Kalbėdamas apie meilę ir taurų gyvenimą, jis ardė sovietinio ideologinio mąstymo pamatus. Būdamas veržlios ir drąsios širdies skatino dialogą ir skelbė tiesą, nesvarbu, kokio tikėjimo ar išpažinimo buvo jo pašnekovas.  Niekada nepamiršęs savo tautinių šaknų – bet visada matęs visuotinę perspektyvą.

Popiežius Jonas Paulius II atvedė Bažnyčią į trečiąjį tūkstantmetį ir joje paliko žymų pėdsaką. Vieni jį mato kaip pasaulio lyderį, teologą, filosofą, Bažnyčios vadovą, o kitiems jis lieka „Dėde“ (lenk. Wujek), su kuriuo vykta į daugybę žygių baidarėmis ar slidėmis po Tatrus. Šiandien, spalio 22-ąją, minint šį šventąjį, Vilniaus piligrimų centras kviečia leistis į pasivaikščiojimą, atskleidžiantį svarbiausius Jono Pauliaus II pontifikato aspektus ir kviečiantį apmąstyti konkrečiai mums paliktą žinią. „Liudykime Kristų, kuris mus išvadavo“, – šią temą 1993 m. Šventasis Tėvas nuosekliai plėtojo apsilankymo Lietuvoje metu, jis kvietė gryninti dvasinį – sovietinės okupacijos metais naikintą – tautos veidą.

„Trokšte troškau aplankyti man ypač brangią jūsų žemę!“

Popiežius Jonas Paulius II į Lietuvą atskrido praėjus vos 5 dienoms po Sovietų Sąjungos kariuomenės išvedimo iš atsikūrusios Lietuvos Respublikos. Lietuva tapo pirmąja buvusios Sovietų Sąjungos nare, kurioje viešėjo pontifikas. Pasitraukus svetimai kariuomenei, valstybė pagaliau galėjo kvėpuoti dviem plaučiais – stiprinti vidinį valdymą bei išorinį saugumą. Atveriant šį naują nepriklausomybės raidos etapą, Jono Pauliaus II dėmesys buvo labai svarbus.

1993 m. rugsėjo 4 d. 15.00, Gailestingumo valandą, iš nusileidusio lėktuvo išlipęs popiežius bučiuoja Lietuvos žemę. Prezidentas, užsienio reikalų ministras stebi šią akimirką, nežinodami, kuo nustebinti gali šis asmuo. Jiems įprastas formalus, kitokio modelio susitikimų formatas bus peržengtas ne kartą. Darsyk – popiežiui einant sveikinti, laiminti susirinkusių  žmonių minios. Jonas Paulius II neslėpė džiaugsmo pagaliau atvykęs į Lietuvą, kuriai skyrė didelį dėmesį nuo pat savo pontifikato 1978 m. pradžios. Tai neturėtų stebinti, nes dar dalyvaudamas Vatikano II susirinkime savo pasisakymuose Krokuvos arkivyskupas pažymėjo sąžinės ir tikėjimo laisvės svarbą, prisidėjo rengdamas vienus svarbiausių Susirinkimo dokumentų Lumen Gentium bei Gaudium et Spes. Gilus laisvės troškimas ir sąžinės laisvės apraiška Lietuvai atkuriant nepriklausomybę jam buvo artima ir gerai suprantama.

Kita vertus, su Lietuva jį siejo ir asmeninis ryšys. „Vos tik neįžvelgiama Dievo valia buvau išrinktas į Apaštalo Petro sostą, nuskubėjau į Gailestingumo Motinos lietuvių koplyčią Vatikano bazilikos požemyje. Ten, prie Mergelės Marijos kojų, meldžiausi už jus visus“, – prisipažino Jonas Paulius II.

I stotelė – Vilniaus arkikatedra bazilika

Pirmoji piligrimystės stotelė yra Vilniaus arkikatedra bazilika, kurioje popiežius Jonas Paulius II susitiko su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir klierikais.

