Iš pal. Jurgio Matulaičio tekstų rinkinio „Manuscripta polona“: asketinės konferencijos „De Beata Maria Virgine“ („Apie Švč. Mergelę Mariją“) ištrauka.

Kristus – viso garbinimo ir pamaldumo tikslas – yra aukščiausias šventumo modelis. Kuo koks nors pamaldumas veda mums arčiau Kristaus, kuo kokia nors dvasinės pratybos daro mus į Jį panašesnius, tuo ji vertingesnė mums. Čia ir yra Švč. Mergelės Marijos garbinimo pagrindas. Ji yra arčiausiai Kristaus, taigi per Ją, Jai save atiduodami, patikimiausiai žengsime Kristaus link. Ji yra į Jį panašiausia. Taigi sekdami Ja tikrai artėjame prie Kristaus.

Per Mariją Kristus atėjo pas mus. Mes taip pat per Ją einame prie Kristaus. Per Ją Kristus tapo visiškai į mus panašus. Ir mes per Ją tampame panašesni į Kristų. Taigi Marija yra aukščiausias šventumo modelis ir pavyzdys. Pamaldumas Jai, dėl Jos panašumo į Kristų, veda į tobulumą taip, kaip jokia kita priemonė.

Marija yra ne tik aukščiausias šventumo modelis ir pavyzdys po Kristaus. Ji yra daugiau nei tai, kaip ir pats Kristus yra daugiau nei pavyzdys. Net ir racionalistai pripažįsta, kad Kristus yra pavyzdys. Bet Jis taip pat yra ir Gyvenimas, Šaltinis, šventumo Davėjas, Dievo galia gėriui. Taip pat ir Marija yra Dievo malonės Motina. Jos asmuo yra tas kanalas, per kurį gauname Kristaus nupelnytas malones. Ji yra dalintoja. Ji pilna malonių. Ji turi jų mums visą jūrą.

Kaip įsimylėjęs karalius savo malones dalija per savo mylimos karalienės rankas, taip ir Šventoji Dvasia malones dalija per Mariją – savo mylimąją. Kristus – šaltinis. Marija – indas, į kurį Šventoji Dvasia iš Jėzaus žaizdų pila malones, kad mes jas semtume. Tad tas, kuris trokšta malonės iš Dievo, turi kreiptis į Mariją, kad gautų malonę per Ją, per Jos rankas. Jai Bažnyčia pavesta. Yra trys dalykai, kurių Dievas negalėjo padaryti tobulesnių: Kristaus žmogystė, palaimintųjų laimė, Marijos Motinystė. Todėl Marijai sakome: „Mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika.“ Ir nereikia čia bijoti perdėjimo.

Savo asmeniniu šventumu Švenčiausioji Mergelė Marija pranoksta visą kūriniją, visus šventuosius. Ji didi ne tik ta didybe, kurią turi iš Dievo, bet ir ta, kurios pati nusipelnė. Dievo meilė neatskiriama nuo Jos teisumo. Malonė – Meilės dalykas. Bet pati Motinystė nebūtų jos taip aukštai iškėlusi, jei kas nors kitas būtų buvęs už ją aukščiau dorybėmis. Ji stovi arčiau Dievo sosto už visus angelus ir šventuosius. Ir tai ne vien dėl malonės, bet ir dėl bendradarbiavimo. Svarūs trys dalykai: Motinos vertumas; bendradarbiavimas atpirkime; asmeninis šventumas. Ir tarp jų yra harmonija. Šventųjų atlygis – tai ne tik Dievo gailestingumo, bet ir jo teisingumo šlovinimas,  malonės ir bendradarbiavimo stebuklas.

Marija – modelis ir pavyzdys. Kuo aukštesnis ir tyresnis šventumas – tuo tinkamesnis siekimo idealas, tuo lengvesnis, pasiekiamesnis. Ne visame kame reikia šventaisiais sekti. Tik Kristumi sekti tinka visiems žmonėms ir visais laikais. Taip pat ir Marija. Sekimas jais abiem – tai norma ir tikslas visiems. Kiekvienas turi eiti tuo keliu. Kristus – mūsų brolis, o Marija – Motina.

