Antraštė paimta iš nekrologo, kurį po arkivyskupo Jurgio Matulaičio mirties (1927 m. sausio 27 d.) paskelbė Lietuvos sionistų organizacijos leidžiamas Kaune įtakingiausias Jidišlando dienraštis „Di jidiše štime“ („Žydų balsas“). Istorinėje studijoje, išėjusioje 2012 m., Lietuvos vyskupų konferencijos paskelbtais Jurgio Matulaičio metais, su Lietuvos istorijos instituto ir Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro grifais, parašytoje dvylikos autorių (lietuvių ir žydų), recenzuotoje trijų, redaguotoje mokslinės redaktorės, arkivyskupo, deja, nėra apie jį nė žodžio. Visas kūrybinis būrys, triūsęs prie sintetinės studijos, jo nepasigedo.Ant aplanko pabrėžtas autorių siekimas „atkurti išsamų žydų istorijos Lietuvoje vaizdą.“ Tai padaryti ketinama „[…] per santykius su dominuojančia Bažnyčia“. Išeitų, Jurgis Matulaitis nepriklausė dominuojančiai Bažnyčiai, nevaidino dominuojančio vaidmens vyskupijoje, neturėjo dominuojančios įtakos visuomenei, apskritai, gal jokių santykių su žydais?

Žinant didžiules, nuolatines lenkų vyriausybės, politinių veikėjų pastangas vyskupą J. Matulaitį pašalinti iš Vilniaus sosto (nes jis „[…] disponuoja per daug galingomis įtakos priemonėmis […]“, jis „[…] kaip kunigas ir žmogus yra be priekaišto, todėl juo sunkiau yra priešintis jo įtakai ir veik-lai“), toks praleidimas, nepaminėjimas negali nestebinti. Tai kažkoks nesusipratimas.

Labai teigiamai aptarta žiniasklaidos, studija buvo pristatyta du kartus: pirmą kartą Lietuvos MA didžiojoje salėje sausio 29 d., o antrą – Knygų mugėje vasario 22-ąją. Per pirmąjį pristatymą J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė (autorė ir sudarytoja), paklausta, kodėl praleistas Jurgis Matulaitis, atsakė: „Klausimas rimtas. Reikės patikrinti“. O per antrąjį kitas autorius ir sudarytojas D. Staliūnas paaiškino: „Daug kas nepateko. Visų nesudėsi – čia sintetinė studija, ne žinynas“. Tad į tą „daug kas“ įeina ir Matulaitis, tarp jo ir „daug kas“ galima dėti lygybės ženklą? Jei J. Verbickienės atsakymas „Klausimas rimtas“ visai suprantamas, tai antrasis… Nerimtas institucijai, kuriai atstovauja D. Staliūnas – netinkamas, prastas.

Studijoje (p. 352) įdėta 1930 m. „Di jidiše štime“ redkolegijos nuotrauka – redaktoriaus R. Rubinšteino, pavaduotojo J. Taubės ir kitų trijų, neįvardytų. Veikiausiai tie penki vyrai, Lietuvos sionistų organizacijos nariai, ir bus parašę nekrologą, neprarandantį (ir neprarasiantį) reikšmės. Jis negali nepatraukti, neveikti mąstymo giliamintiškumu, žodžio, išraiškos kultūra, ne kartą pabrėžta pagarba, dėkingumu, įžvalgiu asmenybės, veiklos bei aplinkos suvokimu, taip pat išskirtinės laidotuvių nuotaikos subtiliu pasakojimu. (Už nekrologo vertimą, paaiškinimus dėkoju F. Bramson-Alpernienei, už savo pirmojo straipsnio žydų tema vertinimą ir šviesaus atminimo E. Zeifui).
Redkolegija, nepraleisdama pro akis, kiek daug dėmesio Lietuvos spaudoje skiriama J. Matulaičio mirčiai (laikraščiai „Rytas“, „Lietuvis“ ir „Lietuva“ mirusiam arkivyskupui skiria dešimtis straipsnių […]“), atskleidžia, kodėl į tą srautą turi įsiterpti ir „Di jidiše štime“. Laikraštyje rašoma: „Mes savo ruožtu trokštame [!] pridurti, jog velionis į žydus žiūrėjo labai [!] palankiai. Kiek sykių Vilniuje į jį kreipėsi žydų delegacijos, visuomet jas gražiai priimdavo ir jų prašymus išpildydavo [!]. Vilnių užėmus Želigovskiui, Vilniaus vyskupas pareikalavo, kad kunigai stabdytų imtus kurstyti antisemitinius išpuolius“.