Šioje šventovėje, kur, kaip sakė Jonas Paulius II, plaka lietuvių tautos širdis, atvykęs popiežius pirmiausia nuėjo melstis į Šv. Kazimiero koplyčią. Užsukus į Katedrą iš daugybės koplyčių būtina nepraleisti šios, pasipuošusios baroko rūbu. Koplyčią dekoruojantis tamsus marmuras bei šviesūs stiuko lipdiniai tarsi simbolizuoja žemišką ir dievišką prigimtis. Žemės atspalvių rudumas ir rusvumas pažymi, kad žemiška, pirmosios nuodėmės paliesta, žmogaus prigimtis be dieviškos malonės sunkiai galėtų eiti šventumo keliu.

Iš po kupolo ir skliauto besileidžiantys šviesūs koplyčios tonai pabrėžia, kad šventumas – tai atsiliepimas į malonę panašėti su Kristumi. „Pašaukimas į šventumą yra kvietimas tikrai atsiversti savo širdyje […] Sunkiausiais Bažnyčios istorijos tarpsniais šventieji ir šventosios visada buvo atsinaujinimo pradžia ir šaltinis“, – per susitikimą Katedroje kalbėjo popiežius, beveik 27 metus trukusio pontifikato metu kanonizavęs 843 šventuosius bei beatifikavęs 1340 asmenų.

Vieno iš popiežiaus Jono Pauliaus II palaimintuoju paskelbto vyskupo Jurgio Matulaičio relikvijos gerbiamos Vilniaus arkikatedros Šv. Petro koplyčioje. 1987 m. rugsėjį lietuvių dvasininko beatifikacija vyko Romoje, Vatikane. Tąkart Šventasis Tėvas išreiškė viltį aplankyti Lietuvą, minėjusią 600 metų krikšto jubiliejų. Beatifikacijos iškilmės bei minėtasis jubiliejus buvo proga sustiprinti tikėjimą, pagilinti maldingumą, atnaujinti dvasinį gyvenimą. Beatifikacijos metu išreikštas dvasinis artumas ir vienybė su Lietuvos Bažnyčia, popiežiui lankantis Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, buvo išreikšta ir fizine prasme.

„Po kiekvieno reikšmingo visuomeninio pasikeitimo žmogaus elgesys ir siela būna žaizdota“, – Katedroje kalbėjo Jonas Paulius II. Tos dvasinės žaizdos matomos Tremtinių koplyčioje. Lankantis joje dėmesį atkreipia 1955 m. Jono Maldučio išdrožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra, anksčiau buvusi pastatyta Korbiko gyvenvietėje (Sibire) įkurtose lietuvių kapinaitėse. Šios gyvenvietės pavadinimas prigijo Marijai, šiandien kitaip vadinamai Korbiko Madona. Skulptūra žymėjo tremtinių žaizdas ir tapo šių žmonių dvasiniu tiltu su Lietuva.

Istorinės atminties svarba ir jos žymės kuriant, atstatant tapatybę aprašytos bene paskutinėje Jono Pauliaus II knygoje, pasirodžiusioje 2005 m. „Atmintis ir tapatybė“. Joje atsiskleidžia naujo etapo, išgyvenamo po dviejų totalitarinių režimų patirties, apmąstymas: „XX amžiuje daug kas buvo padaryta, kad tik pasaulis nustotų tikėti ir atmestų Kristų. […] Destruktyvios jėgos nusilpo, tačiau po savęs paliko didžiulius siaubimo padarinius. […] Ir čia Bažnyčiai atsiveria neaprėpiamas darbo laukas. Šiuolaikinio pasaulio evangelinė pjūtis yra išties didžiulė.“

II stotelė– Šv. Jonų bažnyčia

Piligrimystę tęsiame pasukę S. Daukanto aikštės link. Prezidentūroje vyko Jono Pauliaus II susitikimas su tuometiniu LR Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku. Tačiau nestabtelėję kylame Universiteto gatve neseniai rektoriaus sprendimu laisvam lankymui atvertų gražiųjų Vilniaus universiteto kiemelių link. Jais galime pasiekti didįjį Petro Skargos kiemą bei Šv. Jonų bažnyčią, kurioje vyko Šventojo Tėvo susitikimas su kultūros ir meno pasaulio atstovais.

