Būsimasis Romos katalikų bažnyčios palaimintasis, brolis pranciškonas gimė Baran-Rapa sodyboje (dabar Rėvos kaimas), netoli Sklėriškių. Tėvas Andžejus ir motina Albina, kilusi iš Valankevičių. Turėjo brolį ir dvi seseris. Baigė Rudausių kaimo pradinę mokyklą. Padėjo namų ūkyje ir dirbo žemę [2].
1930 m., būdamas 17 metų, įstojo į pranciškonų ordiną (Mažesniųjų brolių konventualų ordinas). Naujokyne buvo nuo 1931 m. birželio 14 d. iki 1932 m. liepos 16 d. Amžinuosius įžadus davė 1935 m. rugpjučio 2 d. Vyresnieji dvasininkai apibūdino jį trumpai: ,,Visais atžvilgiais labai geras. Daugiau tokių!“ [1]. Tikriausiai todėl Piotras Žukovski gavo vienuolio vardą Bonifacas (lot. darantis gėrį). Brolis Bonifacas ėmėsi apaštalauti spausdintu žodžiu, ėjo atsakingas pareigas Nepokalianovo spaustuvėje, kurioje buvo spausdinami žurnalai vaikams ,,Rycerz Niepokolanej“, ,,Mały Rycerz Niepokalanej“ bei kiti katalikiški leidiniai. Jis buvo nepaprastai kruopštus darbuotojas ir, laikui bėgant, tapo spaustuvės vadovu. Dirbo pranciškonų Gaisrininkų komandoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasiliko vienuolyne ir rizikuodamas gyvybe padėjo išsaugoti spausdinimo įrenginius. Visuomet buvo ramus ir susitvardęs. 1941 m. spalio 14 d. gestapo buvo areštuotas kartu su kitais penkiais broliais ir uždarytas į Paviako kalėjimą Varšuvoje. Vienuoliai buvo apkaltinti uždraustų spaudinių skaitymu ir platinimu. Jie neprarado vilties, meldėsi, giedojo religines giesmes, dvasiškai stiprino kitus kalinius, dalinosi su jais savo maisto daviniu. 1942 m. sausio 8 d. Brolis Bonifacas tapo Osvencimo kaliniu ir gavo numerį 25447. Buvo priskirtas prie dvasininkų kategorijos, o su tokiais kaliniais buvo elgiamasi ypač žiauriai. Dirbo sunkiausius statybinių medžiagų transportavimo darbus, žvyro kasykloje, buvo stogdengiu. Nors buvo mušamas ir žeminamas, bet viską kantriai iškentėjo semdamasis jėgų iš tikėjimo. Tačiau dvasininko sveikata neatlaikė tokio nežmoniško krūvio ir jis susirgo plaučių uždegimu. 1942 m. balandžio 10 d., turėdamas 29 metus, mirė kalėjimo ligoninėje. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume. Panašaus likimo sulaukė ir kiti tikėjimo broliai [1, 2].

1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje, Pergalės aikštėje, Jono Pauliaus II-jo septintosios apaštališkosios kelionės į Lenkiją metu, įvyko 108 Antrojo pasaulinio karo kankinių, tarp kurių buvo Piotras Bonifacas Žukovski, beatifikacija. Jis yra vienas iš septynių popiežiaus paskelbtųjų palaimintųjų pranciškonų, kurie, pasak šv. Tėvo, iš pragaro žemėje, kuris buvo nacių stovykloje Osvecime (Aušvice), iškeliavo tiesiai į dangų“ [3].

Kadangi didžioji P. Žukovskio gyvenimo dalis praėjo Lenkijoje, lietuvių kalba informacijos apie šią asmenybę beveik nėra. Interneto svetainėje angelorum.lt pateikiama palaimintojo biografija [1]. 2013 m. Vilniaus rajono Sklėriškių kaimo bibliotekos darbuotoja Gražina Lapunienė parengė kraštotyros darbą „Palaimintasis Piotras Bonifacas Žukovski“ (suskaitmenintą jo variantą galima rasti „Vilnijos vartų” svetainėje).  Autorė bendravo su palaimintojo sesers anūke, skaitė literatūrą. Savo darbe nurodo Lietuvoje ir Lenkijoje esančius P. Žukovskio atminimo įamžinimo objektus.
Lenkų kalba išleista Mareko Darulio (Marek Darul) knyga „Błogosławiony brat Bonifacy Żukowski: Męczennicy 1939–1945“, skirta broliui Bonifacui Žukovskiui [2]. Apie palaimintąjį rašoma Lenkijoje išleistose knygose: Tomašo Kačmarko (Tomasz Kaczmark) „Światła w ciemności: męczennicy 1939–1945“ [3], Ryšardo Švocho (Ryszard Szwoch) albume su 108 palaimintųjų kankinių nutraukomis ir biografijomis „Z Auschwitz do nieba. Święci i błogosławieni“ (Peplin, 2006), Maciejaus Ziembos (Maciej Zięba) „Jestem z wami“ (Kraków, 2010), albumas su 108 palaimintojų kankiniu nutraukomis ir biografijomis „Męczennicy za wiarę 1939–1945“ (Warszawa, 1996).

2012 m. lapkričio 11 d., minint Petro Bonifaco Žukovskio 70-ąsias mirties metines, kankinio už tikėjimą ir Tėvynę gimtajame Rėvos (Baran Rapos) kaime (Vilniaus r., Nemenčinės seniūnija) buvo pastatytas jam skirtas paminklas – kryžius [4]. Prie kryžiaus yra lenta su palaimintojo portretu ir užrašu lietuvių ir lenkų kalbomis: „Pranciškonų vienuoliui iš Niepokalanowa / kankiniui iš Auschwitzo / gimusiam 1913 m. sausio 13 d. vietovėje Baran-Rapa prie Neries, iškeltam į altorių Popiežiaus Jono Pauliaus II birželio 13 d. 1999 m. Varšuvoje kartu su kitais 108 lenkų kankiniais, nužudytais Antrojo Pasaulinio karo metu“ [4]. Kryžių pašventino kunigas Dariuš Stančik (Dariusz Stańczyk), kurio iniciatyva buvo pastatytas šis paminklas [4].

Daugelyje Lenkijos vietų, kur įamžintas 108 Antrojo pasaulinio karo lenkų kankinių atminimas, minimas ir Piotras Bonifacas Žukovski.

 

Literatūra ir šaltiniai

1. Piotras Bonifacas Žukovski, palaimintasis. Lietuvos vaikų šventumo garsas [interaktyvus]. sventumogarsas.lt
2. Darul, Marek. Błogosławiony brat Bonifacy Żukowski. Męczennicy 1939–1945. – Włocławek, 2001. – 55p., iliustr.
3. Kaczmarek, Tomasz. Bł. Br. Bonifacy Żukowski (1913-1942). – Portr. // Kaczmarek, Tomasz. Światła w ciemności. – Włocławek, 2000. – P. 126.
4. Pacyno, Konrad. Żeby Polska była Polską, a Polak Polakiem / Konrad Pacyno, Małgozata Aleksandrowicz: XVII Sztafeta Niepodległości: [rašoma apie tai, kad estafetės metu Rėvos (Baran Rapos) kaime buvo pastatytas ir pašventintas kryžius, skirtas šiame kaime gimusiam palaimintajam P. Žukovkiui] // Tygodnik Wileńszczyzny, 2012, 29 listopada – 5 grudnia, Priedas „Rota“, p. 8., 17.