1993 m. rugsėjo 4 d. popiežiaus Jono Pauliaus II lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste. Čia prasidėjo keturias dienas besitęsiąs popiežiaus vizitas Lietuvoje. Minint trisdešimtąją vizito sukaktį, kultūros istorikas ir buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto VYTAUTAS ALIŠAUSKAS teigia, kad Jono Pauliaus II apsilankymas Lietuvoje buvo esminis įvykis Lietuvos kaip Vakarų pasaulio narės tapatumui stiprinti, o tikintiesiems tai buvo unikalus išgyvenimas save suvokiant Visuotinės Katalikų Bažnyčios dalimi.

Ką mes šiandien žinome, kiek naujai atsikūrusiai valstybei reikėjo įdėti pastangų, kad popiežius apsilankytų Lietuvoje? Ar toks tikslas – kad popiežius aplankytų Lietuvą – buvo suformuluotas anksti, iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir tarptautinio pripažinimo?

Kiek aš pajėgiu atsiminti, šitas dalykas kabojo ore. Pirmiausia popiežiui atvykti yra reikalingas kvietimas. Manyčiau, retai būna taip, kad popiežiaus aparatas pirmas kreiptųsi su siūlymu atvykti. Šiuo atveju buvo aišku, kad Šventasis Tėvas bus kviečiamas, ir ši mintis nuo pat nepriklausomybės pradžios, kaip sakoma, kabojo ore. Paskui diplomatiniais kanalais gana greitai buvo susitarta dėl popiežiaus atvykimo. Aišku, buvo šioks toks klausimas dėl popiežiaus sveikatos, kuri buvo pradėjusi blogėti.

Šiuo atžvilgiu indikatyvus buvo pirmojo atkurtos Lietuvos ambasadoriaus Vatikane Kazio Lozoraičio kredencialų teikimas, kai jis buvo suorganizuotas itin greitai. Paprastai kredencialų teikimas būna organizuojamas iš anksto, būna pranešama, kada vyks būsimo ambasadoriaus susitikimas su popiežiumi. O šiuo atveju staiga – turbūt prieš dieną ar dvi – buvo pranešta, kad popiežius nori matyti ambasadorių. Bijau pameluoti, bet man rodos, kad tai net buvo šeštadienis, nes popiežius gulėsi į ligoninę ir sakė norintis priimti Lietuvos ambasadoriaus kredencialus prieš tai, nes maža kas toje ligoninėje gali nutikti, kiek tai užtruks. Paskui, žinoma, popiežiaus sveikatos situacija stabilizavosi, bet visą laiką buvo šiokių tokių abejonių, ar viskas bus gerai. Kaip matome, viskas buvo gerai, popiežius puikiai atlaikė visą kelionę Lietuvoje ir, reikia nepamiršti, Latvijoje bei Estijoje, kur iš Vilniaus jis išvyko.

Taigi dėl popiežiaus kvietimo, neabejoju, kad žodžiu popiežiui kvietimas atvykti į Lietuvą buvo perduotas ambasadoriaus Kazio Lozoraičio per kredencialų perdavimo susitikimą, o jau vėliau vyko kiti diplomatiniai, protokoliniai formalumai.

„Tai buvo vizitas, kuris stiprino Lietuvos identitetą tiek politiniu, tiek religiniu lygmeniu. Būtent Lietuvos kaip Vakarų pasaulio dalies identitetą.“

Koks yra 1993 m. rudens kontekstas Lietuvoje? Ką svarbu žinoti apie to laikotarpio valstybę, idant geriau suprastume vizito reikšmę tuometinei šaliai ir tikintiesiems?

Esminis dalykas, kad su šiuo vizitu Lietuvos valstybė įsitvirtina ir pradeda funkcionuoti kaip tikra valstybė. Įvyksta pirmieji rinkimai, įskaitant ir prezidento rinkimus, mes jau suvokiame, kad mūsų valstybė turi šitokią tarptautinę patirtį. Žinoma, tokio lygio tarptautinio įvykio lig tol atkurtoje valstybėje nebuvo įvykę. Tai buvo pirmas reikšmingas tarptautinis įvykis. Šiuo atveju, jeigu vertinsime iš religinės pusės, Lietuvos katalikai per popiežiaus vizitą suvokė save kaip Visuotinės Bažnyčios dalį ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Jie pamatė, kad štai yra popiežius, kuris atstovauja visai Bažnyčiai, ir kad Lietuvos katalikai yra šios Bažnyčios dalis. Nes Lietuvos katalikų atskirtumas sovietų laikais buvo akivaizdžiai jaučiamas. Nebuvo lengvi kontaktai su Šventuoju Sostu, dalis šių kontaktų buvo nelegalūs, niekam ne paslaptis, kad dalį šių kontaktų buvo uzurpavusi pati sovietų valdžia. Ir štai per popiežiaus vizitą Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pasijunta lygiaverte Visuotinės Bažnyčios dalimi.