Nors Šv. Jonų bažnyčia šiandien darniai įsilieja į VU ansamblio kompleksą, ne bažnyčia buvo pastatyta šalia universiteto, bet akademija kūrėsi šalia pirmosios parapinės bažnyčios Vilniaus mieste. Vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu į Vilnių atvykę jėzuitai gavo didelį žemės sklypą šalia Vyskupo rūmų (dab. LR Prezidentūra) kolegijai įkurti. Savo laiške popiežiui Grigaliui XIII jėzuitai rašė, jog jiems skirti rūmai buvo treti pagal grožį visame mieste. 1579 m., suteikus popiežiaus ir LDK didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Stepono Batoro privilegijas, duris atvėrė Vilniaus universitetas.

Prasminga, kad apie tikėjimo ir proto sąsają šioje vietoje kalbėjo ir pats Jonas Paulius II, pažymėdamas, jog mokslo žmonės lieka atsakingi, kad protui nebūtų užtveriamas kelias, vedąs paslapties link. Pontifikas pabrėžė, kad, ieškodamas tiesos ir mąstydamas apie ją, žmogus pajunta savo ribotumą, suvokia, kad jis pats nėra tiesa. Tiesos paieška veda į nepasitenkinimą vien dalinės tiesos pažinimu ar mažais jos trupiniais, tačiau atveria protą stiebimuisi aukštyn, į begalybę:

“Proto veiklai būdingas šis esminis veržlumas, dėl kurio žmogus atsiduria tarp savo riboto suvokimo ir absoliuto troškimo.”

Proto ir tikėjimo ryšį, mąstymo etikos svarbą Jonas Paulius II pabrėžė ir enciklikose Fides et Ratio bei Veritatis Splendor, kuriose nagrinėjama tikėjimo prigimtis nušviesti ir skatinti protą ieškoti tiesos.

Šiandien Šv. Jonų bažnyčia yra svarbi Vilniaus universiteto dalis. Joje arba jos prieigose vyksta diplomų teikimo šventė. Neretai ne senajame ansamblyje įsikūrusių fakultetų studentams tai būna pirma proga aplankyti šią bažnyčią. Verta priminti, kad jaunimas buvo ypač svarbus Jonui Pauliui II. Dar dirbdamas vikaru Šv. Florijono parapijoje, Krokuvoje, jis būrė jaunimą, vyko į keliones po kalnus, piligriminius žygius. Jo iniciatyva 1984 m. Romoje surengtos pirmosios Pasaulio jaunimo dienos, kas ketverius metus besitęsiančios iki dabar.

III stotelė – Dievo Gailestingumo šventovė

Artėjant Dominikonų gatve link esančios Šventosios Dvasios bažnyčios, nevalia aplenkti Dievo Gailestingumo šventovės, kurioje gerbiamas Dievo Gailestingumo paveikslas, nutapytas pagal lenkų kilmės vienuolės šv. Faustinos Kovalskos regėjimus. Šventasis Tėvas meldėsi prie šio paveikslo, tuo metu gerbto kaimyninėje Šventosios Dvasios bažnyčioje. Ne vien tos maldos prisiminimas svarbus stabtelint prie visada atvirų Gailestingumo šventovės durų. Jonas Paulius II yra Dievo gailestingumą skelbęs popiežius, daug prisidėjęs prie to, kad šiandien ši žinia žinoma visoje Katalikų Bažnyčioje.

Nėra aišku, kur ir iš ko Krokuvos vyskupas Karolis Wojtyla pirmą kartą išgirdo apie Dievo gailestingumo žinią, pasauliui perduotą per seserį Faustiną. Yra žinoma, kad jis buvo asmeniškai pažįstamas su vėliau šventąja paskelbtos Faustinos nuodėmklausiu, po karo iš Vilniaus į Balstogę persikėlusiu gyventi kun. Mykolu Sopočka. Jiedu neabejotinai susitikdavo įvairiuose kunigų konferencijose, simpoziumuose. Kun. M. Sopočka parašė daugybę straipsnių, rūpinosi Dievo Gailestingumo šventės įteisinimu bei šio pamaldumo platinimu. Tiesa, 1959 m. Šventojo Sosto dekretu buvo nuspręsta įvesti tam tikrus apribojimus, susijusius su šio pamaldumo formomis.