Mums šventumas atrodo per aukštas, per didelis. Kristaus ir Marijos gyvenimas gali mus gydyti nuo šios baimės. Ypač Marijai tinka toji tiesa, kurią taip sunku suvokti: ne dideli, nepaprasti, į akis krintantys dalykai yra tie, nuo kurių priklauso šventumo dydis, bet ištikimas, pastovus pildymas kasdienių dorybių ir pareigų. Dėl to taip pabrėžiama smulkių dalykų svarba. Ir Marija yra šios tiesos patvirtinimas. Šventumu ji didesnė už šventuosius ir angelus.

Ir kaip to pasiekė? Kur jos stebuklai? Kur jos nepaprastos atgailos? Atrodo, daugelis ją turėjo pralenkti. O vis dėlto Ji yra pralenkta tik paties Kristaus. Būti didžiam didžiuose dalykuose nėra didžiausias dalykas. Tas yra visų didžiausias, kuris yra didis mažuose dalykuose. Tokie yra Jėzus ir Marija. Daug yra didžių. Štai Jonas Krikštytojas. Bet net ir mažiausiasis Dangaus Karalystėje didesnis už jį. Juk Kristus yra tas, kuris save apiplėšė, tapo vergu.

Jis, mažiausiasis Dangaus Karalystėje, kuris yra didesnis ir už didžiuosius, yra tas, kuris nusižemino prieš Dievą, kuris pats save apiplėšė, tapo klusnus iki kryžiaus mirties, pasidarė mūsų vergu, žmonių pajuokos objektu. Ir Ji, mažiausioji, yra toji, kuri tą akimirką, kai tapo Dievo Motina, pavadino save tarnaite. Ir nematome Jos Sūnaus triumfo akimirkomis, pavyzdžiui, ant Taboro kalno. Bet sutinkame ją po kryžiumi, ten, kur piktžodžiaujama, kur mokiniai palieka ir išsibėgioja.

Viskas siekiant tobulumo priklauso nuo to, kiek pažįstame Jėzų ir Mariją ir jais sekame. Kas Marijos gyvenime yra tai, apie ką išdrįstume sakyti, kad tai yra sektina? Juk jos gyvenime viskas taip paprasta, bet ir taip patrauklu.  Dangus mums visiems (o, kad tai mes jo taip nuoširdžiai norėtume ir siektume, kaip kad Dievas jį nori mums duoti) priklauso ne nuo tų dovanų, kurias turime: išsilavinimo, padėties, gabumų, o nuo to, kad labiau mylėsime ir daugiau darysime dėl Dievo ir sielų išganymo. Todėl reikia ne didžių dalykų, bet didžios ištikimybės ne tik dideliuose, bet visų pirma mažuose dalykuose.

Kas yra didu Dievo akyse? Ne tiek ką darai, bet labiau tai, kaip tą darai. Su kokia dvasia. Ar Dievo meilė tave veda? Ar visą sielą, visą širdį į tai dedi. Ne garsūs darbai, bet tikra dorybė, nusiteikimas, dvasia. Ne dovanos ir einamos pareigos, bet tai, kaip dovanomis naudojamės. Žiūrėkime į Mariją: jokių ypatingų žinių, turtų, jokio spindesio, jokios ypatingos iškalbos – jos asmuo visiškai paprastas. Bet virš visa ko – Dievo meilė, ištikimybė mažiausiuose dalykuose ir išoriniame, ir vidiniame gyvenime. Ji vykdė kiekvieną Dievo įstatymą, kiekvieną Jo prašymą, meldėsi, darė visa, kas tik prisidėjo, kad jos tarnavimas Dievui būtų geresnis ir jos siela tyresnė. Visuomet jungė išorinį gyvenimą su vidiniu kaip niekas kitas – ir taip pralenkė, viršijo visus kitus.

Didelis dalykas ir didelis nuopelnas kuklias ir menkas prigimtines ir antprigimtines dovanas kantriai ir ištvermingai taip panaudoti, kad iš to kiltų dorybė, augtų tobulumas. Tam nereikia nei susižavėjimą keliančių darbų, nei stebuklų, bet vien tik  nuolankios, ramios, ištvermingos ištikimybės mažuose dalykuose. Tai ir yra pats didžiausias stebuklas. Tai tiesa, kurios vykdymas pripildo žemę dorybės, o dangų – šventaisiais.  Ir tos tiesos geriausiai moko Marija – Mažiausioji – o vis dėlto pati didžiausioji Dievo Karalystėje.

Parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS.