Origenas, II a. pabaigos Bažnyčios mąstytojas, teigė, kad Palaiminimai iš tiesų yra ne kieno kito, o paties Jėzaus autoportretas. Kristus aprašo žmogystę, kurią jis išgyvena būdamas žmogumi, žmogystę, pažymėtą nuodėmės mano gyvenime. Taigi Palaiminimai yra forma ir būdas, kuriais Dievas gyvena kaip žmogus tarp žmonių, pažymėtų nuodėmės.
Tas pats Origenas sako, kad Palaiminimuose matome tarsi du registrus, du lygmenis, kuriais gyvena Jėzus: vienas lygmuo yra išbandymo lygmuo, kuriuo pasaulis, pažymėtas blogio, prisiliečia prie Jėzaus žmogystės, ir kitas lygmuo – lygmuo karalystės, Tėvo karalystės, Dangaus karalystės. Ši karalystė yra už mūsų galimybės valdyti, ji išsprūsta iš mano rankų ją kažkaip pakeisti, įnešti savo nuodėmę, įnešti blogį…
Svarbiausia yra tai, kad tie du lygmenys – išbandymo ir Dangaus karalystės – yra sujungti viename asmenyje, Jėzuje. Kristus nėra suskaldytas, jis vienu metu išgyvena pasaulio nuodėmingumą, ir tuo pat metu gyvena Dangaus karalystės šviesoje. Tokie yra Palaiminimai.
Ir būtent todėl Palaiminimai yra išsakomi tokiu būdu, kad abu registrai – išbandymas ir Dangaus karalystė – eina kartu, negalima atskirti vieno nuo kito. Palaiminti, nes „bus“, nes „turės“, nes „ras“, nes „jų bus Dangaus karalystė“. Bet kiekvienas yra pažymėtas išbandymo. Jėzus gyvena tai vienu metu – išbandymą ir Dangaus karalystę.
Mato evangelijoje yra aštuoni Palaiminimai, ir jau nuo krikščionybės senovės laikų skaičius aštuoni buvo siejamas su aštuoniomis dienomis, kuomet aštuntąją savaitės dieną, sekmadienį, Kristus prisikelia. Tai yra naujo gyvenimo pradžia. Taigi ir aštuoni Palaiminimai pažymi vartus, per kuriuos mes patenkame į Dangaus karalystę su Kristumi – naujo gyvenimo pradžią. Netgi senovės laikų krikštyklos buvo daromos su aštuoniais kampais, kad pažymėti, jog pats mūsų Krikštas jau yra ženklas naujo gyvenimo dovanos, kurią dovanoja Kristus. Mes jau dabar gyvename lygiai tą pačią realybę, kurią gyveno Kristus – Palaiminimų realybę. Mes jau dabar, kadangi esame krikščionys, gyvename tą dvigubą realybę – išbandymo ir Dangaus karalystės šviesos.
KIEKVIENAS YRA PAŽYMĖTAS IŠBANDYMO. JĖZUS GYVENA TAI VIENU METU – IŠBANDYMĄ IR DANGAUS KARALYSTĘ.
Mes esame panardinami į Kristaus gyvenimo būdą, mes esame panardinami Jame. Ir kai esame panardinami Kristuje, mes suvokiame, kad esame vaikai. Mes esame Dievo vaikai. Tai jau girdime skaitinyje šiandien iš Jono laiško. Mes Dangaus karalystėje ne kada nors būsime Dievo vaikai, bet jau dabar esame Dievo vaikai – čia šitoje žemėje. Ir kasdien mes esame panardinami į krikštyklą, kurios forma yra kryžius arba taurė, Eucharistija, esame panardinami ne vandenyje, bet kraujyje, Kristaus kraujyje. Mes kasdien plauname, kaip skaitėme pirmajame skaitinyje, savo rūbus avinėlio kraujyje. Bet tegul žodis „kraujas“ mūsų negąsdina, nes kraujas reiškia ne mirtį, o gyvybę, gyvenimą.