Visgi Lenkijos vyskupų susirinkimuose ir konferencijose šio pamaldumo klausimas nebuvo padėtas į šalį. Teologinė, pastoracinė ir apaštališka šios žinios esmė buvo svarstoma, o Lenkijos primas kardinolas Stefanas Wyszynskis bei kardinolas Karolis Wojtyla rašė laiškus į Vatikaną, ragindami panaikinti apribojimą. 1968 m. savo vadovaujamoje Krokuvos arkivyskupijoje kardinolo K. Wojtylos iniciatyva pradėta ir sesers Faustinos beatifikacijos procedūra. Atnaujintas jos „Dienoraščio“ vertimas. Draudimas skleisti Dievo gailestingumo pamaldumą panaikintas tik likus pusmečiui iki Jono Pauliaus II išrinkimo popiežiumi, 1978 m. balandį.

Dievo gailestingumo temai Jonas Paulius II skyrė antrąją savo encikliką Dives in Misericordia. Jo inciatyva įvesta Dievo gailestingumo sekmadienio šventė, apie kurią popiežius emeritas Benediktas XVI rašė savo laiške, skirtame Jono Pauliaus II gimimo 100 metinėms. Anot Benedikto XVI, šventės įvedimo klausimas buvo tas, dėl kurio Šventojo Sosto Tikėjimo mokslo kongregacija (kuriai vadovavo Josephas Ratzingeris, būsimasis Benediktas XVI) net dusyk pasisakė neigiamai. Šią žinią pontifikui buvo sudėtinga priimti. Didelį nuolankumą liudija trečiasis Jono Pauliaus II prašymas Kongregacijai apsvarstyti galimybes įvesti Gailestingumo sekmadienio šventę. Galiausiai ji buvo įvesta 2000 m. Gal būtent dėl to Benediktas XVI Dievo gailestingumą nurodo kaip Jono Pauliaus II pontifikato centrą.

IV stotelė – Šventosios Dvasios bažnyčia

Šiandien šios bažnyčios šoniniame altoriuje kabo Dievo Gailestingumo paveikslo kopija, tačiau Gailestingumo pamaldumas ir Jono Pauliaus II prisiminimas šioje parapijoje labai gyvas ir svarbus. Šventosios Dvasios bažnyčioje gerbiama Jono Pauliaus II I laipsnio relikvija (kraujo ampulė), kurią perdavė asmeninis šventojo popiežiaus sekretorius kard. Stanisławas Dziwiszas. Kiekvieno mėnesio 22-ą dieną taip pat prisimenamas šis lenkų kilmės pontifikas, savo vizito Lietuvoje metu šioje bažnyčioje susitikęs su Lietuvos lenkais.

Šventosios Dvasios bažnyčią popiežius įvardijo kaip priminimą glaudžių broliškumo ir kaimynystės saitų, jungiančių lietuvių ir lenkų tautas. Minėto susitikimo metu Jonas Paulius II kalbėjo apie Vilniaus miestui suteiktą ypatingą pašaukimą dialogui ir broliškai santarvei tarp skirtingomis kalbomis kalbančių krikščionių. Atvirumą dialogui ir pagarbą kitam asmeniui, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų, liudijo pats popiežius, pradėjęs kloti pamatą tarpreliginiam dialogui bei rūpinęsis ekumenizmu.

Dialogą Jonas Paulius II suprato kaip pareigą pasiekti kiekvieną žmogų, nepaisant jo skirtumų, išlaikant pagarbą jo orumui bei ištikimybę tiesai apie Dievą. Dialogas buvo liudijamas ne tik kaip apsikeitimas mintimis, bet ir Šventosios Dvasios dovanomis, dvasinėmis vertybėmis. Būtent jos – universaliai atpažįstamos ir galimos priimti kiekvienam – kuria dialogo galimybės pagrindą.

