“Gerai žinau, kad atvykstu pas jus tokiu metu, kai Lietuvos visuomenė po ilgo kančios, išbandymų ir kankinystės laikotarpio stengiasi drąsiai žengti į priekį… Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsint toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes“, – 1993 m. rugsėjo 4-ąją, vos nulipęs nuo lėktuvo trapo, prabilo apaštalo Petro įpėdinis Jonas Paulius II. Jis buvo pirmasis iš Romos popiežių atvykęs aplankyti, jo žodžiais tariant, „pačią jauniausią Romos Bažnyčios dukrą“.

Kokie apaštalinio istorinio vizito pėdsakai liko įspausti Bažnyčios naujosios evangelizacijos ir tautos dvasinio atgimimo dirvoje, Jo Ekscelencija vysk. Sigitas Tamkevičius aiškindavo nepriklausomai Lietuvos žiniasklaidai, dėstydavo homilijose ir įvairiuose susitikimuose su tikinčiaisiais.

Kas yra apaštalinės sėkmės ir asmeninės laimės šaltinis?

„Mus praturtino ne tik Šv. Tėvo atvykimas, bet ir jo laukimas, – „Naujajam Dienovidžiui“ kalbėjo vysk. S. Tamkevičius. – Ruošimosi laikas visiems buvo savotiškas advento metas; ne vienas iš naujo permąstė savo gyvenimą ir jį pakeitė. Mane tiesiog stebino, kaip artinantis Šv. Tėvo vizitui vis labiau tilo pikti balsai, ir manau, kad Lietuva Šv. Tėvą sutiko dvasiškai pasiruošusi žymiai geriau negu išoriškai. Tokia proga tiek pavieniam žmogui, tiek tautai yra Dievo dovana, kai galima atitrūkti nuo žudančios kasdienybės ir kurį laiką pamąstyti apie aukštesnes vertybes.“

Iš oro uosto vyskupai skubėjo į Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką, kur turėjo prasidėti popiežiaus susitikimas su kunigais, vienuoliais, seserimis ir klierikais. Tik atvykęs į Vilnių, pirmajame pasisveikinimo žodyje pagerbdamas Lietuvos valstybinę ir krikščioniškąją didybę padėjusius kurti istorinius asmenis, Kristaus vietininkas pažymėjo: „Šv. Kazimieras, žmogus, mokėjęs parodyti drąsą ir atleisti, pirmasis Lietuvos šventasis, lietuviams ir lenkams palikęs šviesų meilės ir teisingumo pavyzdį.“

Nuo arkikatedros altoriaus sklindantis Šventenybės balsas kvietė kunigus būti gailestingaisiais samariečiais broliams, nešantiems sunkią praeities naštą. Pralaimėjusiuosius skatino nuoširdžiai atsiversti, o laimėtojus ragino atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika. Iš savo ganytojiškos patirties žinodamas, kad prigimtinis krikščioniškas siekis tarnauti žmogui ne vien asmeniniu, bet ir visuomeniniu požiūriu gali tarp Bažnyčios ir politinės valdžios atstovų sukelti nesutarimų ir įtarumo, popiežius priminė: „Šios karčios dalios patys ne per seniausiai paragavote… Sugrįžus demokratijai, reikia tikėtis, kad santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės klostysis abipusės pagarbos pagrindais, nebus nukrypstama nei į supasaulėjimą, nei į klerikalizmą.“

Kaip Didžiosios Pasiuntinybės priesaką Šv. Tėvas įpareigojo kunigus būti tokio nusistatymo kaip Kristus, Mokytojas ir Išganytojas, kuris atėjo ne tam, kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų (Mk 10, 45): „Būkite neprisirišę prie žemiškų turtų ir rodykite dosnumą. Evangelinis neturtas, į kurį Viešpats kvietė norinčiuosius arčiau Juo sekti (Mt 19, 29), yra apaštalinės sėkmės ir asmeninės laimės šaltinis.“

Visuotinės Katalikų Bažnyčios ganytojo tiesa, tėvišku rūpesčiu bei artimo meile persmelkti žodžiai krito į visų susirinkusių pašauktųjų širdis ir savitu būdu kiekvieno atskirai. Be jokios abejonės, Romos popiežiaus pabertas Evangelijos sėklas kruopščiai rinko tik prieš penkerius metus iš Uralo lagerių ir tremties sugrįžęs vysk. S. Tamkevičius, Kauno arkivysk. metropolito Jo Eminencijos Vincento Sladkevičiaus artimiausias bendradarbis. Ir tada, kai buvo paskirtas seminaristų dvasios tėvu, ir kai ėjo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektoriaus pareigas, ir turėdamas aibę bažnytinių pavedimų, galima sakyti, pats dėdamas plytą prie plytos, visus ragino statyti Bažnyčios atsinaujinimo rūmą.

„Man atrodo, kad, mąstant apie Bažnyčios atsinaujinimą, pirmiausia reikia mąstyti apie kunigijos atnaujinimą, – dalijosi mintimis susitikęs su „Naujojo Židinio–Aidų“ žurnalo bendradarbiu, redakcinės kolegijos nariu literatūrologu dr. Pauliumi Subačiumi. – Jeigu mes ir dabar kaip sovietiniais metais kalbėtume tik apie kunigų kiekybę apeidami kokybę, padarytume Bažnyčiai meškos paslaugą. Dabartinė Bažnyčios pozicija labai aiški: pirmos reikšmės rūpestis turi būti kunigų kokybė. Geriau mažiau kunigų, bet tikrai visiškai atsidavusių Bažnyčios darbui, pasiryžusių tarnauti Dievui ir žmonėms.

Pasauliečiai nėra padarę Bažnyčiai tiek žalos, kiek anksčiau padarydavo atsitiktiniai kunigai, kuriems rūpėjo ne Bažnyčia, bet asmeniniai interesai… Bažnyčiai atsinaujinant, taip pat ieškoma sensacijų, nors, kaip ir visur, yra lengvabūdžių, karštakošių, kurie net gero norėdami daug malkų priskaldo…“

Ar nesugrįš atgal kovingasis ateizmas?

„Vizito dienos sudarė galimybę pakvėpuoti kitu oru ir pajusti nematomą Dievo Dvasios dvelkimą virš chaotiško mūsų gyvenimo, – paprašytas pakomentuoti istorinį popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą sakė vyskupas Sigitas. – Viena man aišku, kad Šventasis Tėvas tomis dienomis labai sėkmingai sėjo Evangelijos sėklą ir daugelio širdys buvo jam atviros, todėl esu įsitikinęs, kad šio vizito pėdsakai Lietuvoje yra neištrinami.“

Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo evangelisto bažnyčioje su kitais vyskupais Jo Ekscelencija S. Tamkevičius, dalyvavęs popiežiaus susitikime su universiteto akademine bendruomene ir mokslo bei kultūros žmonėmis, atidžiai išklausė Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rolando Pavilionio turiningą sveikinimo žodį. Vilties akcentavimas, kad „atsikratę politinės, ideologinės priespaudos amžinai išsaugosime tikėjimą“ iš dalies siejosi su jo pogrindyje įsteigtos ir redaguotos „LKB Kronikos“ vedamąja mintimi. Kaip galėjo atsitikti, kad sistema, ketinusi išvaduoti žmogų, galų gale padarė jį vergu?

„Derėtų pasakyti, jog čia ne paskutinė priežastis kovingasis ateizmas, iš kurio marksizmas sėmėsi įkvėpimo. – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Ateizmas užgavo ir patį žmogų, nes trypė jo orumo pagrindą ir tvirtą laidą… Dar laimė, kad Dievas, kurį ateistinė kultūra veltui mėgino išstumti iš žmogaus gyvenimo, vis iš naujo grįžta ir pasirodo, tiesia kelią per didžiuosius klausimus, į kuriuos mokslo ir technikos atradimai nemoka ir negali atsakyti…“

Iš tiesų laimė, kad Lietuvos dvasinio gyvenimo juodą naktį nušvietė atgautos Nepriklausomybės žvaigždė. Laimė, kad jau pirmaisiais Atgimimo metais tėvai jėzuitai, marijonai, kiti pasišventę dvasininkai pradėjo organizuoti neformalius katechetų kursus. Juos lankiusios seserys vienuolės tapo pirmosiomis tikybos mokytojomis ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto klausytojomis. O iš gulagų vos tik sugrįžęs tuometinis kunigas S. Tamkevičius, paskirtas seminaristų dvasios tėvu, rytais skubėdavo į dar negrąžintuose arkivyskupijos rūmuose įsikūrusią Juozo Naujalio mokyklą. Ten jis pradinukams dėstydavo tikybos pradmenis. Į šią Kauno vidurinę mokyklą, kuriai vadovavo Bažnyčiai palankus direktorius, vesdavosi ir šaunesnius klierikus.

