo pagarbiai nešamas procesijose šv. Juozapato kankinystės sukakties proga, jos kasmet rengtos Vilniuje iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Deja, indo viduje saugota relikvija nepasiekė mūsų dienų – nežinoma, kada ir dėl kieno kaltės ji dingo. Visgi šv. Juozapato Kuncevičiaus atminimas išliko gyvas, o jo kūnas pagarbiai saugomas Vatikane, Šv. Petro bazilikoje.

Vilniaus katedros lobyno relikvijorius mena sudėtingą ir įvairialypę Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios istoriją. Tai Lietuvos istorinės ir kultūrinės tapatybės dalis, kurios ryškiausi štrichai įkūnyti Vilniuje gyvenusio bazilijonų vienuolio, Polocko arkivyskupo, galiausiai – kankinio, šv. Juozapato Kuncevičiaus biografijoje.

Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu.

Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kriziniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.

Literatūra

„Dangaus miestas. Vilniaus vienuolynų palikimas Bažnytinio paveldo muziejuje“. Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2020, p. 171–178.

„Jėga ir grožis jo šventovėje… (Ps 96, 6). Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje: ekspozicijos katalogas“. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 142–143.

„Kultūrų kryžkelė – Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas“. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017.

„Lietuvos sakralinė dailė, XI–XX a. pradžia“, t. IV: „Auksakalystė“, kn. 1: Kolekcijos. Sudarytoja Jolita Liškevičienė. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2006.

Černius, Remigijus. „Bažnytinė unija“, in: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai“. Sudarytojai: Vytautas Ališauskas, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Rimvydas Petrauskas, Eligijus Raila. Vilnius: „Aidai“, 2001, p. 73–95.

Mlodzianovskis, Andriejus. „Palaimintojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, gyvenimo ir mirties simboliniai atvaizdai. Šaltinis, vertimas, studija“. Sudarytoja: Jolita Liškevičienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015.

Račiūnaitė, Tojana. „Globojant šventą kankinio kūną: Juozapato Kuncevičiaus kultas loca sancta aspektu“, in: „Acta Academiae Artium Vilnensis“, t. 6, Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2011, p. 127–147.