Politine prasme irgi yra tas pojūtis, kad štai vyksta dalykai kaip ir visur pasaulyje, vyksta vizitai, vyksta tarptautiniai kontaktai ir pas mus atvyksta popiežius.

Taip pat pats vizitas buvo nemenkas iššūkis kairiajai Lietuvos vyriausybei rasti autentišką ir korektišką santykį su Vatikanu ir popiežiumi. Turiu pasakyti, kad viskas tikrai vyko normaliai, nors prieš tai buvo aštri reakcija, pasipriešinimas, gal ne tiek iš Vyriausybės pusės, kiek iš afilijuotų viešųjų asmenų ir žiniasklaidos priemonių. Jeigu paimsime to laikotarpio kairiąją spaudą, matysime labai sarkastiškų komentarų apie popiežiaus artėjantį vizitą. Šiuo atveju pats vizitas parodė, kad tie šnekėjimai buvo niekiniai, jie užgeso, ir niekas jų nebeprisiminė.

Visgi tai buvo įvykis, parodęs, kad Lietuva yra tarptautinės bendruomenės narė ir yra pajėgi adekvačiai priimti tokio rango asmenis. Tai buvo vizitas, kuris stiprino Lietuvos identitetą tiek politiniu, tiek religiniu lygmeniu. Būtent Lietuvos kaip Vakarų pasaulio dalies identitetą.

Kad ir kaip mums svarbu šiandien matyti politines vizito aplinkybes, bet popiežius į Lietuvą atvyko pirmiausia kaip ganytojas. Katedroje jis susitiko su Lietuvos dvasininkais, Aušros Vartuose kalbėjo rožinio maldą, per Vatikano radiją transliuotą visam pasauliui, aukojo Mišias Vingio parke ir Kauno Santakos parke, apsilankė Kauno arkikatedroje, galiausiai aplankė Kryžių kalną ir Šiluvą. Jūs sakote, kad su šiuo vizitu katalikai Lietuvoje pasijuto Visuotinės Bažnyčios dalimi. Bet visgi – ką reikėtų suvokti apie popiežius vizito reikšmę Lietuvos religiniam gyvenimui?

Pirmiausia katalikai Lietuvoje daug labiau nei iki tol per ir po popiežiaus vizito susivokė esantys realia ir reikšminga Romoje esančios Bažnyčios dalimi. Vizitas buvo visiškai realus šio susivokimo išgyvenimas. Antra, aš manau, kad popiežiaus vizitas reikšmingai prisidėjo kuriant santaiką ir sanglaudą Lietuvos Katalikų Bažnyčios viduje. Tai, ką jis sakė savo kalboje Šventosios Dvasios bažnyčioje, tai yra lenkiškoje bažnyčioje, kur jis kalbėjo, kad yra viena šalis, viena pilietybė, buvo esminga. Reikia suprasti, kokio lygio autoritetas buvo popiežius. Neabejotinai jo kreipimasis Šventosios Dvasios bažnyčioje pašalino nemažą dalį įtampų, kurios egzistavo Lietuvoje, taip pat buvo skatinimas ateities solidarumui.

Po visos sovietinės okupacijos popiežiaus vizitas pačiai Lietuvai priminė, kad Lietuva yra krikščioniška valstybė, ir jis tose kalbose per vizitą bandė paaiškinti, ką tai reiškia. Ir ši, šiandieniais terminais sakant, žinutė dėl Lietuvos krikščioniškumo, žinoma, pasiekė ne tik praktikuojančius katalikus, bet ir, manau, daugiau Lietuvos žmonių, kurie jautėsi išaugę iš krikščioniškosios tradicijos, iš kultūrinio ir dvasinio tautos bei šalies paveldo.

Vienoje iš labiausiai per vizitą nuskambėjusių kalbų popiežius atkreipė dėmesį į naują laisvės tikrovę, kurioje randasi Lietuva. Jis kalbėjo, kad laisvės kelias nėra lengvas kelias, nes laisvė iš kiekvieno pareikalauja gyvo atsakomybės jausmo ir nuoširdžios savitarpio pagarbos.

Taip. Ir, be kita ko, kalbose ir pamoksluose jis labai aiškiai pabrėžė socialinės atsakomybės reikšmę, kuri bus esminė po ilgų priespaudos, o sykiu ir kitos valstybės patronažo metų, kuriuos patyrė Lietuva. Šios minties, kurią mes laikome artimo meile, būtent tuo metu Lietuvoje ypač trūko, tad popiežius labai sąmoningai į tai reagavo.