Seime, vykstant diskusijai dėl švietimo įstatymo 15 straipsnio, Jo Ekscelencija vysk. S. Tamkevičius turėjo galimybę stebėti deputatų nuotaikas: „Prieš Bažnyčios įtaką moksleivių krikščioniškam doriniam ugdymui balsavo tie deputatai, kurie rinkimuose žadėjo atstovauti rinkėjų, kurių daugumą sudarė tikri katalikai, interesams. Nepalankiai balsavo net ir tie deputatai, kurie ieško Bažnyčios hierarchų palankumo. Vienas deputatas švietimo įstatymą pavadino medaus statine, o 15 straipsnį šaukštu deguto, kadangi jis sukėlė daugiausia polemikos. Mat katalikai mokyklose turi teisę jaustis ne posūniais, ne antrarūšiais, bet pilnateisiais ir lygiais su visais kitais: bolševikinių laikų formuluotė „sudaromos tinkamos sąlygos mokyti tikybos“ perteikia mintį, jog tikybos pamokos neturi lygaus statuso su kitomis pamokomis.“

Lietuvos vyskupai, kaip yra rašęs vysk. S. Tamkevičius, savo ganytojiškajame laiške paragino tikinčius tėvus leisti vaikus į tikybos pamokas, o mokyklų vadovus persergėjo, kad po etikos pamokų skraiste nebūtų skiepijama ateistinė pasaulėžiūra. „Labai apgailėtinas yra kai kur pastebimas tikybos ir etikos supriešinimas, nors šios pamokos siekia to paties tikslo – išugdyti  harmoningas asmenybes, – vienoje homilijoje kalbėjo Jo Ekscelencija. – Šitaip elgtis vienose mokyklose paskatindavo noras, kad etikos mokytojai turėtų daugiau pamokų, o kitur šitai nulemdavo mokyklos vadovybės prielankumas pasaulietinei etikai.

Pradinėse klasėse dauguma tėvų paprastai pageidauja, kad jų vaikai lankytų tikybos pamokas, nes nori juos parengti pirmajai išpažinčiai ir Komunijai, manydami, jog tikybos pamokos tik tam ir yra skirtos. Tėvai labai neatsakingai elgtųsi, jei po Pirmosios Komunijos savo vaikus siųstų ne į tikybos, bet į etikos pamokas, nes religinis ir dvasinis ugdymas nukentėtų. Kaip augančią gėlę reikia be paliovos laistyti, taip per visą brendimo laikotarpį būtina uoliai ugdyti jauno žmogaus religinį ir dorinį gyvenimą, nes tik tada galima tikėtis gausių vaisių…“

Ritmiškai atsinaujinant „žemės veidui“

Aušo 1993 m. rugsėjo 6-osios rytas, tekanti saulė nutvieskė Santaką. Šventasis Tėvas, kurį lydėjo kard. V. Sladkevičius, kiti Bažnyčios hierarchai žengė altoriaus link. Jonas Paulius II pasuko prie ilgos neįgaliųjų rikiuotės, ten palengva prie kiekvieno stabtelėdavo. Sveikinosi su dvasininkais, chorų vadovais, paprastais žmonėmis, apglėbė vaikutį. Tėviškai palaimino Arkikatedros bazilikos ir kitų bažnyčių gausų jungtinį chorą. Pagarbų ir šiltą žodį taręs kard. V. Sladkevičius pareiškė: „Čia, prie mūsų didžiųjų upių – Nemuno ir Neries santakoje, šiandien vienijasi dvasioje visa Lietuva ir sveikina Jus kaip garbingiausią ir brangiausią mūsų svečią, vienintelį tokį per visą mūsų krašto istoriją… Jūsų, Šventasis Tėve, atvykimas yra ryškiausias mūsų laisvės ir nepriklausomybės ženklas.“

Tos dienos Santakoje popiežiaus Jono Pauliaus II aukojamų šv. Mišių atliepiamoji psalmė skelbė Kūrėjo garbę. „Regimasis ir neregimasis pasaulis yra Dievo liudytojai. Jį ypatingai liudija „žemės veidas“, kuris visad ritmiškai atsinaujina, – kalbėjo Šv. Tėvas. – Metų laikai žemę taip parengia, kad įdirbta ji subrandintų visus žmogaus gyvenimui reikalingus vaisius. Todėl žmogus iš kartos į kartą yra susijęs su žeme… Viešpats laukia jūsų bendros apaštalinės veiklos, kuri visiems atvertų Evangelijos naujieną. Užtat būtina ugdyti tikėjimą giliu Šventojo Rašto pažinimu, asmenine ir liturgine, nuolatine karšta malda.