Be aiškaus, svarbaus šių eilučių turinio, įsidėmėtina ir daugiskaitos forma – „Kiek sykių […]“ – taigi, ne sykį. (Nors kas pas ganytoją ėjo, ko prašė nepasakyta, bet tai išaiškinti padeda kita literatūra, ypač paties J. Matulaičio „Užrašai“, kurie ano meto padėčiai, vyskupo veiklai pamatyti, suprasti yra nepakeičiamas šaltinis.)
„Užrašai“ leidžia nustatyti, jog į Pilies g. 8 (paminklinės lentos iki šiol nėra, ir Matulaičio metams pasibaigus…) ne sykį skubėjo žydų bendruomenės pirmininkas (1919–1920 m.) Lenkijos senato narys dr. C. Šabadas, rabinas I. Rubinšteinas.

Per 1919 m. pogromą, kai lenkų batalionai, vadovaujami V. Belinos-Pražmovskio, išstūmę Raudonąją Kapsuko armiją, išžudė 80 žydų (rašytojo A. Vaiterio ir kitų dviejų sukruvintomis galvomis nuotraukas paskelbė M. Biržiška „Vilniaus Golgotoje“), daugybę jų suėmė, mušė, kankino, plėšė parduotuves, niokojo kapines, abu atskubėję prašė, „[…] kad užtarčiau bent du žydus, žinomus veikėjus […]“ – Leo Jofę ir Samuelį Čarny-Nigerį. (Po daugelio metų S. Nigeris parašė: „Mūsų vos nesušaudė“. Tą „vos“ ir nulėmė asmeniškas vyskupo prašymas atėjusiam pas jį generolo E. Rydz-Smiglo adjutantui, karininkui Svitalskiui, šio perduotas pačiam generolui. Perduotas taip įtaigiai, jog generolas „[…]būdamas pas mane […] neklausiamas pats pasakė, kad tuodu žydai yra išlaisvinti […]“.

Tik keliais žodžiais, bet kaip įtikinamai nekrologe atsiskleidžia požiūris į lenkų valdymą, bendravimą su ganytoju. Teigiama: „[…] Vilniaus žydai sunkiu okupacijos [!] metu drąsiai [!]
kreipėsi į jį paramos ir pagalbos“. (Duomenų apie paramą žydams (kai žmonės mirė iš bado), lenkams griežtai stojant prieš ją, galima rasti „Užrašuose“.) Vyskupo padėtis apibūdinama vėlgi vienu sakiniu, vienu veiksmažodžiu: „Arkiv. Matulevič buvo lietuvis, todėl Vilniaus lenkai jį persekiojo“. (Naujausioji lenkų literatūra neslepia, jog vadinamųjų endekų (tautininkų-demokratų), jų ideologo R. Dmovskio (Dmowski) pažiūros į kitatautį, ypač lietuvį, žydą, buvo rasistinės.) „Laikai pikti, liūdni ir kruvini“, „žmonių sužvėrėjimas baisus“ – tai J. Matulaičio laiškų, „Užrašų“, mintys.

