Po Antrojo pasaulinio karo Baltijos šalys, taip pat Vakarų Ukraina bei Vakarų Baltarusija, atsidūrė Sovietų Sąjungos sudėtyje ir visu kailiu pajuto antireliginės politikos priemones. Ypač nusitaikyta į Unitų bažnyčią, kurią sovietai laikė Ukrainos nacionalizmo atrama ir norėjo kuo greičiau „eliminuoti“. Nepaisant tikinčiųjų persekiojimo, Lietuva unitus įkvėpė kovoti už savo idealus, o Vakaruose prisimenami šventieji Juozapatas ir Kazimieras tapo informacinėmis priemonėmis Šaltajame kare.
Kodėl kliuvo Baltijos šalims ir Ukrainai
Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. Arūno Streikaus, sovietų režimas nuo pat pradžių vykdė antireliginę, ateistinę politiką ir stengėsi įvairiais būdais suvaržyti, o galiausiai – ir sunaikinti religinį gyvenimą pavergtose teritorijose. Šį antireliginės politikos priemonių „paketą“ smarkiai pajuto Baltijos šalys, taip pat Vakarų Ukraina bei Vakarų Baltarusija, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrusios Sovietų Sąjungos (SSRS) sudėtyje.
„Šiame regione istoriškai susidūrė Rytų ir Vakarų krikščionybė ir nuolat vyko konfliktas religiniame lygmenyje. Sovietų, kaip ir ankstesni Maskvos režimai, traktavo Romos katalikų ir Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčias kaip kliūtį sklandžiai sovietizuoti užgrobtas teritorijas. Dėl to sovietai buvo dar priešiškiau nusiteikę ir ypač pirmąjį okupacijos dešimtmetį vykdė labai agresyvią politiką“, – aplinkybes, kodėl kliuvo šioms religijoms bei teritorijoms, paaiškina prof. dr. A.Streikus.
Šioje situacijoje profesorius įžvelgia paralelių su XIX a. carinės valdžios religine politika, kuomet Maskva, siekdama sumažinti Katalikų bažnyčios įtaką minėtuose regionuose, palankiau žiūrėjo į Rusų ortodoksų bažnyčią. „Taip ir XX a.: jeigu iki Antrojo pasaulinio karo ši Bažnyčia buvo smarkiai persekiojama ir beveik nustojusi egzistuoti kaip institucija, tai, po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus geopolitinei situacijai ir iškilus naujiems uždaviniams, šia Rusų ortodoksų bažnyčia sovietų režimas manipuliavo integruodamas naujas teritorijas“, – sako profesorius.
Dvasininkai buvo persekiojami ir tremiami
A. Streikaus teigimu, sovietinio režimo požiūris į Graikų apeigų katalikų, arba vadinamųjų unitų, bažnyčią buvo išskirtinai radikalus, prie to ypač prisidėjo diktatorius Josifas Stalinas.
„Buvo surengtas visiškai fiktyvus Ukrainos Graikų katalikų bažnyčios sinodas, kuris 1946 m. paskelbė nutraukiąs XVI a. pabaigoje sudarytą uniją su Romos popiežiumi, ir visos parapijos, visos struktūros grįžo į Rusų ortodoksų bažnyčios globą, – pasakoja istorikas. – Remiantis to sinodo nutarimais, buvo laikoma, kad Graikų katalikų bažnyčia Ukrainoje nustojo formaliai egzistuoti.“
Maskva matė unitus kaip vieną iš ukrainietiškojo nacionalizmo atramų.
Istorikas pasakoja, kad iki J.Stalino mirties (1953 m.) tų dvasininkų, kurie nesutiko pereiti į Rusų ortodoksų bažnyčią, atžvilgiu buvo vykdomas persekiojimas, daug jų buvo įkalinta. Ir tik po J.Stalino mirties, prasidėjus vadinamajai destanilizacijai, išgyvenusieji lagerius grįžo į Ukrainą bei kitas sovietines respublikas, tarp jų ir Lietuvą, nes ne visuomet jiems buvo leidžiama grįžti į gimtąsias ar tarnystės vietas.
„Vis dėlto, ir grįžusieji iš lagerių, ir naujai įšventinti dvasininkai bandė plėtoti pogrindinę veiklą. Tad palaipsniui ji tapo gana aktyvi“, – paaiškina A.Streikus.
Unitus matė kaip nacionalizmo atramą
Aiškinantis priežastis, kodėl Unitų bažnyčia tapo sovietų taikiniu, reikia atsigręžti į jos ištakas. Vienas iš ryškiausių šios konfesijos veidų, tapęs pirmuoju unitų kankiniu, buvo Juozapatas Kuncevičius, kurį Maskva laikė taikiniu net ir po jo nužudymo 1623 m. Mat J.Kuncevičius, siekdamas suvienyti Rytų ir Vakarų bažnyčias, esą išdavė tikėjimą. Bent taip manė maskvėnai, nuo kurių Juozapato, vėliau paskelbto šventuoju, palaikus teko slėpti šimtmečius.
„Vadinamaisiais moderniaisiais laikais – XIX ir XX amžiuje, greta religinio lygmens priešpriešos tarp Romos ir Maskvos, prisidėjo nacionalizmo matmuo. Tad, kartu su ukrainietiško nacionalizmo užuomazgomis, tautinio atgimimo pradžia ir tautinio sąmoningumo stiprėjimu, Maskva matė unitus kaip vieną iš ukrainietiškojo nacionalizmo atramų“, – paaiškina prof. dr. A. Streikus.