Šiam jūsų tikslui pasitarnaus maldos grupių, apaštalavimo judėjimų, bendrijų parama ir pagalba. O labiausiai jus, pasauliečiai, norėčiau pakviesti – drąsiai ir tvirtai pasitikint Dievu – imtis ypatingos apaštalinės atsakomybės Bažnyčioje ir įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse.“

Aktyviai dirbančių pasauliečių Bažnyčioje, pasak vyskupo Sigito, yra kelis kartus daugiau nei kunigų, jie savo meile Bažnyčiai ir pozityvia veikla ne kartą net aplenkia dvasininkus: „Šiandieniame pasaulyje, kuris dažnai yra perpildytas žmones klaidinančios informacijos, neįmanoma tik žodžiu skelbti Evangeliją. Gero kunigo ir gero, Dievą mylinčio pasauliečio pavyzdys yra neįkainojamos vertės. Visuomenėje, linkusioje susikurti nauda paremtus moralės dėsnius, labai brangus kiekvienas krikščionis, kuris savo gyvenimą rimtai derina prie Evangelijos ir bando paklusti dieviškiems įsakymams.“

„Atsiųsk Šventąją Dvasią – ir atnaujinki žemės veidą! Šis kreipinys, – akcentavo apaštalo Petro įpėdinis, – itin svarbus šiuo metu, kai jūsų žemės sūnūs ir dukterys, taip pat ir kaimyninės broliškos tautos jaučia būtiniausią poreikį iš esmės atnaujinti savo visuomeninį, šeimų, asmeninį ir tautinį gyvenimą… Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai ir darbai tegul tampa naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius.“
Komentuodamas apaštalinio vizito metu popiežiaus išreikštą mintį, Jo Ekscelencija vysk. S. Tamkevičius „Naujajam Dienovidžiui“ kalbėjo: „Šv. Tėvas patarė studijuoti Vatikano susirinkimo nutarimus ir įsijungti į naująją evangelizaciją. Iš tikrųjų Vatikano II suvažiavimas parodė Bažnyčiai naują kryptį ir davė naujos ugnies, tačiau nereikia turėti iliuzijų, tarsi, pasirinkus kokį nors naują metodą, šimtąjį kartą išradinėjame dviratį. Vatikano II suvažiavimas, panašiai kaip ir Šv. Tėvo apsilankymas, sudarė galimybes atsinaujinti, bet visa esmė yra mumyse pačiuose. Mums šiandien reikia tokių žmonių, koks buvo Arso klebonas, kun. Jonas Marija Vianėjus, koks buvo jaunimo auklėtojas kun. Jonas Boskas ir kiti, nes Bažnyčią atnaujina ne gražios schemos, bet gražūs – šventi žmonės.“

Po šv. Mišių popiežius pėsčiomis atėjo į kuriją, kur drauge su Lietuvos vyskupais ir lydinčiais aukštais dvasininkais pietavo, paskui aplankė kurijos koplytėlę. Kardinolo S. Tamkevičiaus atsiminimuose rašyta: „Po pietų Šv. Tėvas trumpai pailsėjo mano kambaryje jam paruoštoje lovoje. Man liko brangus atminimas, kad popiežius ilsėjosi mano labai kuklioje lovoje. Arkivyskupijos svečių knygoje Jonas Paulius II paliko savo autografą. Iš kurijos, minios sveikinamas, išvyko į Dariaus ir Girėno stadioną.“

„Jūs patys esate Bažnyčia“

Laisvės alėją užtvindžiusi begalinė žmonių jūra plaukė viena kryptimi – S. Dariaus ir S. Girėno stadiono link. Čia susitikimo su Šv. Tėvu laukė keliasdešimt tūkstančių Lietuvos jaunuolių. Buvo giedamos Viešpatį garbinančios giesmės. Ovacijos kilo, kai į aikštę įsuko popiežiaus automobilis. Amžiumi jauniausiam to meto ganytojui S. Tamkevičiui SJ buvo pavesta brangiam svečiui pasakyti sveikinimo kalbą.