Jeigu aš gyvenu šiandien su Kristumi, mano gyvenimas jau nebėra vien žemės gyvenimas, bet Dangaus karalystės gyvenimas, net jeigu gyvenu išbandymus ir nuosmukius, nereiškia, kad tuo viskas ir baigiasi, nes jeigu mano ranka nuolat laikosi Kristaus rankos, aš jau esu palaimintas. Mes esame panardinami Kristaus kraujyje ir gauname gyvenimą. Pats Kristus sako: „jei mane persekiojo, ir jus persekios“, ir mus persekios ne tik kažkokie konkretūs priešai, bet ir viskas, kas mus gyvenime išbando, visi įvykiai, visi santykiai, visos patirtys. Tačiau mes nesame vieni.
Per krikštą mes pirmą kartą, nors ir nesąmoningai tai išgyvenome, bet šiandien ir dabar galime iš tikrųjų suteikti tam, kas įvyko, prasmę ir iš naujo patirti šią dovaną. Mes galime būti pasaulio nugalėti, bet vis vien išeiti nugalėtojais. Galime būti nužudyti, bet išeiti prisikėlusiais. Galime būti paskandinti purve, bet galiausiai išeiti balti, švarūs, nuskaistinti. Nėra paprasta, nes priešiškumas, nes kančia, nes išbandymai, nes blogis mus paliečia iki pačių gelmių, tačiau nuolat prieš akis galiu matyti tą, kuris kenčia kartu su manimi – kenčiantį Kristų, kuris viena ranka laiko mane, o kita man rodo Dangaus šviesą.
Jėzus atėjo mums parodyti mylintį Tėvą, parodyti save kaip žmogų, gyvenantį tikėjimu į mylintį Tėvą, nepaisant jokių išbandymų, nepaisant kančios ir mirties. Nėra paprasta, nes mes esame užauginti per visas tikybos pamokėles, per katechezes, kad šventumas yra kelionė nuo mūsų iki Kristaus, nuo mūsų iki Dievo. Kiekvienas iš mūsų klausia, kaip čia dabar padaryti, kad „pasiekti Dievą“, kaip „pasiekti Kristų“, kaip „sekti Juo“. Ir kadangi yra sunku, tuomet pradeda prašyti pagalbos – pirmiausia truputį iš Dievo, tada truputį iš kokio nors šventojo, Dievo Motinos, tarsi kiekvienas turėtų ateiti man į pagalbą, nes man nepavyksta tai, ką pats esu sau „užprogramavęs“. „Aš juk žinau savo šventumo kelią, o čia dabar nepavyksta, tai dabar bėkite man padėti“. Bet šitaip nėra, negaliu susikurti savo šventumo programos. Mes negalime pasiekti Dievo, negalime rasti kažkokio kelio, kažkokios programos kaip pas jį nueiti. Turime suprasti, kad iš to nėra jokios naudos.
Nėra kelionės iš taško A į tašką B. Nėra apskritai jokios kelionės. Yra vienas vienintelis dalykas – suvokimas, suvokimas kad esu Dievo vaikas. Čia yra visa esmė – išgyventi, jog esu Dievo vaikas. Tai ir yra IŠGYVENTAS šventumas. Bet tam reikia būti panardintu Dievo kraujyje, Kristaus kraujyje, nes būdami panardinti Jo kraujyje, mes esame pripildyti naujos gyvybės. Mūsų venos, kaip sako graikų šventasis Nicola Kabasilas, prisipildo jo kraujo, jo gyvybės, mūsų plaučiai prisipildo Jo kvėpavimo, ir mes tikrai tuomet esame apgyvendinami Šventosios Dvasios.
Šito gyvas ir tikras ženklas yra Eucharistija. Eucharistinėje maldoje per šventąsias Mišias girdime tokius žodžius: „Jis paėmė taurę, pripiltą vyno, ją laimino“, būtent „laimino“, t.y. pripildė Šventosios Dvasios, ir tarė „imkite ir gerkite“. Mes per Eucharistiją iš naujo išgyvename savo Krikšto momentą, nes mirštame sau ir esame pripildomi Kristaus gyvybės per jo Kraują, ir Šventosios Dvasios.
Mes esame įaudžiami į Kristaus gyvenimą, kad galėtume pilnai išgyventi Palaiminimus, kad galėtume keliauti šios žemės keliais per viską, bet vis priešais matyti tai, į ką mus Palaiminimai kviečia – Dangaus karalystės šviesą. Iš štai ko mus moko visi Šventieji – keliauti, bet keliauti ne kaip vieniši klajokliai, o jau čia ir dabar kaip Dievo vaikai.
