Svetainėje apie šventumo garsą Lietuvoje (sventumogarsas.lt) Dievo tarnų ir tarnaičių sąraše – 23 kandidatai į šventuosius: moterys ir vyrai, pasauliečiai ir pašvęstieji, taip pat dvasininkai, įskaitant keturis vyskupus (J. Ciepliakas, J. Steponavičius, V. Borisevičius ir M. Reinys).
Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Madagaskaro kaime, Utenos apskrityje, 1907 m. įšventintas kunigu, nuo 1925 iki 1926 m. ėjo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro pareigas, 1926 m. konsekruotas Vilkaviškio vyskupo koadjutoriumi, 1940 m. paskirtas Vilniaus augziliaru, tačiau faktiškai ėjo Vilniaus ganytojo pareigas ir todėl jam Šventasis Sostas suteikė arkivyskupo titulą. 1947 m. arkivyskupas M. Reinys suimtas ir tardytas už Bažnyčios teisių gynimą ir sovietinio teismo nuteistas 8 m. kalėjimo, bausmę atliekant garsiajame Vladimiro kalėjime Rusijoje, kuriame mirė nežinomomis aplinkybėmis prieš kiek daugiau nei 70 m. – 1953 m. lapkričio 8 d. Arkivyskupo M. Reinio ir kitų komunizmo kankinių atminimui Vladimiro miestelio kapinėse pastatytas paminklas 2023 m. buvo išniekintas.
1998 m. Vilniaus arkivyskupija pradėjo kanoninę beatifikacijos ir kanonizacijos bylą, kuria siekiama įrodyti M. Reinio kankinystę ir šventumą, kad būtų oficialiai iškeltas į altorių garbę ir paskelbtas kankiniu.
Apie M. Reinio kankinystės kelią Rusijos kalėjime raštu paliudijo keli iš Vladimiro kalėjimo išlaisvinti kaliniai, įskaitant arkivyskupo celės draugus – vokietį diplomatą, evangeliką tikintįjį Gotholdą Starke, netikintįjį britų karį Franką Jamesą Williamą Kelly ir tame pačiame kalėjime kalintą, tačiau M. Reinio asmeniškai nepažinojusį Italijos jėzuitą, armėnų kilmės kun. Pietro Alagiani SJ (Pietro Alagiagian SJ, 1894–1981).
Pastarasis atsiminimuose „Mano kalėjimai sovietiniame rojuje“, išleistuose 1956 m. vasario 16 d. Romoje, be kita ko, pasakoja apie tikrųjų Mišių – su eucharistine duona ir vynu – trūkumą sovietiniame kalėjime. Mat daug metų jis celėje tyliai pats vienas aukodavęs vadinamąsias „sausas mišias“ – t. y. be duonos ir vyno. Vis dėlto, kad ir būdams „gyvas palaidotas“ – taip apibūdino savo būklę – ir daugiau nebesitikėdamas ištrūkti iš Vladimiro kalėjimo, 1952 m. per Italijos ambasadą Maskvoje jis gavo mišiolą ir šiek tiek pinigų. Jėzuito kalinio padėtis pagerėjo tiek, kad galėjo kalėjime nusipirkti viso, ko trūko, kad visiškai slaptai aukotų tikrąsias Mišias.
Kunigas pasakoja, kad nepaprastos išskirtinės malonės aukoti tikrąsias Mišias galimybė jam nušvito dar aiškiau 1954 m., prieš pat išlaisvinimą, kai jis buvo perkeltas į bendrą kamerą. Ten vienas kalinys, prancūzas karininkas (vardas neminimas) papasakojo apie 1952 m. Velykas, praleistas kartu su jaunais lenkais, lietuviais, baltarusiais ir ukrainiečiais, taip pat kartu su lietuviu arkivyskupu M. Reiniu (tekste t. P. Alagiani SJ rašo „Renes“). „Jo ekscelencija buvo parengęs visus katalikus Velykų Komunijai. Tačiau tuoj po Komunijos išdalinimo, Mišioms dar nepasibaigus, tai pastebėjo sargai ir grupė jų, įsiveržusi į kamerą, konfiskavo viską, kas jiems papuolė į rankas. Visa laimė, baigė pasakojimą prancūzas karininkas, pačiu laiku spėjome išgelbėti rankinę su Švenčiausiuoju…!“
Jėzuito t. P. Alagiani SJ atsiminimai išleisti italų kalba. Iš Ardakano (Iranas) kilęs kunigas priklausė Italijos jėzuitų provincijai. 1942 m. antrą kartą buvo rusų suimtas, kai tarnavo italų kariuomenės kapelionu. Grįžęs į laisvę garsino Tylos Bažnyčios patiriamas skriaudas konferencijose Italijoje ir kitur pasaulyje. 1981 m. kovo 5 d. t. Pietro Alagiani SJ mirė Romoje ir buvo palaidotas jėzuitų kapuose Verano kapinėse. (SAK / Vatican News)