Ekscelencija, pristatydamas čia esantį jaunimą, paaiškino, kokiu nelengvu istorijos laiku brendo šalies jaunimas, todėl jam nelengva susivokti, kas yra tiesa, kas pažanga, o nuo ko reikia bėgti: „Vieniems laisvė buvo proga išsiskleisti ir įsijungti į tautos ir Bažnyčios atkūrimo darbą, kai kam atrodė galima elgtis be jokios atsakomybės prieš Dievą ir žmones. Vyresnioji karta kai kada jaučiasi jaunimo nesuprasta ir sielojasi, kad tos vertybės, už kurias ji kentėjo, buvo tremiama ir niekinama, ne visada jaunimo įvertinamos.“

Kai Šv. Tėvas ištarė Lietuvos jaunimą sveikinančius žodžius: „Kristus nori, kad jūs būtumėte laimingi. Todėl ir popiežius trokšta, kad būtumėte laimingi. Jis ateina Kristaus vardu parodyti tikrojo džiaugsmo kelią“, nugriaudėjo galingi plojimai, aikštę užliejo džiaugsmingi šūksniai. Šventasis Tėvas savo kalboje pakvietęs Lietuvos jaunimą „atidaryti duris Kristui“ sakė: „Veltui ieško laimės tie, kurie paiso vien tik savęs ir klausosi klaidingų pranašų balso, eina vartotojiškumo ir pašlijusios dorovės keliu, egoizmą laiko gyvenimo būdu, abejingi religijai. Veltui kai kurie ieško laimės ir skaudžiai nusivilia, tikėdamiesi ją rasti sektose, kurios žaidžia su žmogumi, siūlo egzotikos ir magijos pokštus.

Be to, čia proga prisiminti nevaisingą sinkretizmą, kuris iš Evangelijos pasiskolina tik kai kurias mintis, o kitų visai nepaiso, arba tas totalines ideologijas, kurios kėsinasi nubrėžti visa apimantį būties vaizdą, be būtino ir išganingo ryšio su Dievu ir amžinu Jo valios planu… Kas geriau, jei ne Kristus, atidavęs už žmogų savo gyvybę, gali pasakyti, kur rasti tikrosios laimės kelią?“

Nepriklausomoje Lietuvoje atsikūrusių skautų, ateitininkų dvasios tėvu paskirtas, charizmatikų pirmuosius žingsnius matęs, žinojęs kitus jaunimo saviraiškos judėjimus vysk. S. Tamkevičius geriau nei bet kuris to meto dvasininkas jautė tėvynainių vidinių ieškojimų pulsą: „Tarp jaunimo yra labai daug ieškančių katalikų, – kalbėjo vienoje homilijoje. – Labai gaila, kad daugelis ieškančiųjų sustoja pusiaukelėje ir pasitenkina suradę Dievą, kurį vadina „Kažkas“. Yra kažkas, apie kurį nieko konkretaus negalima pasakyt. Toks Dievas jaunimui labai tinka, nes jis beveik nieko neįpareigoja.

Dievo ieškantieji kartais žvilgsnį nukreipia į rytietiškas religijas, kuriose asmeninio Dievo nebėra. Yra kažkoks Absoliutas, o žmogus per daugelį persikūnijimų įsilieja į Absoliutą. Toks Dievas irgi lengviau priimtinas, negu Kūnu tapęs Amžinasis Žodis – Jėzus Kristus… Į Dievą reikia tikėti ne todėl, kad tai naudinga, gera, malonu, bet Dievą priimame, nes ji yra: „Aš esu Tas, kuris esu.“

Šv. Tėvas Lietuvos jaunimui padovanojo baltą žvakę – Kristaus simbolį. Tautiškai vilkintys šešių Lietuvos vyskupijų atstovai ėjo prie popiežiaus su savosios vyskupijos herbu paženklinta vėliava ir didele nedegančia žvake. Šventasis Tėvas uždegė žvakes – tikėjimo, šviesos, vilties simbolį, tardamas: „Brangūs jaunuoliai, Bažnyčios ir visuomenės istorijoje jūs esate niekados neužbaigto ir tik vienam Dievui tepažįstamo spalvingo kilimo raštai. Jūs patys esate Bažnyčia. Būkite joje veiklūs, stiprūs, kupini šventosios liepsnos.“

Per jaunimo susitikimą su popiežiumi lijo, ir, žinoma, tai šiek tiek gadino nuotaiką. Tačiau susirinkusiųjų veidai švytėjo iš džiaugsmo. Pabaigoje popiežius kalbėdamas laisvai, juokaudamas paklausė jaunimo: „Dabar aš noriu užduoti vieną klausimą. Ar buvote numatę susitikimo programoje ir lietų? Man atrodo, kad numatėte, nes visi susirinkote su skėčiais…“