Tokioje rasistinių pažiūrų, sužvėrėjimo aplinkoje, vyravusio žydų požiūrio į mūsų kultūrą („Lietuviai žydų akyse paprastai sieti su menkai išsilavinusia valstietija […]“) plotmėje, koks įsidėmėtinas arkivyskupo pristatymas: „Buvo jis neabejotinai išskirtinė asmenybė“. Išskirtinumą pagrindžia iškalbingas Matulaičio vardo susiejimas su belgų kardinolo D. J. Mersjė (Mercier) vardu. Teigiama: „[…] tuo, kuo buvo Mersjė Belgijai, tuo buvo Matulevič Lietuvai“. O kardinolas D. J. Mersjė (1851–1926) – garsusis tomistas, didysis reformatorius, derinęs nova et vetera*, laikytas Belgijos sąžine, Sodalicijos, nekentusios žydų, masonų, apšauktas pavojingiausiu pasaulyje modernistu; vėliau tokio paties nuosprendžio susilaukė ir J. Matulaitis.
Iškeldama į tarptautinį, europinį lygį (pripažįstamą naujausios lenkų literatūros – T. Gurskio (T. Górski), redkolegija pabrėžia asmenines arkivyskupo savybes, „[…] kurios išskiria jį iš aplinkos ir jo asmenį nušviečia malonia šviesa“. Pasigilinama į dvi – tai abejingumą pinigui, Mamonos visagalybei ir mokėjimą bendrauti, suprasti kiekvieną žmogų. Apie pirmąją plačiau: jam „[…] svetimas buvo pelno troškimas. Niekuomet nesidomėjo laikinais medžiaginiais turtais, nesirūpino pajamomis, nešykštėjo, nekaupė gėrybių ir dažnai gyveno trūkdamas. Jaunystėje vargusiam žmogui buvo tai išmėginimas, kurį ne kiekvienas mirtingasis galėtų atlaikyti“. (Mūsų spaudoje šią savybę, o, kaip kėlė Vaižgantas! Pinigus pirmiausia leido knygoms, labiausiai lituanistinėms; jo sukaupta biblioteka dydžiu nusileido tik Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai. Šiandien karste apsiverstų, patyręs, kas iš jos beliko…)

Antroji savybė: arkivyskupas „[…] išsiskyrė ir dar vienu privalumu – humanišku požiūriu į žmogų, taigi lygiai taip pat į žydą“. Matydami aukšto pareigūno, „visiškai atsidavusio Bažnyčiai“, padėtį, matė ir tai, kad jis „[…] dažnai sugebėjo [!] pakilti aukščiau savo oficialios bažnytinės padėties ir kalbėti su žmogum žmoniška kalba, nuoširdžiai, paprastai. Todėl [!] Vilniaus žydai sunkiu okupacijos metu drąsiai [!] kreipėsi į jį paramos ir pagalbos“. Toliau lyg testamentinis įsipareigojimas: „[…] jo vardas privalo [!] būti paminėtas taip pat žydų laikraštyje“. Ir ne vien sau: „Kad katalikų dvasininkija daugiau iš to žmogaus mokytųsi ir eitų jo pėdomis“.
Penkių redkolegijos narių, litvakų, mintys nebuvo vienišos, daugiau niekur nepasitaikančios. Iš tikrųjų jas, vienaip ar kitaip išreikštas nesunku atrasti gudų, lenkų (ne endekų), rusų, vokiečių nekrologuose, atsiminimuose. Vokiečio S. J. Mukermano (Muckermann) pavadintas „nepaprastuoju vyskupu“ (savo socialine programa, jos veiklos būdu („Ateinu pas jus su meile“) šūkiu („Nugalėk blogį gerumu“), koks artimas naujojo popiežiaus Pranciškaus programai, veiklos būdui!) įėjo į čia gyvenusių tautų istorinę atmintį; jos nepaneigia, sutvirtina ir daug vėliau (1987) rašę lenkai, pripažindami, kad jis „[…] gynė kiekvieną nuskriaustąjį, bet labiausiai žydus“. Dar vėliau šią mintį patvirtina italas P. Lazarinis (Piero Lazzarini), iš plačios J. Matulaičio socialinės veiklos pasirinkdamas vieną pavyzdį – žydų globą.