V stotelė – Aušros Vartai

Piligrimystę užbaigsime Aušros Vartų koplyčioje, žvelgdami į Mergelę Mariją – tokią tylią, nuolankią, pilną paguodos ir supratimo. Aušros Vartų koplyčioje Jonas Paulius II meldėsi rožinio maldą, kurią transliavo ir Vatikano radijas. Manoma, kad paveiksle Marija vaizduojama arkangelo Gabrieliaus apsilankymo metu. Tai lemtingo „Fiat“ (liet. Tebūnie) momentas, kuriuo Marija sutinka tapti Kristaus Motina. Nors paveiksle ji vaizduojama be Kūdikio, tačiau Jis yra jos žodyje, duotame pažade, prisiimtame pašaukime. Ši mintis nukelia mus į Jono Pauliaus II prisipažinimą, jog ir jam ištarus savąjį „Tebūnie“ ir prisiėmus atsakomybę tapti popiežiumi, jis pirmiausia skubėjo į Vatikano bazilikos požemiuose įrengtą Gailestingumo Motinos koplyčią. Jos „Fiat“ tapo jam kelrodžiu ištariant savąjį.

Gilų atsidavimą Mergelei Marijai liudijo ir popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato šūkis „Totus Tuus“ (liet. Visas Tavo). Mirus motinai, devynmetį Karolį tėvas nuvežė į netoli Krokuvos esančią Zebžydovos Kalvariją (lenk. Kalwaria Zebrzydowska), kuri garsėja ne vien įspūdingomis Kryžiaus Kelio (Kalvarijos) stotimis, bet ir stebuklingu Dievo Motinos paveikslu. Tada tėvas Karoliui parodė paveikslą, tardamas: „Štai tavo Motina.“ Nuo to laiko jis nebebuvo našlaitis.

Aušros Vartai žymūs ir kaip pirmojo 1935 m. vykusio neoficialaus Dievo gailestingumo sekmadienio bei pirmojo viešo Dievo Gailestingumo paveikslo išstatymo vieta. Tais metais paveikslas buvo pakabintas Aušros Vartų laiptų galerijos lange, o sesuo Faustina jam papuošti nupynė gražius vainikus. Tik vėliau, lygiai po 70 metų, jau oficialiai Bažnyčioje įvestos Gailestingumo šventės išvakarėse Jonas Paulius II grįžo į Tėvo namus, palikęs mums didžiulį savo gyvenimo turtą – mintis, veiklas, idėjas, sprendimus, prie kurių norisi grįžti ir juos naujai atrasti.

Vilnius, kurį atrasite naujai

Atrodytų, kad dauguma šios piligrimystės stotelėmis tapusių vietų – gerai pažįstamos, ne vieną sykį aplankytos arba bent jau girdėtos. Šventuosius minėti galima skirtingai. Vienas iš būdų – prakalbinti tas Vilniaus vietas, kuriose jie lankėsi, meldėsi. Tos vietos liudija istoriją – ne tik savo pačių, bet ir jose besilankiusių asmenų, iš kurių šiandien galime semtis įkvėpimo, vilties ir taurumo. Leiskimės į pasivaikščiojimą, įsiklausydami į tai, ką gerai žinomos Vilniaus vietos gali papasakoti arba priminti apie šv. Joną Paulių II.

Šis maršrutas pristato tik dalį vietų, susijusių su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Apaštalinėje nunciatūroje Jonas Paulius II apsistojo savo viešnagės Lietuvoje metu bei susitiko su diplomatinio korpuso atstovais. Šiandien pro vartelius matomą nunciatūros kiemą puošia Jono Pauliaus II skulptūra. Antakalnio kapinės taip pat viena iš vietų, menančių jo vizitą. Planuojant savąją piligrimystę po Vilnių, nevalia aplenkti ir kitų šventovių, kuriose gerbiamos popiežiaus relikvijos – Išganytojo (Joanitų) bažnyčia, Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų (Pranciškonų konventualų) bažnyčia, Jono Pauliaus II parapijos koplyčia. Šalčininkuose ir Pabradėje gerbiamos relikvijos išplečia piligrimystės lauką,  įvairių šio šventojo relikvijų esama ir už Vilniaus arkivyskupijos ribų.

Kviečiame leistis į piligrimystę, įsiklausant į tai, ką gerai žinomos Vilniaus vietos gali papasakoti arba priminti apie šv. Joną Paulių II.

Parengė Emilija Karčevska