Pažaiskim tam tikrą istoriosofinį žaidimą. Sakyčiau, kad Lietuvoje nuo 1990 m. vyko keturi esminiai vizitai, kuriuos galime laikyti istoriniais. Tai Jono Pauliaus II vizitas 1993 m., JAV prezidento George’o W. Busho apsilankymas 2002 m., Lietuvai stojant į NATO ir ES, popiežiaus Pranciškaus vizitas 2018 m. rudenį ir Joe Bideno vizitas NATO viršūnių susitikimo kontekste šią vasarą. Ar Lietuvos valstybingumui stiprinti Jono Pauliaus II vizitą laikytumėte iš esmės svarbiausiu iš šių keturių?

Tapatumo stiprinimo prasme sakyčiau, kad Jono Pauliaus II vizitas buvo svarbiausias. Busho vizitas tam tikru atžvilgiu, kalbant jau apie sekuliarią plotmę, irgi turėjo esminę reikšmę, nes Lietuvai buvo priminta, kad ji nebe viena ir tikrai yra Vakarų, o ne bizantinio pasaulio dalis, kad Vakarai yra įsipareigoję mums ir mes įsipareigoję jiems. Busho vizitas tą labai aiškiai priminė ir net kažkaip gražiai pratęsė popiežiaus atneštą žinią.

Kiti du vizitai – tiek Pranciškaus, tiek tai, kas vyko per NATO viršūnių susitikimą – be jokios abejonės, jau nebuvo tokie sukrečiantys vien dėl to, kad tokio lygio vizitai Lietuvoje jau buvo įvykę. Jie, be abejo, yra labai svarbūs, tiek Pranciškaus, tiek Bideno vizitas ir jo kalba Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Bet laikai jau yra kitokie. Mes šiuos vizitus priėmėme daug labiau atsipalaidavę.

Galiausiai klausimas apie tai, kaip Jonas Paulius II yra atsimenamas šiandien. Lenkijoje šiandien tai yra kone mitinė figūra, kai ties kiekvienu kampu yra riboto skonio popiežiaus skulptūrų ir kitokių adoracijos ženklų. JAV ir Vidurio bei Rytų Europos dešinieji Joną Paulių II mato kaip vieną iš XX a. pabaigos valstybininkų, šalia Reagano ir Thatcher, sugriovusių Sovietų Sąjungą. Koks turėtų būti blaivas ir sveikas Jono Pauliaus II atminimas ir artikuliacija? Iš šiandienos perspektyvos žiūrint, koks žmogus ir reiškinys tai buvo?

Pirmiausia apie Lenkiją ir popiežių. Lenkija yra labai didelė valstybė, ir tų Jono Pauliaus II atminimo ženklų Lenkijoje yra labai daug, jis tikrai nėra vienaprasmė figūra. Vieniems Lenkijoje tai yra politinio status quo legitimacijos įrankis, tai yra nepriklausomos Lenkijos legitimumo ir kultūrinės tapatybės didelis simbolis. Kitas klausimas, kuris keliamas Lenkijoje, yra apie tai, ar mes, lenkai, tikrai permąstome popiežiaus mokymą ir bandome jį suvokti, ar į šį mokymą ir popiežių žiūrime tik instrumentiškai, kaip į mitinę figūrą, kuri svarbi Lenkijai jos valstybingumo istorijos požiūriu. Nereikia suprasti neteisingai, be jokios abejonės, Lenkijos išsilaisvinimui popiežius turėjo milžinišką įtaką, bet tai buvo jo skatinimas apie žmogaus moralinę galimybę būti laisvam, nebijoti, ginti savo įsitikinimus.

Kalbant apie Jono Pauliaus II įtraukimą į tam tikras politines stovyklas – tai yra lengva mitologija, kad popiežius su Reaganu ir Thatcher vos ne koordinavo savo retoriką ir politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu, siekiant ją išmušti iš pamatų. Mes žinome, kad Sovietų Sąjunga griuvo tikrai ne dėl popiežiaus pastangų. Kad ir koks popiežius būtų, pirmiausia jis yra ganytojas, o ne kažkokių sąmokslo teorijų dalyvis. Tiesa, įdomu, jog dalis tokių sąmokslo teorijų apie Vatikano ir Vakarų susimokymą prieš Maskvą ateina iš prorusiškų sluoksnių, kad štai klastingi Vakarai – popiežius, Reaganas ir Thatcher – susimokė ir sugriovė imperiją, kurioje mes gyvenom gražiai ir meiliai. Visa tai yra tokios mitinės konstrukcijos, kurios naudojamos aiškiais instrumentiniais tikslais.

Iš esmės bet kurio istorijoje buvusio, esamo ar būsimo popiežiaus tikslas nėra būti kairiuoju ar dešiniuoju, tikslas yra būti ganytoju. Toks ganytojas Jonas Paulius II būtent ir buvo.