Tuo tarpu šiandien veltui ieškotum tos artimo meile pagrįstos istorinės atminties ženklų kapitaliniuose darbuose – „Lietuvos žydai“, „Vilnius savas ir svetimas“ (anglų, lietuvių kalba), „Lietuvos istorija“ (prisistatyti Europos sąjungai), arba Lietuvos valstybinio radijo pirmosios programos laidelėje, skirtoje žydiškajam Vilniui – jie be Jurgio Matulaičio.
Pasirenkame laikotarpį, asmenybes, įvykius, pagal juos nustatome gyvybės kainą (vienoms šimtaprocentinę, kitoms – nulinę…), einame paskui savo pasiskelbtą idėją, nusisukę nuo Dekalogo, Talmudo išminties – „Išgelbėjai gyvybę, išgelbėjai pasaulį“.
Todėl negali nedžiuginti J. Matulaičio vardas, nepraleistas (pamatytas!) savaitinės penkiolikos minučių televizijos laidos „Menora“ (skirtos mūsų žydų bendruomenės gyvenimui pažinti, visiems, besidomintiems Jerušolaim d‘Lita istorija, žydiškuoju paveldu). „Di jidiše štime“ redkolegijos iškeltai asmenybei – nepaprastajam vyskupui Jurgiui – „Menoros“ autoriai (Vitalijus Karakorskis ir Lilė Kopač) yra atidavę net visą brangų laidos laiką. Ačiū ir telydi Jus gyvybingoji, išradingoji lit-vakų dvasia!
Šiemet (2013 m.) „Mažoji studija“ minėjo savo veiklos 20-tį. Ta proga kun. Julius Sasnauskas (dabartinis jos vadovas) kalbėjosi su „Studijos“ įkūrėju, dailininku Vaidotu Žuku. Jis, paklaustas, kas (šalia visokių negerovių) džiugina Bažnyčios gyvenime, atsakė – Jurgis Matulaitis.

O pernai (2012 m. pavasarį) atvykęs į Lietuvą JAV senatorius 2008 m. respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Džonas Makeinas (John McCain)apsilankė ir Vilniaus universitete. Čia pasakytoje kalboje, sustodamas prie 1918 m. Lietuvos įvykių, paminėjo vieną pavardę – Jurgio Matulaičio – laisvės ir tiesos simbolį (pagerbė jam skirtuosius metus…). Senatoriaus žodžiais, vyskupas suprato, jog „Tiesa ir teisingumas daro tautas galingas ir stiprias“.
Atstatytą tiesą ir teisingumą, mūsų tautos laisvę, kovo 11 d. žydų bendruomenė pagerbė Choralinėje sinagogoje – vienintelėje, išlikusioje iš buvusių 105. O, kokį įspūdį darė Rafailo Karpio (pirmą kartą čia!) giedama Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, rabino Chaimo Buršteino du kartus pakartota mintis: Vilnius – žydų pasaulio sostinė. Gaila, to istorinio minėjimo dalyvių buvo labai nedaug.

Kovojęs už tiesą ir teisingumą, atėjęs su meile… Prie visų minėtų vertinimų (žydų, gudų, lenkų, rusų, vokiečių) pridurkime lietuvio Kazimiero Jokanto (1880–1942; gydytojo, švietimo mi-nistro) mintį – „Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi“. Ir pakartokime Dariaus Staliūno sakinį, pasakytą Knygų mugėje, pilnutėlėje salėje (sėdinčių buvo ir ant grindų): „Daug kas nepateko. Visų nesudėsi – čia sintetinė studija, ne žinynas“. Tad Jurgis Matulaitis patenka į tų „visų“ apimtį?
Kas atsitiko su kuriančiais sintetinę studiją? Kažkas „žydų gatvėje“, „Danijos karalystėje“ negerai…

Pranešta: Salamonui Atamukui (Izraelis), Lietuvos žydų bendruomenei (Vilnius), „Lietuvos istorijos metraščiui“ (Vilnius), Vatikano radijui (lietuviškoji redakcija), Lietuvos ambasadoms Izraelyje, JAV, premjerui A. Butkevičiui, opozicijos vadovui A. Kubiliui, „Tėviškės žiburiams“ (Kanada), „Draugui“ (JAV) ir kitiems.