Anot pašnekovo, tai ypač tapo aktualu, kai prie Sovietų Sąjungos buvo prijungtos Ukrainos teritorijos, kurios iki Antrojo pasaulinio karo buvo Lenkijos sudėtyje. Būtent ten – Galicijoje, Podolėje – Unitų bažnyčia buvo stipri, todėl sovietų režimas manė, kad ją reikia kuo greičiau eliminuoti.
Lietuva įkvėpė pasipriešinti
Lietuva, anot pašnekovo, sovietiniu laikotarpiu Ukrainos Graikų katalikų bažnyčiai buvo svarbi dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, ji tapo tarsi rezervine baze Unitų bažnyčiai. „Po lagerio čia apsigyveno keletas graikų apeigų katalikų dvasininkų, kurie 8–9 dešimtmečiais, kai Lietuvoje irgi prasidėjo aktyvesnis katalikų pasipriešinimas, įsitraukė į kovą už Ukrainos graikų katalikų teises“, – pasakoja istorikas.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vilniuje gyvenęs unitų kunigas Vladimiras Prokopivas. Lietuva jį inspiravo veikti ne tik pogrindyje, bet ir viešai ginti savo teises, mesti iššūkį Maskvai. Jis netgi suorganizavo Lvivo tikinčiųjų delegaciją į Maskvą ir reikalavo legalizuoti unitus.
„Be to, Lietuvos paramos Ukrainos graikų katalikams platforma tapo 1972 m. pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, kur irgi buvo pateikiama informacija apie sunkią Ukrainos graikų katalikų padėtį, jų pasipriešinimo akcijas – kad ir apie tą patį V.Prokopivo suorganizuotą tikinčiųjų žygį į Maskvą“, – priduria pašnekovas.
Istorikas paaiškina, kad Kronika pasiekdavo ir Vakarus, tad Ukrainos graikams katalikams ji buvo labai svarbi informacijos sklaidos, poveikio pasaulinei opinijai požiūriu.
Atminties vietos – nuo Romos iki Milvokio
Pašnekovo teigimu, kadangi sovietmečiu Unitų bažnyčia galėjo veikti tik pogrindyje, pagrindinio šios konfesijos veido – kankinio šv. Juozapato Kuncevičiaus – kultas buvo aktyviai palaikomas už SSRS ribų, Vakaruose.
XX a. antroje pusėje išsiskyrė dvi šv. Juozapato kulto puoselėjimo ir atminties palaikymo vietos – tai Roma (Italija) ir Milvokis (JAV, Viskonsinas).
Romoje, šv. Petro arkikatedroje bazilikoje, ilsisi šv. Juozapato palaikai, tačiau Vatikanas unitams svarbus ne tik tuo. Kaip pasakoja A.Streikus, XIX a. pabaigoje čia buvo įsteigta atskira ukrainiečių kolegija, pavadinta Juozapato Kuncevičiaus vardu. Vėliau, 1932 m., Romoje buvo pastatytas naujas kompleksas šiai kolegijai, kaip ir bažnyčia, skirta šv. Juozapatui. Šiam kompleksui vadovauti buvo paskirta XX amžiaus pradžioje atgaivintam Bazilijonų ordinui, kurio vienas iš steigėjų XVII a. ir buvo J.Kuncevičius. Visas šis centras tapo pagrindine Europoje šv. Juozapato kulto bei atminties puoselėjimo vieta.
Religinės atminties vietos, šv. Kazimieras ir šv. Juozapatas, tapo simbolinėmis tos kovos priemonėmis.
„Šios vietos reikšmės sustiprinimui įtakos turėjo popiežius Jonas Paulius II, kuris 1983 m. apsilankė ukrainiečių kolegijoje, taip parodydamas simbolinį palaikymą Ukrainos bažnyčiai. Tai įsirašė į šio popiežiaus atminties veiksmų politikos programą, nes jis nuo pat pontifikato pradžios labai aktyviai rėmė Rytų Europos krikščionybės istorinės atminties vietų sureikšminimą, – pastebi istorikas. – Čia galime palyginti ukrainiečių šv. Juozapatą ir lietuvių šv. Kazimierą, nes pastarajam popiežius taip pat skyrė dėmesio – 1984 m., minint šv. Kazimiero 500 mirties metines, Jonas Paulius II aktyviai dalyvavo tam skirtuose jubiliejiniuose renginiuose. O, kadangi jam pačiam nebuvo leista sovietų atvykti į Lietuvą, Romoje jis aukojo mišias šv. Kazimierui ir lietuviškai sakė pamokslą.“
Įdomu tai, kad šv. Juozapato atminties palaikymas buvo aktyviai formuojamas ir JAV bei Kanadoje. Taip susiklostė dėl to, kad Vakaruose susitelkė didelė ukrainiečių diaspora, kuri ir plėtė šio šventojo kultą, ten atsirado nemažai jo vardo bažnyčių. Svarbiausia iš jų tapo XX a. pr. pastatyta Šv. Juozapato bažnyčia bazilika Milvokyje, kurioje vėliau atsidūrė ir kelios iš Romos atvežtos šio šventojo relikvijos.
Istorikas paaiškina, kuo šios atminties vietos buvo svarbios Šaltojo karo kontekste ir kodėl tai tapo savotiškais informacinio karo „įrankiais“.
„Tai susiję su ukrainiečių ir lietuvių išeivijos pastangomis kelti šių sovietų pavergtų tautų diskriminavimo, teisių varžymo klausimus tarptautinėje arenoje. Ir šiuo atveju religinės atminties vietos, šv. Kazimieras ir šv. Juozapatas, tapo simbolinėmis tos kovos priemonėmis, o svarbiais atskaitos taškais išeivijoje tapo šių šventųjų mirties metinių jubiliejai, nes taip buvo iškelta jų reikšmė istorinėje kovoje su Maskva“, – pabrėžia A.Streikus.
